(Priedas. Str. žr. „Aušra" Nr. 18)
Sunkus penkių šimtų metų lenkiškos invazijos Lietuvoje palikimas — sulenkinti Kauno, Kėdainių, Jonavos apylinkių ir Vilniaus krašto gyventojai. Dėl pirmųjų trijų — bėdos nėra: lenkų kalbą vartoja tik senimas, o dauguma jaunimo, suprasdama savo neabejotinai lietuvišką kilmę, beveik išvien pereina prie lietuvių kalbos.
Blogesnė padėtis su Vilniaus kraštu. Dar prieš Pirmą pasaulinį karą daugelis to krašto gyventojų, paklausti apie jų tautybę, sudvejoję atsakydavo — esą „tuteišai" (čionykščiai, vietiniai), dažnai tuo sukeldami lietuviams gardaus juoko. Vadinasi, jie dar abejojo dėl savo tautybės ir galėjo pasukti į tą ar į kitą pusę. Bet 1920-1939 metų lenkų okupacija, stipri, atvirai šovinistinė ir arši antilietuviška propaganda padarė savo — buvę „tuteišai" virto lenkais.
Čia padėjo ir tarybininkų „mielaširdingumas" lenkų atžvilgiu. Pokario metais Ukrainoje ir Baltarusijoje lenkų gyveno daugiau, negu Lietuvoje, bet jie ten neturėjo nė vienos mokyklos, nė vieno periodinio leidinio. Tuo tarpu Lietuvoje buvo pradėtas leisti vienintelis Tarybų Sąjungoje dienraštis lenkų kalba „Czervvony sztandar" (beje, labai nuostolingas respublikai) taip pat atidaryta apie 300 lenkiškų mokyklų. Tokiu kilniu mostu kaimyninės tautos atžvilgiu reikėtų tik džiaugtis, jeigu jis nepasitarnautų Lietuvos okupantams rusams.
Lenkiškos mokyklos buvo steigiamos net tose apylinkėse, kur nuo seno mokyklos buvo lietuviškos, nors vietiniai gyventojai ir naudojo lenkų kalbą. Tik pasipylus gyventojų skundams, kai kur į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba.
Galbūt nedaug kas žino, kad pokario metais Vilniaus rajono, taip pat ir kitų sulenkėjusių rajonų kaimo vietovėse ir miesteliuose nebuvo nė vienos lietuviškos mokyklos. Tik 1957 m. mūsų literatūros klasikui A. Vienuoliui-Žukauskui prieš pat savo mirtį LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pasakius savo istorinę kalbą dėl lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, čia jos buvo pradėta steigti ir šiuo metu nesiskundžia mokinių trūkumu.
Prie lenkinimo labai daug prisidėjo kai kurie fanatiški lenkomanai, susisukę sau lizdą Lietuvos KP CK.
Kodėl vienose respublikose lenkų kalba ujama ir slopinama, o Lietuvoje — puoselėjama ir skatinama? Atsakymas labai paprastas — kelias nuo lenkų kalbos iki rusų daug trumpesnis, negu nuo lietuvių iki rusų. Tad lenkų kalbos pagalba prorusiška Tarybų valdžia bando įgyvendinti tai, kas nepasisekė caro valdžiai — surusinti Lietuva ir Rusijai išeiti į Baltijos pajūrį.
Reikia pripažinti, kad tai duoda rezultatų. Nedidelė dalis sulenkėjusio jaunimo pasuka į lietuvių pusę, bet didesnė dalis, besimaišydama tarp gausiai tame krašte gyvenančių rusų ir baltarusių — sparčiai rusėja. Tą procesą ypač pagreitina mišrios vedybos — Vilniaus krašto lenkui susituokus su ruse ar baltaruse, beveik visais atvejais šeima tampa rusiška.
Šie krašto lenkai, baltarusių atskirti nuo didžiosios Lenkijos su ja ryšį palaiko tik klausydamiesi Varšuvos radijo laidų, taip pat per lenkišką televiziją. Bet to nepakanka, kad čia būtų išlaikytas lenkiškumas, tad galima neabejoti, kad netrukus, jei neįvyks jokių permainų, šiam kraštui gresia visai realus pavojus surusėti. O tai blaiviai galvojantiesm lietuviams negali nekelti nerimo ir pasipiktinimo, nes Rytų agresorius nepasitenkins tik Vilniaus kraštu . . .
Nenoriu sulenkėjusių Vilniaus krašto gyventojų primygtinai agituoti:: meskit lenkų kalbą, meskit rusų kalbą, tapkite lietuviais. Menka ir nauda tautai iš tokių jos narių, kurie lengvai keičia savo tautybę ir kalbą. Noriu pasiūlyti, ypač tiems „lenkams", kurių pavardės Tarvid, Janui, Mažul, Gedroic (ir ne tik jiems) pagalvoti. Labai rimtai pagalvoti ir paklausti savo širdies, kuriuo keliu pasukti . . .
A. Žuvintas
* * *
