S U P A Ž I N D I N A M E
1976 m. lapkričio mėn. 25 d. Vilniuje susidarė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, į kurią įeina penki asmenys:
1. Tėvas KAROLIS GARUCKAS, kunigas, jėzuitas, mokslus ėjęs Vokietijoje ir Olandijoje; pokario metais kunigavęs Vilniaus arkivyskupijoje, o dabar klebonauja Ceikiniuose.
2. EITANAS FIKELŠTEINAS, tautinių mažumų atstovas, kilęs iš Lietuvos žydų, fizikos mokslų daktaras.
3. ONA LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ, poetė, rašytoja, pedagogė, baigusi Kauno universitetą, tobulinosi Vienoje; prieš karą išleidusi du eilėraščių rinkinius, 1946 m. įėjusi į Lietuvių tautos tarybą, kurios daug narių buvo represuoti, o kiti— sušaudyti (čia buvo nuteistas ir poetas Kazys Boruta, tardomas poetas Kazys Jakubėnas, apie Tarybos veiklą buvo informuotas poetas dramaturgas Balys Sruoga); poetė ragavo sovietinių lagerių duonos Archangelsko ir Vorkutos apylinkėse.
4. VIKTORAS PETKUS, buvęs teistas už tai, kad pokario metais pirmininkavo atsikūrusiai Raseinių gimnazijos ateitininkų kuopai; vėliau vėl teistas už antirarybinės literatūros — Jurgio Baltrušaičio, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Nelės Mazalaitės raštų platinimą bei laikymą.
5. TOMAS VENCLOVA, poetas, vertėjas, kalbininkas, dirbęs Tartų universitete, o prieš išvažiuojant į Vakarus — Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto Filosofijos skyriuje; dabar grupės atstovas Vakaruose.
***
UŽSIENIEČIAMS SKIRTAS "STEBUKLAS"
Kadaise plačiai buvo reklamuojamas propagandinis filmas "Rusų stebuklas". Tačiau "rusiškų stebuklų" dažnai galima pamatyti ir be filmų.
1977.IV.13 toks "stebuklas" įvyko Kaune, "Saulėtekio" parduotuvės vitrinoje. Po pietų, maždaug apie 16 vai. kauniečiai, praeidami pro šią vitriną, trynė akis, negalėdami patikėti prekių kainomis: jos buvo sumažėję dešimtį kartų. Dvyliką rublių kainavę bateliai dabar "kainavo" vieną rublį su kapeikomis, vaikiški bateliai — tik šešiasdešimt keturias kapeikas, moteriškas rankinukas — vieną rublį su keliomis kapeikomis ir pan.
Deja, "stebuklas" truko neilgai. Po kurio laiko kainos vėl buvo senosios. Naujosios buvo skirtos ne tarybiniams piliečiams, o užsieniečiams, kuriuos tuo metu dviem autobusais kaip tik privežė prie "Saulėtekio" parduotuvės.
Tai ne pirmas atvejis, kai parduotuvėse staiga "atpinga" prekės prieš pasirodant užsienio turistams. Periferijoje šitokių reiškinių yra buvę ir anksčiau. Jie skirti apdumti akis svečiams iš užsienio. Šitaip apgaunami naivūs ir patiklūs užsieniečiai. Jie kartais išsiveža labai gerą nuomonę apie tarybinį gyvenimą. Bet laimė, kad jų tarpe pasitaiko kritiškesnių lankytojų, kurie nelinkę lengvabūdiškai patikėti "rusiškais stebuklais" ir susižavėti rūpestingai užmaskuotu ir užlakuotu tarybinio gyvenimo paviršiumi.
VYRIAUSYBINIS SPEKTAKLIS - SAMDYTIEMS
ŽIŪROVAMS
1977 m. gegužės 5 diena šiauliečiams — staigmenų diena. Nuo pat ryto miesto gatvės sumėlynavo nuo milicininkų uniformų, buvo sustabdytas eismas centrinėse gatvėse. Gal šventė kokia? Bet vakarykštis miesto laikraštis neskelbė šiai dienai jokios šventės, skelbimų stulpuose reklamos — kasdieninės. Tik gegužės 5 d. laikraštis, išleistas beveik visas rusų kalba, pranešė, kad "šiandien Salduvėje atidengiamas paminklas tarybinės armijos kariams, išvadavusiems Šiaulius iš fašistinės okupacijos". Kelintą valandą? Neparašyta. Užklausti milicininkai gatvėse sakėsi irgi nežiną...
Kas tuo metu dėjosi garsiame nuo "Saulės mūšio" laikų, legendomis apipintame Salduvės piliakalnyje — gražiausioje Šiaulių užmiesčio vietoje?
Ten — kalno viršūnėje — iškirsti visi medžiai, o "ant lauko pliko"... — didelis paminklas. Tai dar vienas paminklas Šiauliuose tarybinei armijai "išvaduotojai". Vienas jų stovi centrinėje "Pergalės" aikštėje. Jį statė rusų armijos vadovaujami vokiečių belaisviai... Kitas obeliskas tarybinei armijai Šiauliuose stovi prie bažnyčios šventoriaus įrengtose tarybinių rusų karių kapinėse. Neseniai ne taip toli nuo Šiaulių pastatytas didžiulis monumentas tarybinei armijai Kryžkalnyje. Tačiau "šlovės" vis per maža!.. Ją padidino 19 metrų aukščio kalto vario skulptūra. Aplinka išgrįsta iš Šiaulių centrinių gatvių išluptais dar "smetoniškos" gamybos skaldytais akmenimis...
Paminklų statymas — sena tradicija... Rusai davė nurodymus statyti jiems paminklus Šiauliuose po 1831 m. birželio 26 dienos Gelgaudo vadovaujamų sukilėlių sunaikinimo; po 1863 m. liepos 10 d. kovų su sukilėliais ties Papile Šiaulių paežerėje pastatytas paminklas, kuriame aukso raidėmis buvo įrašytos žuvusių rusų karių pavardės. Tad kodėl gi nestatyti jų dabar, esant tokiam "aukštam" pragyvenimo lygiui, "sutvirtėjusiai" išvystyto socializmo materialinei bazei? Parduotuvės "lūžta" nuo dešrų, prekių pasirinkimas "visapusiškas", pravažiavimas kai kuriomis transporto priemonėmis "pigo" 100%, lietuviškų knygų "pilnos" knygynų lentynos ir t.t. O "šlovės paminklai" ir tekainuoja "vos" keletą šimtų tūkstančių rublių...
Salduvės piliakalnyje 12 vai. susirinko "tūkstančiai šiauliečių" (kaip pranešė kitos dienos spauda). Jie visą valandą laukė paminklo atidarymo ir, "iš džiaugsmo" dainavo dainas partijai ir Leninui, rusiškas kovų dainas ir pan. Net orkestras akomponavo! Ir iš kur liaudis sužinojo atidarymo pradžią, jei niekur nebuvo jokio skelbimo? Be to, gegužės 5 d. — eilinė darbo diena. Iš kur tie tūkstančiai nedirbančių? Prisijunkime prie jų ir mes. Stop! Virtinės milicininkų, rusų kareivių ir lietuvių raudonarmiečių neprileidžia nė iš tolo! O kaip praėjo anie, kurie dainuoja? Jie, mat, su specleidimais — kvietimais. Tai kruopščiai parinkti žmonės, kuriuos galima leisti į susitikimą su "demokratiškiausia pasaulyje liaudies vyriausybe". Iš 115 tūkstančių šiauliečių atrinkti vieną kitą tūkstantį — ne taip jau sudėtinga. Tai žymiai palengvino ir 1977 m. kovo 15 d. LTSR Ministrų Tarybos potvarkis Nr. 148, kuriuo remiantis, Šiaulių miesto vykdomasis komitetas 1977 m. balandžio 29 d. įpareigojo visų įmonių administracijas atleisti nuo darbo gegužės 4-5 dienomis ir apmokėti atrinktiems dalyvauti paminklo atidaryme kaip už dvi pilnas darbo dienas.
Kodėl už dvi dienas? Juk atidarymas vyko tik vieną dieną?! Pasirodo, gegužės 4 d. jie mokėsi dainuoti dainas apie komunistų partiją bei tarybinę armiją, kad suvažiavę rusų generolai nepasipiktintų Lietuvos vyriausybe, nesugebėjusia išauklėti liaudies masių komunistine dvasia.
Paminklo atidarymo iškilmėse viskas ėjo sklandžiai. Net lėktuvai liovėsi kilę iš šalia esančio aerodromo (karinio). Šiaip jie nuolatos skraido dieną ir naktį. Nuo jų garso dreba langai, siūbuoja pastatai. (Apie mokyklose vykstančias pamokas tokiame triukšme ar gyventojų nakties poilsį neverta ir kalbėti... O kam pasiskųsti, jei valdžia "sava", o užsieniečiams į Šiaulius įvažiuoti draudžiama?..). Kai kurie kalbėtojai, kad kas nepasipiktintų, kalbas pradėdavo lietuviškai, bet po kelių sakinių pereidavo prie rusų kalbos. Tiesą sakant, piktintis, esant ypatingai žiūrovų atrankai, nebuvo ir kam. Nežiūrint to, aplinkui piliakalnį esančiuose miškuose buvo suvežta (maždaug dvigubai daugiau negu žiūrovų) rusų armijos kareivių, stovėjo paruoštos karinės bei gaisrinės mašinos, suko ratą malūnsparnis... Po atidarymo iškilmių vyriausybinės mašinos, milicijos bei saugumiečių saugomomis tuščiomis gatvėmis, dideliu greičiu praskriejo į restoraną.
Taip Lietuvos aukščiausia valdžia — LKP pirmasis sekretorius P. Griškevičius, Ministrų Tarybos pirmininkas J. Maniušis, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas A. Barkauskas su visais pavaduotojais ir ministrais, dalyvaujant rusų generolams ir kitiems veikėjams, susitiko su "liaudimi". Kodėl šiam susitikimui reikėjo pasitelkti tiek armijos, sukviesti iš visur tiek milicijos, suorganizuoti tiek raudonraiščių (draugovininkų), uždaryti visai dienai centrines miesto gatves (iki 18 vai.), neleisti į paminklo atidarymą laisvai visų darbo žmonių? Kodėl atidarymas vyko darbo dieną ir darbo laiku? Ko jie bijojo? Kaip Jums atrodo?
Aistis
***
PRIEVARTAUJAMI DAILININKAI
Iš dailininkų, pristatančių savo autorinius darbus Meno tarybai, reikalaujama, kad sukurtų specialių darbų tarybinės santvarkos 60-mečiui paminėti. Jei šia tematika darbų nepateikia, kitokia tematika sukurti darbai nepriimami.
Kažkada iš aukščiau menininkams buvo pastebėta, kad "laisvų menininkų" niekada nebuvo: anksčiau jie kūrė Bažnyčiai. Vienas dailininkas paskui taip kalbėjo savo draugams: "Tada iš menininko buvo reikalaujama kurti Madoną, kurią jis tikėjo; šiandien reikalaujama kurti Leniną, kuriuo jis netiki".
***
