Rašo kun. Alfonsas Svarinskas:
"Laikas bėga labai greitai ir pas mus, jau 3 metai, o atrodo, kad viskas buvo tik vakar. Laikas palieka pėdsakus ant kiekvieno, ir man jau 62 metai. Nedaug liko gyventi, o kiek daug gerų idėjų dvasioje! Bet dvasia nesenstu, tikriausiai todėl, kad fiziškai gerai laikausi.
Sekmadieniais prisitaikau prie Viduklės tvarkos. Su kiekviena diena artėjame prie amžinybės. Svarbu, kad dvasia subręstume ir padarytume viską, kas pagal mūsų jėgas, kad paliktume pasaulį po savęs gražesnį, geresnį ir teisingesnį. Atsiminkime Evangelijos pastraipą apie talentus. Mes turime pateisinti Dievo pasitikėjimą mumis. Aš džiaugiuosi, kad jūs lankote Viduklę ir prisimenate mane. Paprastai sakoma: iš akių išnykai ir iš širdies lauk! Čia atvirkščiai: juk jau trys metai. Tokiu būdu visi augame. (...) Tikrai šv. Augustinas teisus, kad mūsų širdys nurims tik Dievuje. Mano viltis — Viešpats Dievas. Linksmas, nes kaip tvirtina šv. Lukas "Viešpats myli linksmą davėją. Atleiskite, kad aš trumpai. Greitai šv. Velykos — Kristaus Prisikėlimas. Sveikinu visus, visus! Malda ir dvasia su jumis. Aleliuja!"
1986.II.12.
Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:
"Jau trečios šv. Velykos negirdžiu vargonų ir iš tūkstančių širdžių džiaugsmingai aidinčio "Aleliuja!", bet Kristaus Prisikėlimo šventė nugali atstumus ir užtvaras ir džiaugsmingai suvirpina širdį. Velykiniai pergyvenimai manyje tokie brangūs, kad jų negali nustelbti nei laikas, nei jokios negandos... Didžiojo Ketvirtadienio vakarą mintimis dalyvavau Paskutinėje Vakarienėje. Paskui stovėjau po Kristaus Kryžiumi, o Šeštadienio vakarą su visais gyvais Bažnyčios nariais atnaujinau Krikšto pažadus. Velykų diena buvo laisva nuo darbo, todėl nekliudomas galėjau mąstyti, bendrauti su mirties ir gyvybės Viešpačiu ir su visais, kuriems Kristaus Prisikėlimas yra didžiausia gyvenimo tikrovė. Didžiojo Šeštadienio vakarą ir Velykose ypač meldžiausi už pačius artimiausius man asmenis, kad jų gyvenimas, pažymėtas Kristaus prisikėlimu, būtų apstus Dvasios vaisių: meilės, džiaugsmo, taikos, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo (plg. Gal. 5,22).
Tikiuosi, kad Tėvynėje ne vienos rankos buvo sujungtos maldai ir už mane, kad kadaise mokęs kitus gyventi ir kentėti, dabar nebūčiau tik "žvangantis varis ir skambantys cimbolai."
Velykų trečią dieną skaičiau laikraštį "Argumenty i fakty" ir tiesiog negalėjau patikėti savo akimis — kovo 5 d. tragiškai žuvo kun. J. Zdebskis. Dar ir dar skaičiau, ir abejonės neliko. Tebūnie Viešpaties valia! Jis geriau žino, kam reikia dirbti, kam kentėti ir kam pailsėti po visų vargų. Pirmą kartą kun. Juozą sutikau Alytuje 1965 m. pavasarį. Jis užėmė mano vietą, ir aš išvykau į Lazdijus. Po kelių metų Apvaizda mus suvedė prie bendro darbo Prienų melioracijoje. Visada buvo galima iš jo pasimokyti pasiaukojimo, ištvermės, romumo, dvasinio gilumo. Viešpatie, atlygink jam už jo plačią širdį ir tą gėrį, kurį dalijo kitiems, amžinuoju gyvenimu ir ramybe prie Tavo Širdies!
1986.04.07.
***
Rašo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis:
"...Mano prasmingiausios dienos ne tada, kai plojo Maskvos ir Vilniaus salės, ne tada, kai pasakius pavardę suūždavo aplodismentai (kun. J. K. Matulionis studijavo Vilniaus Konservatorijoje ir už giedojimą bažnyčiose buvo iš jos išmestas), bet kunigystėje. Jaudintis, aukojant šv. Mišių auką; kartu verkti su penitentu, pergyventi pamokslo metu, guosti ligonį, krikštijant vaikelį, įsakmiai prašyti tėvus būti jam gyvenimo pavyzdžiu... ir visa, kam kunigystė įpareigoja. Mes turime priimti visa tai, ką Viešpats siunčia. Jį garbinti ten, kur Jo valia mus įkurdina, kur Jis nori būti mūsų pagarbintas. Mūsų pareiga — vykdyti, sutikti ir dėkoti nežiūrint, kur mūsų kelias nusitiesia, kokiuose kraštuose mes išlaipinami ir tarp kokių veidų turime gyventi — nors ir žemiškam pragare, — bet tik su Dievu!
1986 m.
***
Rašo Povilas Pečeliūnas:
"...Ach, ta sveikata! Kaip jos labai reikia! Deja, su ja ir blogiausia. Aš bevelyčiau jau nutylėti apie save, tik tas oras, atrodo, oras neperkamas, neparduodamas, jo nereikėtų seikėti... Deja, deguonis pasirodo irgi matuojamas. Tokiems kaip man, matyt, yra nustatytas deguonies minimumas... Gi turint galvoje mano amžių ir sveikatą, jo aiškiai nepakanka. Tad žmogus ir negali nieko tikro pasakyti, ar esi sveikas, ar ligonis. Rytą keliesi su tokia savijauta, lyg būtum ką tik baigęs darbą ir ruoštumeis poilsiui. Ir taip diena iš dienos. Ir juo toliau, juo blogiau. Gaila, kad nežinau, pagal kokį "paragrafą" normuojamas deguonies kiekis... Taigi, kaip matot, visų bėdos beveik tos pačios. Tik dėl buto netenka man bėdavoti. Jį paprasčiausiai atėmė. Jei kada grįšiu, tai mano "butas" bus visa Lietuva. O tai daug svarbiau nei keturios sienos. Be to, kuo žmogus mažiau turi, tuo laimingesnis. Tiesiog koktu žiūrėti į tuos, kurie nuo ryto iki vakaro plakasi dėl materialinių "vertybių". Pamažu degraduoja, praranda sugebėjimą mąstyti, o apie sąžinę negali būti nė kalbos, nors ir dangstosi povo plunksnomis. Kai žmogus nesijaudina dėl materialinių vertybių, jis nieko nebijo. Jis visa nešasi su savimi. Ir tie, kurie nori jį palaužti, tampa bejėgiais, nes nebeturi priemonių gąsdinimui, įbauginimui. Šiuo metu aš nieko neturiu, todėl galiu į daug ką žvelgti su šypsena."
1986 m.
***
.jpg)
Iš Vlado Lapienio laiškų:
"O Dieve didis ir Tėve brangus,
Pastiprink žmogų, silpną ir menką
Taip sutvarkyta, kad vien tik dangaus
Jo begaliniams norams užtenka."
(Maironis)
"Su didžiausiu džiaugsmu priimkite išmėginimus, nes jie stiprina tikėjimą, išbando, ugdo kantrybę, tobulumą, — sakoma Šventame Rašte. Man tenka didelė garbė, kad šioje zonoje amžiumi esu vyresnis už visus čia esančius kalinius. Ir kai kurių kalinių pasakymu esu tarsi jų tėvas. Nors būdamas ir nelaisvėje, tačiau savo gyvenimą derindamas prie Jėzaus gyvenimo, pradedi geriau suprasti Viešpaties žodžius; savo naštos būkle negaliu girtis, nes užeina širdies skausmai, tačiau esu linksmas ir džiaugiuosi, nes Viešpats pasakė: "Būkite linksmi ir džiaukitės, nes jūsų laukia gausus užmokestis danguje"... tai ko gi mums liūdėti. (...) Visur ir visuomet pasitikėkime Dievo siunčiamu išmėginimu, nes Jį mylintiems viskas išeina į gerą (...) Artėja amžinybė, krikščionis visada turi būti ateityje (...) Daug žmonių pasilieka Evangelijai svetimi, jei nesižavi gyvybine jos dvasia (...) Dažnai nenoriu nei skaityti, nei klausyti, aš randu Dievuje visko, ko tik noriu, kas tik man reikalinga. Prisimenu "Kristaus sekimo" autoriaus Tomo Kempiečio žodžius: Jei pažinčiau visą pasaulio mokslą, bet neturėčiau meilės, ką padės tai Dievo akivaizdoje, kuris mane teis pagal mano darbus. Žodžių gausumas nepasotina sielos... tik šventas gyvenimas, gryna sąžinė ir pasitikėjimas Dievu yra tikra širdies ramybė." 1985 m.
