Ne viskas sutemose žuvo —
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko:
Mortuos voco!
(Putinas)
Rymo mūsų žemėje tūkstančiai kalnelių — piliakalnių. Tai nebylūs tautos praeities, jos kovų ir vargų atminimai. Bočių krauju šlakstyti, motinų ir sesių ašaromis numazgoti. Daug brolių ir seserų jiems paskutinį kartą mojo išklysdami į visas pasaulio šalis, ašarotu žvilgsniu palydėdavo išvaromi svetimųjų trem-tin. O tie, kuriuos ištiko laimingesnė dalis, — gindami tėvų šalį ir tikėjimą prisiglaudė amžinam poilsiui tų kalnelių šlaituose.
Tarp daugelio mūsų šventų kalnelių — garsusis Kryžių kalnas prie Šiaulių. Bet tai ne eilinis piliakalnis, bylojantis apie praeitį. Jis — ir mūsų tautos dabarties, sunkių kovų ir kančių simbolis. Jis — ir mūsų didžiosios vilties — tautos Prisikėlimo simbolis. Jau daugelį metų prie jo vyksta dramatiška kova. Šita drama — mūsų tautos gyvybingumo, jos dvasios nepalaužiamumo ir tvirto tikėjimo apraiška.
Jau keletas amžių kaip šį kalnelį puošia kryžiai. Statė juos mūsų senoliai prisimindami savo brolius tremtinius Sibire, liūdėdami žuvusiųjų Kražių skerdynėse, užplaktų baudžiavoje, nešdami svetimųjų jungą, bet tikėdami šviesesne tautos ateitimi. Ir anuometiniai muravjovai draudė statyti kryžius, rovė juos nuo kalno, o iš lietuvių širdžių — tikėjimą ir tautinę sąmonę. Ir nofs daug brolių ir seserų išėjo surakintomis rankomis tremtinių keliais, nors daug jų priglaudė kapinių kalneliai — tauta išliko gyva. Išsikovojome laisvę, ir Kalno kryžiai ramiais tautos kūrybos metais laimino lietuviškuose arimuose dygstantį želmenį, mūsų triūsą ir meilę gimtajai žemei. Tačiau atslinko vėl kančių ir vargų laikmetis. Užgrobęs mūsų šalį Šiuolaikinis muravjovas, apsiginklavęs galinga technika, šėtoniška klasta ir smurtu, juodu mirties šešėliu užgožė mums, kaip ir kitoms rytų Europos tautoms gyvenimo šviesą. Vėl iškilo mirties grėsmė. Ir vėl kaip anuomet stojo į kovą taurūs lietuviškos žemės vaikai. Vėl tūkstančius priglaudė mūsų kalneliai, vėl tūkstančius jie išlydėjo į vergiją ir mirtį. Atrodė, kad neišsilaikysime šitoje audroje. Bet tauta gyva! Ji kovoja! Ji nepasiduoda ir tiki! Kaip bebūtų juoda vergijos naktis — tikėkime Apvaizda — išauš vėl šviesus Laisvės rytas! Pažvelkime šiandien į Kryžių kalną: ant jo šviečia šimtai kryžių! Jie byloja mums: — Nenusiminkite ir tikėkite, o broliai, — mes skelbiame jums Prisikėlimą ir Gyvenimą!
Įtūžęs okupantas prieš keliolika metų pradėjo sistemingą Kalno naikinimą. Kasmet naktimis nugriaunami ir nuvežami sunaikinimui šimtai kryžių. Tą juodą niekšingą darbą okupantai atlieka padedami tautos išdavikų, kurie už rublį, "šiltesnę" vietą, ar kokią kitą "malonę" parduoda savo sąžinę ir lietuvio garbę. Ir taip kasmet Kalnas likdavo tuščias, nuniokotas. Bet neilgam. Dar tą pačią naktį, budeliams pasitraukus, jis vėl pasipuošdavo ne naujais kryžiais, o, slenkant dienoms, ir vėl pakildavo kryžių atžalynas. Kryžiai ir rūpintojėliai vėl rymodavo ant nenugalimojo Kalno. Ir taip tęsiasi metų metais.
Ant pačio Kalno viršaus augo gražus plačiašakis klevas, pasodintas čia nepriklausomybės metais jaunimo rankomis. Išdidžiai jis žvelgdavo nuo Kalno išskėstomis savo šakomis lyg rankomis gobdamas kryžius ir rūpintojėlius, o sugrįždami pavasariais paukščiai ilsėdavo ir čiulbėdavo jo šakose. Žvaigždėtomis vasaros naktimis klevas sekė savo tylias godas. Bet ir jam okupantas paskelbė mirties nuosprendį. Praėjusių metų vieną naktį, eilinio Kryžių kalno nusiaubimo metu, buvo nukirstas ir klevas. Nulaužytomis, nukapotomis šakomis atsigulė jis Kalno papėdėje prie savo brolių sukilėlių, knygnešių ir partizanų. Ir liko liūdnas mūsų Kalnas lyg našlaitis Sibiro vėjų pagairėje. Okupantas su savo talkininkais džiūgavo. Tik neilgam. Ant Kalno vėl pradėjo dygti kryžiai, tartum senųjų kryžių atžalos. Ir vėl jie šviečia mūsų žemei. Jų daug, keli šimtai, mažų ir didelių. Beveik kasdien čia atkeliauja vis nauji kryžiai iš įvairių Lietuvos kampelių. Net iš Estijos ir Latvijos, net iš Baltarusijos. Ir vėl stovi mediniai piligrimai Kalno sargyboje. Tikinčios širdys ir mylinčios rankos juos čia atgabena, puoselėja, puošia. Ir karštos maldos čia plaukia iš krūtinių aukodamos Kūrėjui savo" gyvenimo skausmus ir džiaugsmus. Ateina čia dažnai žilagalvės močiutės parymoti, pasimelsti už savo išklydusius, žuvusius, kenčiančius vaikus. Gyvasis širdžių Aukuras liepsnoja...
O šį pavasari su sprogstančiais medžiais, su pirmaisiais žiedais, kai ankstyvą ryto saulę sveikino vyturėlių daina, — ant Kalno vėl atsistojo visu ūgiu, prisikėlė Klevas. Nors ir žaizdota krūtine, nukapotomis šakomis jis vėl stovi išdidus toje pačioje vietoje. Jo viršūnėje — kryžiuje rymo Nukryžiuotasis, bet Nenugalėtasis Kristus. Jo geroji ranka laimina mūsų vargus ir kovas, ir mūsų Viltį. "Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas". Ir vėl čiulba paukščiai, žydi gėlės prie Kryžių kalno. Vėl lietuviškas Rūpintojėlis rymo čia žvaigždėtomis naktimis prie mūsų kelio.
Puoškis Kalne kryžiais, žiedais ir maldomis, kad mums, esantiems tėvynėje, ir mūsų broliams ir sesėms tremtyje, kalėjimuose ir lageriuose, šviestų didžioji Viltis!
Atžala
