(Pabaiga. Pradžia Nr. 5)
BALTARUSIJOS LIETUVIŲ KOVA DĖL
SAVO TEISIŲ
Įvairiomis priemonėmis Baltarusijos TSR lietuviai kovojo dėl savo teisių pokario metais: siuntė delegacijas, rašė pareiškimus Įvairioms įstaigoms bei asmenims, siuntė ir tebesiunčia savo vaikus mokytis į Lietuvą ir t.t.
Daug pareiškimų rašė ir siuntė Baltarusijos TSR lietuviai. Čia paminėsime kai kuriuos:
1. 1945 m. pareiškimas su 400 parašų Švietimo ministerijai Minske.
2. 1955 m. — Tarybų Sąjungos Tautybių Tarybai.
3. 1955 m. - TSKP CK
4. 1958 m. — Švietimo ministerijai Minske nuo Polesos apylinkės kaimų gyventojų.
5. 1960 m. — N. S. Chruščiovui nuo Gervėčių apylinkėse lietuviškų kaimų gyventojų su 1.000 parašų.
6. 1961 m. balandžio mėn. — N. S. Chruščiovui nuo Rodūnės rajono lietuviškų kaimų su 250 parašų.
7. 1961 m. gegužės mėn. — N. S. Chruščiovui nuo to paties rajono gyventojų su 2.100 parašų.
8. 1963 m. — L. I. Brežnevui nuo Varanavo ir Smurgainių rajonų lietuviškų kaimų su 810 parašų.
Be to, buvo rašyti pareiškimai draugams: M. Gedvilui, J. Paleckiui ir A. Sniečkui.
Visi pareiškimai pirmoje eilėje lietė lietuviškų mokyklų atidarymą. Taip pat buvo keliami ir kiti klausimai, ypač kultūrinio pobūdžio.
Pareiškimai, siųsti į centrinius (Maskvos) ir Baltarusijos organus, kaip taisyklė, būdavo grąžinami spręsti vietos valdžios organams. Šie ne tik nieko nedarydavo pakeisti nepakenčiamai padėčiai, bet stengėsi išaiškinti pareiškimų iniciatorius ir juos nubausti: gąsdindavo išsiuntimu pas "baltąsias meškas", skirdavo sunkesnius ir mažiau apmokamus darbus ir t.t. Visa, kas laimėta tais pareiškimais, tai nuo 1960 metų 2-3 lietuvių kalbos pamokos savaitėje, pradedant trečiąja klase, kai kuriose Gervėčių ir Pelesos apylinkių lietuviškų kaimų mokyklose.
Žemiau dedami pareiškimų tekstai draugams Chruščiovui ir Brežnevui. Pareiškimai sutrumpinti dėl vietos stokos ir dėl to, kad abejuose pareiškimuose yra atsikartojimų.
TSKP CK Pirmajam Sekretoriui drg. N. S. Chruščiovui
Baltarusijos TSR, Gardino srities, Rodūnės raj. lietuviškų kaimų gyventojų
P a r e i š k i m a s
...1939 m. antroje rugsėjo mėn. pusėje tarybinei Armijai išvadavus Vakarų Baltarusiją, laisvai atsiduso tos šalies lietuviai. Rodūnės rajone susikūrė tarybinė valdžia. Pažangūs žmonės džiaugėsi. Ir kaip nesidžiaugti matant, kaip dygsta pirmieji socialistinės kultūros daigai, laisvai veikia lietuviškos tarybinės mokyklos Pelesoj, Dubiniuose, Pavalakėje ir kitur. Rodūnės rajono dirbantieji išrinko savo deputatus į Vakarų Baltarusijos Liaudies Tarybą: baltarusį Nikrevičių, lenką Karolį ir lietuvius Sinkevičių ir Šimolionį, patikėdami jiems savo likimą. Partijos rajono komiteto sekretorius buvo ukrainietis Isačenko ir žydas Kancelsonas, vykdomojo komiteto pirmininku — baltarusis Pimonenko. Rajono vykdomojo komiteto atsakingu sekretoriumi dirbo lietuvis Šimolionis, atsakingas pareigas rajono vykdomajame komitete ėjo draugai: Jonis, Sinkevičius ir kiti. Apylinkių komitetų sekretoriais buvo šie lietuviai: Adamonis, Dūda, Žukauskas ir kiti. Rodūnės miesto vykdomojo komiteto pirmininku buvo lietuvis Vaitkūnas. Daug lietuvių ėjo atsakingas pareigas vietos ūkio organuose. Pirmasis rajone kolūkis įsisteigė lietuviškame Dubičių kaime.
Vokiečių okupacija pertraukė kūrybinį darbą. Kartu su visa tarybine liaudimi Rodūnės rajono lietuviai stojo į kovą prieš vokiškus okupantus. Nelygioje kovoje žuvo draugai: Adamonis, Sinkevičius, Žukauskas, Kamenčius, Neviera, Jonis ir kiti.
...Sutriuškinus hitlerinę Vokietiją, tarybinėje Baltarusijoje prasidėjo naujas šviesus gyvenimas. Tačiau lenkų nacionalistai, pakeitę savo kailį ir "tapę" tarybiniais patriotais, bet neatsisakę savo tamsių tikslų, pradėjo ardyti brangiausią tarybinės santvarkos turtą — tautų draugystę. Įsiskverbę į tarybinį aparatą, jie pradėjo kurstyti tautinę neapykantą Rodūnės rajono gyventojų tarpe. Todėl pokariniu laikotarpiu dėl minėtų lenkų nacionalistų veiklos ir vietinių tarybinių bei partinių organų politinės trumparegystės skaudžiai pažeistos lietuvių teisės. Iš 14 pradinių lietuviškų mokyklų, kurios veikė net lenkų valdymo laikais, Rodūnės rajone neliko nė vienos. Lietuviškų kaimų vaikai turi eiti į mokyklos pirmąją klasę, kur mokoma skaityti ir rašyti ne gimtąja, o nesuprantama jiems kalba. Turint tai galvoje visiškai aišku, kodėl toks žemas pažangumas, kodėl taip daug vaikų pasilieka toje pačioje klasėje antriems metams. Baigusių vidurines mokyklas lietuvių kolūkiečių vaikų labai maža. Todėl dalis energingesnių lietuvių pradėjo savo vaikus siųsti mokytis į Tarybų Lietuvą... Dabartiniu metu Rodūnės rajone nėra nė vieno gydytojo, agronomo, mokytojo, zootechniko, kurie dirbtų savo gimtajame krašte. Pirmaisiais pokario metais dėl nepakenčiamų darbo sąlygų išvyko iš savo rajono į Tarybų Lietuvą visi lietuviai mokytojai ir kiti inteligentai.
...Rodūnės rajono klubuose ir skaityklose niekur nerasi lietuviškų knygų ir laikraščių. Visokiais būdais trukdomas lietuviškos spaudos iš Lietuvos TSR užsakymas.
...1949 m. Dubinių kaimo gyventojai įkūrė kolūkį ir pavadino jį Tarybų Sąjungos didvyrės Marytės Melnykaitės vardu. Kolūkiui vadovavo vietinis lietuvis Lukoševičius. Kolūkis tapo pirmaujančiu, ir žmonės džiaugėsi, tačiau neilgai. Kolūkis netrukus buvo reorganizuotas ir lietuvis pirmininkas atleistas iš pareigų. Jį pakeitė žmogus, neturįs nė mažiausio supratimo apie vietos sąlygas. Kolūkis buvo naujai pavadintas Malenkovo vardu. Iš kolūkių pirmininkų pareigų atleisti dar du lietuviai: Ramoška ir Šiška. Lietuviai nepageidaujami ir vietinėse deputatų tarybose — jų neliko jose.
...1959 m. per visuotinį gyventojų surašymą lietuviams buvo užrašoma ne jų tautybė. Pavyzdžiui, Pavalakės gyventojos Stračinskaitė Viktorija ir Stračinskienė Stasė buvo užrašytos lenkėmis, nors jos su ašaromis maldavo surašinėtoją teisingai užrašyti jų tautybę.
Pašto viršininkai toleruoja lietuviškos spaudos sukčiautojus. Sunku užsisakyti lietuvišką spaudą — jinai neateina arba ateina ne visi numeriai. 1958 m. daug šio krašto gyventojų buvo užsisakę lietuviškus laikraščius, o gauti arba visai negavo, arba gavo nelietuviškus.
Vasaros atostogų metu Rodūnės rajono lietuviai moksleiviai pakvietė turistus-moksleivius iš Kauno. Moksleivių gamtininkų būrelis atvyko į Pavalakės kaimą. Kolūkiečiai juos džiaugsmingai sutiko, susirinkę po darbo pašoko, padainavo. Sužinojęs apie tai kolūkio pirmininkas Kovalčiuk anksti rytą atbėgo pas tuos kolūkiečius, pas kuriuos svečiavosi Kauno moksleiviai ir, daužydamas kumščiu į stalą, šaukė, grasindamas atimti darbą ir nubausti dar kitomis bausmėmis.
...Todėl prašome jus atitaisyti mums daromas skriaudas ir sudaryti galimybę naudotis tuo, ką gero sukūrė tarybinė santvarka. Mes žinome, kad mūsų partijai ir tarybinei vyriausybei svetimi nacionalistiniai iškrypimai ir todėl labai prašome teigiamai išspręsti šiuos klausimus:
1. Peržiūrėti galimybę įvykdyti TSRS Aukščiausios Tarybos 1940.VIII.3. nutarimą "Apie perdavimą dalies kai kurių Baltarusijos TSR rajonų su lietuvių dauguma Lietuvos TSR".
2. Atidaryti lietuviškas pradines, septynmetes ir vidurines mokyklas visoje eilėje kaimų, kuriuose gyvena lietuvių tautybės gyventojai.
3. Netrukdyti ir sudaryti sąlygas lietuvių tautybės gyventojams dalyvauti kultūriniame - politiniame rajono gyvenime savo gimtąja kalba:
a) parūpinti vietinėse bibliotekose grožinio ir politinio turinio knygų, laikraščių ir žurnalų lietuvių kalba, netrukdyti juos skaityti;
b) netrukdyti lietuviams vystyti meninę, saviveiklą;,
c) netrukdyti bendradarbiauti mūsų kaimams su Lietuvos TSR visuomeninėmis organizacijomis ir vyriausybinėmis įstaigomis.
4. Padėti likviduoti vietinių kolūkių atsilikimą. Gi mes, kolūkiečiai, dėsime visas pastangas, kad klestėtų mūsų gimtųjų kaimų socialistinė ekonomika ir kultūra.
Prašome neatsisakyti patenkinti mūsų prašymą.
(255 parašai)
1961.IV.3.
Po šio pareiškimo 1961 m. liepos 25 d. atvažiavo komisija iš šešių asmenų. Komisija, patikrinusi faktus, ir pasikalbėjusi su vietiniais gyventojais, pripažino, kad gyventojų reikalavimai yra teisingi ir prižadėjo atidaryti lietuviškas mokyklas nuo 1961.IX. 1, išspręsti bibliotekų ir klubų-skaityklų reikalą, padėti bendradarbiauti su Lietuvos TSR. Prijungti mūsų kaimus prie Lietuvos TSR atsisakė, nes, esą, per maža parašų.
Tuomet 1961 m. rugpiūčio mėn. buvo išsiųstas antras pareiškimas analogiško turinio N. S. Chruščiovui su 2.100 parašų.
Dar berenkant parašus šiems pareiškimams, kai kurių rajono įstaigų ir milicijos darbuotojai gąsdino vietinius gyventojus, kad nesirašytų po pareiškimais. Maždaug po mėnesio, išvykus komisijai, atvyko Gardino srities saugumo ir milicijos darbuotojai ir gąsdino žmones, kam jie rašė ir siuntė šiuos pareiškimus, kad dabar jie bus išvežti "kur baltosios meškos gyvena", o jų reikalavimai nebus išpildyti.
Žmonės, matydami, kad nepildomi komisijos pažadai, nutarė dar kartą pareikalauti vietinės valdžios organų išpildyti pažadus. Buvo kreiptasi į Rodūnės rajono partijos sekretorių su užklausimu, kodėl neatidaromos lietuviškos mokyklos. Atvykusiems lietuvių atstovams buvo atsakyta, kad lietuviškų mokyklų neatidarys, ir nėra ko čia daugiau vaikščioti. Buvo dar skambinta telefonu į Gardino srities liaudies švietimo skyrių. Atsakė pats skyriaus vedėjas, kad jis tuo klausimu nenumato imtis jokių priemonių, nes negavęs jokių nurodymų iš aukščiau.
Pasikeitus Tarybų Sąjungoje politinei situacijai, buvo pasiųstas pareiškimas drg. L. I. Brežnevui.
Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos CK Pirmajam Sekretoriui drg. L. I. Brežnevui
Baltarusijos TSR, Gardino srities, Varsnavo ir Smurgainių rajonų gyventojų
P a r e i š k i m a s
(Šis pareiškimas yra jungtinis Gervėčių ir Rodūnės — Pelesos apylinkių lietuviškų kaimų gyventojų. Pradžioje pareiškimo išvardinami kaimai, kuriuose gyvena lietuviai).
...Po vokiečių okupacijos mes laukėme lietuviškų mokyklų atidarymo, bet mūsų viltys ir lūkesčiai nepasitvirtino. 1944 m. rudenį lietuviškuose kaimuose buvo atidarytos rusiškos mokyklos, kurios veikia iki dabar. Stalino kulto laikais mes ne kartą kreipėmės į vietinius ir respublikinius BTSR organus, prašydami atidaryti lietuviškas mokyklas. Į mūsų prašymus vienos įstaigos atsiliepė pažadais, o kitos apšaukė mus nacionalistais ir net grasino išsiųsti į Sibirą.
Po Stalino mirties mes vėl pradėjome reikalauti lietuviškų mokyklų. Mūsų prašymai tik dalinai buvo patenkinti: nedaugelyje mokyklų buvo įvestos nuo trečios klasės 2-3 lietuvių kalbos pamokos savaitėje. Bet daugumos lietuviškų kaimų vaikai neturi ir šios galimybės mokytis savo gimtosios kalbos.
...Neteisingas vietinės Baltarusijos valdžios elgesys su mumis, lietuviais, pasireiškia ne tik švietimo, bet ir kitose srityse. Paminėsime keletą faktų.
Trukdo užsakyti lietuvišką spaudą iš Lietuvos TSR. Vietiniai BTSR ryšių skyrių darbuotojai lietuviškus laikraščius sauvališ-kai pakeičia baltarusiškais arba rusiškais.
1958 m. mes kreipėmės į Lietuvos TSR Kultūros ministeriją, prašydami prisiųsti lietuviškų knygų. Vietinė valdžia atsisakė knygas priimti ir grąžino jas atgal. Taip buvo Gervėčiuose.
Klubuose ir skaityklose niekur nerasi lietuviškų laikraščių ir politinės literatūros.
1959 m. į Gervėčių vidurinę mokyklą su draugišku vizitu atvyko Vilniaus S. Nėries vidurinės mokyklos mokiniai. Kaip dovaną jie atvežė 250 lietuviškų tarybinių knygų. Gervėčių vidurinės mokyklos direktorius Paškovski atsisakė priimti šią dovaną. Po ilgų prašymų jis tas knygas priėmė, bet, praėjus mėnesiui, jos išnyko iš mokyklos bibliotekos.
Kolūkio pirmininkas Bul labai priešiškai nusiteikęs lietuvių atžvilgiu. 1963 m. rudenį jo iniciatyva buvo sunaikintas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas, 1930 m. pastatytas Dubinių kaime. Tas sunaikinimas didžiai sujaudino vietinius gyventojus.
Vykdant visuotinį gyventojų surašymą 1959 m. pastebėjome", kad surašinėtojai ne pilnai užpildo rašalu surašymo lapus. Jei pilietis pareikšdavo esąs lietuvis, tai surašinėtojas jo tautybę įrašydavo paprastu pieštuku, o jei lenkas ar baltarusis, tai įrašydavo rašalu. Paklausti, kodėl taip daro, surašinėtojai atsakė, jog tokį nurodymą gavo iš rajono pareigūnų. Varsnavo rajone įvairių įstaigų darbuotojai visaip stengėsi įkalbėti lietuvius, kad jie neužsirašytų lietuviais. ...Po gyventojų surašymo 1959 m. vietiniai pareigūnai rodė mums laikraščiuose surašymo duomenis, kur juodu ant balto buvo atspausdinta, jog Baltarusijos TSR lietuvių tautybės gyventojų nėra.
...Mes ne kartą kreipėmės į rajono, respublikos ir centrinius organus, reikalaudami patenkinti mūsų teisėtus prašymus. Bet mūsų prašymai buvo atmesti.
Iš to, kas pasakyta, seka tokios išvados:
1. Susidaro įspūdis, kad lietuviai Baltarusijoje yra nepilnateisiai piliečiai.
2. Baltarusijos TSR lietuviai neturi galimybės naudotis Konstitucijos garantuota teise mokytis savo gimtąja kalba.
3. Vietiniai BTSR pareigūnai ne tik nepadeda, bet dažnai trukdo kultūriniam mūsų bendradarbiavimui su Lietuvos TSR gyventojais.
4. Vietiniai pareigūnai ne tik nepadeda, bet dažnai kliudo Baltarusijos lietuviams apsirūpinti spauda ir knygomis, leidžiamomis Lietuvos TSR.
5. Vietiniai BTSR organai neleidžia lietuviams užimti ne tik vadovaujančias, bet ir antraeiles pareigas kolūkiuose, kaimo tarybose bei kitose įstaigose.
6. 1959 m. visuotinis gyventojų surašymas buvo įvykdytas žiauriai pažeidžiant lietuvių teises. Lietuviams atimta galimybė laisvai nustatyti savo tautybę: lietuviai prieš savo valią buvo užrašomi baltarusiais arba lenkais.
Remdamiesi tuo, kas aukščiau išdėstyta, labai prašome išspręsti šiuos klausimus:
1) atidaryti lietuviškas pradines, aštuonmetes ir vidurines mokyklas tose vietose, kuriose gyvena lietuvių dauguma;
2) pašalinti kliūtis kultūriniam — švietimo darbui lietuvių kalba;
3) duoti mums galimybę skaityti knygas, žurnalus ir laikraščius savo gimtąja kalba;
4) aprūpinti bibliotekas ir klubus-skaityklas lietuviška literatūra, išleista Lietuvos TSR;
5) nurodyti vietinės BTSR valdžios pareigūnams, kad jie traktuotų lietuvius kaip lygiateisius piliečius;
6) užtikrinti laisvą tarpusavį bendradarbiavimą Baltarusijos TSR lietuviams su Lietuvos TSR gyventojais;
7) labai prašome Jus apsaugoti mus nuo vietinių pareigūnų grasinimų ir represijų, kurių galime susilaukti ir dėl šio pareiškimo, nes tokie pareigūnų veiksmai buvo praeityje, padavus pareiškimus.
Praėjo jau 18 metų, kaip mes siunčiame pareiškimus, reikalaudami savo teisių.
Tebūnie tai paskutinis pareiškimas su patenkinamais rezultatais. Mes tikimės sulaukti dėmesio aukščiausios tarybinės valdžios organo.
(810 parašų)
1963 m. lapkričio mėn.
Nežinoma, kaip vietinės valdžios pareigūnai reagavo į šį pareiškimą. Grasinimų ir represijų, galbūt, ir nebuvo, bet ir rezultatų teigiamų jokių. Baltarusijos respublikos lietuviai nesulaukė drg. L. I. Brežnevo dėmesio.
I š m o k y t o j ų l a i š k ų
Čia dedame būdingesnes vietas iš laiškų, kuriuos parašė mokytojai(-os), dėstę lietuvių kalbą Baltarusijos TSR mokyklose. Pavardžių, vietų ir laiko nenurodome.
***
...Blogiausia, kad lietuviški laikraščiai neįeina į planą, dėl to mūsų mokiniams užrašomi rusiški laikraščiai.
Dėl saviveiklos organizavimo mes tarėmės su E. Į tai nepalankiai žiūrima ir neleidžiama nė pajudėti. Štai suorganizavau lietuvišką vakarą, tai po to kasdien tris ar keturis kartus lankėsi inspektoriai ir atstovai iš rajono. Už tai mane buvo nubaudę — atėmę visas rusiškas pamokas, o palikę tik lietuviškas. Kaip žinote, lietuvių kalbos pamokų maža ir sunku iš jų pragyventi. Patikrinimo metu daugiausia tik ir buvo kalbama apie lietuvišką vakarėlį. Priekaištavo, kad jų nepakvietėme į vakarą. Po to aš kreipiausi į Gardino srities švietimo skyrių, bet ir čia maža padėjo. Taigi, sunku čia dirbti, nes slopinamas bet koks lietuvybės pasireiškimas. Po to sekė grasinimai ir kita... Laiko maža, nes dirbu ir dieninėje, ir vakarinėje mokykloje. Pamokų skaičius nedidelis, bet tvarkaraštis sudarytas netinkamai, todėl ir nėra laisvo laiko. Specialiai kankina visokiais būdais.
...Buvo pradėję veikti vakariniai kursai. Vedėjui buvo įsakyta surengti beraščių ir mažaraščių apmokymą. Kadangi jis žinojo, kad rusiškai niekas nesimokys, tai leido apmokyti lietuviškai, o paskui įteikė rusiškas programas. Tuo būdu visi kursantai buvo apgauti ir nustojo lankę kursus.
***
Leiskite tarti nuoširdų ačiū už siuntinėlį (knygų). Lietuviškų salų vaikams — tai brangiausia dovana.
...Dirbu keliose mokyklose. Atstumai dideli. Žiemos metu tenka klampoti pėsčiam. Bet tai ne bėda... Kiekviename žingsnyje jaučiu veriančius vadovybės ir viso kolektyvo žvilgsnius bei ironiškas pastabas. Štai šios dienos faktas. Direktorius parašė įsakymą už tai, kad vienas vaikas, pusiau gudas, perėjo mokytis į lietuvių grupę, nors ir patys tėvai prašė. Dabar reikės vykti į švietimo skyrių pasiaiškinti.
Rudenį daug vaikų išvyko mokytis į internatą Lietuvoje. Tai iki šios dienos tęsiasi tardymai įvairiuose rajono ir srities komitetuose, to internato įvairiausi šmeižimai.
...Prašytume pasiteirauti, ar nėra... kokio internato, kad galėtume nusiųsti keletą vaikų mokytis. Nors šiais metais vadovai iš pykčio steigia internatą, išskyrė didelę pinigų, sumą, mat bijo, kad vaikai vėl neišvyktų į Lietuvą. Tačiau daug vaikų prašyte prašosi, mokytis į Lietuvą.
***
...Kai žiemos atostogų metu vaikai parvažiavo į namus (iš internato Lietuvoje), tai pas juos atvyko iš švietimo skyriaus, vykdomojo komiteto ir partijos komiteto atstovai ir grasino, įkalbinėjo grįžti. Jeigu negrįšią, tai jų tėvams būsią blogai. Janinai K. (15 metų) švietimo skyriaus atstovas patarė tekėti, nes jai jau laikas turėti vaikų (pedagogo kalba!..). Vaikai grįžti mokytis į Baltarusiją atsisakė. Grįšią tik tada, kai čia bus lietuviška mokykla. Švietimo skyriaus vadovas nusikvatojęs pasakė, kad šito nebuvo ir nebus.
...Mokykloje kai kurie mokytojai pradėjo kiršinti lietuvius mokinius su gudais. Vaikai buvo net susipešę. Direktorius pasikvietė į kabinetą susipešusius vaikus. Tuos mokinius, kurie mokosi gudiškai, paleido, nieko jiems nesakęs, o du lietuvius spardė kojomis ir mušė raktų ryšulėliu — galvą prakirto net iki kraujo. Tėvai pasiskundė švietimo skyriui. Negavę atsakymo, skundėsi į sritį. Atvažiavo atstovas. Jis direktorių išteisino, o tėvams pasakė, kad jie esą suagituoti lietuviai.
...Mokyklos direktorius nuvyko į Astravo rajono vykdomąjį komitetą išregistruoti mokinių, kurie mokosi internate. Jam buvo atsakyta, kad Gervėčių apylinkėje jokių lietuvių nesą, lietuviškai kalbėti jie dabar išmokę, kai pradėję kištis visokie lietuviai nacionalistai. Jis galįs parodyti ir ūkio knygas, kur visi gyventojai surašyti gudais.
...Šiandien mokykloje pasakė, kad algalapyje pasirašyčiau rusiškai. Atsisakiau. Aš rašau jums atvirai, — tegu žino visi jūsų draugai, nežiūrint kokių jie būtų įsitikinimų, tegu pasiklausinėja žmones. Visi patvirtino šiuos faktus. Kodėl Jogailos anūkai ir Pilsudskio vaikai turi pas mus tokias teises?..
Knygų labai laukiame. Geriausiai skaitoma vaikų literatūra. Aplamai, pageidaujame visokių.
Jei galėsite parūpinti tautinių kostiumų — bus didelis Jūsų nuopelnas.
***
NUOTRUPOS IŠ BALTARUSIJOS KATALIKŲ
GYVENIMO
(Laiškas iš Baltarusijos TSR. Iš jo galime susidaryti vaizdą apie religinę padėtį, kurioje yra atsidūrę Baltarusijos TSR lietuviai).
Mūsų krašte Katalikų Bažnyčia šiuo metu pergyvena ypatingai sunkų laikotarpį. Didesnė Baltarusijos katalikų bažnyčių dalis pokariniu laikotarpiu buvo uždarytos, naudojant pačias grubiausias administracines priemones. Dauguma jų buvo paverstos sandėliais, kitos, atlikus perstatymus viduje ir sudarkant jų išorę, buvo pritaikytos įvairiems ūkiniams reikalams. Nemaža senų bažnyčių buvo apgriautos arba visai sunaikintos. Beveik kiekvienos tų bažnyčių likimas — dramatiška istorija, kuri galėtų būti sunkiu kaltinimu prieš žmoniškumą, nekalbant jau apie grubiausią pažeidimą sąžinės laisvės, kurią iškilmingai užtikrina TSR konstitucija.
Ašmenos- miesto bažnyčioje 1972 m. baigtas įrengti fabrikas. Kitos bažnyčios to miesto ir jo apylinkių katalikai neturi. Krėvoje katalikų bažnyčia perdirbta į ligoninę. Įdomu pastebėti, kad Ašmenoje ir Krėvoje, kur katalikai sudaro gyventojų daugumą, tebeveikia pravoslavų cerkvės.
Pokario metais, pasitraukus Varnėnų bažnyčios kunigui, sena ir didelė baroko stiliaus bažnyčia buvo uždaryta. Į šalia bažnyčios stovintį buvusio vienuolyno pastatą buvo atkelti vaikų namų auklėtiniai, kurie sunaikino viską kas bažnyčioje buvo. Šiuo metu ji stovi miestelio centre ne tik be stogo, bet ir be grindų.
Dar labiau klaikią išvaizdą turi už kelių kilometrų esanti sena bažnytėlė Varnoje (Vorona). Ji jau ir be lubų...
Apie 1958 m. valdžios organai privertė iš Alšėnų į Trobas persikelti vieninteliam tos didelės parapijos iš kalėjimų sugrįžusiam ligotam kunigui Milkevičiui. Tačiau ir Trobose neleido jam ilgiau būti. Gainiojamas iš parapijos į parapiją ir nuolatos šantažuojamas kun. Milkevičiui mirė.
Alšėnų miestelio ir jo apylinkių tikintiesiems likus be savo kunigo, dar pora metų ją globojo tos bažnyčios komitetas. Tikinčiųjų dvasios reikalams aptarnauti į Alšėnus atvažiuodavo Barunų bažnyčios kunigas Kozlovskis. Kartą, gavus pranešimą per trumpą laiką sumokėti didelius mokesčius, iš bažnyčios komiteto narės, kuriai buvo pavesta perduoti vietinės valdžios įstaigai surinktus pinigus, jie buvo pavogti atvykusio pas ją į svečius... jos giminaičio. Per keletą dienų iki nustatyto mokesčiams sumokėti termino iš naujo surinkti reikiamą sumą pinigų buvo neįmanoma. Praėjus mokesčių sumokėjimo terminui, po keletos dienų pas minėtąją moterį užėjo iš Ašmenos atvažiavęs inteligentiškos išvaizdos mandagus vyriškis, kuris pareiškė norą pamatyti gražų ir menu turtingą bažnyčios vidų. Moteriškė, nieko blogo negalvodama, pasiėmė raktą ir nuėjo su svečiu prie bažnyčios. Mandagus nepažįstamasis pasisiūlė padėti atrakinti bažnyčios duris. Paėmęs iš moters rankų raktą, jis ...įsidėjo jį į kišenę ir nuėjo, palikęs prie bažnyčios durų suglumusią ir žado netekusią vargšę moteriškę. Taip buvo nubausti Alšėnų parapijos tikintieji už nesumokėjimą laiku mokesčių...
Naujieji Alšėnų bažnyčios šeimininkai netrukus į šalia bažnyčios buvusio vienuolyno pastatą atkėlė vaikų namų auklėtinius, kurių valiai (matyt neatsitiktinai) paliko neuždarytą įėjimą į bažnyčią... Bažnyčios vidus per trumpą laiką buvo taip nusiaubtas, kad ir patiems vaikų namų auklėtiniams vėliau pasidarė joje nejauku, prisiminus pirmykštį šios bažnyčios grožį. Po to buvęs tarybinio ūkio direktorius Vildė pats savo rankomis suvirinimo aparatu išpiovė seniems varpams šerdis. (Darbininkai tai padaryti atsisakė.) Po to Alšėnų bažnyčios nuniokiotą pastatą perėmė tarybinis ūkis, paversdamas jį sandėliu, o vaikų namai su savo auklėtiniais išsikėlė kitur.
Areštavus Benekonių parapijos kleboną kun. Gailiušį, šios parapijos tikinčiųjų reikalus kurį laiką aptarnavo Konvališkių parapijos kunigas Zubelevičius. Miestelio valdžiai uždraudus jam eiti kunigo pareigas Benekonyse, parapijos tikintieji dar 5 metus globojo bažnyčią, rinkdamiesi į ją bendrai maldai be kunigo. Jų klebonas kun. Gailiušis iš kalėjimo negrįžo, o bažnyčia buvo uždaryta. Netrukus į Benekonis iš kažkur buvo atkelti vaikų namai, kurių auklėtiniai apsigyveno buvusioje klebonijoje. Po to viskas, kas bažnyčios viduje buvo galima sulaužyti ar supjaustyti, buvo sulaužyta, supiaustyta arba išgrobstyta. Tai atlikus prieglaudos vaikai vėl kažkur buvo išvežti. Dar 1971 m. bažnyčios viduje mėtėsi suplėšyti ir suteršti arnotai, užtiesalai, baldakimų, bažnytinių vėliavų skutai, sulaužyti kryžiai, išardytų vargonų vamzdžiai ir kita. Šiuo metu rengiamos psichoneurologinės ligoninės dirbtuvės, valymo darbus atlikus ne darbininkams, bet atvykus kareiviams. 1972 m. buvo pradėti piauti gražūs bažnyčios bokštų kryžiai.
Prieš keletą metų, panaudojant buldozerius, buvo nugriauta Varanavo bažnyčia tuo tikslu, kad jos vietoje pastatytų parduotuvę... Darbininkams atsisakius vykdyti tos bažnyčios griovimo darbus, juos greitai atliko atvežti kareiviai.
Kiek anksčiau Gardine buvo išsprogdinta gerai išsilaikiusi gotikos bažnyčia.
Gervėčių bažnyčia, areštavus jos kleboną, išvengė daugelio Baltarusijos katalikų bažnyčių likimo tiktai dėka herojiškų zakristijono pastangų, pareikalavusių daug ištvermės ir sveikatos. Sulaukęs savo klebono, netekęs sveikatos zakristijonas netrukus mirė.
Lazdūnuose katalikų bažnyčia uždaryta tuojau po karo, areštavus kunigą.
Uždarytos gražios mūrinės katalikų bažnyčios Apse ir Vy-džiuose. Vydžių bažnyčios viduje suplėšyti vertingi paveikslai, sulaužyti altoriai, klaupkos, išdaužyti langai, o šventoriuje įtaisytas... tualetas.
Kiek daug sau leidžia tarybiniai pareigūnai kovodami su religija, gali parodyti toks faktas. Gardine ne tik vaikams neleidžiama lankyti bažnyčią, bet uždrausta motinoms net ant rankų neštis vaikus bažnyčion. Duotas nurodymas, kad bažnytinis komitetas yra atsakingas už šios instrukcijos vykdymą.
1970 m. per Velykas prie Borūnų bažnyčios durų stovėjo mokytojai ir milicijos pareigūnai, kurie neleido į bažnyčią įeiti mokyklinio amžiaus vaikams, atėjusiems drauge su savo tėvais. Vaikai beveik jėga buvo atplėšiami nuo savo tėvų ir varomi nuo bažnyčios durų šalin.
Baltarusijoje nėra kunigų seminarijos — nauji kunigai niekur neruošiami. Katalikų kunigai todėl daugumoje yra vyresni kaip 65-70 metų amžiaus. Daug jų savo pareigas eina su prieš laiką palaužta sveikata. Be to, šalia savo parapijos tikinčiųjų, jiems tenka aptarnauti tikinčiuosius net kelių kaimyninių parapijų, likusių be bažnyčios arba kunigo. Dažni atvejai, kai ligoti seneliai kunigai, esant blogoms oro ir kelių sąlygoms, vyksta pas ligonius net keletą dešimčių kilometrų.
Baltarusijoje yra daug vietų, kur iki artimiausios dar tebeveikiančios bažnyčios tikintiesiems tenka važiuoti į pamaldas daugiau kaip šimtą kilometrų. Kunigams mirštant, parapijų, pasiliekančių be kunigų, skaičius kiekvienais metais vis auga. Tuo tarpu kunigams iš Lietuvos neleidžiama eiti pareigų Baltarusijoje. Aišku, koks likimas laukia Baltarusijos tikinčiųjų ir dar tebeveikiančių bažnyčių...
Čia suminėti faktai yra tik atsitiktinės nuotrupos. Išskyrus Apsą ir Vydžius, visi paimti iš vienos arčiausiai Lietuvos TSR esančios Gardino srities, ir tai tik iš Astravo, Ašmenos, Lydos, Varanavo ir Gardino rajonų. 0 tokių rajonų šioje srityje yra 17. Gi sričių Baltarusijos TSR yra šešios su 117 rajonų, kurių dauguma savo centruose jau nebeturi nė vienos veikiančios katalikų bažnyčios. Tačiau ir šie keli faktai akivaizdžiai byloja apie sistemingą Katalikų Bažnyčios naikinimą Baltarusijos respublikoje, apie norą galutinai ir greitai ją sulikviduoti, tuo suduodant smūgį ir lietuviškam žodžiui ir lietuviškai kultūrai.
***
Epilogas
Visa, kas čia buvo aprašyta, gali kai kam atrodyti kaip niūri pasaka. Nejaugi tokie dalykai dedasi Tarybų Sąjungoje, kuri pretenduoja į pažangiausią pasaulio valstybę, kuri kovoja už tautų teises ir jų išsilaisvinimą? Deja, tai ne pasaka, o teisybė, žiauri mūsų dienų tikrovė. Nei carų valdymo, nei baltalenkių okupacijos laikais dabartinėje Baltarusijos respublikoje gyveną lietuviai dėl savo tautybės nebuvo taip persekiojami, kaip po Antrojo pasaulinio karo, esant tarybų valdžiai.
Prieš karą Lietuvoje veikė draugija TSRS tautų kultūrai pažinti. Senesnės kartos žmonės prisimena, kaip prof. V. Krėvė-Mickevičius, tos draugijos narys, iš universiteto tribūnos skelbdavo studentams, jog caro laikais mažos tautos Rusijoje buvo engiamos, naikinamos, o Tarybų Sąjunga atgaivino kai kurias mažas jau bemirštančias tauteles. Nejaugi dabar Tarybų Sąjungoje atnaujinta tautų naikinimo politika, kurią vykdė carai?
Galbūt tautinių mažumų persekiojimo nežino tie, kurie sėdi prie valstybės vairo? Bet į tuos persekiojimus ne kartą jau buvo atkreiptas dėmesys, rašyta daug pareiškimų ir skundų aukščiausiems Tarybų Sąjungos organams. Tačiau nė vienas tų pareigūnų, kurie vykdė tautinę diskriminaciją, nebuvo nubaustas.
O gal visi pareiškimai nepasiekė tų, kuriems buvo rašyti? Gal 1963 metų pareiškimas nepasiekė drg. Brežnevo? Gal valstybės vadovus apgaudinėja jų artimiausi bendradarbiai? Gal drg. Brežnevas nieko nežino apie lietuvių tautinės mažumos diskriminaciją Baltarusijos TSR? Bet jis turėtų apie tai žinoti. Aukščiausi valstybės organai turi žinoti, kas dedasi jų valstybėje, ir jie gali tai žinoti, jeigu nori, juo labiau, kad tas blogybes iškelia aibės skundų. Valstybei neišeina į gera, jeigu ji savo išleistų įstatymų negerbia, juos laužo.
Nutautinimas yra nusikaltimas žmoniškumui, o už kiekvieną tokį nusikaltimą nedovanoja gamta ir istorija. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli. Paskutinis karas davė gerą pamoką: vokiečiai kartą buvo nubausti už prūsų tautos išnaikinimą ir už panašius nusikaltimus.
Visos tautos turi teisę gyventi ir kurti savitą kultūrą. Tegu jos gyvena taikingai, randa sugyvenimo būdą, kaip jį surado Šveicarijos tautos, kaip jį surado kitos tautos (anglai ir prancūzai Kanadoje, valonai ir flamanai Belgijoje). Komunistinėje Lenkijoje tautinė lietuvių mažuma taip pat nėra valstybės diskriminuojama (išimtį sudaro Lenkijos bažnytinė vyriausybė: lietuvius kunigus skiria į Lenkijos gilumą, o Seinams lietuvio kunigo neduoda. Seinuose nėra lietuviškų pamaldų, nors apie pusę šios parapijos lietuviška).
Tikras lietuvis negali likti abejingas matydamas, kaip jo tautiečių skaičius mažėja dėl nepakenčiamų, sąmoningai sudarytų sąlygų.
Tikime, kad ir buvusio Vilniaus krašto lietuviams po tamsios nakties išauš teisybės diena.
