Pateikiame dar vieną atsakymą į Lietuvos TSR liaudies rašytojo Juozo Baltušio straipsnį "Tiesoje" (1977.II.2).
Pasidžiaugęs Lietuvos margu paveikslu, Jūs, rašytojau, teigiate: "Trūksta tiktai vienos kategorijos žmonių, o būtent: kurie šiandien nesidžiaugtų lietuvių tautos 1940 metais vieningai priimtu sprendimu atkurti Lietuvoje tarybinę santvarką, visiems laikams įeiti į didžią ir nesugriaunamą tarybinių tautų sandraugą".
Gal Jūsų aplinkoje ir nėra tokių žmonių. Bet Lietuvoje ir šiandien yra dauguma tokių žmonių, kurie nesidžiaugia anų metų sprendimu, padarytu ne lietuvių tautos, o saujalės komunistų, vadovaujamų polprodo Dekanozovo, beja 1953 metais sušaudyto kartu sū Berija. O tada tuo sprendimu nesidžiaugė net ir tuolaikinis Lietuvos "prezidentas" Justas Paleckis, ministeris pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, nemaža dalis Liaudies seimo deputatų, gana anksti supratusių, kur veda Lietuvą ta nedidelė grupelė apsišaukėlių. Juk į balsavimo būstines 1940 m. liepos 14 d. balsuoti už Liaudies seimo atstovus, išrinktus kažkieno jau prieš balsavimą, atėjo tiek mažai žmonių, jog balsavimą reikėjo pratęsti į rytojaus dieną. Net ir pratęsus, ir agitatoriams beveik prievarta varant žmones į balsavimo būstines, vis dėlto nemaža lietuvių tautos dalis nedalyvavo toje balsavimo komedijoje. O Ukmergės apygardoje ir per abi dienas dalyvavo tiek mažai balsuotojų, kad ten balsavimui reikėjo skirti dar vieną papildomą dieną.
O gal balsavime dalyvavę vieningai parėmė "liaudies" kandidatus? Ar Jūs nematėte, rašytojau, kad balsavimo būstinėse grindys buvo nuklotos biuleteniais su atstovų pavardėmis, o į urnas krito tušti vokai? Ar iš meilės ir vieningo pritarimo atstovų pavardės buvo trypiamos kojomis? Ne! Į balsavimo būstines žmonės ėjo iš baimės: viena, žmonės žinojo, kad jau balsavimo išvakarėse didelis skaičius dorų lietuvių atsidūrė kalėjimuose; antra, valdančiųjų nuosprendis balsavusiųjų pasuose daryti atžymėjimus vertė daugelį eiti į balsavimo būstines ne pritarimo reikšti, o gauti pase atžymėjimo. O savo protestą parodė bent tuo, kad į urnas metė tuščius vokus. O jeigu visi taip vieningai pritarė Lietuvos įjungimui į TSRS tautų sandraugą, tai kas buvo tie, — gal Jūs galėtumėte paaiškinti, — dešimt tūkstančių, kurie pirmaisiais tarybiniais metais buvo sukišti į kalėjimus? Kas buvo tie trisdešimt tūkstančių, kurie 1941 m. birželio 14-15 d.d. buvo suvaryti į gyvulinius vagonus ir išvežti į tolimus rytus? Ir kas buvo tas šimtas tūkstančių "baltaraiščių", kurie pirmosiomis karo dienomis griebėsi ginklo ir jį nukreipė prieš Raudonąją armiją? Ir kas buvo tie du šimtai tūkstančių, kurie 1944 m. pabaigoje pasitraukė į Vakarus? Ir kas buvo tie dešimtys tūkstančių, kurie 1945-1949 metais ėjo į miškus ir su ginklu kovojo prieš tarybinės santvarkos įgyvendinimą Lietuvoje? Ir kas buvo tie kiti du šimtai tūkstančių lietuvių, kurie 1944-1952 m. M. Suslovo dirigavimu, M. Gedvilo ir A. Sniečkaus nurodymais buvo išgabenti, kur baltos meškos mauroja, ir daugumas jų buvo nukankinti Vorkutos, Karagandos, Igarkos, Magadano ir kitose garsiose Berijos ir Stalino "sanatorijose"? Tai gal tie daugiau kaip pusė milijono aktyviausių lietuvių taip pat vieningai pritarė 40-jų metų sprendimui? Žinoma, po tokių skaudžių operacijų nedaug liko drąsuolių, drįstančių viešai pasakyti, kad jie nepritaria 1940 m. sprendimui. Bet jų yra! Net įr Jūsų draugo Antano Venclovos, vieno aktyviausių 1940 metų vasaros įvykių dalyvio sūnus Tomas išdrįso viešai pasakyti tokį žodį.
Toliau Jūs savo straipsnyje aiškinate, kodėl lietuviai turį džiaugtis tuo sprendimu. Apjuodinęs nepriklausomos Lietuvos gyvenimą (jei tai girdėtų Jūsų motina, pasakytų: blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia), Jūs anam gyvenimui priešpastatot dabartinį, jį taip nulakuodamas, kaip nesugebėjo lakuoti ir žymiausieji Stalino laikų lakavimo specialistai. Pirmiausia Jūs džiaugiatės, kad Vilnius ir Klaipėda sugrąžinti Lietuvai. Bet jau 1939 m. sąmoningesni lietuviai suprato, kad Vilnius mūsų, o mes rusų, o po 1940 metų įvykių tuo įsitikino visi. Jūs sakote, kad visos lietuvių žemės buvo sujungtos į vieną respubliką. Netiesą sakote: ne visos. Be to, Jūs užmiršote vieną "mažytį" dalyką, būtent, kad tuo pačiu Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš pasaulio žemėlapio!..
Jūs rašote, kad Lietuva "iš atsilikusio žemės ūkio krašto virto industrine šalimi su išvystytu žemės ūkiu". O kas ta industrinė šalis? Ar Jums nežinoma, kad fabrikai perdirba atsivežtinę iš kitų respublikų žaliavą, o savo gaminius vėl išveža į kitas respublikas? Toks gamybos būdas yra ne kas kita, kaip pigios lietuvių darbo jėgos panaudojimas, metodas kolonijinių valstybių, žinomas jau prieš Marksą ir Engelsą ir jų kritikuotas. Lietuvos industrija — tai kolonijos industrija! O lietuvių tautai iš to industrializavimo tik tokia nauda, kad ji iš savarankiškų darbščių valstiečių tautos virto susvetimėjusių, pigiai pardavinėjančių savo raumenų jėgą darbininkų mase.
O žemės ūkis? Ne Jūs vienas giriatės didžiuliais derliais ir "seniai pralenkta prieškarinius laikus" gyvulininkystės produkcija. Tai gal Jūs pasakysite, kodėl jau beveik metai Lietuvos parduotuvėse nėra kiaulienos, geresnių dešrų, kodėl ne visada būna pieno, aliejaus, cukraus, jautienos? Gal pasakysite, kodėl valstietis nuo Varėnos ar Ignalinos kvietinių miltų pirkti važiuoja į Vilnių, o nuo Eržvilko ar Betygalos — į Kauną? Kodėl valstietis — duonos ir mėsos augintojas — tos pačios duonos kepalėlio turi kasdien kulniuoti 4-5 km. į kaimo parduotuvę ar važiuoti keliolika kilometrų į rajono centrą? (Neperseniausiai pardavėjams buvo įsakyta vienam žmogui duonos neparduoti daugiau, kaip po du kilogramus). Kodėl obuolių, svogūnų ir pomidorų importuojame, o kur prieskonių (pvz., pipirų) gauti — nežinote nei Jūs, nei mokslų daktarai...
O gal respublikos industrializavimas apvertė lietuvius pramonės prekėmis? Ar Jums nežinoma, kad pilietis, norėdamas nusipirkti kokį nors drabužį, ar avalynės porą, turi apvažiuoti kelių rajonų parduotuves, o kartais pasiekti ir Kauną, Vilnių, Rygą ar net Taliną, Leningradą?.. Net panorėjęs nusipirkti kokį niekutį, pvz., spyną, atitinkamo mato vinių kilogramą, stiklainiui dangtelį ar lenktinį peiliuką, kuriuo taip džiaugėsi piemenaudamas Jūsų "Parduotų vasacų" herojus Alyzas (tais laikais visi piemenys nešiojosi lenktinius peiliukus), turėsite apeiti keliolika parduotuvių. Ir Jūs, važinėdamas po Lietuvą susitikimo su skaitytojais proga, klausdavote, kur čia vaistinė ir ar joje galima nusipirkti termometrą?..
Taip, šiandien žemės ūkio darbai mechanizuoti, technizuoti ir organizuojami moksliniais pagrindais. Bet atsiverskite šių metų sausio mėn. 26 d. "Tiesą" ir ten juodu ant balto rasite parašyta, kad 1977.1.1 visuose Lietuvos kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvo 531,400 karvių, o visų kategorijų ūkiuose 880,600 karvių. O tie visų kategorijų ūkiai — tai kolūkiai bei valstybiniai ūkiai plius kolūkiečių ir kitų kaimo gyventojų išlaikomų 1551,000 karvių — daugiau kaip pusė visų kolūkių ir tarybinių ūkių išlaikomų karvių. Štai ko pasiekė kolektyvizacija ir mechanizacija: turėdami visas Lietuvos žemes ir galingą techniką, kolūkiai ir valstybiniai -ūkiai tesugeba išlaikyti vos ne pilnus du kartus daugiau karpių už valstiečius, turinčius tik po pusę ha. ir savo sklypuose bedirbančius vos ne kaplinės žemdirbystės metodais. O iš savo karvių valstiečiai pieno primelžia beveik tiek pat kiek ir kolūkiai su valstybiniais ūkiais!.. Tas pats ir su mėsa. Rašote, kad pralenkėte Lietuvą karvių skaičiumi. Bet užmiršote, kad 1940 m. Lietuvos valstiečiai be karvių laikė dar ir 610000 arklių, o šiandien jų jau nė šimto tūkstančių nėra. Taigi, bendru gyvulių skaičiumi dar ir šiandien nepavyta prieškarinė Lietuva.
Giriamės dideliais derliais, bet, atsiminus pas mus įprastą prirašinėjimo praktiką, pagrįstai manome, kad žymi mūsų derliaus dalis popierinė...
Žemės ūkio darbai mechanizuoti... Visų pirma, — toli gražu netobulai! Be to, valstiečio gyvenimas vistiek liko sunkus ir įtemptas. Juk kolūkietis, vairavęs traktorių ar kabainą (kartais beveik visą parą), melžėja, pamelžusi kolūkio karves, parbėgę namo, turi dar prisišienauti pašaro savo karvei, prisiauginti daržovių ir bulvių savo šeimai, ir visus darbus atlikti rankomis; sekmadieniais aplėkti kelis rajonus, kad galėtų ką nors nusipirkti, kone kasdien kelis kilometrus žingsniuoti į parduotuvę duonos, ir taip šiuolaikinis mūsų valstietis mažai turi šviesių valandų.
Rašote, kad veikia daugybė kultūros namų ir bibliotekų. Bet ar matėte, kas veikiama tuose Kultūros namuose? Jų veikla tokia, kad mūsų kultūra ne dešimtmečiais, o kasmet smunka: kasmet didėja girtuokliavimas, auga nusikaltimų skaičius, skyrybos, paleistuvavimas, venerikams reikia naujų ligoninių. Žinoma, nei kultūros namai, nei bibliotekos tiesioginiai neskatina blogybių, bet kai jie egzistuoja tik iš vardo, tai ir jie prisideda prie kultūros smukimo. Dabartinė mūsų kultūra — smunkanti kultūra. Ar ne taip? Jūs jau seniai gyvenate Vilniuje, tad prisiminkite, kiek restoranų veikė Vilniuje prieš trisdešimt metų, kiek prieš dešimt ir kiek dabar? Palyginkite ir pamatysite, kaip auga restoraninė kultūra. Šiandien restoranų jau pilni pagiriai, paupiai, paežerės. Įsigudrino restoranus atidaryti net pirtyse, naujajame operos teatre, buities muziejuje Rumšiškėse. Štai kaip keliama kultūra!..
"Lietuvių rašytojų kūriniai verčiami į daugelį pasaulio kalbų".. Kas šuniui uodegą pakels, jeigu ne jis pats? — pasakytų Jūsų motina, Taip ir su tais vertimais. Jūs gerai žinote, kad nei anglai ar prancūzai, nei italai su ispanais nesiverčia mūsų literatūros kūrinių, o vertimu rūpinasi mūsų literatūros propagandos biuras. Ir verčiate literatūrą ne dėl jos meninių vertybių, o propagandiniais tikslais. Ir siūlote savo prekes užsieniui užmiršę, kad siūloma prekė pigi. Taip, lietuviai dainininkai, muzikantai gastroliuoja po plačias šalis. Bet nei Birmoj, nei Etijopijoje ar Portugalijoje niekas jų nepristato kaip Lietuvos menininkų, o kaip tarybininkus ar net rusus. Koks džiaugsmas Daunorui ar Kaukaitei, kai juos vadina rusais? Tai berno dalia! O Jūs, rašytojau, ją gerai pažįstate...
"Tokia dabar Lietuva. Laisva, nepriklausoma, tarybinė". Tik papūga taip gali pakartoti išmoktą frazę, o ne sąmoningas žmogus, juo labiau rašytojas: jei Lietuva tarybinė, tai ji nėra nei laisva, nei nepriklausoma; o jei būtų laisva ir nepriklausoma, tai nebūtų tarybinė.
Ko nori buvusios nepriklausomos Lietuvos veikėjai, atsidūrę Vakaruose, mums nežinoma, nes mūsų nepasiekia jų spauda. Taip pat mums nežinoma, ką rašo ir "Figaro" korespondentas, o tik kaip aiškinate jo straipsnį Jūs, mes taip pat negalime tikėti, nes Jūs, nemokėdamas prancūzų kalbos, taip pat to straipsnio neskaitęs rašote. O jeigu Jūs ir skaitytumėte "Figaro", tai nuosekliai kiltų ir kitas jau konstitucinis, klausimas: kodėl Jūs skaitote "Figaro", o kiti neturi teisės jį skaityti. Nejaugi tarybinė konstitucija skirsto piliečius į kastas?!
Taigi, ką rašo tas prancūzas, mums nežinoma, o ką rašote apie tą straipsnį Jūs, — tiek naivu, kad net nesinori tikėti, jog tai išplaukė iš po Jūsų plunksnos!..
Žinomos mums Jūsų kalbos ir apie "religijos laisvę". Šią "laisvę" tikintieji ypač gerai patiria savo kailiu... Bet, nežiūrint visokių pažeminimų, gąsdinimų, suvaržymų, diskriminacijos, bausmių ir persekiojimų, žmonės, ypač kolūkiečiai ir darbininkai, lanko bažnyčias, nes bažnyčia šiandien iš tikrųjų pasidarė plačiųjų darbo masių prieglauda ir užuovėja nuo to dvasinio "rojaus", kuriame atsiduria žmogus, išėjęs iš bažnyčios.
Rašote, kad Kaune veikia kunigų seminarija. Bet užmiršote, kad prieš karą Lietuvoje veikė keturios kunigų seminarijos, kuriose mokėsi po kelis šimtus jaunuolių, o šiandien tik viena ir toje pačioje — tik kelios dešimtys, bet ne todėl, kad nebūtų kandidatų, o todėl, kad tokia Jūsų bendrų valia. 0 kas išleido devynis kunigus į Eucharistinį kongresą (tik ne Romon, kaip rašote, o JAV), tai juokinga ir kalbėti: jeigu būtų galima laisvai važinėti į kitas šalis, tai būtų važiavę ne devyni, o šimtai, gal ir tūkstančiai tikinčiųjų.
Jūs šaipotės iš "Figaro" korespondento, kad jis išgirdo Vilniaus gatvėse ir lietuviškai kalbant... Tai tiesa: Vilniuje galima išgirsti ir lietuviškai. Bet Jūs taip pat puikiai žinote, kad ne visose Vilniaus įstaigose ar parduotuvėse į lietuvišką kreipimąsi atsakys lietuviškai. Kreipęsis lietuviškai, neretai neišgirsi jokio atsakymo: pardavėja tau paprasčiausiai atsuks nugarą. O juk, pasak Jūsų, Vilnius — sostinė, todėl sostinės įstaigose visur turėtų būti galima susikalbėti lietuviškai. Deja!.. O kad lietuviams brukama rusų kalba, to Jūs jokiais savo rašiniais neužslėpsite. Visi žinome, kad mokyklose vaikai rusų kalbos mokomi nuo pirmos klasės, kad rengiamasi vaikus pradėti mokyti rusų kalbos net darželiuose, kad kai kurios pamokos aukštesnėse klasėse — karinis rengimas, rusų literatūra — dėstomos tik rusiškai, kad visose aukštosiose mokyklose veikia skyriai, kuriuose visi dalykai dėstomi rusiškai, kad per visus koncertus, dainų šventes skamba dainos ir rusų kalba, kad susirinkimuose, suvažiavimuose, kur dalyvauja nors vienas kitas atsakingas pareigūnas rusas, kalbama rusiškai, kad visos kandidatinės ir daktarinės disertacijos turi būti rašomos rusų kalba ar ištisai verčiamos į rusų kalbą. Koks apsunkinimas, lietuviams mokslininkams! Pusė televizijos programos kasdien būna rusų kalba. Visi meniniai filmai per televiziją demonstruojami tik rusų kalba. Net lietuviški filmai per Lietuvos televiziją dažnai demonstruojami rusų kalba. Kaip visa tai Jūs pavadinsite? Ne rusų kalbos, brukimu?
Jūs sakote, kad "dešimtimis pavadinimų išeina mokslinio kalbos tyrinėjimo knygų", bet nepasakote, kad tos dešimtys knygų pasirodė per trisdešimt šešerius metus. Tai per metus išeidavo vos po vieną dvi knygas. Lietuvių kalba tiek svarbi pasaulio kalbininkams, kad jie per tą patį laiką užsienyje išleido daugiau knygų apie lietuvių kalbą, negu jų buvo išleista Lietuvoje. O "Lietuvių kalbos žodynas", kurio leidimu taip giriatės, įmanomas leisti tik todėl, kad dar prieš karą nepriklausomoj Lietuvoj K. Būgos, J. Balčikonio, A. Salio ir kitų kalbininkų pastangomis buvo sukaupta gausi medžiaga žodynui leisti. Pirmas tomas buvo išleistas dar prieš karą, o per tarybinius beveik 40 metų išleista tik devyni tomai. Per ketverius metus — tomas. Tai tempai! Tai yra kuo girtis! O štai enciklopedijos per tą laiką — vos trys tomeliai, o dvylikatomė vos pradėta leisti.
Jūs gerai žinote, kad "Vaga" — grožinės literatūros leidykla — jau paminėjo savo trisdešimtmetį. Per tą laikotarpį ji išleido 8000 leidinių bendru 123 milijonų tiražu. Lyg ir nemažai. Bet per metus — tik 4 milijonai egzempliorių, o į tą skaičių įeina ir gaidos, ir paveikslėlių rinkiniai, tai belieka kiekvienam gyventojui po knygą per metus. Tai turim ką skaityti!
Pagal knygų išleidimą vienam gyventojui Lietuva labai atsilieka. Štai estai 1974 metais išleido kiekvienam gyventojui po vienuolika egzempliorių, latviai po devynis, o Lietuvoj tik po penkis. 1976 m. Tarybų Sąjungoj kiekvienam gyventojui buvo išleista po 7 egz. knygų, o Lietuvos centrinė statistikos valdyba net pasigėdijo paskelbti duomenis, nes Lietuvoj, ypač lietuviškų knygų leidimas ne didinamas, o mažinamas. Jūs pats gerai žinote, kad Jūsų knygos "Su kuo valgyta druska", 2 dalies pažymėtas tiražas 60.000 egz., o faktiškai išėjo tik 3O.OOO egz. tiražu. Nereikia užmiršti dar ir to, kad beveik visos į rusų kalbą išverstos lietuvių autorių knygos taip pat leidžiamos "Vagos", kartais ir milžiniškais tiražais (štai 1977 m. "Vagos" prospekte pažymėta, kad dviejų rusiškų jos leidinių tiražas numatytas po keturis šimtus tūkstančių egz.), tad lietuviui skaitytojui belieka tik trupiniai. Ar reikia stebėtis, kad šiandien lietuvišką grožinę knygą sunkiau įsigyti negu "Žigulius" ar užsieninius džinsus...
Jūs kaltinate "Figaro" korespondentą, kad tas falsifikuojąs Lietuvos istoriją. Iš kur jam ją žinoti? Bet Jūs tą vargšę Lietuvos istoriją falsifikuojate dar daugiau. Jūs rašote, kad "rusų ir lietuvių tautas riša stipri daugelio dešimtmečių ir istorijos skersvėjų išbandyta draugystė, bendros kovos prieš kryžiuočių ir kalavijuočių antpuolius, bendri šitų tautų plačiųjų masių troškimai, bendri žygiai dėl laisvės, šviesaus, laimingo gyvenimo". Kaip skambu! Bet šitaip galima rašyti tik J. Žiugždos istorinių "veikalų" prisiskaičius.
Tai pasvarstykime kartu, už ką XIV-XVI amžių rusai galėjo mylėti Lietuvą, kai tada Lietuvos kunigaikščiai valdė užkariautas rusų sritis? Dar niekas užkariautojams himnų negiedojo,, nors, kaip rašo istorijos šaltiniai, lietuviai pavergtuosius kraštus valdę humaniškai. Užtai rusai, 1795 m. pavergę Lietuvą, parodė pavergtiesiems čingischanišką meilę... Pradėjo sistemingą krašto rusinimą, žiauriai numalšino 1830 ir 1863 metų sukilimus ir pagaliau ryžosi visai užsmaugti lietuvių tautą, užgynę net spaudą. Tai už ką lietuviai turėjo pamilti rusus? O J. Žiugžda savo "istorijose" rašo, kad 1795 metų Katerinos žygis į Lietuvą buvo kone dangaus dovana Lietuvai! Ar galima labiau pasityčioti iš tautos kančių, iš Lietuvos nepriklausomybės netekimo, iš šimto dvidešimties metų vergijos?!
Taigi lietuvių ir rusų draugystė ir meilė — tai ėriuko ir vilko draugystė ir meilė... Tik laimė, kad lietuviai savo tautos gelmėse rado jėgų atsispirti rusifikatoriams ir neištirpo slavų masėse, galbūt, tik todėl, kad slavai buvo žemesnės kultūros. Ir ne Puškinas ar Lermontovas juos įkvėpė, o savos liaudies sūnūs: Daukantas, Valančius, Baranauskas, vėliau Basanavičius, Kudirka, Maironis, Jablonskis ir kiti, nepabūgę nei caro gubernatorių žiaurumo, nei Sibiro tremties. Deja, to nenorite žinoti Jūs, rašytojau, nes to nenorėjo žinoti Jūsų istorijos mokytojas J. Žiugžda, visokiais būdais besistengiąs užtrinti tą skriaudą, kurią rusų tautos atstovai darė pe 120 metų (1795-1915) lietuvių tautai.
Klastojate istoriją ir tada, kai rašote, kad "Spalio revoliucijos ugnyje lietuvių tauta stovėjo šalia broliškos rusų tautos, su ginklu rankose vertė visų nekenčiamą caro vergovę. Visų pirma, lietuvių tauta 1917 m. spalį buvo vokiečių okupacijoje ir, verčiant carą, negalėjo atsistoti šalia rusų tautos. Antra, lietuvių tauta 1918 m. pakilo kurti laisvo gyvenimo ne tik be caro, bet ir be rusų tautos, kurios atstovai per 120 metų jai buvo įsipykę iki gyvo kaulo.
...Bėda, kad mūsų pramonė nepagamina gero veidrodžio: net ir įžymūs žmonės, tokie kaip Jūs, liaudies rašytojas, turite į gyvenimą žvelgti, pro kreivą veidrodį...
O gal šį kokybės penkmetį bus pagaminta veidrodžių su kokybės ženklu? Linkėtume, kad vienas jų atsidurtų ir Jūsų bute. Tada gal ir Lietuvą kitokią pamatysite.
Dainius Virgonis
***
