Žvilgsnis nuo Naujųjų Metų slenksčio
1972 m. antrasis pusmetis Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo palyginamai ramus — sumažėjo grubus tikinčiųjų ir kunigų persekiojimas. Nebuvo iškelta nei vienos bylos kunigams už taip vadinamą „prieš-įstatymišką" vaikų mokymą religijos tiesų, nors, naudodamiesi savo „juridiniais" metodais, tarybinės valdžios atstovai galėjo nesunkiai nuteisti ne vieną kunigą.
Valdžios pareigūnai gana mandagiai sutiko grįžusius iš lagerio kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, leisdami kurį laiką eiti kunigiškas pareigas savose parapijose.
Visai kas kita buvo prieš vienerius metus. 1971 m. rudenį kun. A. Šeškevičiui, išėjusiam iš Alytaus lagerio, buvo pasakyta, kad jam, kaip nusikaltėliui prieš valdžią, nebus leidžiama dirbti kunigiško darbo ir teks keisti specialybę. Tik po didelių kun. A. Šeškevičiaus pastangų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis leido jam dirbti Šilalės vikaru Telšių vyskupijoje.
1972 m. pirmą kartą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje tarybinė valdžia pradėjo toleruoti dekanalines kunigų rekolekcijas. J. E vysk. J. Labukui ir J. E. vysk. J. Pletkui Rugienis leisdavo atvykti į kunigų rekolekcijas ir pakalbėti kunigų vidaus gyvenimo klausimais. Kai kurie vyskupai net prasitarė, kad bus leista dekanalinės konferencijos sielovados reikalais.
Advento pradžioje turėjo pasirodyti Naujojo Testamento naujo vertimo pirmoji laida, o kiek vėliau Katekizmas.
Saugumo organai parodė daugiau santūrumo, ieškodami sau agentų klierikų tarpe.
Propaganda nesigailėjo pastangų įrodyti tarybinės valdžios humaniškumą religijos ir tikinčiųjų atžvilgiu. „Tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus, t.y. į jos kanoninę ir dogmatinę veiklą... svarbu vykdyti tarybinius įstatymus, kurie suteikia religinėms bendruomenėms ir tikintiesiems jų teises" (J. Rugienio interviu „Tarybų darbas" redakcijai, 1972, Nr. 9, p. 17-18).
„Ginti tikinčiųjų Teises — vienas socialistinio teisėtumo reikalavimų... Asmenys, diskriminuojantieji tikinčiuosius, neabejotinai yra griežtai baustini," kiek anksčiau rešė Religijų reikalų tarybos pirmininkas V. Kurojedovas (Religija ir įstatymai, 1971, p. 24-25).
Gaila, kad valdžios organai pamiršta ar nenori girdėti, jog katekizacija yra įsakyta bažnyčios kanonų. Kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio bylos rodo valdžios grubų kišimąsi į bažnyčios kanoninę veiklą ir sugriauna melagingus interviu bei pareiškimus.
Kompartijos viršūnės prisiminė kadaise Rusijos darbininkų I suvažiavime pasakytus Lenino žodžius: „Kovoti su religiniais prietarais reikia nepaprastai atsargiai: daug žalos padaro tie, kurie įneša šį šią kovą religinio jausmo įžeidinėjimus. Reikia kovoti propaguojant, šviečiant. Suteikdami kovai aštrumo mes galime įpykinti masę" (Leninas, Raštai, t. 28, p. 158).
Tikinčiųjų ir religijos grubų persekiojimą Leninas smerkė ir vadino „kavalerijos išpuoliais". Po 17000 Lietuvos tikinčiųjų memorandumo ir gegužės įvykių Kaune, valdžios viršūnės pamatė, kad „kavalerijos išpuoliai" jau gerokai „įpykdė masę".
1972 m. gruodžio 21 tarybų valdžiai minint TSRS 50-metį, susidurta su nauja problema — aštriu nacionaliniu klausimu. Didelį susirūpinimą kelią ne tik Pabaltijo tautos, Ukraina, bet ir Azijos musulmoniškos respublikos, kurių prieauglis yra didžiausias ir kurios išlaikė savo papročius bei religiją.
Gerai informuotas „Žinijos" draugijos narys A. Balsys rašė:
— Komunistų partija stengiasi labai kruopščiai išnagrinėti ir pašalinti priežastis, galinčias pažadinti nacionalines atgyvenas, nes nacionaliniuose santykiuose negali būti smulkmenų" (Kur susikerta ietys, 1972, p. 34). Minėtas propagandistas tvirtina, kad „klaidos ir perlenkimai, kovojant prieš religines atgyvenas tam tikroje respublikoje" gali palaikyti nacionalizmą (t. p., p. 33).
„Tiesa" birželio 8 dienos vedamajame „Brangiausias jausmas" lietuviams įrodinėjo, kad jų tėvynė yra Tarybų Sąjunga, kad ji. nebuvo ir nebus pamotė, ir už tai ją reikia mylėti kaip motiną.
Tarybinė propaganda teigė, kad Lietuva nėra rusinama, kad tik carizmas smaugė pavergtąsias tautas ir kurstė didžiarusišką nacionalizmą (plg. A. Balsys, Kur susikerta ietys, p. 35).
Veikli ir ištikima savo Tėvynės idealams mūsų emigracija išpopuliarino pasaulyje skaudų Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimą. Didieji pasaulio dienraščiai, radijas ir televizija dažnai komentavo įvykius Lietuvoje. Visa tai kenkė Tarybų Sąjungos prestižui. Juo labiau, kad ji „kovoja" net už Airijos katalikų teises...
Tarybinė propaganda kaip niekad puolė ir koliojo lietuviškąją emigraciją. Gal būt, suabejoję savo autoritetu, stengėsi į talką „pasikviesti" net kunigus. Užsienio laikraščiuose pasirodė kai kurių kunigų pasirašyti straipsniai, niekinantieji emigraciją, Lietuvos praeitį ir liaupsinantieji dabartį („Laisvė", 1972, Nr. 67, 68, 69).
Dabartinė „ramybė" Lietuvos Katalikų Bažnyčioje yra laikina ir apgaulinga. Jos tikslai šitokie:
1. Nuraminti augantį tautoje nepasitenkinimą dėl religinių ir tautinių skriaudų.
2. Sukompromituoti išeivijos pastangas ir darbus, gyvybiškai reikalingus Bažnyčiai ir Tėvynei.
3. Pataisyti pašlijusį dėl Bažnyčios persekiojimo Tarybų Sąjungos prestižą plačiajame pasaulyje. Tai ypač aktualu ruošiantis konferencijai Helsinkyje.
4. Tiespanašu, kad „ramybei" atsirasti turėjo įtakos pašliję Tarybų Sąjungos ekonominiai reikalai — būtinumas pirkti užsienyje milžiniškus kviečių kiekius. Verta prisiminti kai kurias nuotaikas JAV Kongrese. Senatorius Džeksonas ruošia įstatymo projektą, kurį jau dabar remia 75 senatoriai — JAV turi neparduoti Tarybų Sąjungai kviečių tol, kol ji neįgyvendins Žmogaus Teisių deklaracijos. Senatoriaus Džeksono žodžiais tariant, TSRS pirmutinė pasirašė Žmogaus Teisių deklaraciją ir liko vienintelė valstybė pasaulyje, kuri ligi šiol visiškai nesistengė jos įgyvendinti.
5. Sušvelninę administracinius išpuolius, ateistai tikisi, kad Lietuvos katalikai užmirš ir nereikalaus elementariausių teisių ir priemonių savo religiniam gyvenimui. Tarybų Sąjungoje net kai kurie sektantai yra geresnėje padėtyje už Lietuvos katalikus. Religijų reikalų tarybos pirmininkas Kūrojedovas rašo: „įregistruota ir naujai atidaryta daug bažnyčių ir tikinčiųjų grupių(sektantų — Red.);tūkstantiniais tiražais išleista Biblija ir giesmių rinkinys; reguliariai leidžiamas žurnalas „Bratskij Vestnik"; funkcionuoja dvimečiai kursai Biblijai studijuoti prie VEKBS." (Religija ir įstatymai, p. 51).
Lietuvos katalikai neturi kalendoriaus, laikraščio, katekizmo, religinės literatūros ir kt. būtiniausių priemonių.
Paviršutinė tyla nekliudė ateistams ir šiais metais užmaskuotai, planingai kovoti prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tai liudija visa eilė faktų:
Bedieviška propaganda buvo labai suaktyvinta. Ji negailestingai puolė veiklius kunigus bei tikinčiuosius. „Fanatiškiausiai nusiteikę kulto tarnai ir tikintieji, norėdami išlaikyti religijos įtaką, kovoja už religinių kultų įstatymų panaikinimą, kad tokiu būdu būtų užtikrintas visiškai nevaržomas religijos propagavimas. Tokie ekstremistiškai nusiteikę elementai savo veikloje grubiai pažeidinėja įstatymus religijos ir bažnyčios klausimais, kuriuos fanatikai labai neteisingai traktuoja." — Šios Religijų reikalų tarybos pirmininko Kūroj edovo mintys Lietuvos ateistų buvo plačiai propaguojamos.
Mokytojai ypatingai buvo prievartaujami auklėti mokinius bedieviškoje dvasioje. „Kilni mokyklų pareiga — apsaugoti vaikus nuo religinės įtakos, auklėti mokinius kovingais ateistais." („Tarybinis Mokytojas", 1972.11.13).
Mokiniai per pirmąjį 1972-73 mokslo metų pusmetį net prievarta buvo verčiami stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis skundėsi, kad visuomeninės komisijos, dirbančios prie rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų ir nekontroliuojančios, kaip vykdomi įstatymai dėl religinių kultų, nevisada aktyvios. Patarė į jas įtraukti platesnį aktyvą. „Todėl derėtų peržiūrėti šių komisijų sudėtį, pasitelkiant į jas daugiau žmonių" („Tarybų Darbas", 1972 Nr. 9, p. 18).
Romos radijo laidos 7:45 vai. buvo ypatingai trukdomos. Kadangi jos transliuojamos nepatogiu laiku — rytais, ir buvo smarkiai trukdomos, katalikai jomis mažai pasinaudojo. Vatikano radijas geriau buvo girdimas, ir daugelis tikinčiųjų vakarais 21:20 vai. mielai išklausydavo jo laidas.
J. E vysk. J. Steponavičius 1972 m. balandžio mėn. kreipėsi į Maskvos vyriausybę reikalaudamas, kad jam būtų leista eiti ganytojo pareigos. Rugienis jam paaiškino, kad kol kas jį įdarbinti negalima.
J. E. vysk. V. Sladkevičius 1972 m. vasarą prašėsi perkeliamas į kurią nors parapiją, kur jam lengviau būtų pasinaudoti medicinos pagalba. Deja, jo prašymas liko neišklausytas.
Katekizmo leidimas, atrodo, yra užmirštas. Be to, Lietuvos katalikų šiuo metu jau nepatenkintų vysk. K. Paltaroko „Tikybos pirmamokslis". Jei lietuviai emigracijoje sugebėjo 1960 m. Romoje išleisti kun. P, Manelio paruoštą 265 puslapių katekizmą, tai nemažesnį katekizmą tiktų išleisti lietuviams Tėvynėje, kur yra „pilna religijos laisvė".
Nors Naujasis Testamentas greitai pasirodys, bet Lietuvos katalikai apgailestauja, kad tarybinė valdžia prieš jo pasirodymą suspėjo sukompromituoti vertėją kun. Č. Kavaliauską, priversdama jį JAV lietuvių komunistiniam laikraščiui parašyti visą eilę straipsnių, kuriuose niekinama lietuviškoji išeivija, veiklūs kunigai, tikintieji Lietuvoje, Vatikano radijo programos ir giriamas „gražus ir žydintis" gyvenimas Lietuvoje.
Sugrįžusį iš lagerio kun. J. Zdebskį Rugienis panoro tyliai ištremti iš Vilkaviškio vyskupijos į Telšių vyskupiją. Kadangi šis planas sugriuvo, tai Prienų milicija įsakė kun. J. Zdebskiui per 15 d. kur nors įsidarbinti.
(Ateistinės akcijos sėkmė):
Kaip sekėsi ateistams ne tikinčiųjų persekiojime, o tiesioginiame jų darbe?
1972 m. Lietuvoje veikė 33 lektorių ateistų mokyklos, kuriose mokėsi 750 lektorių. Propagandistams -ateistams buvo leidžiamas periodinis leidinys „Religija ir dabartis"; be to, pradėta leisti „Atsakymai tikintiesiems".
„Kaip parodė praėjusių metų respublikinės lektorių ateistų mokyklos darbo praktika, ne visos „Žinijos" draugijos organizacijos buvo pakankamai dėmesingos šiai lektorių mokymosi formai. Kai kurios jų pasiuntė mokytis, matyt, ne pačius tinkamiausius žmones.Todėl nemažas klausytojų procentas (Red. pabr.) po 1 -2 užsiėmimų nustojo lankę mokyklą" („Laikas ir įvykiai", 1972, Nr. 23, p. 11).
„Iš Druskininkų, Ukmergės, Joniškio, Telšių ir kitų organizacijų atsiųsti žmonės, kaip jie patys tai pripažino, rajonuose visai nebuvo panaudojami" (ten pat, p. 12).
LKP CK lektorius Pr. Beniušis skundžiasi, kad labai blogai dirbo Šilalės rajono ateistai, o panevėžiečių „Tėvynė" mažai domėjosi ateistine tematika ir t.t. („Laikas ir įvykiai", 1972, Nr. 21, p. 19).
Ne kaip ateistams sekėsi ir bedieviškų apeigų populiarinime. „Tačiau reikia atvirai prisipažinti, kad daug kur gražios iniciatyvos ima blėsti. Išdidžiai vaikščiojantys gandrai, skelbią apie naujagimio vardynas, ima nykti ne todėl, kad keičiasi metų laikai, o, matyt, dėl to, kad blėsta geri norai, kad tie norai vis mažiau paremiami konkrečia veikla, iniciatyva ir sumanumu, kad pasigendama išradingumo, einama paprasčiausiu šablono keliu" („Tiesa", 1973.1.14).
O kaip atrodytų ateistų darbo rezultatai, jei tarybinė valdžia jų neremtų, o tikintiesiems duotų veikimo laisvę?!
