DIDŽIAI GERBIAMAS TARPTΑUTΙΝIΟ PEN KLUBO PREZIDENTE
Kiek Man teko girdėti, aš esu išrinktas Tarptautinio PEN klubo garbės nariu. Už parodytą man dėmesį noriu pareikšti Jums, visiems Klubo nariams nuoširdžiausią padėką. Šį dėmesį aš priimu kaip dalį visuotinio susirūpinimo žmogaus teisių padėtimi bei mano tėvynės Lietuvos likimu. Drauge ryštuosi kreiptis į Jus mane Jaudinančiu reikalu. Ir to nepalaikykite, prašau, nekuklumu, verčia neatidėliojama būtinybe.
Visą gyvenimą, greta žurnalisto darbo, aš buvau glaudžiai susijęs su literatūra, nuo 1947 m. pats rašiau eilėraščius. Jie buvo nekonformistiniai, atspindėjo tikrovę tokią, kokia ji yra. 1974 padaryta mano bute Vilniuje krata, kurios tikslas buvo paimti neva antitarybinius mano eilėraščius, ir po jos nekęs persekiojimas (buvau pašalintas iš žurnalistų sąjungos) mane paskatino dar aktyviau kurti, ryškiau demaskuoti melą, kovoti už teisingesnę tiek lietuvių tautos, tiek visų žmonių ateitį. Tokiu būdu iki mano suėmimo 1980 m. kovo 17 d. parašiau apie tūkstanti eilėraščių. Iš jų rankraštiniai rinkiniai: " Pavasario šalnos", "Esmės ieškojimas", "Peilis į širdį", "Vilties properša", "Godos akimirksnį , "Lūkesys", "Būties dovana". Taip pat sukūriau apie 10 poemų ("Toks gyvenimas", "Kauno elegija" ir kt.).
Negalėjau nerašysi ir kalinamas Vilniaus saugumo kazemetuose (1980 m.). Čia sukūriau apie 270 eilėraščių, poemą "Kelias", Suprantama, viskas pakliuvo į saugumiečių nagus. Įveikdamas aplinkybes rašiau ir lageriuose, kuriuose praleidau 5 metus (iki 1986 pavasario). Dauguma ten sukurtų dalykų yra LTSR prokuratūroje (170 trioletų rinkinys, eilės proza ir kt.).
Daba, išbuvęs pusantrų metų tremtyje, netikėtai sužinojau, kad mano poetinė kūryba, išvengusi įkalinimo suėmimo metu, 1986 . darant kratas buvo paimta saugumo darbuotojų. Aš negaliu dėl to tylėti, aš negaliu susitaikyti su tokiu barbariškumu. nes minėtoji kūryba yra mano sąmoningiausio dvasinio gyvenimo rezultatas bei esmė. Aš buvau už ją, šalia politinės filosofijos darbų ("Rubikonas", "Laisvės paradoksas" ir kt.), kėlusių dabar pradėtų vykdyti pertvarkymų būtinybę, rūsčiai teistas, nors ji ir nebuvo paskelbta. Teismui, kuriam nerūpėjo tiesa, pateikta kūrybos interpretacija buvo sąmoningai iškreipta ir tendencinga. Tai nereiškia, kad aš pervertinu savo triūso reikšmę ir svarbą. Argi pats autorius gali apie tai spręsti? Tačiau aš esu tvirtai įsitikinęs, kad net ir nežymių kūrybinių pastangų persekiojimas, kokiais motyvais jis besiremtų, yra nusikaltimas žmoniškumui, didžiajam Minties laisvės reikalui, žmogaus teisėmis.
Aš žinau, Jūs smerkiate kūrybos laisvės pažeidimus nepriklausomai nuo t, kokioje šalyje ir kokių politinių režimų jie daromi. Apskritai be kūrybos ir minties laisvės nera ir negali būti jokios laisvės. O mano tėvynėje Lietuvoje padėtis yra ypatinga. Čia kalbos apie viešumą ir demokratizavimą, toli gražu neperaugančios į reikšmingesnius požymius, dar susikerta ir su nacionalinias lūkesčiais. Jau vien dėl šios priežasties mažai tesitikiu paramos, nors ir kreipiausi į LKP CK. Aš buvau ir tebesu persekiojamas ne be aukščiausių respublikos vadovų žinios. Todėl būčiau laimingas, jei Jūs imtumėtės žygių, kad būtų išgelbėti ir man gražinti minėtieji rankraščiai, apskritai visa mano kūryba. Aš noriu tikėti, kad Jūs, kaip ir visi geros valios žmonės, atsiliepsite ši pagalbos šauksmą.
Su pagarba ir viltimi
Gintautas IEŠMANTAS
Komijos ATSR, Podčerjės gyvenvietė, 1987 m.rugpjūčio 12 4.
REMKIME JUOS VISOKERIOPU RŪPESČIU
1987 m. spalio 25 d. P.PEČELIŪNUI baigiasi nutrėmimo laikas. Aštuoni metai, išgyventi ekstremalinėse sąlygose, nualino jo sveikatą, bet nepalaužė dvasios. Nors, būtent morališkai jį pirmiausia ir stengėsi palaužti Vilniaus KGB nutrėmime, neatsisakydami brutaliausių priemonių.
Tuoj po 1979 m. lapkričio 24 d. kratos Vilniaus aukšti KGB pareigūnai (Kai kuriems P.PEČELIŪNAS dėstė lietuvių kalbą vakarinėse mokyklose), žadėjo "parūpinti atsakingas pareigas Vilniaus universitete, išskirti butą bei kitokias lengvatas mainais už informaciją apie nelegalios spaudos leidėjus ir leidinius. Galop sutiko, kad juos patenkintų P.Pečeliūno raštiškas pasižadalimas "ateityje nesiimti priešiškos veiklos... " To paties jie reikalavo ir iš Gint. Iešmanto bei Vyt.Skuodžio.
Įsitikinę, kad susitarti nepavyks, ėmėsi šantažo. P.Pečeliūnui grasino uždaryti į psich. ligoninę, sušaukė psichiatrų komisiją jo "sveikatai ištirti...
Per visą parengtinio tardymo laikotarpį papulkininkis Liniauskas, ypatingų bylų skyriaus viršininkas Kažys bei nuolatinis tardytojas J.Marcinkevičius tendencingai grupavo rastą medžiagą su tikslu įrodyti Pov.Pečeliūno redaktorystę, esą jis yra "Alma Mater" redaktorius, inkriminuodavo jam parašytus neva šiam leidiniai straipsnius. Kaltino jį ketinant išleisti penktą "Alma Mater" numerį. Bet viso to kagėbistams taip ir nepavyko įrodyti. Visa kaltinamoji medžiaga buvo sudaryta vadovaujantis papulkininkio Liniausko prielaidomis bei jo asmenišku įsitikinimu. Ir nežiūrint to teismas įvyko. P. Pečeliūną, V. Skuodi, G. Iešmantą nuteisė ilgiems metams kalėti.
P.Pečeliūno teismo sprendime išliko formuluotės: "...vedė antitarybinę agitaciją bei propagandą, platino bei gamino straipsnius "Alma Mater" leidiniui, bendradarbiavo su kitų leidinių redakcijomis..."
Teisme nepagarsino P.Pečeliūno pareiškimo, nors to reikalavo net ir jo bendrabyliai. Viename iš pareiškimų P. Pečeliūnas atkreipė dėmesį į tai, kad "...kas yra antisovietiška, o kas ne" nustato patys kagėbistai, pasilikę sau pilną laisvę laisvai interpretuoti (aiškinti). Ir tik tada, kai uždaro savo auką už grotų. Ar ne todėl antisovietiškumo turinys keičiasi vos ne kas penkmetis?
Kitame pareiškime buvo nurodyti tardytojų nusikaltimai ne tik tarptautiniams susitarimams humanitariniais klausimais, bet ir TSRS konstitucijai. Buvo atkreiptas dėmesys į BK paragrafų pažeidimus. Kaip suprasti kad ir tokią formuluotę: "gamino straipsnius"? Ar tai reiškia autorystę ar perspausdinimą?
Bet KGB suredaguotas formuluotes teismas paliko galiojančias, tuo pačiu pademonstruodamas sava solidarumą su kagėbistais. Neveltui teismą akylai stebėjo ir prižiūrėjo kagėbistas, atvykęs Maskvos...
Lageryje buvo vėl mėginta paveikti P. Pečeliūno tvirtą laikyseną, Jo nusistatymą ir ištikimybę tiesai. Buvo atvykęs kagėbistas iš Vilniaus, prievartavo lagerio administraciją, įvairiausi provokatoriai, administracijos talkininkai.
Kalinimo pabaigoje P.Pečeliūnas rimtai susirgo, jį paguldė į ligoninę, bet po kelių dienų buvo išrašytas ir išvarytas 50 laipsnių šaltyje valyti sniegą. Atsisakius, ji tuojau uždarė 15 parų į karcerį, kuriame buvo minusinė temperatūra, pūtė skersvėjai. Valandos pavirto amžinybe... nes iš jo atėmė šiltesnę aprangą ir maitino pusbadžiu. Iš karcerio išvarė tiesiog į etapą, kuris tęsėsi vos ne du mėnesius. Ką reiškia sovietiniai etapai, aprašė Vladas Lapienis prisiminimuose.
P. Pečeliūną, ligonį, išsekusi fizišai, savo globon priėmė Berizovo KGB atstovas Pavlenko. Atsigauti trukdė didelis deguonies trūkumas (45%),kuris ypač pavojingas vyresnio amžiaus žmonėms. Net Igrimo gydytoja Cluchova, kuri suteikė P.Pečeliūnui pirmą medicininę pagalbą, paklausė: "Kodėl atvykot į tokį kraštą? Važiuokite namo, jeigu nenorite sutrumpinti sau amžiaus... "Praėjus kuriam laikui ir sužinojus atvykimo priežastį, ta pati gydytoja jau teigė: "Čia deguonies pilnai pakanka. Bėgiok, jeigu vaikščiot negali..."
Persekioja ir terorizuoja ne tik nutremtuosius, bet ir tuos, kas juos sumano aplankyti... Pvz., 1985 m. atvyko pas P. Pečeliūną jaunuolis iš Lietuvos, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, tai jis sukėlė KGB ant kojų!.. P.Pečeliūnui grasino išsiųsti arčiau ašigalio, o jaunuolį šantažavo Igrino milicija ir Vilniaus KGB.
Neleido P. Pečeliūnui aplankyti ir sunkiai segančios, prie mirtis esančios motinos. Pavlenko įsigudrino nebūti (namie) darbe, o be jo išvažiuoti nevalia. O kai P.Pečeliūnas atsisakė balsuoti, tat tuojau atvyko...
Kai viene senatorė atsiuntė užklausimą dėl P.Pečeliūno sveikatos, Pavlenko prašė P.Pečelioną parašyti, kad Jam nieko netrūksta ir jo niekas neskriaudžia... P.Pečelionas atsisakė rašyti, nes "šis užklausimas ne man skirtas".
"Menka bėda, atsakė Pavlenko, -nuo to sovietų valdžia nsugrius. Ne tokį triukšmą kelia Vakarai dėl visokių vadinamų disidentų... Ir tai nieko. O čia, pamanyk, kažkokia senatorė..."
Bėdos būta rimtesnėje plotmėje. Konstatavę ekonominį krachą ir nutarę žut būt laimėti nusiginklavimo reikale ir pan., nutarė sudaryti demokratizavimo iliuziją.. pataisyti žmogaus teisių problemą, kad apgauti Vakarus.
M. Gorbačiovo "demokratizaciją tikriausiai palaimino Maskvos KGB, nes prieš pat susitikimą Reikjavike buvo išvaryti iš Sovietų Sąjungos Sčeranskis ir Orlovas, o į Maskvą sugrąžintas A. Sachorovas.
Prieš atvykstant Anglijos ministrei pirmininkei į Maskvą, į užsienį buvo išleista Irina Ratušinskaja su vyru, beveik likviduotas Mordovijos moterų lageris. Ištremti iš Sovietų Sąjungos buvo patys žymiausi žmogaus teisių gynėjai, visi kiti buvo verčiami rašyti malonės prašymus - tuo padėti sudaryti melagingą demokratizacijos iliuziją. Kai kurie jų, be blogos valios, nesupratę KGB klastos, parašė vienokio ar kitokio turinio pareiškimus. Bet ne visi pareiškimai patiko kagėbistams. Tai rodo G.Iešmanto pavyzdys. Jis parašė TSRS ir LTSR vyriausybėms pareiškimus, kur siūlė panaikinti LISR BK 68 ir 70 straipsnius. Štai citata (versta iš rusų kalbos):
"TSRS Aukščiausios. Tarybos Prezidiumui. Pareiškimas. Komi ir Vuktylės atsakingi pareigūnai 1987 sausio 27 d. pasiūlė man rašyti pareiškimą, prašant mane išlaisvinti. Atsisakiau motyvuodamas:
1/ Mane nuteisė už tokias mintis bei idėjas, kurios šiandien skamba iš visų aukščiausių tribūnų.
2/ Gyvenimas, tiesa ir teisingumas reikalauja paskelbti politiniams kaliniams amnestiją, panaikinant BK 68 ir 70 str. (LTSR ir TSRS). Be šio juridinio bei moralinio akto neįmanoma demokratizacija. O tai reiškia, kad nėra garantijos, jos ateityje visa tai nepasikartos.
3/ Mane nuteisė, atėmė neteisėtai partinį bilietą, neteisėtai prieš tai atleidę iš darbo, pasinaudoję piktybiniu skundu.
Manau, kad mano išlaisvinimas privalo įvykti be jokių prašymų ar pasižadėjimų
Gint. Iešmantas.”
Atsakė TERE ir LPSR prokuratūros rusų kalba (vertimas):
1/ TSRS prokuratūros atsakymas: "Atsakydami i Jūsų 1987 vasario 10 laišką, adresuotą TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, pranešame, kad dėl išlaisvinimo asmenų, nuteistų už antisovietinę agitaciją bei propagandą svarsto AT Prezidumas tik tuo atveju, kai nuteistieji parašo malonės prašymą."
2/ Atsako LTSR prokuratūra: "Laiške išdėstyti motyvai bei faktai nepanaikina 1980 gruodžio 22 teisminio nuosprendžio ir nesudaro juridinio pagrindo Jus išteisinti.
LTSR Prokuroras A.A. Novikovas."
Taigi atsakymai galutinai palaidojo viltį, kad kas nors pasikeitė... Viskas liko po senovei! O P.Pečeliūnui Tiumenės srities KGB atstovas tiesiai pasakė: "Kai kuriems vis dar reikia Stalino, kai kam tebegalioja Andropovo kieta renka, na, o visus kitus (reikia manyti plačiąją visuomenę) patenkina Garbačiovo vykdoma politika..."
Taigi peršusi išvados:
a/ Jei ir paleidžiami tėvynėje ir užsienyje išgarsėję sąžinės kaliniai, tai tik tada, kai jų išlaisvinimo klausimas keliamas pačiuose aukščiausiuose pasauliniuose forumuose;
b/ kai reikia išleisti sovietinį šnipą (diplomatą)
c/ parašusius kompromisinio pobūdžio pareiškimus;
d/ pareiškimus paleisti "dėl sveikatos būklės".
Amnestija neturėtų džiuginti politinių ir sąžinės kalinių, nes ji tinka tik nusikaltusiems. Sąžinės ir politiniams kaliniams reikalinga tik besąlyginė realibitacija. Tik ji galėtų nors maža dalele kompensuoti patirtą skriaudą!
Kiek lietuvių dar už spygliuotų vielų, nutrėmime? Tepadeda jiems Dievas ištverti! Mes gi remkime juos malda, solidarumu, visokeriopu rūpesčiu.
M. SELEDŽIUS
X
SUSIDOROJIMAS SU VYTAUTU JANČIAUSKU
Pas Pranciškų-Vytautą JANČIAUSKA,gim.,1934 m., dirbanti Vilniaus dramos teatre butaforu, rugpjūčio 25 d. po pietų atėjo civiliniais rūbais vyras, prisistatė esąs iš KCB, parodė knygutę.
Jis liepė V.Jančiauskui atsiprašyti iš darbo rugpjūčio 26 d. ir 10 val. ryto ateiti į Cvirkos gatvę prie siuvykkos - norįs pasikalbėti dėl rugpjūčio 23 d. Taip būsią geriau Vytui... V.Jančiauskui liepė apie tai nieko niekam nesakyti.
Nuėjus paskirtu laiku į sutartą vietą, ten jau laukė tas pats kagebistas, šalia jo stovėjo "Žiguliai", į kuriuos jėga dviese jį įsodino ir nuvežė toli už aerouosto į mišką. Mašinoje V.Jančiauską alkūnėmis spaudė du vyrai, rūkydami pūtė jam veidą dūmus ir tyčiojosi: "Ką, ankšta? Kokios nori Lietuvos? Tau "ponas" arčiau prie širdies?" Vytautas atsakė, kad jis už demokratinę Lietuvą. "Ar tu žinai, ką padarei?-tyčiojosi toliau.-Tu susidėjai su davatka Sadūnaite..."
Nuvežę į mišką sustojo ir visi išlipo iš mašinos. Jančiauskas bandė pažiūrėti mašinos numeri. Tai pastebėjęs vienas iš atvežusių, visa jėga smogė į kepenis, o, jam parkritus, koja spyrė į pilvą. Toliau jį mušdami aiškino, kad tai už rugpjūčio 23 d. demonstraciją, už jo ten pasakytą kalbą. (..."dabar demokratizacijos laikai, nusimeskime baimės rūbą skrandą...") Kur tavo baimės rūbas?... Daužė kumštimis dešinį šoną, reikalavo, kad Jančiauskas parašytų į laikraštį straipsnį, kuriame pasmerktų 23 dienos demonstraciją ir Sadūnaitę. Liepė niekam apie šį įvykį nepasakoti ir neiti pas gydytojus, nes kitaip būsią jam ir jo šeimai blogiau. (Dar mušdami šaipėsi, kad esą čia pogrindis mušąs, o demonstrantai nori tą kaltę sumesti KGB ir milicijai, ir taip užsieniui pateikti dezinformaciją...) Kai Jančiauskas prarado samonę, jį paliko miške, o patys nuvažiavo.
Po kiek laiko atgavęs sąmonę, Vytas pamatė, kad guli miške vienas. Svaigo galva, atrodė, kad žemė linksta, ir jis krenta žemyn. Atsipeikėjęs jautėsi labai silpnas. Dvi valandas ėjo iki plento mišku, saugumiečių mašinos vėžėmis, o po to valandą važiavo su pravažiuojančia mašina iki namų. Buvo ne tik labai sumuštas, bet ir išgasdintas. Niekam nieko nepasakojo. Ryte prasidėjo aštrūs kepenų skausmai - spazmos, o ant pagalvės iš nosies ir burnos príbėgo kraujo.
Per jėgą prisivertė nueiti darbą, kur jo jau ieškojo direktorius Pranas Treinys. Jis aiškino, kad Jančiauskas labai supykdęs Griškevičių ir Šepetį, buvęs CK susirinkimas, smerkė direktorių, kad neauklėja kadrų. Direktorius liepė Vytui rašyti dėl rugpjūčio 23 d. pasiaiškinimą, bet nesakė, kad jis bus paskelbtas spaudoje. Pasiaiškinime liepė pasmerkti demonstraciją ir Sadūnaitę. Vytas savo pasiaiškinime nieko nesmerkė, neapgailestavo, kad dalyvavo rugpjūčio 23 d. demonstracijoje, o tik pažymėjo kai kuriuos savo biografijos faktus ir tai, kad jis yra laisva asmenybė ir pats sprendžia, kur eiti ir ką kalbėti ("Komjaunimo tiesoje" atspausdino suklastotą tekstą esą jis gailisi ir smerkia rugpjūčio 23 d. demonstraciją... Tai - melasą).
Savo rugpjūčio 23 d. kalboje Vytas priminė, kad Lietuva nuo Gedimino laikų yra internacionalinė, tokia dabar yra ir tokia bus. Lietuviai nieko neskriaudė ir neskriaudžia.
V.Jančiausko visas dešinys šonas - ištisa mėlynė. Jis tik po kelių dienų kreipėsi į Kalinausko gatvėje esančią polikliniką.
Darbovietėje kai kurie bendradarbiai bando leisti gandus, esą Vytas jau seniai sirguliuoja... O praeitą savaitę gavo iš savo poliklinikos raštelį, kad savaitės bėgyje atvyktų į polikliniką.
Kad tik nesugalvotų prievarta uždaryti į psichiatrinę ligoninę! V.Jančiauskas visada buvo psichiškai sveikas, tą gali paliūdyti visi jo geros valios bendradarbiai, pažįstami ir šeima, kurią dabar KGB labai terorizuoja.
T. SĖKLIUS
Antanas ŠALAŠEVIČIUS, gimęs Kaume 1955 m. Baigęs Kauno politechnikos institutą ir mokęsis Vilniaus dailės instituto V kurse. Pastarojo nebaigė, gavęs "atostogų". Buvo KGB sekamas ir seniau dėl jo "antitarybinių išsišokimų" studijuojant Dailės institute. Paskutiniu metu dirbo Dailės kombinate Kaune.
1987.VIII.23 Šalaševičius dalyvavo demonstracijoje prie Mickevičiaus paminklo. Iš ten buvo atsektas Kauną ir KGB įsakymu atleistas iš darbo.
A. Šalaševičius yra vedęs, augina du vaikus. Jo tėvai gyvena Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose.
Andrius ŠABONAS, gimęs 1961 m. Tarnavo sovietinėje kariuomenėje.1982 m. nuteistas už tėvynės "išdavimą", "špionažą 7 m.griežto režimo lagerio. Atvežtas į Mordovijos lag. ZX/3-5, dažnai laikomas karceryje, mušamas. Vėliau 1švežtas į Čistopolio kalėjimą (Totorijoj). Ten jam priverstinai didelėm dozėm leidžiamas haloperidolas ir verčiamas dirbti. Jaučiasi labai blogai, prašo gelbėti jį, nes nebeištvers tų likusių dviejų metų, jei jam nepadės išeiti iš to pragaro.
Po dalyvavimo Rugpjūčio 23 d Vilniaus demonstracijoje, Dalia TAMUTYTĖ, gyv. Klaipėdoje, Taikos prosp.6 bt.33, rugsėjo 9 ir lld.d. buvo darbovietėje apsvarstyta viešame susirinkime, "pasmerkiama už tai, kad, būdama Vilniuje, rugpjūčio 23 d.kalbėjosi su užsienio korespondente. Tamutytė susirinkimo metu buvo įspėta, kad apie ją bus straipsnis laikraštyje, kai ji atsisakė apgailestauti dėl savo elgesio. Tamutytė ir anksčiau buvo ne kartą KGB organų tardoma ir persekiojama vien už tai, kad nori išvažiuoti pas gimines į užsienį. Ji buvo persekiojama ir už savo religinius ir politinius įsitikinimus. Dabar KGB išgalvojo naujus persekiojimo metodus - varginti liepia įstaigos vadovui, partsekretorei ir profsąjungos pirmininkui, spaudai. Š.m。rugsėjo 18 d. "Tarybinėje Klaipėdoje pasirodė straipsniai, smerkiantys D.Tamutytę ir jos motiną Stasę Tamutiene.