Štai jau treti metai kalbama, jog reikia sakyti visą tiesą, tiesos esą niekad neperdaug. Remiamasi žinomais žodžiais, jog esą pirmutinė pareiga "nemulkinti savęs, turėti drąsos atvirai pripažinti viską, kas yra". Taigi pažiūrėkime kiek tos drąsos turima.
Šiandien Jau pripažįstame, kad tiesa nepriklauso nuo to, kam ji naudinge: Tiesa yra tiesa. O juk tiesos naudingumas dar visai neseniai buvo didžiausių spekuliacijų šaltinis. Mums tikino: tiesa tai socializmas. Bet būtent šis teiginys iškrėtė pati nesąmoningiausią pokštą. Ką tik iš aukščiausių tribūnų pasakyta, jog tarybinėje visuomenėje netrūko apgaudinėjimo, akių dūmino, melo, tikrovės lakavimo, viešai šnekama apie sąžinės devalvaciją, gerumo deficitą, gėrio ir blogio ribų nusitrynimą ir daugybę kitų negerovių. Vadinasi, socializmas jau nelaikomas tiesos etalonu.
Dar daugiau. Tiesos klausimas, o ir visuomenės vystymasis apskritai - tiek socialinėje, tiek ekonominėje plotmėje - siejamas su demokratija. Ir ši sąsaja neatsitiktinė. Visiems žinoma, kad be tiesos negalima demokratija, be demokratijos negalima tiesa. Bet ši demokratija nėra šiaip sau liaudies valdžia, kaip ligšiolei mėgta sakyti. Be politinės laisvės demokratija kaip liaudies valdžia praranda savo esmę, išsigimsta. Tokioje demokratijoje liaudis, tariamai turėdama valdžią, praktiškai praranda galimybę naudotis pačia demokratija. Paradoksas: liaudies valdžia tampa varžtais pačiai sau. Atsiranda demokratijos regimybė. Bet pripažinti, kad mums reikalinga tikroji damokratija, o ne regimybė (neseniai šitas priešinimas buvo laikomas nusikaltimu), dar maža. Būtina žengti tolyn nuo minties, kad nuomonių kova leistina pritarimo socializmui ribose. Demokratija turi apimti, be kritikos ir savikritikos, tiesiogiai ir opozicijos teisę. Ir ne bet kokios, o politinės. Žodžiu, atėjo laikas įgyvendinti tarptautinę žmogaus teisių koncepciją. Bet čia aš jau girdžiu, kaip ima šaukti įvairūs ortodoksai: "Žiūrėkite, kur jis taiko! Ar tik nenori įgyvendinti buržuazinę demokratiją?" Šūktelėjimas, kaip sako jo autorius, yra triuškinamasis. O iš tiesų jis yra ne kas kita, kaip papraščiausia demagogija. Kai reikia smerkti kapitalistinius Vakarus, tuomet propaganda, net valstybės veikėjai, nedviprasmiškai remiasi tarptautine žmogaus teisių koncepcija. Vadinasi ją pripažįsta, suteikia jai bendražmogišką prasmę, nepriklausomai nuo politinių režimų bet santvarkos. Tačiau vos reikalas paliečia pačius savo namuose, tuojau nuo jos atsiriboja, remiasi teigimais, bendrais nuo Prahos ligi Pekino, jog skirtingos visuomeninės santvarkos šalyse egzistuoją skirtingi požiūriai į žmogaus teisių problemą. Taigi tuoj pat paneigia tai, ką vos tik teigė. Žodžiu - sau vienas mastelis, kitiems - kitas.
Nueinama dar toliau. Nepripažįstama net to, kas įrašyta pačioje konstitucijoje. Štai P. Burlackis neseniai "Pravdoje" išspausdintame straipsnyje "Mokytis demokratijos" įrašytą konstitucijoje demonstracijų teisę faktiškai ateata, pavadindamas ją ...ochloratija. Žinoma, šiuo atveju jis turi galvoje Tarybų Sąjungą. Tuo tarpu Vakaruose tariamąją ochlokratiją, t.y. demonstracijų laisvę (ne minios valdžią) jis laiko, be abejo, viena iš neatimamų žmogaus teisių. Nežinia, ko čia daugiau: pasityčiojimo iš skaitytojų, laikant juos nieko neišmanančiais, ar piktos valios? Ir vienu ir kitu atveju pasireiškia senasis prieštvaninis mąstymas. Aišku ir tai, kad esant tokiam demokratijos supratimui, bus einama iš vienos aklavietės į kitą, vietoj vieno melo bus kuriamas naujas, nė kiek negeresnis už senąjį. Baisiausia, kad tokiu būdu šis Burlackis nori užčiaupti burną ištisoms tautoms, kai kuriems visuomenės sluoksniams. Bet nuo seno žinoma, kad laisvė nedalijama; atimsi ją iš vienų, atimsi ją iš visų; ką praranda vienas, praranda visi. Taigi ir tiesos nebus kaip tokios: vėl atsiduriame užburtame rate. Kam tai naudinga?
Ak, tos žmogaus teisės!. Jų problemoje kaip lakmuso popierėlyje išryškėja visos dėmės, Kiek šiuo klausimu sulaužyta iečių! Kiek pažerta skambių frazių, siekiant įrodyti, kad karalius nėra nuogas! Rūsti, neginčijama tiesa buvo (ir tebėra) neigiama akiplėšiškai pagal principą: "Jūs sakote – faktai. Tuo blogiau jiems. Tai melas, šmeižtas" Net M.Gorbačiovas, kuris piktinasi dalinės tiesos sakymu, net tas, duodamas interviu "Jumanite" laikraščiui, teigė, jog politinių kalinių nesą. Bet jis pripažino, kad esą valstybinių nusikaltėlių, net skaičių nurodė. Taip vietoj tiesioginio neigimo buvo griebtasi pusiau tiesos. Bet dalis tiesos - dar blogiau negu melas, tai apgaulė. Už šį prancūzų skaitytojų mulkinimą interviu ėmęs žurnalistas buvo apdovanotas.
Nuo to nelemtojo interviu jau daug vandens nutekėjo, tačiau kaip ir neišdrįstama pasakyti visos tiesos. O reikia! Užuot teigus:tai šmeižtas, būtina viešai, visu balsu pripažinti: jokių politinių žmogaus teisių, nors jos ir įrašytos konstitucijoje, nebuvo ir kol kas nėra. Už politinių įsitikinimų pareiškimą, už meninę kūrybą, demaskuojančią santvarkos ydas ir negeroves, buvo baudžiama, buvo (ir tebėra) politiniams kaliniams lageriai. Ir nusikaltimai prieš žmogaus teises turi būti atskleidžiami, šmeižtai kalinių atžvilgiu (sakysim V.Petkaus) turi būti atšaukti. Bet štai kazusas: tada reikia pripažinti ir tai, kad Helsinkio susitarimai bei kiti tarptautiniai paktai dėl žmogaus teisių buvo apgaulė iš Tarybų Sąjungos pusės...
Bijoma atskleisti visą tiesą ir apie praeitį. Argi mes, tarkim, viską žinom apie Stalino asmens kultą, jo priežastis ir ištakas, jo filosofines, politines bei ekonomines prielaidas, tikrąją esmę? Ar mes žinome viską apie jo metais darytus nusikaltimus, jų mastą? Toli gražu ne. Netgi XX-ajame partijos suvažiavime padarytas asmens kulto klausimu pranešimas lig šiolei nepaskelbtas, taigi neprieinamas platesniems tarybinių žmonių sluoksniams. O juk ir jame ne viskas atskleista, daug nutylėta (pvz., masinės deportacijos iš Pabaltijo) ir apeita, ypač tarptautinės politikos klausimais. Ir vis dėlto nuduodama, kad partija pasakė liaudžiai visą tiesą apie Stalino kulto metus. Tuo tarpu neatskleidus visos tiesos, negalima žengti į priekį, viešumas pasmerkiamas nesėkmei. Kokia gi bus tiesa, jeigu ji remsis pusiau demaskuotu melu? Kaip galės filosofai, istorikai, literatai kurti teisybe alsuojančius kūrinius, daryti ateičiai reikalingas išvadas, jeigu jiems neprieinamos kai kurios gyvenimo sferos (pvz., saugumo veikla, ginklavimosi klausimai), archyvuose saugomi dokumentai?
Neatsitiktinai šiandien taip sunkiai atsižadama mąstymo inercijos, štampų, baimės, propagandos stereotipų, tokių gyvų tarptautinės politikos sferose. Užtenka pasiklausyti televizijos komentatorių tarptautininkų ir negalėsi atsistebėti: kur tas persitvarkymas? Senos nuvalkiotos frazės, iki atkarumo įgrisę teiginiai, kuriais maža kas tiki. Argi mes žinome, pavyzdžiui, visą tiesą apie Afganistaną, Kampučiją, apie įvykius Čiade ir t.t. Kalbama šiek tiek atviriau, bet toli gražu ne taip, kaip reikalauja viešumo, tiesos principai. Liaudis dar negali dalyvauti tarptautinės politikos formavime, daryti jai lemiamą įtaką. O juk tiesą pasakyti maža; ją teigiant reikia ir atstatyti pamintą teisingumą, tame tarpe ir istorinį (pvz., grąžinti Suomijai 1940 m.iš jos pagrobtas žemes, atkurti Pabaltijo tautų nepriklausomybę ir pan.). Netgi taikos problema koreguotina. Gerai žinoma, kad taika yra laisvės, tiesos išdava. O ką mes girdime? Siekiant nukreipti dėmesį, nuo žmogaus teisių padėties viduje, kuri yra kliūtis taikai ir pasitikėjimui, į pirmąjį planą iškeliamas vien tik plikas taikos lozungas. Apie kokį tada naująjį mąstymą galima kalbėti?
O ką tuomet besakyti apie nacionalinį klausimą! Viešpatauja senos, tik šiek tiek švelninamos nuostatos, netgi prievarta. Internacionalinis auklėjimas suprantamas kaip būtinybė tiktai sąjunginėse respublikose, tarsi pačios rusų tautos jis neliestų, jai būtų nereikalingas. Iš įvairių nutarimų nacionalinės politikos klausimais aiškiai matyti, kad ne pačios tautos lemia savo likimą, ne jos pačios sprendžia, kaip naudotis jų žemės turtais, kaip ugdyti savo kultūrą, o diktuojama joms iš centro. Centrinis tautų kalėjimas, šiaip ar taip žiūrėsime, buvo tik restauruotas, patobulintas, pritaikytas prie naujų sąlygų. Juk tautoms faktiškai neįmanoma išstoti iš TSRS, kol jos negali pasinaudoti žodžio, organizacijų, susirinkimų, demonstracijų laisve. Todėl išstojimo iš TSRS teisė tėra tik fikcija, akių dūminimas. O juk autonominių respublikų bei kitos tautos šios teisės net popieriuje neturi. Be abejonės jokios demokratijos nebus, Rusijos istorija padarys savo, jeigu bet koks tautų noras įtvirtinti bei išreikšti nacionalinę savimonę, siekimas atsiskirti, sukuriant nepriklausomą valstybę, bus ir toliau laikomas "kėsinimusi į tautų draugystę, į tarybinės visuomenės vienybę" Reagavimas į įvykius Alma Atoje bei Krymo totorių demonstracijos Maskvoje parodė, kad valdžia nelabai pasiruošusi išplėsti demokratiją į nacionalinės politikos sferą. Centrinės jėgos tebesisavina teisę spręsti kitų tautų likimą, koreguoti joms rūpima linkme nacijų ateitį. Tolesnis sustiprintas rusų kalbos brukimas, dvikalbystės kaip normos ne rusų tautoms siekimas atvirai patvirtina šovinistines, kolonialistines tendencijas, tolimas nuo kitų kalbų mokėjimo. Neatsitiktinai apie rusiškąjį šovinizmą nebekalbama, jis neliečiamas. O juk būtent iš jo pusės gresia didžiausias pavojus persitvarkymui.
Dėl šių priežasčių nacionalinėse respublikose viešumo reikalai yra kur kas sudėtingesni, jo ne tik vengiama, bet ir prisibijoma. Suprantama, ne iš liaudies, o iš "valdančiųjų asmenų pusės. Štai kad ir Lietuva. Jeigu, sakysim, centrinėje spaudoje reiškiasi aštrių diskusijų dvasia, drąsiai koreguojami nesenos istorijos, literatūros faktai, užpildomos "baltosios dėmės", tai čia nuolat nusiskundžiama, kad persitvarkymo lyg ir nesama. Trūksta savarankiško požiūrio ne tik į netolimą praeiti, bet ir į nūdieną, kaskart žvalgomasi į Maskvą, tenkinamasi svetimų minčių kompiliavimu, reikšmingesnių straipsnių persispausdinimu (ir tai ne visada). Suprantama, tai yra per ilgus metus išugdyto provincinio mąstymo pasireiškimas, kuris atsiranda būtent dėl politinės priklausomybės, reikalavimo sutikti, bet ne mąstyti. Persitvarkymą respublikoje sąlygoja baimė tarti visą tiesą apie neseną istoriją, pradedant 1917 m., o gal ir anksčiau. Juk reikėtų daug ką apversti aukštyn kojomis, tiksliau sakant, pastatyti ant kojų.
Štai "Tiesa" paminėjo 47-ąsias metines, "kai Tarybų Lietuva priimta į TSRS" (1987, Nr.178). Skirtas šiai sukakčiai vedamasis parašytas beveik taip, kaip buvo rašoma prieš 35 m. Paradiški žodžiai, paradiškos mintys. Tarsi nebūtų buvę Stalino ir Hitlerio 1939 m. spalio sandėrio bei sekusio Rytų Europos pasidalinimo. Tarsi nebūtų buvę asmens kulto ir jo demaskavimo XX-ajame suvažiavime. Tarsi nebūtų buvę netgi 27-ojo suvažiavimo bei 1987 sausio plenumo. O juk vadinamasis Lietuvos "įsijungimas vyko rūsčiomis Stalino kulto sąlygomis. Ką tai reiškė, šiandien visi, kas nori suprasti, pakankamai gerai žino. Be to, apsisprendimo teisės įgyvendinimas, ką tik įžengus į tą teritoriją svetimai kariuomenei, yra anot Lenino, ne kas kita, kaip aneksija. Argi Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje, ne taip buvo? Čia būtent Raudonoji armija įgyvendino "apsisprendimo" teisę. Tai faktas, kurio niekas negali paneigti. Antra vertus, 1940 m. įvykiai Lietuvoje, kaip ir visame Pabaltijyje, buvo aiškus revoliucijos eksportas. Bet "Tiesa" šiuos faktus nutyli. Nutyli juos ir kitos masinės informacijos priemonės. Tai akivaizdžiai paliudijo publikacijos ryšium su rugpjūčio 23 d. įvykiais Vilniuje ir kitur. Vadinamojo tiesos momento taip ir nesulaukėm. Užtat ir nėra respublikoje savos persitvarkymo koncepcijos, nors ji ir būtina, apeini visuomenės demokratizavimo klausimai.
Ir dar vienas faktas iš tos pačios operos. "Komjaunimo tiesoje" (1986, Nr.225) išspausdintame straipsnyje "Nauji "neįveikiamųjų" pokštai" J.Lazauskas, kalbėdamas apie Teherane įvykusi 1943 m.pasitarimą, rėmėsi Ruzvelto ir Stalino pokalbių dėl Pabaltijo tautų ateities. Stalinas pažadėjo, kad plebiscitą būsią galima surengti rinkimu keliu, tik be jokios, suprantama, tarptautinės kontrolės. To ir užteko Ruzveltui, kuris pasirodė daugiau negu naivus, o Stalinas ne tik gudrus, bet ir klastingas. Juk kokie galėjo būti rinkimai pokario metais, kai asmens kultas buvo pačiame vešėjime, kai vos ne kiekviename miestelyje stovėjo tarybinės kariuomenės daliniai? Jokių laisvų rinkimų nebuvo ir negalėjo būti. Dar daug kas savo kailiu tebemena masines deportacijas. Vien už nedalyvavimą rinkimuose galėjo išvežti. Tuo tarpu J.Lazauskas daro triumfuojančią išvadą, atseit minėta JAV prezidento pozicija "nedviprasmiškai paneigia įvairius "vaduotojų" išvedžiojimus apie tai, kad Lietuva, kaip ir kitos tarybinės Pabaltijo respublikos neva yra okupuota". Ant ra vertus, kuo čia pagaliau dėti 1943 m., kai okupacija ir aneksija įvykdyta 1940 m. Taigi kuo toliau, tuo gražiau. L. Lazauskas apgavystę ir klastą priima kaip tiesą, apgaudinėdamas save ir skaitytojus. Bet tokiu būdu jis tiktai demaskuoja tą reikalą, kurį tariasi ginąs. Į savo tautos istoriją bei lūkesčius reikia žvelgti ne iš svetimųjų interesų pozicijos, o savo tautos akimis.
Štai kokias Augijo arklides reikia išmėžti! Bet kas ryšis tai padaryti? Juk toks žingsnis būtų tolygus kirsti šaką, ant kurios tenka patiems sėdėti. Turėtų prie vairo (respublikos) ateiti nauji žmonės, savarankiški ir kritiškai mąstantys, iniciatyvūs bei imlūs naujoms idėjoms. Bet kur jie? Ar galės jie savarankiškai spręsti? Kol kas neaišku. Mat politinė sistema, savo esme slopinusi savarankišką mąstymą ir iniciatyvą, diegusi tik pritarimą, nemėgina keistis. Ir dėl to kalti ne kokie biurokratai, ne kokie mitiniai Fedkos, kaip sykį bandė teigti vienas publicistas, bet pas režimas, besiriamentis viena partija, o ši - demokratiniu centralizmo principu, kuris, kad ir kaip bandytų priešingai tvirtinti aukščiausieji vadovai, veikia tik viena kryptimi - iš viršaus į apačią. Dėl to žmonės tampa tik vykdytojais, pasilieka kaip ir anksčiau, sraigteliais valstybės mašinoje. Žinoma, jeigu ne viena partija minėtas principas neveiktų taip pragaištingai. Tačiau dabar... Jau pats parsitvarkymas rodo, kad viskas daroma pagal diktatą iš viršaus. "Sutikimo demokratija" ("Pravda. Nr.236)- kas per terminas! – tebeveikia. Poslinkių, aišu, yra, tačiau jie dar nežymūs.
Tiesa turi daug aspektų. Atmesi vieną, nuklysi į šunkelius. Taip šiandien yra ir su šūkiu sakyti visą tiesą. Dar daug tikrovės zonų lieka už jos borto, o kai kurios nušviečiamos, kaip ir anksčiau, propagandiniais sumetimais iškreiptai. Kovojama su pusine tiesa, bet dažnai dar sakoma tik jos dalis. Tie, kurie tigia, jog partija šiandien sako visą tiesą, patys nežino, ką šneka. O gal, tiksliau, žino, ką daro... Viena aišku kol kas tiesa dar nėra mūsų gyvenimo norma ir viešpats. O ir kada ji tuo taps? Juo labiau, kad ne demokratija, ne politinė laisvė yra tikslas, o ekonominės ir politinės galios, bet karinės galios stiprinimas demokratijos pagalba. Juk tuomet, kai demokratija naudojamasi tiktai kaip priemone; ji vargu ar gali kada nors tapti gyvenimo norma, gyvenimo būdu. Suprantama, rankų nuleisti negalima Be kovos nebus demokratijos. Todėl reikia visokiariopai išnaudoti tą menką šansą, kuris mums šiandien duotas. Reakcija, seno jėgos neturi paimti viršų.
Gintautas IEŠMANTAS
1987 m. rugpjūčio 25 d.
Komių ATSR, Podčerjės gyvenvietė.