Mintys gyvos krikščioniškos dvasios metams
Net ir netikintieji Dievą tvirtina, kad žmogus labiau atitinka žmogiškąjį idealą, kai jis yra dvasingas, t.y, neabejingas dvasinėms vertybėms, kilniems visuomeniniams idealams, kai yra aukštos moralės. Tokio žmogaus gyvenimą lemia ne medžiaginės vertybės, ne kūno malonumai, bet dvasinės vertybės: sąžiningumas, teisingumas, altruizmas, tiesa ir pan. Vienok netikinčiajam siekti dvasingumo yra sunkiau negu tikinčiajam, kadangi pati dvasingumo samprata netikinčiųjų yra ydinga, nes sumedžiaginta. Jie, nepripažindami Dievo, viso ko pagrindu, esme laiko materiją medžiagą, todėl ir sąmonę, idėjas, sielą ir bet kokį dvasingumą kildina iš ...medžiagos. O kas kyla iš medžiagos, tas labai greitai ir vėl gali sugrįžti į medžiagą...
Tikinčiųjų požiūris į dvasią yra kitoks. Mums dvasia neišvedama iš medžiagos ir nesuvedama į medžiagą. Kristus yra pasakęsı "Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia"./Jn 3.6/ Taigi dvasia yra kokybiškai skirtinga būtis nuo medžiagos. Tikintiesiems visokio dvasingumo pagrindas, šaltinis ir idealas yra Dievas -Aukščiausioji Dvasia. Dievas kuria dvasines būtybes (angelus ir žmonių sielas) ir medžiaginę Visatą.
Šv. Rašte yra daug tekstų, nusakančių gyvybinį Šv.Dvasios vaidmenį mūsų pasaulyje ir žmogaus gyvenime. Štai kai kurie jų
"Pradžios" knyga bylojat "Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo dyka ir betvarkė. Tamsa niūksojo viršum pragarmės, ir Dievo dvasia pleveno viršum vandenų" /Pradžios kn. 121-1/. Taigi Dievo dvasia plevenanti virš negyvos, chaotiškos ir tamsios žemės, yra jos gyvybės, tvarkos ir šviesos šaltinis ir Kūrėjas.
Žmogus, pagal šv. Raštą, sutvertas Dievo kaip Jo paveikslas ir atvaizdas. Kadangi Dievas yra dvasia, todėl ir žmogaus esmę sudaro jo dvasingumas, jo dvasinė siela.
Be to, apaštalas Povilas sako "Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę sunaikintų, tą Dievas sunaikins..."/I Kor 3,16-17/.Todėl žmogaus pilnatvei, o tuo pačiu ir jo laimės pilnatvei yra būtina gyvybinė sąjunga su Dievo dvasia. Pažeisti šią sąjungą reiškia naikinti žmogų.
Reikšmingiausi ir didingiausi įvykiai žmonijos gyvenime įvyko veikiant Šv. Dvasiai: Kristaus įsikūnijimas Mergelėje Marijoje, Bažnyčios aktyvios veiklos pradžia Sekminių dieną, apaštalų apdovanojimas dieviškomis galiomis (atleisti nuodėmes, aukoti šv. Mišias) Bažnyčios nežemiškas tvarumas ir gyvybingumas amžių bėgyje, šv.Rašto (S. ir N. Testamento) atsiradimas ir jo patikimumas ir kt.
Pagaliau niekuo nepakeičiama Šv. Dvasia yra kiekvienam žmogui, nes, pagal šv. Raštą, Ji yra Tiesos Dvasia ir veda žmogų "į tiesos pilnatvę" ./Jn 16,13/ Ją Kristus mums davė kaip galybės, meilės ir protingumo Dvasią"/2 Tim 1,6/, kaip Globėją, kuris pasilieka su mumis per amžius /Jn 14,16/; nes Kristus išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu" /Tim. 3,5/; nes "Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas; taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas/Gal.5,22/; nes tas, kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę /Jn 3.5 $5/3$ nes ten, "kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė"/II Kor 3,17/. Štai kas yra Šv. Dvasia žmogui!
Tai kas gi yra žmogus be Dievo Dvasios? Į šį klausimą gana taikliai atsako giesmės į Šv.Dvasią žodžiai: "Be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu - viskas atvira žaizda". Taigi žmogus be Dievo Dvasios yra skurdus, sužalotas žmogus.
Šv.Dvasia padeda žmogui pergalėti žmogaus prigimties ribotumą: žmogiškojo proto ribotumą, širdies skurdumą, valios silpnumą. Be Dievo Dvasios pagalbos žmogus patenka savo žmogiškojo ribotumo nelaisvėn ir visos jo dvasinės aspiracijos (tiesos, laisvės, lygybės, brolybės ir kt.), negaudamos vis naujų Šv.Dvasios paskatų, impulsų, pradeda blėsti, palaipsniui gravituoja iš dvasinių aukštumų į medžiagines žemumas, iš altruizmo i egoizmą... Žmogus tada pradeda gyventi tamsoje, eina apgraibomis... Mūsų dažnai linksniuojamas miesčioniškumas kaip tik ir yra bedvasis gyvenimes, kai dvasingumas jau numarintas dažniausiai buitinio materializmo vien materialistinės gerovės siekimo, turto, pinigų, daiktų kaupime, vien prabangos, patogumų ir kūniškų malonumų siekimo net iki žemiausios fazės - alkoholizmo, narkomanijos, sekso.
Bet ne vien pavienis žmogus gali tapti bedvasiu ir todėl degraduoti, tapti nelaimingu. Neretai ir atskiros visuomenės, valstybės savo dvasinės kultūros, idėjinės galybės stoką - Šv.Dvasios stoką bando kompensuoti medžiagine kultūra ir galybe - kapitalu, išvystyta ekonomika, technika, mokslu, aukštu pragyvenimo lygiu, ginklo galia, diktatūros jėga. Kai kur pernelyg garbstomas darbas, o nuvertinamas dvasinis, religinis gyvenimas, didžiausias dėmesys skiriamas techninei pažangai, o dvasinė pažanga mažai tesirūpinama (tobulinama mašina, bet ne žmogus). Daugelis pažangių pasaulinių judėjimų užgęsta arba išsigimsta kaip tik dėl dvasinės energijos stygiaus. Atrodo, kad ir taikos siekimas bando išsiversti su Pikaso taikos balandžiu, ignoruojant Šv. Dvasios balandį... Politikų pasaulyje kartais kalbama apie Helsinkio dvasią, Ženevos dvasią, bet beveik nekalbama apie Šventąją Dvasią... Kuriamos vis naujos gydyklos, sanatorijos kūno ligoms gydyti, o sielos gydyklas bažnyčias statyti kai kur net griežčiausiai draudžiama... Daug kalbama apie žmogaus faktorių naujo gyvenimo statyboje, bet neužsimenama apie galingiausią faktorių - žmogų Šventoje Dvasioje!.. Visa tai yra žaizdos žemės mūsų... Ir šios žaizdos vis tebekraujuoja. Ir jos kraujuos, pūliuos net gangrenuos, sudarydamos pavojų visos žmonijos gyvybei, kol manysime, kad Šv. Dvasia mums nereikalinga, kol laikysime vien save visų gerų darbų ir pergalių įkvėpėjais ir organizatoriais, tiesos, taikos ir laisvės dvasios šaltiniais, kol nepamatysime, kad virš visų bedvasių žmogaus pagimdytų dykumų, betvarkės ir tamsos pragarmių "Plevena Dievo Dvasia" - visokios gyvybės, tvarkos ir šviesos šaltinis ir Kūrėja, kol nepakviesime Jos kaip pačio galingiausio faktoriaus ir Bendradarbio mūsų žemiškos ir amžinosios laimės kūrybon.
Žmogus Šventoje Dvasioje - tai ne "Religinių pasakų" personažas, bet nuostabi istorinė tikrovė. Šv. Dvasia kadais paprastus žmones padarė pranašais, tautos vadais, Kristaus apaštalais, evangelistais, stebukladariais šventaisiais, didvyriais-kankiniais, žmonijos dvasinio gyvenimo atnaujintojais, artimo meilės galiūnais.
Kuo rėmėsi savo nuostabioje veikloje ir gyvenime, pvz., šv. Pranciškus Asyžietis, Ignacas Lojola, kun. Jonas Bosko, Indijos išlaisvintojas Gandi arba dabar Kalkutos Teresė? Ar ne tuo pačiu kapitalu "galybės, meilės, protingumo Dvasia"? Kas vedė per karališko dvaro pagundas ir valdoviškos garbės viliones Jaunuoli, Kazimierą į šventumo garbę? Argi ne Dievo Dvasia? Ką skleidė įvairiausių intrygų, tautinės neapykantos, šovinizmo, pavydo, kivirčių aplinkoje palaimintasis arkivysk. Jurgis Matulaitis? Argi ne Dvasią Ramintoją?
Ir priešingai, visi, kurie prieštaravo Dievui, nebendradarbiavo su Šv. Dvasia - temo, nyko, išsigimė, virto net kraupiais piktosios dvasios tarnais.
Štai žurnale "Jaunimo gretos" (1986, Nr.2) sprendžiama žmogaus atsinaujinimo problema. Ten konstatuojama, kad: "Mūsų spaudoje, ypač jaunimo; nesunku rasti poleminių straipsnių, samprotavimų, gana intymių prisipažinimų, kaip jaunimui nuobodu, kaip juos ėste ėda niekybė... Iš nuobodumo pradedama gerti, užkabinėjami niekuo dėti keleiviai, padaromi nusikaltimai... Ta niekybė, tas nuobodulys tarsi panašus į vėžinį auglį, pakertanti ne vienos jaunuolių grupės gyvybę... " Po to straipsnio autorius bando aiškinti šių liūdnų reiškinių priežastis, bet nieko neišaiškina. Ir negali išaiškinti tie, kurie jaunimą traukia nuo Dievo, kuriems "visko pradžia ir visko pabaiga yra žmogus". Dar labiau bejėgiai jie atnaujinti žmogų. Argi netinka jiems rūstūs Rabindranato Tagorės Žodžiai: "O beproti, kuris nešti mėgini patsai save ant savo pečių elgeta, kuris eini prašyti išmaldos prie savo durų!.. Jie nešventi - neimki dovanų iš nešvarių jų rankų. Priimk tik tai, ką tau šventoji meilė dovanoja". /Lyrika, V. 1972, p.29/.
O ką mums dovanoja Šventoji Meilė? Ji mums dovanoja dvasinį atgimimą per krikštą, nuolatinį dvasini atsinaujinimą per Atgailos sakramentą. Ji stiprina mūsų dvasią Sutvirtinimo sakramentu, Švenčiausiu Sakramentu, Dievo žodžiu, kuris yra taip pat "dvasia ir gyvybė"; Ji sudvasina mūsų meilę, pašventina mūsų šeimas Moterystės sakramentu. Jei, žinoma, mes tas dovanas priimame tinkamai pasiruošę, sąmoningai, pamaldžiai. Šv. Dvasios dovanos ir yra tie vaistai, kuriais turime gydyti savo bedvasiškumo žaizdas - abejingumą Dievui, religiniam gyvenimui, sumedžiagėjimą, vergavimą kūno aistroms. Šventąja Dvasia turim gelbėti materialistinės pasaulėžiūros ir materialistinės buities marinamą žmogaus sielą..
Niekas neabejoja, kad žmonijai gyvybiškai reikalinga taika, teisingumas, broliška meilė, laisvė ir kitos dvasinės vertybės. Bet kadangi tai yra dvasinės vertybės, jų nesukursime iš jokios medžiagos, neiškasime lyg lobį iš žemės, jų nepagamina net tobuliausios mašinos, jų neduos valdžios ir santvarkos, jų neužtikrins jokios konstitucijos ir institucijos, neatkariaus jokie ginklai, jos neišplauks net iš teisingiausios ekonominės ir socialinės pоlitikos, jų neišras ir neatras mokslininkai, neišmąstys mąstytojai, nesukurs talentai ir genijai... Šiomis vertybėmis žmogų apdovanoja Dievas! Apdovanoja kiekvieną sielą, kuri tikėjimu atsiveria Dievui, kuri stengiasi pažinti ir vykdyti Jo valią, kuri nuolatos prašo Šventos Dvasios vadovavimo.
- Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą! /Ps 103/
J. ŠALIETIS