VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Ceikiniai. 1972.IX.5 Ignalinos rajono Ceikinių parapijos tikintieji pasiuntė TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui šitokį pareiškimą:
„Labai gaila, kad dėl tokio mažmožio, kaip bažnytinio sandėlio remonto, turime kreiptis net į Maskvą. Sis mažmožis primena mums visą eilę kitų skaudžių dalykų, kuriuos norėtųsi užmiršti.
Ceikiniuose netoli šventoriaus stovi aplūžusi parapijinė malkinė ir sukrypęs ūkinis pastatas. Vietoje jų norėtųsi pastatyti vieną tvarkingą ūkinį pastatą. 1971 m. pradžioje prašėme remontui leidimo. Po daugelio važinėjimų ir prašymų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis 1971.V.27 pasakė, kad, norint gauti šio ūkinio pastato remontui leidimą^ reikia kreiptis į Vilnių pas Religinių reikalų, tarybos įgaliotinį. Nuvažiavome. Įgaliotinis vėl atsiuntė mus į rajoną. Ir taip be galo — jau baigiasi antri metai. Kiek daug mes patys, norėdami gauti šiam remontui leidimą, privažinėjome ir kiek daug kartų rajono pareigūnai pas mus lankėsi. Buvo atvažiavęs rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su tardytoju, finansų skyriaus vedėjas, milicija, rajono architektas (net keturis kartus), kelis kartus apylinkės pirmininkas, partijos sekretorius... Net tris kartus buvo tikrinami remontui pirktų medžiagų dokumentai — lyg jos daugintųsi.
1971.VI.30 rašėme LTSR Ministrų Tarybai. Pagaliau 1971.VIII.30 rajono Vykdomasis komitetas leido šį pastatą remontuoti. Vienas žymus rajono statybininkas mums patarė nupirkti namą iš žmonių, kurie dėl melioracijos turi iš savo sodybų išsikelti, ir čia jį pastatyti kaip ūkinį pastatą. Nesinorėjo medienos gadinti, todėl pradėjome statyti ūkinį pastatą 80 cm platesnį, bet gerokai trumpesnį. Be to, ūkinį pastatą patraukėme per visą metrą nuo šventoriaus į daržo pusę.
Dėl to rajonas š. m. liepos 21 d. įsakė mums pradėtą perstatyti pastatą nugriauti. Nieko nepadėjo mūsų kreipimasis net pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį. Mus apkaltino dėl savivališkos statybos.
Kaimo vietovėje, ir toliau nuo kelio, negi taip svarbu, ar šis pastatas bus 80 cm siauresnis ar platesnis. Pasirodo, priežastis esanti ne čia. Liaudis sako: „Kas nori mušti, tas randa ir lazdą." Statybos taisyklių pažeidimas yra šiuo atveju tik priedanga. 1972.VI.30 mūsų religinės bendruomenės vykdomasis komitetas buvo pakviestas į rajoną. Ten Religijų reikalų tarybos įgaliotinis mums pasakė: „Pašalinkite vaikus nuo altoriaus, kad jie Mišioms netarnautų, kad procesijoje gėlių nebarstytų; patvarkykite, kad iš kitur atvažiavę kunigai bažnyčioje netalkininkautų, — tada leisime ūkinį pastatą remontuoti."
Bet argi pamaldos turi kokį sąryšį su ūkinio pastato remontu?
1965 m. rajono valdžia nuvertė Ceikiniuose mums brangų kryžių, motyvuodama tuo, kad jis, esą, kliudąs susisiekimui. Tuo tarpu dabar to kryžiaus vietoje auga krūmai ir stovi pastatytas elektros stulpas.. .
1966.XII.2 mus nubaudė sumokėti 59,76 rub. už tai, kad „pažeidėm" gamtos apsaugos Įstatymus, nukirsda-mi savo kapinėse supuvusius beržus, kurie grėsė išvirsti ir sudaužyti ant kapų pastatytus paminklus. Ar supuvę beržai taip pat priklauso prie gamtos apsaugos objektų? Jei taip, tai kodėl atitinkamos įstaigos leidžia jiems virsti ir baigti pūti? Kur logika? Priežastis aiški: mes — tikintieji.
Daug kartų dėl panašių negerovių rašėme.
1964.V.10 ir 1965.111.16 rašėme Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.
1966.XII.19 ir 1967.IV.16 rašėme LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui.
1968.111.25 prašėme Religijų reikalų tarybos įgaliotinį nurodyti, kokie įstatymai ar potvarkiai draudžia vaikams Mišioms tarnauti. Iki šiol nieko nenurodė,
1969.III.3 rašėme Švietimo Ministerijai.
1971.V.30, 1971.XII.9 ir 1972.VI.20 — Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.
1971.VI.30 ir 1972.VII.27 — LTSR Ministrų Tarybai.
Dar daug kartų kreipėmės į rajono valdžią.
1968.VI.24 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, išsikvietęs bažnyčios komitetą, sakė daugiau pareiškimų nerašinėti. Bet kam skauda, tas ir skundžiasi.
1971.VI.30 LTSR Ministrų Tarybai išdėstėme šiuos savo vargus:
1. Nuo 1940 m. mūsų bažnyčioje nė karto nebuvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, todėl prašėme, kad bent kartą leistų vyskupui Steponavičiui atvažiuoti į Ceikinius konfirmuoti.
2. Rajono valdžia ilgą laiką neleido į bažnyčią įsivesti elektros. 1965. m. rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas pasakė: „Šešios bobos pasišvies su žvakėmis, ir nereikės jums elektros." O pernai rajono valdžia atkirpo trifazę elektros srovę, kad nebesuktų vargonų motorėlio. Esą, reikia elektrą taupyti. Bet mes bažnyčioje mažai jos tesunaudojame —1970 m. viso tik 457 kw.
3. Mūsų šalyje labai dažnai būna organizuojamos talkos: talkininkai atvažiuoja iš miesto, kitų kaimų, net iš kitų respublikų. O mums draudžia į talką pasikviesti net kunigus - kaimynus. Kai 1965.III.14 tuo reikalu kreipėmės pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, šis mus piktai išbarė: „Jūs — vyrai, o rūpinatės bažnyčios reikalais! Kaip jums ne gėda?"
1966.VI.8 prieš Šv. Antano atlaidus su mumis panašiai pasielgė ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininkė Gudukienė, kuri net mūsų pareiškimo nepriėmė.
4. 1967.V.7 atvažiavęs rajono švietimo skyriaus vedėjas Jadzevičius išsikvietė iš bažnyčios mūsų kleboną ir trukdė pamaldas, kamantinėdamas, kodėl be leidimo talkininkauja Švenčionių kunigas.
5. Ceikinių mokyklos mokytoja Šiaudinienė 1966 m. nubaudė VI kl. mokinį Martinkėną, liepdama jam visą mėnesį plauti klasės grindis už tai, kad jis dviratį pasistatydavo prie šventoriaus.
6. 1968.XII.9 Ceikiniuose su bažnytinėmis apeigomis buvo laidojamas tragiškai žuvęs Ceikinių mokyklos mokinys P. Juršėnas. Laidotuvės vyko pamokoms pasibaigus, bet mokinių tyčia neišleido iš mokyklos. Net klasės draugai negalėjo mirusiojo palydėti į kapines.
7. 1964.IV.16 Ignalinos Švietimo skyriaus vedėjas ir kiti asmenys, išsikvietę iš klasės Ignalinos vidurinės mokyklos mokinį B. Laugalį, gąsdino, kodėl jis pas Ceikinių kunigą gyvenąs; žadėjo parašyti blogą charakteristiką: „Tu niekur neįstosi," gąsdino iš mokyklos pašalinti, liepė pasirašyti prieš kunigą nukreiptą raštą, sakydami: „Mes jį sutvarkysime." Vos jam suėjo 16 m., Ignalinos milicija paėmė iš jo gimimo pažymėjimą, o mūsų kleboną nubaudė pinigine bauda už tai, kad mokinys be paso ir neprisiregistravęs gyvena. Bet kaip jis galėjo pasirūpinti pasą, jei milicija negrąžino metrikų?
Panašūs dalykai dedasi ir su kitais mokiniais, jei jie lanko bažnyčią ir nesirašo į komjaunimą. 1971 m. vienas ceikiniškis, Ignalinos vidurinės mokyklos XI kl. mokinys, verčiamas stoti į komjaunimą, taip pasakė: „Stoti ar nestoti į komjaunimą yra laisvė. Be to, aš nematau pas komjaunuolius gero pavyzdžio. Komjaunuoliai Ručenko, Dervinis už savo darbus net kalėjime sėdi.
Todėl aš ir nesirašau." Kitą kartą tą patį jaunuolį užsidarė kambaryje komjaunimo sekretorius Suminąs ir supykęs trenkė koja į grindis, reikalaudamas „vyresniųjų klausyti."
8. 1971.IV.5 vakare vienas Ignalinos taksi, vemdamas Daugėliškio kleboną, pavežė ir kelis Ignalinos I-os vidurinės mokyklos mokinius. Tai pastebėjo švietimo skyriaus vedėjas Jadzevičius. Jam pasirodė „dideliu nusikaltimu" tai, kad vaikai važiavo kartu su kunigu. Tuojau jis visus sukėlė ant kojų. Mokykloje vaikus privertė rašyti „pasiaiškinimus". To negana. Kad galėtų apkaltinti kunigą, pats mokyklos direktorius, perskaitęs tuos raštelius, liepė mokiniams juos „ištaisyti", įrašant melagingus davinius, būtent, jis sakė mokiniams rašyti, kad jie grįžo namo po 22 vai, o iš tikrųjų jie grįžo apie 21 vai.
9. 1971 m. gegužės pabaigoje Ceikiniuose, mokytojai Daukšienei pažodžiui diktuojant, IV kl. mokinė Rakštelytė rašė „pareiškimą", kad Ceikinių klebonas ruošias vaikus Pirmai Komunijai. Po to gąsdindama liepė mažiesiems (R. Miklaševičiui, Z. Maskoliūnui) tą raštelį nusirašyti ir po juo pasirašyti. Tada mokinių tėvai, nuėję į mokyklą, pareikalavo: „Mes turime žinoti, ką mūsų vaikai priversti rašo." Niekas tų raštelių tėvams net neparodė.
10. 1971.V.31 nuvažiavome į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir prašėme, kad ūkinio pastato reikalą pavestų spręsti rajono architektams. Deja, nieko nelaimėjome. Mums nuostabu, kad nespecialistai kišasi ir tvarko aukštos kvalifikacijos specialistų darbą. Atrodo, lyg rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniai būtų kokie elektrotechnikai, architektai, menininkai ir, galų gale, vyriausieji zakristijonai, tvarką visus su bažnyčia susijusius reikalus ir spaudžią tikinčiuosius.
11. Pradėjus taisyti kiaurą bažnyčios stogą, 1971.VI. 22 atvažiavo rajono atstovas ir ėmė klausinėti, ar turime leidimą, kur gavome pirkti medžiagą, kabinėjosi prie darbininkų, trukdydamas jiems dirbti. Vienas talkininkas net turėjo mesti dirbęs dėl to, kad... jo žmona — mokytoja.
12. Šv. Petro šventė yra viena didžiausių mūsų religinių švenčių, per kurias pamaldos laikomos iškilmingai. Tam pritaria ir visi valdžios organai. Tuo tarpu 1971 m. birželio 29 d. rytą Ceikinių kolūkio pirmininkas, girdint kolūkiečiams, ėmė visaip kalbėti ant mūsų klebono, įpykęs už tai, kad jis pamaldas bažnyčioje laiko, ir išvadino jį banditu, kurį reikia sušaudyti, saugumui perduoti ir pan.
Viena komjaunuolė pasakoja, kad kolūkio pirmininko žmona rinko parašus po kažkokiu pareiškimu, kaltinančiu mūsų kleboną. „Ten visokių nesąmonių prirašyta," atvirai dėsto ji. „Aš nepasirašiau. Nepasirašė ir N.K." Bet, žinoma, visada atsiras tokių, kurie, viršininkams pataikaudami, pasirašys ir po netikrais dalykais.
Kai kurie Ceikinių mokiniai, besimoką Ignalinos vidurinėje mokykloje, 1971 m. bėgyje net pamokų metu būdavo iš klasės iškviečiami ir dėl tokių pareiškimų kamantinėjami bei verčiami savo parašu patvirtinti tokius prieš kleboną nukreiptus kaltinimus, apie kurių buvimą jie patys nė girdėt negirdėjo.
Šie dalykai 1971 m. birželio 30 išdėstyti mūsų rašte LTSR Ministrų Tarybai, daug kur vėl kartojasi.
Todėl prašome visas šias negeroves pašalinti.
Mums berašant šį pareiškimą, rajono valdžia per Ceikinių apylinkę 1972.VIII.11 supažindino su savo raštišku š.m.liepos 21d.nutarimu — nugriauti mūsų pradėta perstatyti ūkinį pastatą. Mūsų bažnyčios komiteto pirmininkas pasirašydamas, kad su tokiu nutarimu supažindintas, pridėjo tokią pastabą: „Kol nebus atėjęs iš Vilniaus ar net Maskvos galutinis atsakymas, prašom neskubėti šio nutarimo vykdyti."
Š.m. rugpiūčio 14 d. šiuo reikalu rajono valdžiai pasiuntėme dar atskirą raštą: „Kadangi čia ginčytinas klausimas, mes kreipiamės į aukštesnes instancijas, prašome neskubėti šio savo sprendimo vykdyti, kol negausime iš aukštesnių instancijų atsakymo."
Š. m. rugpiūčio 24 d. (dar visiems bemiegant) apie 4 vai. 30 min. atvažiavę du milicininkai su 8 vyrais, dalyvaujant Ceikinių kolūkio pirmininkui, sugriovė mūsų remontuojamą pastatą. Rąstus sulaužė, supiaustė, net visus pamatus su kažkokia mašina išvertė. Dabar viskas atrodo kaip po bombardavimo, nėt praeiti negalima. Kodėl toks beprasmis žmonių darbo ir turto naikinimas? Ar toks elgesys kelia tarybinės valdžios autoritetą žmonių akyse?
Atrodo, kad rajono Vykdomajam komitetui suteikta didžiausia valdžia, ir net nėra prasmės aukščiau kreiptis. Pvz., kada mes 1965 m. kovo 14 d. su skundais nuvažiavome į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, šis mus pasiuntė į rajoną: „Ten bus viskas sutvarkyta." Vėliau rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis mums pasakė: „Na ką, ar daug laimėjote Vilniuje? Aš savo žodžio nemainau."
Mūsų 1971 m. rašytas LTSR Ministrų Tarybai pareiškimas, taip pat persiųstas rajono Vykdomajam komitetui, nedavė jokių vaisių.
Š.m. rugsėjo 5 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pranešė: „Į jūsų pareiškimą, adresuotą LTSR Ministrų Tarybai ir persiųstą mums, panešame, kad ūkinio pastato statybos klausimas reikia spręsti prisilaikant įstatymais nustatytos tvarkos."
Bet ar pati rajono valdžia laikosi įstatymų, kurie visiems piliečiams garantuoja lygias teises ir sąžinės laisvę?
Todėl mes, šimtai tikinčiųjų, kreipiamės į Maskvą.
Pridedame remontuojamų ir sugriautų pastatų 3 fotografijas.
Atsakymą siųsti: LTSR, Ignalinos rajonas, Ceikinių paštas, Didžiasalio kaimas, Juozas Maldžius.
Po šiuo pareiškimu pasirašė 1709 tikintieji.
Praslinkus 4 mėn. nuo šio pareiškimo išsiuntimo į Maskvą, 1972.XII.29 Ignalinos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis pasikvietė J. Maldžių, kurio vardu buvo pasiųstas Ceikinių parapijos tikinčiųjų pareiškimas į Maskvą. Vykdomajame komitete keturi civilinės valdžios pareigūnai 74 m. senuką J. Maldžių virš dviejų valandų klausinėjo, kas parašęs pareiškimą, barė, net kalėjimu grasino. Galiausiai pasakė: „Jūsų pareiškimas į Maskvą nieko nepadėjo. Bažnytiniai pastatai mūsų. Mes tik naudotis leidžiame. Pašalinkit vaikus nuo altoriaus, tada leisime ūkinį pastatą remontuoti."
