Tomas Žemaitis
Vilnius, 1981 m.
(Tęsinys. Pradžia Nr. 34)
EKONOMINIS GYVENIMAS LIETUVOJE PO 1905 M.
Žemės ūkis
Kartu su švietimo pakilimu po 1905 m. gerėjo ir ekonominė būklė. 1905 m. panaikintas draudimas lietuviams pirkti žemę Lietuvoje, panaikinti žemės išperkamieji mokesčiai, o 1906 m. buvo palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Intensyvesnis kėlimasis į vienkiemius Kauno ir Vilniaus gubernijose prasidėjo tik 1911 m. (Suvalkijoje jau XIX a. pradžioje pradėta kaimai skirstyti į vienkiemius). Keliantis į vienkiemius ėmė nykti trilaukė ūkio sistema, tapusi stabdžiu pažanginiam ūkininkavimui. Greta grūdų ūkio ėmė plėtotis gyvulių ūkis. Ūkininkai mokėjo užauginti gerus arklius ir pelningai juos parduoti. Arklių pareikalavimas buvo didelis. Buvo auginama daug linų.
Lietuvoje žemės ūkis buvo pakilęs aukščiau negu Rusijoje. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava (1865), kas nebuvo padaryta Rusijoje. Baudžiava Lietuvoje buvo panaikinta dėka Muravjovo pastangų, nes jis norėjo susilpninti Lietuvos dvarininkus, kurių dauguma buvo prisidėję prie 1863 m. sukilimo. Rusijoje baudžiavos nenaikino, nes tai kenkė dvarininkų interesams, o Rusijos dvarininkai su caro valdžia gerai sugyveno. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje prisidėjo prie žemės ūkio pakilimo ir sustiprino valstiečių luomą.
Lietuviai lenkė rusus geresniu žemės įdirbimo. Žemės ūkio pažangai Lietuvoje padėjo vartojimas geresnių darbo įrankių: medinius arklus pakeitė geležiniai, atsirado kuliamųjų mašinų ir t.t. Visa tai stengdavosi parūpinti savos vartotojų bendrovės.
Leidus valstiečiams steigti ekonomines organizacijas, 1906 m. Marijampolės apskrity buvo įsteigta pirmoji lietuvių žemės ūkio draugija „Žagrė". Ji prekiavo žemės ūkio mašinomis, mineralinėmis trąšomis, išlaikė du agronomus kurie skaitydavo paskaitas ūkio klausimais. Per paskaitas ir kursus ūkininkai buvo mokomi geriau žemę dirbti, gausiau ją tręšti ir t.t. Draugijos skyriai buvo Vilkaviškyje, Pilviškiuose, Kalvarijoj ir kt. Be skyrių draugija steigė žemės ūkio ratelius ir leido savo laikraštį „Artoją" (prie „šaltinio"). „Žagrė" buvo katalikų rankose.
1907 m. buvo įsteigta antra žemės ūkio draugija — Marijampolės ūkininkų draugovė, ją suorganizavo kairiųjų pažiūrų veikėjai. Ši draugija irgi samdė vieną agronomą, rengė paskaitas ir prie „Lietuvos žinių" leido draugijos organą „Žemę". Taip pat ir Kauno gubernijoje po 1905 m. įsisteigė žemės ūkio draugijų. Vilniaus gubernijoje iki I pasaulinio karo tokių draugijų dar nebuvo.
Gamybinių kooperatyvų, išskyrus keletą pieninių, tuo metu Lietuvoje nebuvo.
Ūkio parodos. 1911 m. buvo surengtos dvi ūkio parodos: Marijampolėje ir Šiauliuose. Marijampolėje parodą rengė lietuviai ūkininkai, Šiauliuose — dvarininkai, bet čia dalyvavo ir lietuviai. Anksčiau ūkio parodas Lietuvoje ruošdavo tik dvarininkai. Marijampolės ir Šiaulių parodos „parodė, kad lietuvis ūkininkas šiandie yra praturtėjęs pilietis, kuriam žinomos ir geresnės gyvulių veislės, ir pagerinti įrankiai žemei dirbti, ir nauji išdirbimo būdai, ir trąšos. Pavyzdingas lietuvis ūkininkas gali drąsiai stoti šalia dvarininko, o ne kartą ir aukščiau už jį. Tai ypač paaiškėjo Marijampolės parodoje. (. . .) „Svečiai" lietuviai Šiaulių parodoje elgėsi rimtai ir laisvai, tartum sakydami dvarininkams: „netrukus apsieisime be jūsų globos". Marijampolės parodoj šeimininkais buvo lietuviai ūkininkai, dvarininkai šią parodą boikotavo" („Šaltinis" 1911, Nr. 45 ir 46, p. 529, 541).
Pramonė
XIX a. pabaigoje Rusija pradėjo smarkiai pramonėti, 1908— 1914 m. jos pramonė paaugo dvigubai. Kartu pradėjo augti ir Lietuvos pramonė, ir jos augimas buvo nemenkesnis negu Rusijoje.
Vilnius buvo svarbiausias Lietuvos amatų, pramonės ir prekybos centras. XIX a. pabaigoje Vilnius garsėjo odų bei kailių išdirbimo dirbtuvėmis, odinių pirštinių ir avalynės gamyba, auksakalyste ir t.t. Lietuvoje prekyba ir pramonė buvo daugiausia žydų rankose. Tik 1902 m. pirmasis lietuvis inž. Petras Vileišis įsteigė Vilniuje metalo apdirbimo įmonę, joje dirbo beveik išimtinai lietuviai.
Po Vilniaus antras pramonės didumu centras buvo Kaunas. XIX a. pabaigoje Kaune ėmė steigtis įvairios gamyklos: mašinų gamybos, metalo apdirbimo, miško medžiagos apdirbimo, poligrafijos ir kt. Nuo 1900 iki 1913 m. Kauno įmonių produkcija išaugo daugiau negu dvigubai (1, p. 444).
Trečias pagal pramonės dydį Lietuvoje miestas buvo Šiauliai. Jame įsisteigė trys odų fabrikai, ketaus liejykla, veikė saldainių ir šokolado fabrikas, alaus bravoras. 1911 m. Šiauliuose įsisteigė saldainių fabrikas „Birutė" ir 1913 m. saldainių fabrikas „Rūta", jų savininkai buvo lietuviai.
Buvo pramonės įmonių ir kituose miestuose: Panevėžy (tabako, mielių gamyba), Jonavoj (baldų dirbtuvės), N./Vilnioj (geležies dirbiniai — gamino pasagas ir kt.).
Prekyba
Lietuvoje prekyba buvo daugiausia kitataučių (žydų) rankose ir jų reikalams tarnavo. Iš Lietuvos buvo eksportuojama daugiausia žemės ūkio produktai (grūdai, linai, sėmenys, gyvuliai (arkliai), paukščiai, miško medžiaga), o importuojama druska, žibalas, silkės, manufaktūros bei galanterijos prekės, chemikalai, arbata, cukrus ir kt.
Lietuviai į savo rankas prekybą paėmė tik po I pasaulinio karo.
Darbininkų organizacijos
Kaimo (žemės ūkio) ir miesto darbininkų organizacijos Lietuvoje pradėjo steigtis tik po 1905 m. įvykių ir vėliau, valdžiai leidus steigti įvairias organizacijas.
Pirmą slaptą Lietuvos žemės ūkio darbininkų bežemių ir mažažemių organizaciją vidurio Lietuvoje įsteigė V. Požėla ir J. Paknys, kurie 1905 m. vadovavo žemės ūkio darbininkų streikams Šiaulių apskrity (1, p. 450).
1906 m. kun. K. Olšauskas, tuometinis Karmelitų par. klebonas, gavo iš valdžios leidimą įsteigti šv. Juozapo darbininkų draugiją; ji jungė lietuvius ir daugelį lenkų. 1908 m. lenkai iš šios draugijos pasitraukė, ši draugija turėjo savo skyrius Šiauliuose ir Panevėžyje. Draugija rūpinosi ne tik kultūrine veikla, bet ir susirgusių narių bei jų šeimų šalpa.
1905 m. Vilniuje buvo įsteigta slapta tarnaičių šv. Zitos draugija, ji buvo legalizuota 1913 m. Turėjo apie 800 nariu. Kadangi rusų valdžia leisdavo steigti draugijas dažniausiai vienos gubernijos ribose, tai kun. P. Dogelis 1907 m. įsteigė šv. Zitos draugija Kaune, kuri 1912 m. turėjo apie 600 narių. šv. Zitos draugija buvo įsteigta ir Panevėžy, bet valdžia 1912 m. ją uždarė; tuomet jos vietoje įsisteigė Lietuvių katalikų darbo draugija. 1910 m. šv. Zitos draugijos skyrius įsisteigė Rygoj, o 1914 m. — Petrapily. Šv. Zitos draugija šelpė savo narius nedarbo ir ligos atveju, steigė skalbyklas, verpyklas ir kt., kad jos narės gautų darbo (1, p. 451).
1908 m. Marijampolėje buvo įsteigta Savitarpinės pašalpos darbininkų draugija, kurioje galėjo dalyvauti kaimo ir miesto darbininkai be religijos ir tautybės skirtumo. Nariai mokėjo nario mokestį ir už tai gaudavo pašalpą ligos, nedarbo ir nelaimingų atsitikimų atveju. Kita panašių tikslų — Krikščionių darbininkų draugija veikė 1909—1914 m. Marijampolės apskrity; ji turėjo 10 skyrių įvairiose Suvalkijos vietovėse. Be darbininkų ir mažažemių į ją galėjo įstoti ir kitų luomų asmenys.
Po 1905.X.17 manifesto buvo legalizuotos slaptai veikusios darbininkų profesinės sąjungos. Stolypino, ministro pirmininko 1906—1911 m. valdymo metu jos buvo uždarytos, tad veikė slaptai. 1912 m. profsąjungoms vėl leista veikti.
Tautiškojo susipratimo pakilimas po 1904 m.
Tautiškas lietuvių atgimimas, prasidėjęs su „Aušra" 1883 m., atgavus spaudą smarkiai žengė pirmyn. Tautiškas susipratimas kilo, augo. Lietuviai pasijuto atskira tauta, skirtinga ne tik nuo rusų, nuo kurių juos skyrė kalba ir tikyba, bet ir nuo lenkų, su kuriais kelias šimtus metų gyveno vienoje valstybėje ir su kuriais juos jungė bendra katalikų tikyba.
Lietuvių tautiniam atgimimui stojo skersai kelio ne tik Lietuvos rusintojai, rusų valdžia, bet ir Lietuvos lenkintojai. Lietuviai turėjo vesti kovą ne tik su rusintojais, bet ir su lenkintojais, kurie buvo įsitaisę Lietuvos dvaruose ir bažnyčiose. Po 1904 m. kaip tik iš lenkų pusės lietuvių tautinis atgimimas susilaukė didžiausių priešų ir visokių trukdymų. Po nelaimingų Lietuvai unijų, po bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės likvidavimo lenkai neatsisakė savo kėslų lietuvius nutautinti, paversti juos lenkais. Lenkams jau buvo pavykę sulenkinti didelę Lietuvos dalį pietuose ir rytuose. Ir centrinėje Lituvos dalyje, kur lietuviai buvo išlaikę savo kalbą, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lenkai su įnirtimu varė toliau lenkinimo darbą.
Tarp lenkų buvo įsigalėjusi stipri endekų (nacionalistų) partija, kuriai priklausė ir dauguma Lietuvoje gyvenančių sulenkėjusių ar tikrų lenkų kunigų. Nors lietuvių tautiškas atgimimas, prasidėjęs su „Aušra", po 1904 m. nesulaikomai žengė pirmyn, ir lenkai tai matė, bet lenkų endekai ir jų šalininkai ryžosi su tuo atgimimu kovoti ir varyti toliau Lietuvos lenkinimo darbą. Ypač skaudu, kad prie šio lenkinimo darbo prisidėjo Lietuvos aukštesnysis sulenkėjęs visuomenės sluoksnis — bajorija. Tik vienas kitas iš bajorų tarpo ėjo kartu su tautiniu lietuvių atgimimu.
Lietuvių veikėjus lenkintojai apšaukė šovinistais, litvomanais, lenkų ėdikais; esą tų litvomanų tik saujelė, reikią tik pavaryti lenkišką agitaciją, ir po keleto dešimtmečių visi lietuviai kalbėsią lenkiškai (A. Šapoka, Lietuvos istorija, K. 1936, p. 525). Tačiau lietuviai neišsigando lenkiškos propagandos, primaišytos melo ir jų naudojamų nekultūringų, amoralių kovos priemonių bei daromų kliūčių ir kovoje už savo tautines, religines ir kultūrines teises nesustojo pusiaukely. Kova su Lietuvos lenkinimu po 1904 m. buvo lengvesnė dėl to, kad lietuviai dabar turėjo savo spaudą, kuri kėlė viešumon lietuviams daromas neteisybes; taip pat turėjo savo lietuviškas organizacijas. Kokiomis priemonėmis lenkai kovojo su lietuvių tautiniu darbu, gali parodyti Kauno įvykis.
Lietuvių mokytojų parengimui Kaune buvo atidaryta mokykla „Saulės" draugijos rūpesčiu. Mokyklą lankė per 20 asmenų. 1907.IV.12, kai mokiniai ramiai sau mokinosi, visai netikėtai užpuolė juos apie 40 lenkų su keliais sulenkėjusiais lietuviais. Užpuolikai, įsiveržę į mokyklą, ėmė varyti lauk lietuvius, šaukdami: „šalin litvomanai! Chlopai! šalin su savo chamiška, pagoniška kalba!" Lietuviai turėjo išsiskirstyti („šaltinis", 1907, Nr. 16, p. 287).
Kova dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose. Daugumoje Lietuvos bažnyčių ne tik sulenkintame Vilniaus krašte, bet ir visoje Lietuvoje, buvo kunigų, kurie laikydavo lenkiškas pamaldas ir lenkiškai mokė katalikų tikėjimo tiesų, nors parapijiečiai lenkų kalbos nemokėjo. Lietuvių spauda kėlė tokių kunigų lietuviams daromas neteisybes, kai jie užuot skelbę Dievo žodį ir mokę tikėjimo tiesų „iš sakyklos užsiima lenkų kalbos gramatikos dėstymu" (3, p. 225).
Lenkinimo padariniai religijos mokymui buvo liūdni. Mykolas Romeris, vėliau Lietuvos universiteto rektorius, savo knygoje, išleistoje 1908 m. Lvove, aprašo įvykį, kai Zarasų apskrities kunigas, lankydamas parapijiečius, tikrino vaikų mokėjimą poterių. Vaikas, kalbėdamas „Tikiu", tarė: „Wierzė Boga trucicia-la ziemi į nieba". Kunigas, nustebęs, liepė pakartoti. Ir vaikas vėl, užuot Dievą vadinęs tvvorzicieliu (sutvėrėju), vadino jį trucicieliu 1 nuodytoju). „Šaltinio" 1907 m. Nr. 40 korespondentas rašo:
Ant Vilkaviškio bažnyčios vartų didelėmis geležies raidėmis buvo įmūrytas parašas: DAJCIE CZESC PANU! Keleiviai iš to parašo spręsdavo, kad Vilkaviškio parapija esanti grynai lenkiška, arba kad bent visi lenkų kalbą supranta. Aš, kuomet belaukdami pamaldų kalbėdavosi sustoję pas bažnyčią žmonės, persiliudijau, kad maža kas tuos žodžius supranta. Ir iš tų, ką neva suprato, vieni vienaip, kiti kitaip aiškino tų žodžių reikšmę. Ir taip vieni sakydavo, kad parašas raginęs garbinti Dievą, kiti gi atvirkščiai, samprotavo, kad apie Dievą čion nieko nesą, tik, girdi, skatinama garbinti „poną", bet kokį poną, nepasakyta, o kadangi per lenkus kitokių ponų pas mus nesą, tai, sulig jų nuomone, parašas liepiąs atiduoti garbę lenkams. Kiti dar kitaip tą parašą skaitė, būtent: ..atiduokit dalį ponui". Tas parašas dabar pašalintas (1907 m.)
Prasidėjus tautiniam atgimimui, atsirado susipratusių lietuvių kunigų, kurie ėmė sakyti pamokslus ir mokyti vaikus katekizmo lietuviškai, įvesdavo bažnyčiose lietuviškas pamaldas. Sulenkėjusi dvasinė vyresnybė tokius kunigus persekiodavo, Vilniaus krašte
- keldavo į gudiškas parapijas. Tačiau nežiūrint trukdymų, kuriuos darė dvasinė vyresnybė ir lenkiškai nusiteikusi visuomene, į lietuviškas parapijas palengva pavyko įvesti lietuviškas pamaldas. Seinų vyskupijoje (kuriai priklausė Suvalkija) Veisiejų parapija pirmoji iškovojo lietuviškas pamaldas dar 1870 m. Po jos «ekė kitos parapijos: K. Naumiesčio, Seirijų, Prienų ir kt. (1, p. To paties susilaukė ir Žemaičių vyskupija, kuriai priklausė visa šiaurinė Lietuva. Blogiau buvo Vilniaus vyskupijoje, — kova už savo teises bažnyčiose lietuviams čia sunkiai sekėsi, nes vyskupai ir kapitulos nariai čia buvo lenkai. Lietuviai čia ir toliau buvo lenkinami per bažnyčią. Nors Vilniaus vyskupijos valdytojas Michalkevičius leido įvesti pridedamas lietuviškas pamaldas, bet praktiškai tas nebuvo įvykdyta. Trūko kunigų. Kapitula ir kunigų seminarija buvo lenkiškos. Lietuviui į kunigų seminariją Vilniuje patekti buvo sunku. Vilniaus vyskupijos lietuvių būklė pagerėjo tik nuo 1918 m., kai Vilniaus vyskupu buvo paskirtas Jurgis Matulaitis, bet 1925 m. lenkams pavyko jį pašalinti, ir lietuvių lenkinimas per bažnyčias vyko toliau.
Lietuvių iškovota teisė turėti lietuviškas pamaldas labai nepatiko lenkų šovinistams. Gyvu žodžiu ir spaudoje jie pradėjo varyti smarkią agitaciją prieš lietuviškas pamaldas, šios agitacijos sukurstyti kai kurių parapijų lenkomanai ėmė trukdyti lietuviškas pamaldas, jų metu kelti triukšmą bažnyčiose, o kai kur prieita net prie kruvinų muštynių.
Seinų vyskupijos valdytojo prel. Antanavičiaus patvarkymu Kalvarijoje ir kitose Suvalkijos bažnyčiose buvo įvestos lietuviškos pamaldos greta lenkiškų. Lietuviai ir lenkai turėjo pamaldoms savo laiką. Bet Kalvarijos miesčionys lenkai valdytojo nurodymo nepaklausė ir per lietuvių pamaldas imdavo lenkiškai giedoti. (Lenkų ir lenkuojančių Kalvarijos parapijoje buvo apie 500, o lietuvių virš 11.000).
Lenkų riaušės Kalvarijos bažnyčioje (Suvalkų gub.) 1906 m. rugsėjo 9 d. per mišparą Marijos vardo atlaiduose buvo pilna bažnyčia žmonių. Giesmininkai miestiečiai (lenkai) ir lietuviai buvo susispietę prie didžiojo altoriaus. Begiedant vargonininkui pirmutinę mišparų psalmę, esą giesmininkai prie altoriaus lyg susistumdė. Žinomas miesčionių vadovas Radkevičius, pasakęs „Juž čas", iškėlė lazdą aukštyn ir smogė šalia stovinčiam lietuviui. Miestietės (lenkės) giesmininkės pradėjo klykti, visa bažnyčia subruzdo (. . .) Bematant įeina į bažnyčią keletas ginkluotų kareivių. Miestiečiai padavė jiems vieną jau sukruvintą lietuvį Kajauską. Išvedę jį laukan, iššovė kelis kartus į orą ir vėl buvo begrįžtą į bažnyčią, bet vikaras kun. Naujokaitis sustabdė juos (. . .) Žmonės pasipylė į šventorių. Miesčionių papirkti kareiviai ėmė mušti žmones, o atlėkę jiems į pagalbą dragūnai šventoriuje ėmė mindžioti arkliais. Kada kareiviai lietuviams pėrė kailį, miestiečiai ramiai sau giedojo bažnyčioje, o paskui kareivių saugomi ir lydimi išsiskirstė namo. Bažnyčią reikėję uždaryti, nes grindys buvo sukruvintos. (Kareiviai ir policija buvo lenkų papirkti ir nugirdyti). („Šaltinis" 1906, Nr. 25, p. 394).
Byla atsidūrė Suvalkų teisme, bet triukšmadariai-mušeikos liko nenubausti.
Panašus įvykis buvo Jonišky (Vilniaus aps.). Joniškio bažnyčioje pamaldos buvo lietuviškos ir lenkiškos. Dvarininkas Zajančkauskas ir dvaro nuomininkas Ivanauskas su vietiniais lenkomanais 1911 m. sukėlė muštynes, norėdami panaikinti lietuviškas pamaldas. Bet čia mušeikoms baigėsi blogiau. Teismas už tai nubaudė Zajančkauską vienais metais kalėjimo, o Ivanauską — 8 mėn., kitus mažesnėmis bausmėmis, („Šaltinis", 1912, Nr. 17).
Tokių muštynių buvo daugelyje parapijų. Jonišky ir Giedraičiuose triukšmadariai buvo nubausti. Bet lenkų spaudos padrąsinti ir vietos dvarininkų pakurstyti, jie neišsigando. Po muštynių Nečios bažnyčioje (Vilniaus vysk.) triukšmadariai net viešai paskelbė lenkų laikraštyje („Kurjer Wilenski") raštą, kuriuo pasižadėjo kalbų klausimą bažnyčiose spręsti tiktai kumštimi ir nepaisyti nei teismo, nei bažnyčios vyresnybės grasinimų (A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 529).
Lietuvių kultūrinė veikla
Draugijos
Kilus rusų-japonų karui rusų administracija sušvelnėjo, tarp kitko leido steigti lietuviškas draugijas. (.Anksčiau Lietuvoje ir kitur Rusijoje veikė įvairios slaptos lietuvių draugijos.) Pirmoji legali lietuvių draugija leista įsteigti 1904.III.14 — tai Vilniaus lietuvių savišalpos draugija. Be šelpimo ji rūpinosi ir kitais reikalais: prašė Vilniaus vyskupą patvarkyti, kad kunigai Vilniaus bažnyčiose skaitytų evangeliją ir lietuviškai, kad kunigų seminarijoje būtų mokoma lietuvių kalbos.
1905 m. Vilniuje įsisteigė lietuviškų knygynėlių draugija. Jos tikslas — steigti Lietuvos miestuose ir kaimuose knygynėlius, kad žmonės turėtų ką skaityti. Netrukus draugija jau turėjo visoje Lietuvoje 39 knygynėlius, kurių dauguma buvo kaimuose. Kilus reakcijai, ši draugija buvo uždaryta ir knygynėliai likviduoti.
Uždarius šią draugiją, 1907 m. Vilniuje buvo įsteigta „Aušros" draugija. Joje dalyvavo įvairių pažiūrų lietuviai. Tikslas — plėsti švietimą lietuvių tarpe. Pagal įstatus draugija galėjo steigti ir laikyti pradžios ir aukštąsias mokyklas, mokytojų seminarijas, prieglaudas, suaugusiems kursus, liaudies knygynus, rengti koncertus, paskaitas ir t.tt. Per trumpą laiką buvo įsteigta 19 draugijos apylinkių įvairiose Lietuvos vietose. Ne tik dėl rusų administracijos trukdymų, bet ir dėl ideologinių nesutarimų draugijos valdyboje, ji platesnė veiklos neišvystė. 1908 m. rugsėjo mėn. draugija buvo uždaryta.
1907 . II. mėn. daugiausia dr. J. Basanavičiaus rūpesčiu valdžia leido įsteigti Lietuvių Mokslo draugiją. Draugija buvo grynai mokslinė, palaikė ryšius su užsienio mokslo draugijoms ir mokslininkais. Jos įsteigta biblioteka 1915 m. turėjo 2o\000 tomų knygų ir atskirų rankraščių skyrių. Draugija turėjo savo muziejų su etnografijos, archeologijos bei numizmatikos skyriais. Draugija kiekvienais metais rengdavo suvažiavimus. 1914 m. suvažiavimo metu Vilniuje surengė lietuviškų knygų parodą, bet joje nebuvo JAV išleistų leidinių; taip pat valdžia neleido išstatyti socialistinio turinio leidinių. Draugija leido savo organą — „Lietuvių Tautą", kuriame bendradarbiavo daug tuomet dar jaunų mokslininkų (K. Būga, J. Jablonskis, A. Janulaitis, B. Volteris ir kt.). Narių 1908 m. buvo 144, o 1918 m. — jau 846, bet lenkams okupavus Vilniaus kraštą, sumažėjo iki 120. Vokiečių okupacijos metu ir kiek vėliau (1915-1920) draugija išspausdino Lietuvos mokykloms 115 pavadinimų įvairiausių vadovėlių dešimtimis tūkstančių egzempliorių. Be jų Lietuvos mokyklos nebūtų galėję dirbti (1, p. 470).
Po 1905 m. Lietuvoje veikė „Žiburio", „Saulės", „šviesos" ir „Ryto" draugijos, apie kurias jau buvo kalbėta.
1908 m. Kaune įsteigta Lietuvių katalikų blaivybės draugija, ši draugija turėjo 191 skyrių ir apie 40.000 narių. Blaivybės idėjas skleidė ne tik periodinėje spaudoje, bet ir atskiromis knygelėmis. Jos iniciatyva buvo uždaryta daug degtinės parduotuvių ir karčiamų.
1908 m. įsteigta Lietuvių katalikių moterų draugija. Ji išlaikė namų ruošos mokyklą. 1910-1914 m. leido laikraštį „Lietuvaitę". 1906.VII.20 A. Dambrausko-Jakšto iniciatyva Kaune įkurta šv. Kazimiero draugija. Tikslas — platinti geras knygas. Turėjo savo spaustuvę.
1911.XII.16 Marijampolėje įsteigta „Gabija" — muzikos, literatūros, dramos draugija. Turėjo apie 300 narių. „Gabijos" skyriai buvo K. Naumiesty, Kalvarijoje, Kybartuose ir kt. Turėjo chorą, orkestrą, dramos artistų trupę, knygyną ir skaityklą.
Teatras
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviški vaidinimai, vadinami lietuviški Vakarai, turėjo ne vien meno tikslų, bet tarnavo ir lietuvių tautiniam sąjūdžiui. Lietuviškų vakarų teatras prieš I pasaulinį karą suvaidino žymų vaidmenį mūsų tautos atgimimui, „galbūt nedaug temažesnį už literatūros vaidmenį. Tai buvo pirmiausia tautinis darbas" (B. Sruoga. „Lietuva 1918-1938". K., 1938, p. 212). Ligi 1905 m. vaidinimai buvo rengiami slaptai, nes valdžia viešų vaidinimų neleido.
Latviams rusų valdžia neperdaug trukdė kultūrinę veiklą, todėl ten ir lietuvių veiklą mažiau varžė. Kadangi Palanga priklausė Kuršo gubernijai, tai 1899.VIII.20 valdžia leido Palangoje surengti pirmą viešą lietuvišką vakarą. Buvo suvaidinta A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje". 1900 m. šis vaidinimas pakartotas Liepojoje. Rygoje įsisteigusi Lietuvių pašalpos draugija 1898 m. irgi suvaidino „Ameriką pirtyje", vėliau ir kitus veikalus. Latvijoje ir Rusijos miestuose lietuviai galėjo legaliai steigti draugijas dar prieš 1905 m.). „Kai trūko bilietų, lietuviai darbininkai Rygoje su ašaromis akyse prašė, kad juos įleistų į vaidinimą („Amerika pirtyje") (3, p. 206).
Po 1905 m. Rygos lietuvių veikla labai pagyvėjo; ten buvo gausi lietuvių kolonija. Rygoje prieš I pasaulinį karą gyveno apie 40.000 lietuvių. Ėjo lietuviški savaitiniai laikraščiai: „Rygos garsas" (katalikų) ir „Rygos naujienos" (laisvamanių). 1907 m. sausio mėn. pasirodė mėnesinis satyros laikraštis „Juokdarys". Veikė švietimo draugija „Žvaigždė", kuri išlaikė 5 mokyklas, Lietuvių savišalpos draugiją, dvi blaivybės draugijas, klubas ..Žaislas", studentų draugija „Viltis". 1910 m. įsisteigė šv. Zitos draugijos skyrius. Rygoje gyveno daug lietuvių inteligentų.
Rygoje veikė net kelios vaidintojų trupės: „Kanklių", „Žaislo", ..Giedros". „Kanklių" trupėje buvo apie 100 vaidintojų. 1906 m. Ji pastatė M. Petrausko operetę „Pabaigtuvės", vėliau „Kaminkrėtį" ir „Malūnininką" ir kitus veikalus. „Giedros" draugija irgi rengdavo lietuviškus vakarus, turėjo savo chorą, kvartetą ir tautinių šokių rateli.
Be Rygos didesnės lietuvių kolonijos buvo Liepojoje ir Mintaujoje. Jų gimnazijose mokėsi daug lietuvių (rusų valdžia nedarė ypatingų kliūčių lietuviams įstoti į Latvijos gimnazijas). 1911 m. Liepojoje susiorganizavo Artistų mylėtojų būrelis, kuris veikė ir vokiečių okupacijos metu (1915-1918).
Kaip Latvijoje, taip ir Rusijos didžiuosiuose miestuose valdžia leisdavo steigti lietuvių savišalpos draugijas, joms leisdavo per metus surengti 4 vakarus. Petrapily prieš I pasaulinį karą gyveno apie 20.000 lietuvių: paprasti darbininkai, amatininkai, tarnaitės. Buvo nemaža šviesuomenės. Iki 1901 m. Petrapily kiekvienam vaidinimui artistai buvo parenkami atsitiktinai, bet tais metais ten buvo įsteigtas nuolatinis vaidintojų būrelis — Lošikų būrelis. 1905-1907 m. šio būrelio dalyviai Lietuvoje daugely vietų rengė vaidinimus ir steigė mėgėjų vaidintojų kuopas (1, p. 483). Nuo 1911 m., vadovaujant režisieriui K. Glinskiui, Petrapilio lietuvių vaidinimai iš mėgėjiškų virto profesinio lygio vaidinimais.
Maskvoje 1903 m. įsisteigė legali Lietuvių šelpimo draugija, jai kelis metus pirmininkavo poetas J. Baltrušaitis. Pirmasis lietuvių spektaklis Maskvoje „Amerika pirtyje" įvyko 1907 m. Vėliau Maskvoje buvo suorganizuoti net trys lietuvių chorai. 1912 m. įsisteigė lietuvių dramos kuopelė, kurioje dalyvavo daug studentų. Karo metu Maskvos lietuvių kolonija pagausėjo. 1916 m. ten susiorganizavo artistai, kurie ruošdavo vaidinimus.
Ir kitose lietuvių kolonijose (Odesoje ir kt.) lietuviai ruošdavo vaidinimus.
Tačiau vienas svarbiausių lietuvių teatro veiklos centrų buvo Vilnius, kur jau 1898 m. lietuviai pradėjo rengti slaptus vaidinimus. 1904 m. valdžia leido įsteigti Lietuvių savišalpos draugiją, kuri gavo teisę, kaip buvo įprasta rusams valdant, surengti per metus 4 vaidinimus. 1905 m. Vilniuje įsteigta draugija „Kanklės", kurios tikslas buvo parengti ir pastatyti dramos bei muzikos kūrinių. 1908 m. Vilniuje įsteigtas „Rūtos" klubas, kurio tikslas kultūriškai šviesti Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvius. „Rūtos" vaidintojai ir choras važinėjo gastroliuoti į tolimus Vilnijos užkampius. Klubas buvo suorganizavęs tautinių šokių mėgėjų ir deklamuotojų ratelius. 1911-1914 m. „Rūta" leido „Teatro žurnalą", kuriame buvo spausdinami originalūs ir verstiniai dramos veikalai.
Vokiečių okupacijos (1915-1918) metu valdžia retai leisdavo surengti vieną kitą vaidinimą. 1917 m. buvo pastatyta M. Petrausko opera „Eglė žalčių karalienė".
Kauno lietuviškų slaptų vakarų pradininke laikoma 1899-1904 m. veikusi „Dainos" draugija, legalizuota 1905 m. pabaigoje. 1900 m. Veršvų miške, netoli Kauno, buvo pirmas pasirodymas — surengta gegužinė-koncertas be valdžios leidimo. 1905 m. vasario mėn. Kauno teatre jau vaidino „Ameriką pirtyje". „Dainos" draugija turėjo apie 500 narių, nuosavą salę, apie 100 vaidintojų ir chorą, kuriam vadovavo J. Naujalis ir kt. Vasaros metu važinėjo į provinciją. 1911 m. „Dainos" ir „šv. Juozapo" darbininkų draugijos artistų rateliai suorganizavo bendrą skrajojančią teatro trupę, kuri kelerius metus gastroliavo įvairiose Lietuvos vietose (1, p. 487).
Po Vilniaus ir Kauno teatrų Lietuvoje trečioje vietoje buvo Šiauliai, kur 1900 m. buvo įsteigtas slaptas vaidintojų būrelis, šis būrelis vaidindavo Zubovų dvaruose, ten kasmet įvykstančiose gegužinėse. 1908 m. Šiauliuose įsisteigė jau legali teatro draugija „Varpas", kuri vykdavo gastrolių į įvairias Lietuvos vietas.
Panevėžy 1906 m. įsteigta dramos, muzikos ir dainos draugija „Aidas". 1912 m. Panevėžio teatralai susibūrė į Artistų kuopą ir pradėjo rengti vaidinimus profesinio teatro pagrindais.
Taigi prieš I pasaulinį karą jau buvo mėginta steigti nuolatinį profesinį teatrą (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje). Dėl karo aplinkybių visuose miestuose teatrinės grupės iširo ir tik Vilniuje 1915 m. prie Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikė vaidintojų ratelis; jis paremdavo nuo karo nukentėjusius. Vokiečių okupacijos metu (1915-1918) visos visuomeninės ir politinės organizacijos, išskyrus labdaros ir profesinės, buvo uždarytos. Tik 1917 m., Rusijos revoliucijai turint įtakos, vokiečiai padarė kai kurių lengvatų — leido atgaivinti „Rūtos" draugiją, kuri vėl pradėjo rengti lietuviškus vakarus. Vilnių pasekė ir kiti Lietuvos miestai ir miesteliai bei kaimai: visur buvo rengiami vaidinimai su chorais bei deklamacijomis.
Muzika
Aprašomajame laikotarpyje gyveno ir kūrė genialus lietuvis muzikas ir dailininkas, pirma laiko miręs, M.K. Čiurlionis. Gimęs Varėnoje 1875 m. lietuvio vargonininko šeimoje, jau 7 metų būdamas gana sklandžiai skambino iš gaidų. 1900 m. baigęs Varšuvos muzikos institutą, 1901-1902 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas, dar tobulinosi Leipcigo konservatorijoje. 1903-1905 m. gyvendamas Varšuvoje, studijavo piešimą ir tapybą. Varšuvoje gyvendamas vadovavo Lietuvių savišalpos draugijai, o persikėlęs į Vilnių 1907 m. — Vilniaus „Kanklių" chorui. Vilniuje padėjo suorganizuoti pirmąją Lietuvių dailės parodą (1907 m.), buvo vienas iš steigėjų Lietuvių dailės draugijos. 1909 m. pradžioje persikėlė į Petrapilį, kur įsijungė į lietuvių visuomenės gyvenimą. 1909 m. lapkričio mėn. susirgo nervų liga, gydėsi. 1911 m. pradžioje buvo pradėjęs sveikti, bet staiga mirė plaučių uždegimu balandžio 10 d.
Čiurlionis yra pirmasis lietuvis kompozitorius profesionalas. Jis yra laikomas lietuvių simfoninės muzikos pradininku. Yra parašęs per 250 įvairių muzikos kūrinių, tarp jų dvi simfoninės poemos — „Miške" ir „Jūra", simfoninė uvertiūra „Kęstutis", kantata „De profundis", apie 200 kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt.
Kaune muzikos srity daugiausia veikė J. Naujalis, baigęs Varšuvos konservatoriją ir ilgus metus vargonininkavęs Kauno katedroje. Jo vadovaujama nuo 1897 m. veikė vargonininkų mokykla, kurioje mokėsi St. Šimkus ir kiti būsimieji muzikai. Naujalis sukūrė daug solo ir choro dainų, daugiausia Maironio eilėraščių tekstams (Lietuva brangi ir kt.) Harmonizavo daug liaudies dainų, parašė daug kantatų ir įvairių religinės muzikos kūrinių. I pasaulinio karo metu Naujalis darbavosi Vilniuje.
1905 m. Vilniuje apsigyveno muzikas M. Petrauskas ir tais pat metais čia suorganizavo didelį chorą, surengė miesto salėje viešą koncertą. Taip pat 1905 m. Vilniuje jis pastatė operetę „Kaminkrėtis" ir malūnininkas". 1906 m. jis pirmą kartą Vilniuje pastatė savo paties parašytą operą „Birutę". 1907 m. emigravo į JAV. M. Petrauskas yra parašęs apie 20 operečių ir dvi operas: „Birutę" ir 1918 m. „Eglę žalčių karalienę". Be to, yra sukūręs choro dainų ir harmonizavęs daug liaudies dainų.
Prieš I pasaulinį karą Rygoje gyveno kompozitorius A. Kačanauskas, vadovavęs „Kanklių" chorui, sukomponavęs daug dainų chorams, daugiausia pagal Maironio ir A. Vienažinskio eilėraščių tekstus.
Česlovas Sasnauskas, baigęs Petrapilio konservatoriją, vargoninkavęs šv. Kotrynos bažnyčioje Petrapilyje, sukomponavo daug dainų chorui, bažnytinių giesmių, parašė kantatą „Broliai" (M. Gustaičio žodžiai) ir daug kitokių muzikos kūrinių.
Prieš I pasaulinį karą ir jo metu ėmė garsėti keletas jaunesniųjų kompozitorių: St. Šimkus, J. Tallat-Kelpša, J. Bendorius. St. Šimkus sukūrė dainas: „Kur bakūžė samanota" ir .Lietuviais esame mes gimę" (Zauerveino žodžiai), kurią Kauno gubernatorius 1911 m. uždraudė chorams dainuoti, laikydamas ją pavojingesne negu marseljetė. Aplamai Šimkus pasižymėjo kaip liaudies dainų harmonizuotojas bei chorų dirigentas (1, p. 501). Tallat-Kelpša vadovavo lietuvių chorams, sukūrė nemaža dainų. J. Bendorius, vargoninkaudamas Marijampolėje, vadovavo „Gabijos" draugijai.
Dailė
Ligi 1905 m. lietuviams visose gyvenimo srityse buvo užkirstas kelias organizuotis bei kolektyvinį kultūros darbą dirbti, šis draudimas buvo taikomas ir lietuviams menininkams. Tik 1906 m. dailininkas P. Rimša pirmasis spaudoje iškėlė mintį, kad lietuviams dailininkams reikalinga organizacija, ir kad būtina surengti lietuvių dailininkų parodą. į šį kvietimą atsiliepė lietuviai dailininkai gyveną ne tik Rusijoje, bet ir kitur Europoje.
Paroda įvyko 1907 m. sausio mėn. Vilniuje Petro Vileišio namuose. Parodoje dalyvavo 23 dailininkai su 213 kūrinių ir 68 asmenys su 448 tautodailės eksponatais. Dailininkai atsiuntė paveikslų, skulptūros darbų bei architektūros projektų. Čiurlionis parodai davė kūrinius: Pasaulio sutvėrimas — 13 paveikslų, Rex — triptikas ir Audra. K. Stabrauskas, Varšuvos meno mokyklos direktorius, jau tada išgarsėjęs dailininkas, kuriam 1900 m. už jo darbus Paryžiaus tarptautinėje parodoje buvo suteiktas aukso medalis, atsiuntė 4 paveiklsus: Vilniaus katedros varpinė, Ruduo ir du kitus. Pažymėtina dar parodoje Zikaro skulptūra iš Tilžės, vėliau virtusi Knygnešiu, ir P. Rimšos skulptūra Lietuvos mokykla arba Vargo mokykla, kurios išreiškia turinį lietuvių kovos buvusioje epochoje (1864-1904).
Nors paroda buvo gausi, bet gana daug lietuvių dailininkų dėl vienos ar kitos priežasties joje nedalyvavo. Parodos paskatinti lietuviai dailininkai nutarė susiburti į organizaciją. 1907 m. gegužės mėn. buvo patvirtinti lietuvių dailės draugijos įstatai. Valdybon buvo išrinkti: A. Žmuidzinavičius pirm., nariai M.K. Čiurlionis ir kt.
Antroji dailės paroda atidaryta Vilniuje 1908 m. vasario 28 d. Joje dalyvavo 16 dailininkų su 110 kūrinių. Čiurlionis parodai davė Zodiako ženklus, Bičiulystę, P. Rimša — skulptūrą Artojas, šioje parodoje be kitų dalyvavo nauji dailininkai: A. Varnas, K. Šklėrius ir K. Ulianskas. ši paroda buvo perkelta į Kauną. Čia jos atidarymo proga buvo surengtas koncertas, kuriame savo kūrinius skambino Čiurlionis, dainavo solistas K. Petrauskas ir „Dainos" choras.
Trečioje dailės parodoje, atidarytoje Vilniuje 1909.IV.12 savo kūriniais vyravo Čiurlionis. Joje vėl dalyvavo du nauji dailininkai — J. Mackevičius ir J. Šileika. Tai buvo paskutinė paroda, kurioje dar gyvas būdamas dalyvavo Čiurlionis.
Dailė sudaro žymiausią Čiurlionio kūrybinio palikimo dalį. Čia jis pasireiškė kaip originalus, lakios fantazijos, gilių minčių ir stipraus jausmo dailininkas. „Čiurlionio kūryba pasižymi nepaprastų formos originalumu, harmonijos ir grožio giliu pajautimu, kolorito švelnumu ir grakštumu (. . .) Savo kūriniuose Čiurlionis nekartą iškilo į kūrybos aukščiausias viršūnes, rodos, norėdamas su visata susilieti. Bet tie jo pasikėlimai kaip tik stipriausiai riša jį su Lietuva, jos gamta, pilka padange, lietuvių tautos sielos lyrika, liūdesiais ir viltimis, ką jis taip gražiai išreiškė Preliude-Vytyje ir Karalių pasakoje" (P. Galaunė, Lietuviškoji encikl., Vt., K. 1937, p. 1219).
Po to dailės parodos Vilniuje buvo ruošiamos kasmet. Jos būdavo perkeliamos iš Vilniaus į kitus miestus: Kauną, Rygą, net Petrapilį ir Maskvą. Įsidėmėtina šeštoji lietuvių dailės paroda, atidaryta 1912.V.24. Parodoje tarp kitų kūrinių buvo išstatyta P. Rimšos skulptūra Kova: Lietuvos Vytis kerta įsikibusi į jo arklį lenkų Baltąjį Erelį. Lenkams tai labai nepatiko. „Atsirado, deja, ir lietuvių pačių dailininkų tarpe, kurie verste vertė Rimšą atsiimti Kovą iš parodos. Sis taip įsierzino, kad parodos salėje sudaužė Kovą ir dar porą savo skulptūrų" („šaltinis" 1912, Nr. 23). „P. Rimša, sudaužydamas savo Kovą, sujudino lietuvių širdis (. . .) Užgauti lietuviai vienijosi, karščiau ėmėsi darbo, kad greičiau išsipildytų Kovos pranešavimas — kad greičiau Lietuvos Vytis nukirstų lenkų Arui galvą. Tuo tikslu sumanyta: arba kad Rimša nulipdytų kitą Kovą (beje, viena buvo Kaune pas Adv. Leoną), arba sulipdytų tą pačią ir pastatytų Lietuvių Mokslo draugijos muziejuje (šalia Joniškio parapijos lietuvio marškinių, sukruvintų ir sudraskytų mūšyje su lenkomanais). Be to, „Draugijoje" Druskius (kun. A. Dambrauskas) davė sumanymą, kad būtų prilieta iš bronzos Kovos miniatiūrų ir pardavinėjama" („šaltinis" 1912, Nr. 26, p. 404).
Dailės parodose buvo ne tik garsinamas lietuvių menas, bet dailininkai iš jų gaudavo ir materialinės naudos, būdavo parduodama paveikslų už kelis tūkstančius rublių. Be rengiamų Lietuvoje parodų dailininkai K. Šklėrius, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas ir kiti dar rengė parodas užsieny.
I pasaulinio karo metu lietuviai dailininkai buvo išblokšti iš Lietuvos ir neturėjo sąlygų rengti savo darbų parodas. Po karo daugelis jų įsikūrė Vilniuje. A. Varnas čia įsteigė tapybos kursus, o J. Vienožinskis — piešimo kursus. 1919 m. lenkams užėmus Vilnių, šiuos kursus jie perkėlė į Kauną, iš kurių išaugo Kauno Meno Mokykla.
Literatūra
Spaudą atgavus lietuvių kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius. Čia buvo spausdinami lietuvių laikraščiai, įsisteigė knygų leidyklų ir knygynų. Vėliau Kaune, Seinuose ir Rygoje irgi buvo pradėta leisti lietuviški laikraščiai ir spausdinti grožinės literatūros veikalai, steigti knygynai ir t.t.
Spaudą atgavus lietuvių kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius. Čia buvo spausdinami lietuvių laikraščiai, įsisteigė knygų leidyklų ir knygynų. Vėliau Kaune, Seinuose ir Rygoje irgi buvo pradėta leisti lietuviški laikraščiai ir spausdinti grožinės literatūros veikalai, steigti knygynai ir t.t.
„Vilniaus žiniose", vėliau „Lietuvos žiniose" ir jų priede Aušrinėje" reiškėsi naujos kartos rašytojai: beletristai — A. Žukauskas-Vienuolis, J. Jurkūnas-Šeinius, J. Savickis, poetai — Z. Gaidamavičius-Gėlė, Ad. Ląstas, B. Sruoga, K. Binkis, J. Janonis ir kt. V. Krėvė-Mickevičius pirmuosius savo kūrinius — „Šarūną", „Skerdžių", „bobulės vargus" — išspausdino „Vilty". 1907 m. Kaune A. Jakštas-Dambrauskas pradėjo leisti žurnalą „Draugiją" ir nuo 1911 m. moksleiviams skirtą jos priedą „Ateitį", kuriuose spausdino savo kūrinius beletristai Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Kazys Puida, poetai — M. Gustaitis, M. Vaitkus, Edmundas Steponaitis (mirė 1908 m., vos sulaukęs 16 metų amžiaus), Margalis (J. Šnapštys), F. Kirša, V. Mykolaitis-Putinas ir kt. Rašytoja Žemaitė savo kūrinius spausdino „Lietuvos ūkininke" ir kitoje liberalinės-socialistinės pakraipos spaudoje.
Rašytojai, poetai savo kūrinius leido ir atskiromis knygomis.
Maironio poema „Jaunoji Lietuva" išėjo 1907 m. Maironis 1895 m. parašė poemą „Tarp skausmų į garbę", kuri daugelio kritikų buvo sutikta nepalankiai. Jis perdirbo ją ir pavadino „Jaunoji Lietuva" — geriausias Maironio epinis kūrinys. Be to, Maironis 1909 m. išspausdino naują poemą „Raseinių Magdė".
Vydūno „Prabočių šešėliai" išleista 1907 m. Tilžėje, „Amžinoji ugnis" 1913 m. irgi Tilžėje.
Lazdynų Pelėdos apysakaitės „Motulė paviliojo", „Stebuklingoji tošelė" ir kitos išleista 1908 m. Vilniuje, o 1909Lm. išėjo jos apysaka „Klaida" (vaizduoja 1905 m. revoliucijos įvykius).
Šatrijos Raganos apysaka „Vincas Stonis" išelista 1906 m. Vilniuje.
V. Krėvė išleido atskira knyga „Gilšę" ir „Bobulės vargus". 1913 m. išleista „Dainavos šalies senų žmonių padavimai".
L. Giros eilių rinkiniai „Žalioji pievelė" išėjo 1911 M., O „Tėvynės keliais" — 1912 m.
A. Jakšto eilių rinkinys „Rudens aidai" išleista 1911 m.
Pasirodė ir pirmieji grynai literatūrai skirti almanachai ir žurnalai. Krokuvoje 1907 m. J. Herbačiauskas išleido vien literatūrai skirtą almanachą „Gabiją". 1911-1912 m. išėjo literatūros žurnalo „Švyturio" du numeriai, redaguoti L. Giros, „Švytury" bendradarbiavo M. Gustaitis, V. Krėvė, J. Mikuckis, L. Pelėda, K. Puida, P. P.Leirytė-Puidienė, J. Šeinius, M. Vaitkus ir A. Vienuolis. 1913-1914 m. literatūros žurnalo „Vaivorykštėje" bendardarbiavo K. Binkis, M. Gustaitis, P. Kirša, V. Krėvė, J. Maironis, B. Sruoga, Vaižgantas, J. Šeinius, M. Vaitkus ir K. Jurgelionis.
Kilus karui literatūros žurnalai sustojo ėję; juos pakeitė almanachai: „Nauju taku" išėjo 1914 m., o „Pirmasis baras" — 1915 m.
Kuo skyrėsi anuometinė rusų okupacija nuo dabartinės
Caro valdžia paisė teisėtumo, ko dabar nėra. Rusijos teismai — jų aukščiausias buvo senatas — laikėsi įstatymų. Senatas panaikindavo neteisėtus veiksmus, nežiūrint kas juos būtų padaręs — eiliniai piliečiai valdininkai ar policija (viešoji ar slaptoji). Nevisada teismai apgindavo pilietį nuo neteisėtų administracijos ar policijos veiksmų, nuo teisės pažeidimų, bet jei reikalas iškildavo viešumon, teismai nedrįsdavo viešą įstatymo pažeidimą ignoruoti (nepaisyti). Ir politinio pobūdžio bylas teisme buvo galima laimėti (ko dabar nėra). Ne visada teismai bausdavo nusikaltėlį, būdavo atsitikimų, kad politinėse bylose kaltinamuosius išteisindavo.
Pora pavyzdžių. Vienu metu vysk. A. Baranauskui lankant parapijas, Suvalkų gubernatorius uždraudė ruošti vyskupui iškilmingus sutikimus. To nepaisydami klebonai ruošė iškilmes. Gubernatorius už tai baudė klebonus piniginėmis baudomis. Nubaustieji pasiskundė teismui, byla nuėjo iki senato. Byla buvo vilkinama, bet galų gale senatas, jau vysk. Baranauskui mirus, baudas panaikino.
Marijampolės gimnazijos mokiniai 1912 m. leido slaptą laikraštėlį. Policija susekė, leidėjus areštavo ir atidavė teismui. Suvalkų teismas visus mokinius išteisino.
Caras buvo diktatorius, absoliutus valdovas. Bet jis buvo krikščionis, ir krikščionybė švelnino diktatūrą. Pravoslavų Bažnyčia buvo proteguojama, Katalikų Bažnyčia persekiojama, buvo norima katalikus paversti pravoslavais. Bet buvo leidžiama katalikų spauda, katalikiškos organizacijos (po 1905 m.). Buvo leista veikti blaivybės draugijoms, esančioms kunigų įtakoje.
Privačiame ir viešame gyvenime buvo respektuojami (pripažįstami) krikščioniškos moralės dėsniai. Buvo respektuojamas Dekalogas (10 Dievo įsakymų). Galiojo Dekalogo įsakymai: nevok, nemeluok, nepaleistuvauk, nežudyk, gerbk savo tėvą ir motiną. Nors pažeidimų buvo, ko jokia visuomenė neišvengia, bet šie įsakymai bent viešai buvo gerbiami ir saugomi. O dabar praktiškai einama prie šių įsakymų visiško paneigimo.
Krikščioniškos moralės saugotoja ir įkvėpėja Lietuvoje buvo Katalikų Bažnyčia. Jos dėka Lietuvos kaimas moraliai išliko sveikas, nežiūrint baudžiavų, karų ir svetimųjų viešpatavimo. O kadangi Lietuvos gyventojų daugumą sudarė lietuviai kaimiečiai, tai jie buvo sveikas tautos pagrindas. Užtat kaimas galėjo tautiškai atbusti ir sukurti nepriklausomą valstybę.
Lietuvoje veikė trys kunigų seminarijos — Kaune, Seinuose ir Vilniuje, kuriose mokėsi didelis skaičius lietuvių (Vilniaus kunigų seminarija buvo sulenkinta, lietuviams į ją sunku buvo patekti). Petrapily veikė Dvasinė Katalikų akademija. Kunigų seminarijos paruošė lietuvių kunigų, kurie buvo ne tik katalikybės apaštalai, bet ir lietuvių tautinio atgimimo pionieriai.
Religinės institucijos (bet kokios konfesijos) ir religinio kulto atstovai buvo gerbiami, valstybės palaikomi ar bent toleruojami. Dabar religija ir jos atstovai yra niekinami. Religija griaunama išorinėmis prievartos priemonėmis ir iš vidaus, stengiamasi užverbuoti jos atstovus religijos griovimo darbui pagal taisyklę „medį kirminas turi suėsti iš vidaus". į religijos griovimo darbą yra įjungtas visas partinis ir valstybinis aparatas, o svarbiausia saugumas.
Caro valdžia norėjo Lietuvą surusinti, bet nenorėjo, kad ji lenkėtų, lenkų pastangų lenkinti Lietuvą nerėmė. Buvo leidžiama lietuvių spaudoje prieš lenkintojus varyti propagandą, priešintis lenkinimui, nes ir lenkai buvo Rusijos priešai. Užtat Seinuose rusų valdžia nepageidavo lenkų vyskupo, ir du paskutiniai Seinų vyskupai buvo lietuviai (Baranauskas ir Karosas).
Dabar Maskva palaiko lenkus Lietuvoje ir ypač Baltarusijos TSR, kur ir toliau varomas lietuvių lenkinimo darbas per bažnyčias. Lietuvoje ir Baltarusijos TSR rusiškas ir lenkiškas nacionalizmas sudarė koaliciją, susivienijo prieš lietuvius, ir Maskva tokią politiką remia.
Maskva mano, kad dabar Lietuvos ir Baltarusijos TSR lenkai jai nepavojingi, nes jų nedaug, o lietuviai trukdo rusams kolonizuoti Pabaltijį. Kad Maskva Lietuvoje proteguoja lenkus, rodo lenkiškų mokyklų laikymas Vilniaus krašte ir 1980 m. lenkiškų pamaldų įvedimas Kaune. (Religinių reikalų įgaliotinis P. Anilionis liepęs vysk. Labukui-Matulaičiui įvesti lenkiškas pamaldas Kauno Karmelitų bažnyčioje, ir vyskupas tai padarė). Lietuviai kunigai į Baltarusijos TSR lietuviškas parapijas neįsileidžiami. į Gervėčius 1979 m. paskirtas lenkas, baigęs „pogrindžio" kunigų seminariją ir įšventintas į kunigus Lenkijoje. Gervėčiai buvo likusi vienintelė vieta Baltarusijos TSR, kur iki 1978 m. buvo lietuviškos pamaldos, o šis naujai paskirtas kunigas (Zanievski) jas panaikino.
Caro valdžia nekliudė ūkininkų luomo, net leido jam sustiprėti. Tai sudarė ekonominį pagrindą tautiniam lietuvių atgimimui. Kolūkių įvedimas Lietuvoje po II pasaulinio karo sunaikino lietuviškąjį kaimą ir tuo giliai pažeidė lietuvių tautos gyvybines šaknis.
Prieš I pasaulinį karą lietuviai gyveno didesniame etniniame plote negu dabar. Vakaruose lietuviški plotai ėjo toli už Nemuno ir apėmė didelę Rytprūsių dalį (beveik visą dabartinę Kaliningrado sritį). Lietuvos rytuose ir pietuose irgi buvo didesnis lietuviškai kalbančių plotas negu dabar. Zietelos, Lazdūnų ir kitose tolimose nuo Vilniaus vietose lietuvybė buvo gyva, dabar ji ten baigia nykti.
Lietuvos kaimynystėje buvo Vokietija. Siena tarp Lietuvos ir Vokietijos nebuvo ypatingai saugoma, buvo lengvai pereinama. Anapus pasieny gyveno tie patys lietuviai, taigi perėjęs sieną lietuvis, nemokąs vokiškai, galėjo bent kelio pasiklausti. Kam Lietuvoje grėsė pavojus, lengvai galėjo per sieną pasprukti ir pakliūti į Ameriką ar kitur. Dabar vietoje Rytprūsių (Vokietijos) atsirado ištisai surusintas Kaliningrado sritis.
Tai buvo teigiamybės, kurių mes dabar, vėl atsidūrę rusų valdžioje, neturime. Bet reikia atsiminti, kad dabartinėje okupacijoje yra ir teigiamų dalykų, kurių anuomet nebuvo. Dabar visiems, kas nori mokytis, yra prieinamas mokslas. Visuotinis apmokymas, nors jis yra ir labai žemo lygio, yra mums naudingas. Kas gauna mokslo šviesą, tasai, jei norės, atras ir tiesą (atskirs pelus nuo grūdų), jei jo nesuvilios karjera ar nesulaužys gyvenimas, kaip daugelį sulaužė pirmalaikis ragavimas „uždrausto vaisiaus", alkoholizmas ir kiti iškrypimai.
Nors Lietuvos supramoninimas yra Trojos arklys, su kurio pagalba norima į Lietuvą privaryti kuo daugiau rusų ir Lietuvą surusinti, bet dėka to lietuviams dabar nereikia vykti iš savo krašto ieškoti darbo kitur, kaip buvo caro laikais. Darbo ir duonos Lietuvoje visiems kol kas užtenka.
Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, veikia nemokamas gydymas. Nors nemokamas gydymas faktinai yra mokamas, nes už vaistus reikia mokėti. Mokama už dantų gydymą. Be to, ir nuo visų kitų ligų gydymas mokamas, nes „niekam nematant" gydytojui reikia primokėti, kitaip jis tave gali pagydyti tik formaliai. Vardan tiesos reikia pasakyti, kad yra gydytojų, kurie visuomet gydo sąžiningai, nežiūrint, ar jam primokama, ar ne. Viena iš priežasčių, kodėl gydytojai ima kyšius, yra maži atlyginimai (bet mažus atlyginimus gauna ir visi kiti eiliniai tarybiniai darbuotojai, todėl daugelis jų ne iš algos gyvena). Nežiūrint tokių nenormalumų gydymo praktikoje, medicinos tinklas Lietuvoje yra platus, nepalyginsi su tuo, kas buvo caro laikais. Gydytojo pagalbos galima prisišaukti. Medicinos mokslui ištobulėjus, ypač pažymėtinas vaikų mirtingumo sumažėjimas.
Dėka radijo ir kitų komunikacijos priemonių sužinome, kas vyksta pasaulyje, ir užsienis žino, kas dedasi Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje. Lietuva nėra atskirta nuo pasaulio. Visos blogybės ir visos niekšybės, kurias mūsų tautai daro komunistinė valdžia, išeina aikštėn, o tas neina Tarybų valdžiai į sveikatą. Iš faktų, gaunamų iš Lietuvos ir kitų Rusijos pavergtų kraštų, formuojasi viešoji pasaulio nuomonė. O Maskvos valdovai labai nenori, kad toji nuomonė apie juos būtų bloga, nes juk „komunistai yra geriausi žmonės pasaulyje".
Dar vienas dalykas. II-jo pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais užsienis buvo klaidinamas, esą Pabaltijo valstybės laisvanoriškai įsijungusios į Tarybų Sąjungą. Dabar šis melas galutinai visiems tapo aiškus, ir visas pasaulis žino, kad Pabaltijo valstybės prieš 1940 m. buvo laisvos, ir kad Maskva jas okupavo, turi sprogdinamos reikšmės. Pasaulis negali susitaikyti su ta mintimi, kad XX a. gale, kai subyrėjus kolonijoms susikūrė keliasdešimt naujų nepriklausomų valstybių, — liko tik viena kolonijinė valstybė — Tarybų Sąjunga, kuri ne tik neleido jos anksčiau pavergtoms tautoms sukurti savas valstybes (ukrainiečiams, armėnams, gruzinams ir kt.), bet dar užgrobė tris naujas buvusias laisvas valstybes: Estiją, Latviją ir Lietuvą.
(B.d.)
