Jau keturiasdešimt vieneri metai prabėgo nuo tų dienų, kai mažą rūtų ir banguojančio javo kraštą užtvindė išbadėjusi, apiplyšusi, raudonųjų politrukų naganais valdoma armija, pamynusi mūsų iškovotą laisvę, su melo ir šmeižto purvais sumaišiusi mūsų istoriją, kultūrą ir visą gyvenimą.
Jau keturiasdešimt metų, kai Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir miestuose nuo pirmųjų gaidžių ėmė loti šunys, trinksėti vežimai, burgzti išklebę sunkvežimiai, dunksėti šaligatviais, kaimų keliais budelių ir jų aukų žingsniai, bildėti į Rytus užkaltais ar spygliuota viela apraišiotais langais prekiniai vagonai, saugomi durtuvais ir smailomis kepurėmis „pasidabinusių" sargybinių . . . O tuose vagonuose duso išvežami darbščiausi mūsų ūkininkai, nagingiausi amatininkai, šviesiausi inteligentai, sumaniausi mūsų vadai. Nuo tų siaubingų valandų — krūptelėjo visa gimtoji žemė. Masinės deportacijos! . . . Jos baisesnės už marą. Nuo maro mirusį žmogų bent žino, kur palaidojo. Mūsų tėvynainių kaulai išbarstyti po visą Sibirą — vienas Dievas težino tų kapų geografiją. Dar dabar anūkai ir vaikai važinėja ieškoti savo tėvų, senelių, brolių ir seserų kapų, kad galėtų bent palaikus pervežti ntinėn ar užberti šventos žemės saują . . .
Užsienio lietuviai rengė mitingus, minėjo šias dienas susirinkimuose, spaudoje. Kas atsiminė siaubingas žmonių žudynes, bildančius į Sibirą užkaltus vagonus dabartinėje Lietuvoje? Tos dienos negali išblėsti iš mūsų atminties! Negali užželti užmiršimo žolė Rainių miškelio tragedijos vietoje, Pravieniškėse ir visur, kur pralietas nekatas kraujas. Ar gali Lietuva užmiršti tuos, kurie su nulupta nuo galvos oda gulėjo, grioviuose, buvo kankinami kalėjimų kamerose, karceriuose, daužomi tardytojų kabinetuose, bunkeriuose, Keturiasdešimt metų! Tauta tų dienų nepamirš ir po kelių šimtų metų. Juk dar gyvi tūkstančiai, savo akimis matę kraujuojančias žaizdas, savo ausimis girdėję vaikų klyksmą, senelių raudas, motinų aimanas.
Kartų kartos mena ir minės raudonojo teroro aukas, amžiams paliktas neužgyjančias žaizdas tautos kūne ir žmonių širdyse.
Tiems, kurie žuvo nuo čekistų ar jų pakalikų rankų, kurie liko Sibiro platybėse ir pūva be kryžių kapuose, atminti ir pagerbti skiriamas šis numeris.
Šio numerio turinys, aišku, nepajėgs pilnai atvaizduoti visų bolševizmo piktadarybių, įvykdytų Lietuvoje pirmaisiais bolševikų viešpatavimo metais. Tačiau mūsų dienų skaitytojas, ypač jaunasis, turės progą geriau pažinti savo „,vyresnįjį brolį", jo „brolišką meilę" Lietuvai ir pačios komunistinės santvarkos „humaniškumą".
Ir pirmieji bolševikų kruvini pėdsakai Lietuvoje, ir tie, kuriuos jie čia pripėdino beveik per 40 metų, akivaizdžiai patvirtina knygos „Žemaičių kankiniai" įžangoje K. Mockaus pareikštą teiginį, kad „žmoniškumas bolševikijon ne tik kad negrįžta, bet ir tikrai negrįš", kol nebus sugriauta pati nežmoniškoji santvarka.
Ypač aktuali mums šiandien ir kita jo mintis — ,,reikia laikytis tautinio solidarumo", „savųjų brolių meilės", kad sėkmingiau galėtume atremti visų mūsų nedraugų piktuosius kėslus.
***
REDAKCIJOS PASTABA: Tekstų kalba netaisyta.
***
