LIETUVIŲ ir LENKŲ SANTYKIŲ
KLAUSIMU
„Aušros" 18 nr. išspausdintas A. Žuvinto straipsnis „Lietuviai ir lenkai". Patieksime kelias jo citatas.
„Baigėsi nacionaliniai nesutarimai, ir lietuviai staiga atrado, kad jų tiek keikti ir neapkęsti lenkai yra puikūs draugiški žmonės, malonūs kaimynai" (45 p.). Ir kaip pavyzdį autorius mini epizodą iš Balio Sruogos „Dievų miško" (Štuthofe), kada lenkai kiek galėdami padėjo lietuviams, juos gelbėjo.
,,. . . jei kalbėsime apie užsienio santykius su Lietuva, tai iš visų pasaulio tautų lenkai glaudžiausiai bendrauja su mumis, labiausiai domisi mūsų gyvenimo aktualijomis, ypač kultūrinėmis" (46 p.). „Dabar mūsų miestų spaudos kioskuose nemaža leidinių užsienio kalba. Didžiausią šių leidinių dalį sudaro Lenkijos periodinė spauda . . . Užsienio knygų knygynuose didžiausi skyriai taip pat skirti lenkiškai" (ten pat).
Straipsnio pabaigoje: „Mes turime draugauti, turime bendrauti su lenkais . . . Bet Liublino unija turi būti palaidota visiems laikams!" (Ji ne turi, bet jau yra palaidota. Bet gali atsirasti naujos unijos, prievarta primestos, panašiai kaip buvo Liubline. — Mano pastaba).
Ir išvada: „Kokios pozicijos dabar ir ateity laikytis lenkų atžvilgiu? Ar vėl skatinti neapykantą ir nepasitikėjimą, ar siekti didesnio suartėjimo su šia tauta?" A. Žuvintas pasisako už antrąją alternatyvą.
Vadinasi, dar prieš 41 metus lenkai buvo mums nedraugiški ir priešiški, ujo kaip sugebėjo lietuvius Vilniaus krašte. Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis lietuviams atiminėjo lietuviškas pamaldas, lietuvius kunigus grūdo į gudiškas parapijas. Taigi, iki 1939 metų lenkai buvo imperialistiškai, grobuoniškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu, o po II pasaulinio karo staiga pasikeitė . . .
Tačiau taip nėra. Tautos charakteris staiga nesikeičia. Neturime jokio pagrindo tikėti, kad pasikeitė charakteris lenkų tautos, tos tautos, kuri daugiau kaip 500 metų, pradedant nuo Jogailos laikų, t.y. nuo to laiko, kai mes su jais pradėjome „draugauti ir bendrauti" (tariant A. Žuvinto žodžiais), vedė Lietuvos atžvilgiu agresingą ir imperialistinę politiką, kuri siekė lietuvių tautą išbraukti iš gyvųjų tarpo, panaudodama tam tikslui visas priemones — politines-diplomatines, karines (Vilniaus užgrobimas) ir „apaštalines". Apie lenkų apaštalavimą Lietuvoje užtenka pasiskaityti kun. K. Prapuolenio knygą to paties pavadinimo. Lenkams katalikybė tarnavo jų šovinistiniams apetitams patenkinti. Būdingas yra minėto Jalbžykovskio pasisakymas: „Esu gimęs lenku, o tik paskui tapau kataliku."
Nereikia leistis tolyn į istoriją, kad pamatytume lenkų „draugiškumą", „palankumą" mums, jų gerus norus lietuvių tautos atžvilgiu. Užtenka matyti tai, kas dedasi dabar, mūsų akyse.
. . . Vienintelė vieta Baltarusijoje, kur nuo seno buvo lietuviškos pamaldos, buvo Gervėčiai. Lietuviškos pamaldos čia buvo iki 1978 m., kada mirė klebonas Chodyka (jis save laikė lenku, bet lietuvių neskriaudė. Padėka ir pagarba jam už tai). Jam mirus, parapijiečiai surinko 2000 parašų ir prašė kunigo iš Lietuvos. Buvo siūlomi keli kandidatai iš Lietuvos, bet visi buvo atmesti. Gervėčiams buvo paskirtas kunigas lenkas, baigęs „pogrindžio" seminariją, įšventintas kunigu Lenkijoje ir nė žodžio nemokąs lietuviškai. Kunigas gi, nors valdžios (ar saugumo) tvirtinamas, bet yra skiriamas vietinės bažnytinės vyresnybės, kuri Baltarusijoje yra lenkiška. Dabar Baltarusijoje niekur lietuviškų pamaldų nėra, gudiškos yra, berods, tik Vyšniave, o visur — tik lenkiškos pamaldos.
Iki 1978 m. Rodūnėje nuo pat II pasaulinio karo pabaigos klebonu buvo kun. Šteinas, gerai mokąs lietuviškai, bet lietuviškų pamaldų nelaikė, o lietuvių parapijiečių prašomas laikyti jiems pamaldas sava kalba, atsakydavo: „Laikysiu tada, kai Rodūnė bus priskirta prie Lietuvos. Kitiems vėl sakydavo: „Čia visi moka lenkiškai, tad nėra reikalo laikyti lietuviškas pamaldas". (Tai netiesa, jaunoji karta lenkiškai nemoka, nes Baltarusijoje lenkiškų mokyklų nėra). Mirus 1978 m. kun. Šteinui, į Rodūnę atsikėlė kunigas, nemokąs lietuviškai.
Dabar Baltarusijoje išduodami nauji pasai. Ta proga dažnam tenykščiam lietuviui pase įrašoma tautybė „lenkas". Pvz., Varenavo rajono, Ramaškonių kaimo Zosei ir Bronei Vaišnytėms pase įrašė „lenkės", nors jos susipratę lietuvės, skaito lietuvišką spaudą. O Stilgūnų kaimo buvęs mokytojas E. Lileika ir jo žmona tik po didelių pastangų atkovojo pase „lietuvių" tautybę.
O kas dedasi Lietuvoje? Eišiškėse po II pasaulinio karo visą laiką buvo lietuviškos pamaldos, bet prieš pusantrų metų jos buvo panaikintos, paskyrus klebonu jauną kunigą, baigusį neseniai Kauno kunigų seminariją.. Reikalas pasidarė ypač jautrus dėl to, kad į pamaldas Eišiškėse suvažiuodavo lietuviai iš Pelesos apylinkių, kur bažnyčia 1950 m. buvo uždaryta. Kai pelesiškiai kreipiasi dėl lietuviškų pamaldų į Eišiškių kleboną, jis atsako, jog tai valdytojo kun. A. Gutausko reikalas, o kai jie nuvyko pas valdytoją, tas atsakė, jot tai reikalas klebono. Ar nesikartoja istorija, kada lietuvių bajorija, dvarininkai ir kunigai padėjo lenkinti lietuvių liaudį?
Išrinkus popiežium Joną Povilą II, sujudo sukruto Kauno lenkai reikalauti pamaldų sava kalba. Nepraėjo pusmetis, ir jie jas gavo Karmelitų bažnyčioje. Lietuvių visuomenėje sklido įvairios kalbos, esą kaip kompensaciją už lenkiškas pamaldas Kaune, lietuviai gaus lietuviškas pamaldas Baltarusijoje, kad Seinų katedroje būsią įvestos lietuviškos pamaldos.
O su Seinais yra taip: apie pusė Seinų parapijos yra lietuviška, o Seinų katedroje lietuviškų pamaldų nėra. Protesto ženklan lietuviai šventadieniais susirenka į katedrą ir gieda lietuviškai. Katedros klebonas kun. Rogovskis buvo kreipęsis net į vietos miliciją, kad išvarytų iš bažnyčios „triukšmadarius". Bet milicija atsakė, kad tai ne jos komptetencijoje. Ši istorija (lietuviški giedojimai katedroje) tęsiasi daugiau kaip 10 metų. Kaune lenkai gavo pamaldas sava kalba, o Seinų katedroje lietuviškų pamaldų kaip nebuvo, taip ir nėra. į kokią padėtį mūsų dvasinė vyresnybė pastatė Seinų-Suvalkų krašto lietuvius, be niekur nieko leisdama lenkiškas pamaldas Kaune, sunku apie tai ramiai pagalvoti — jų ne tik neparėmė kovoje už savo švenčiausias teises, bet iš jų dar pasityčiota.
Seinų-Suvalkų krašto lietuviai, tiesa, turi lietuviškas mokyklas. Bet ar tūlas lietuvis, tuo besidžiaugdamas, žino, jog apie 1950 m., kai Lenkijoje buvo leistos lietuviškos mokyklos, buvo padaryti mainai mūsų nenaudai. 1950 m. ir vėliau Vilniaus krašte buvo įsteigta tiek lenkiškų mokyklų, kiek jų nebuvo Pilsudskio laikais — 1920-1939 m. Ar ne pasityčiojimas yra iš lietuvio jausmų, kad lietuvių vaikams Vilniaus krašte yra „sudaromos sąlygos" lankyti lenkišką mokyklą. Taip yra Kalesnykuose (Šalčininkų r.). Ten dabar yra reprezentacinė lenkiška vidurinė mokykla, nors Pilsudskio laikais ten buvo lietuviška mokykla . . .
Jeigu jau lenkai pasidarė tokie mūsų draugai, tai kodėl lenkų dvasininkija daugiau kaip dešimt metų tylėjo ir neinformavo nei Vatikano, nei platesnio pasaulio apie tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje baigiama užsmaugti. Juk tada iš Lietuvos nebuvo beveik jokios galimybės perduoti žinias į užsienį, o lenkai tokių galimybių apsčiai turėjo ir Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje žinojo arba lengvai galėjo sužinoti. Tuo skundėsi amžinos atminties kun. K. Garuckas.
Žinoma, visa, kas čia aukščiau aprašyta, vyksta ne be žinios ir talkos „vyresniojo brolio", kuris panaudoja lenkiškąjį elementą lietuvių tautos genocidui.
Aišku, kodėl lenkai buvo tokie broliški ir mieli lietuviams Štuthofe. Mirties akivaizdoje žmogus pasikeičia. Be to, lietuviai tragiškame Lenkijai momente 1939 m., kai Lenkija pralaimėjo karą, ne tik lenkams nekeršijo, nėjo vokiečių siūlomi atsiimti Vilniaus, bet juos, bėgančius nuo vokiško siaubo, priėmė Lietuvoje kaip svečius. Už tą mūsų gerumą vokiečiai nuo mūsų nusigręžė ir sudarė su Maskva sutartį, kuria Lietuva buvo atiduota Maskvos globai (Molotovo-Ribentropo paktas 1939 m.). Aišku, kad po tokių įvykių lenkai, atsidūrę Štuthofe, mirties stovykloje, pasidarė lietuviams „mieli" draugai.
Turime mes draugų ir tikrų bičiulių lenkų tarpe, bet tai tik išimtys. Visumoje lenkų politika Lietuvos atžvilgiu buvo grobuoniška, ji tokia ir lieka. Tiesa, lenkai mumis domisi, daug apie mus rašo, mūsų knygynus ir kioskus užverčia savo spauda, įtaisė Suvalkuose televizijos stotį (propagandai į Lietuvą?), bet tik tam, kad mums nusikračius vieno globėjo, jie — lenkai — mums uždėtų savo globą, dar bjauresnę. (Seinų-Suvalkų krašto lietuviai sako, kad būti po lenkų „globa" dešimt kartų blogiau negu po rusiška, tiesa, Lenkijos lietuviai turi daugiau laisvių, negu mes čia Lietuvoje, bet taip yra dėl to, kad Lenkija yra „pusiau laisva" valstybė, todėl ir lietuviams ten daugiau laisvių tenka.)
A. Žuvintas straipsnio pabaigoje rašo: „Ar vėl skatinti neapykantą ir nepasitikėjimą, ar siekti didesnio suartėjimo su šia tauta?" Neapykantos sėti nereikia, nes neapykanta nieko pozityvaus nesukuria. Pasitikėti mes galime atskirais asmenimis lenkais, gerai juos ištyrę, o bendrai lenkais pasitikėti neturime pagrindo.
Aplamai lietuvių ir lenkų santykių klausimas dabartinėmis sąlygomis mūsų pogrindžio spaudoje nesvarstytinas, nes toks svarstymas nieko gero neduos — lenkų tautos charakterio mes nepakeisime. Geriau užsiimti naudingesnių darbu. Keista, kad „Aušra" imasi tokių temų, kaip ši, arba „Žvilgsnis į ateities Lietuvą" (14 nr.) ir pan., o nerado vietos savo puslapiuose aktualiems, gyvybiniams lietuvių tautos klausimams. Toks klausimas pvz. yra lietuvių tautos etnografinėje Lietuvoje sunykimas dėl mažo gimimų skaičiaus. Šis klausimas yra kartu ir moralės klausimas, nes pvz., labai išplitę abortai yra viena iš priemonių išvengti vaikų. Ar „Aušrai" svarbu tik kokybė, o kiekybė — ne? Jei neįvyks lūžis gerojon pusėn, lietuvių skaičius dabartinėje Lietuvoje ne tik nedidės, bet mažės ir galų gale sumažės iki tokio skaičiaus, kuris, palyginti su „vyresniojo brolio" gausumu, nevaidins jokio vaidmens, ir tauta praktiškai bus palaidota. Taigi ne vien alkoholizmas grasina lietuvių tautai.
V. Plankūnas
* * *
Kaujamės šešėlyje
Ties Termopilais nedidelis graikų būrys pastojo kelią milžiniškai persų kariuomenei. Norėdamas įbauginti graikus savo kariuomenės gausumu vienas persų pasiuntinys tarė: „Mūsų strėlės ir ietys užtemdys jums saulę". — „Nieko nepadarysi — kausimės šešėlyje" — atsakė jam graikas karys.
Šiandien daug kam, ypač teisės, laisvės ir religijos gynėjams tenka kautis šešėlyje.
* * *
