„Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!" (Lk 12,4-5).
Baisusis Rytų Europos tautų priešas šią tiesą jau seniai suvokė. Anot A. Solženycino, Raudonojoj imperijoj išžudyta trečdalis žmonių. Terorą pradėjo Leninas su Spalio revoliucija.
Pabaltijo tautos po gaivinančio dvidešimt dvejų metų Laisvės atokvėpio, privalėjo su kaupu atiduoti savo kruvinąją duoklę. Keturiasdešimtaisiais metais tuoj po „išvadavimo" pradėta uždarinėti į kalėjimus šviesiausius, tauriausius tautų sūnus neregėtiems kankinimams. „Lietuvos archyvas", išleistas vokiečių okupacijos metais, pateikia gausybę faktų su nuotraukom apie raudonojo teroro siautėjimą Lietuvoje per šiuos vienerius metus.
Mūsų karta buvo pabudinta iš nerūpestingos vaikystės: matėme klaikiai išdarkytų kankinių kūnų nuotraukas, iškabintas miestuose ir miesteliose, matėme būrius žmonių naujųjų „išvaduotojų" varomus sušaudyti. Aplinkui girdėjosi vien tik aimanos ir raudos, nuo kurių kraujas stingo gyslose. Neįmanoma ir nevalia viso to pamiršti. O kur kančios ir aimanos tų, kurie gyvuliniuose vagonuose, didžiuliais ešalonais buvo nuvežti į negyvenamas Šiaurės Sibiro platybes, Ledjūrio salas, — mes jų negirdėjome. Tūkstančiai brangiausių Tautos vaikų badavo, šalo, mirė beribiam gimtosios žemės ilgesy. Buvo dvasios galiūnų, kurie trokšdami numirti tik gimtojoj žemėj, paliegę, visiškai suluošinti kūnu, — dvasia nepalūžo, — viską pakėlė . . . sugrįžo.
„Skausmų kalvarijas išbridę sopulingas" — jie mums šiandieną gyvi liudininkai iškentėtų baisybių. Gydytoja, gyvenanti Žemaitijoje, parašė atsiminimus. Jie spausdinami užsienyje. Kaip reikėtų, kad pogrindžio spauda šią medžiagą galėtų pateikti mūsų jaunimui ir visiems žmonėms, kad mes, jų ištverme ir tikėjimu atgaivinti, galėtume narsiau keltis pasipriešinimo kovai.
Kraupūs „išvadavimo" padariniai. Kaip išdrįsti ir toliau vadintis „išvaduotojais"?! Vokiečiai taip pat „vadavo", bet jau buvo iš ko — iš rusų vadavo, nors ir jie šaudė, ir „liepė šaudytis". Jie taip pat kankino, marino šviesiuosius tautos žmones koncentracijos stovyklose, kad vergiškai nesuklupo prieš juos ir neklupdė tautos.
Du „išvadavimai"! Kiek aukų! Kiek nekalto kraujo ir, atrodė, beprasmiškai pralieto . . . Nepakeliama teko pakelti! Gal veltui? O ne! Nuskaidrėjo Tautos dvasia kentėjimuose, nekaltos aukos šaukė kovai . . .
Vokiečius vydamas, priešas grįžo dar labiau sužvėrėjęs, nuožmesnis, rafinuotesnis. Dabar Tauta pasitiko jį su šviesia, tvirta kovos dvasia ir atpirko keturiasdešimtųjų metų gėdą dėl nuolankios kapituliacijos.
Partizanų keliais išėjo Lietuvos vyrai, jaunuoliai, moksleiviai. Jų skydas — miškas; jų vardas tarp daugelio vardų „žalioji" — vilties nešėjai. Nešė partizanai Tautai viltį savo tikėjimu ATEITIMI. Tikėdami guldė galvas nelygioj kovoj, dažnai paskutinę kulką į save paleisdami. Ir savo mirties nebijančiu tikėjimu jie šiandien tarp mūsų gyvesni už gyvuosius negyvėlius.
O, kaip jie prigąsdino priešą! Nustebino! . . Tautos kūną apvalė nuo daugelio parazitų-judošių ilgiems dešimtmečiams.
Stipri ir savo juodžiausioj vergovės nakty Lietuva šiandieną už tai, kad apsivaliusi, apsiplovusi didvyrių krauju. Partizanų kraujo laisvės šauksmo lietuvis šiandieną negali negirdėti. Ir kyla širdys, ir veržiasi į tuos, vos įžiūrimus per priespaudos miglą, daugiau jaučiamus pragiedrulius.
Liejosi partizanų kraujas, o jų rėmėjai buvo uždarinėjami į kalėjimus; areštuotųjų šeimos tremiamos. Gal net trečdalis Tautos buvo išblaškyta po visą vergvaldžių imperiją.
Susidrumstė Sibiro taigos tyla nuo lietuviškų aimanų, nuo ilgesio raudų. „Aš tau pavydžiu, saulele, kai vakaruosna suki. — " (S.N.) — ilgesingai tiesėsi rankos iš lagerių ir tremties vietovių saulei vakarėjant. Nesuskaitomi būriai lietuvių kentėjo tikėdami sugrįžimu. Ir sugrįžo . . . Tačiau daug, be galo daug, nuožmaus priešo užkamuoti, rado sau kapus svetimoje žemėje.
O pati skaudžiausia Tėvynės žaizda — tie, kurie pradėjo išdavinėti savo brolius. Kas atmokės priešui už tuos suklaidini-mus — dangaus keršto šaukiančius?! Kas išgelbės tuos nelaiminguosius iš dvasios vergijos?!
Ištikimiesiems šiandien reikia mokėti sunkią duoklę už parpuolusius savo brolius, šlovė jiems ištvėrusiems, nepalūžusiems! Šlovė nepasidavusiems! Jais, tik jais, tvirta, gyva šiandieną Lietuva, nors anų — susikūprinusiųjų, parsidavusiųjų atvesta ant bedugnės kranto. Mūsų priešo klasta neregėta. Mes su visa žmonija neišpasakytai apgaudinėjami. Žmogus žemėje dar niekada nebuvo toks beteisis, kokie esame mes, visi raudonosios imperijos gyventojai, propagandos vaizduojami laimingiausiais planetos žmonėmis. — Susimąstyk, Žmogau, kol dar nesi „išvaduotas"! . .
Masinių kankinimų ir persekiojimų metas baigėsi. Pamatęs klastūnas, kad, kankindamas kūną, stiprina dvasią, atsitraukė. Represijas dabar taiko tik patiems stipriausiems,kurių neįveikia klasta. Liūdniausia, kad ir mes, žodiniai patriotai, nenorime pažinti juose Tautos gelbėtojų. Nejuntame, kaip padedame kryžiuojantiems Lietuvą juos niekinti, spjaudyti, tarsi erškėčiais vainikuojamą Išganytoją. Neregėtai sunkiom sąlygom jie aukojasi, o mes nenorime šito matyti. Praeities didvyriais didžiuojamės blaivūs ir girti, kaip antai Mantu, Vytautu, Basanavičium, visais kitais ir net Valančium, nors dauguma nuo Bažnyčios esame nusigręžę.
Pavargome kalėjimuose, tremtyje ir vadinamoje laisvėje nuo besaikių skriaudų ir nepateisinamai praradome budrumą. Gal net dėkingi tapome už tai, kad neteisėtai mus kalinę, leido mums sugrįžti namuosna. Susikūprinę nebematome tikrosios Lietuvos padėties ir nirštame ant tų, kurie kviečia išsitiesti. Suaugome į kuprą ir išsitiesti tikrai labai skausminga. Nieko nebematome ir išgirsti nebenorime, kai poetas klausia Tėvynės:
„Kaip tu, nelaiminga Juozapota,
Kampininke namuose tapai? . ."
(E. Mieželaitis, „Čia Lietuva", 1979, p. 146).
Kampininkai mes visi dabar savuose namuose. Kodėl nematome, kad visko trūksta ant mūsų užgrobto stalo, tik niekada netrūksta svaigalų? Ir raginami esame vaišintis progom progelėm. Neįžiūrėdami čia mirtino pavojaus, įnikome svaigintis ir svaiginamės . . . svaiginamės be galo! Priešas džiūgauja — visus lūkesčius viršijanti sėkmė. Kaip lengva vykdyti planą, numatytą tik spec. organų!
Gėdų gėda! Patys svaiginamės ir nebenorime girdėti, kad tampame girtuoklių, bedievių, paleistuvių, iškrypėlių, kriminalinių nusikaltėlių tauta, diena iš dienos vis gilyn brendanti į valpurgijų naktį. Per girtuoklystę pirmiausia praradome tikėjimą, ir mums, bedieviams, nebėra nieko švento: ištvirkimas, šeimų irimas, vaikai be jokios moralinės globos. Sparčiai ritamės į visišką nužmogėjimą. ,,Requiem" galėtume giedoti Lietuvai, jei ne džiaugsmingas „deja"!
Ištikimieji ir grįžtą iš paklydimų milžinu kyla ir galingai šaukia — visas pasaulis aidi: Mes nežuvę — Lietuva mumyse gyva! . . Mes išplėšime iš priešo klastingų pinklių suklaidintuosius. Už Laisvę ir nekaltai žuvusieji mus įkvėpia, skatina, stiprina. Mums, kaip ir jiems, nebaisi bus mirtis už švenčiausias Tėvynės teises. Tautos dvasia masėse merdi. Ir kiekvienas, kas šitą suvokiame, turime atsišaukti į netylantį V. Kudirkos varpo gaudesį: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite . . ."
Ir aš, Tavo motina, šaukiu su visais ir maldauju: atsipeikėk, sugrįžk, atsiversk, Sūnau! Nevalia Tau uždusti nužmogėjime! Vaduokis, gelbėkis, priešinkis, kovok, žūk, bet neleisk sunaikinti savo dvasios. Vaduokis iš to pragaro, į kurį, per mūsų, tėvų, neapdairumą esi įstumtas.
Tu didelės savo garbingumu Tautos vaikas. Pažvelk į praeitį ir dabartį. Koks nuostabus sudvasintos aukos spindėjimas! Kasdieną kunigai aukoja nekaltai pralietąjį Tautos kraują, kartu su duonos ir vyno pavidalais, kad konsekravime sudievintas įsilietų į mūsų širdis, vesdamas aukos keliu už dabarties nuodėmes, už Tavo, už jaunimo išgelbėjimą.
Dėl Tavęs, Sūnau, mano džiaugsme ir kančia, — ATEITIES TĖVYNĖS, — viskas dėl Tavęs. Tavo išgelbėjimui šviesos vaikai neša be galo sunkią, deginančią, besaikio pasiaukojimo reikalaujančią, pogrindžio spaudą, kad praregėtum ir suvoktum, jog mirtinas smūgis tautai užsimotas per Tave. Tave nužmogins. Vyresnieji išmirs. Liks išsigimėliai, luoši dvasia ir kūnu — betaučiai, beveidžiai, rusiškai kalbą dvasios pavargėliai, ten, kur nuo amžių vaikščiojo tauri, šviesi, garbinga Lietuvos šlovė, ten, kur gyveno Marijos žemės vaikai, kadaise to vardo verti.
Bet taip negali būti!
Kur visos studentijos heroizmas?!
Ne veltui „Alma Mater" pirmajame numeryje su didžia širdgėla kalba, kad akademinis jaunimas niekada dar nėra buvęs toks indiferentiškas, kaip dabar. Studentija visais laikais buvo engiamųjų, pavergtųjų, skriaudžiamųjų pusėje, štai vaizdelis iš istorijos: „1831 m. birželio 19 d. A. Gelgaudo vadovaujami tūkstančiai sukilėlių mėgino paimti Vilnių. Tada čia, greta dabartinio į kalną kylančio kelio, įvyko sunkios, keletą valandų trukusios kautynės, kuriose žuvo apie 600 sukilėlių, jų tarpe ypač daug Vilniaus universiteto studentų." (G. Kudaba, J. Vaicekauskas, „Jei iš Vilniaus keliausi", 1979 m., p. 8).
Nebuvo seniau nė vieno sąjūdžio už laisvę, tiesą, kad studentija nebūtų buvusi gyva sąjūdžių širdis, degantis žibintas. O dabar?! Liūdna! Be galo liūdna! . . Tavęs neimponuoja pogrindinė spauda. Sakai, žemo lygio? O ką Tu, gudročiau, padarei, kad tą lygį pakeltum? . . Tavo leidinys „ATEITIS" pirmajame numeryje prašo Tavo kritikos ir ne vien kritikos. Rašo, kad jei nerandi jos puslapiuose nuodugnaus savo problemų sprendimo, tai rašyk, kas Tave ir Tavo bendraamžius domina, prašo, kad rašytum apie viską; prašosi platinama, perrašinėjama, dauginama. Kiek darbo! . . Dienų ir naktų neužtenka tiems, kurie šį barą varo. Kaip trūksta pagalbininkų! Būkime budrūs, atsargūs, bet netūnokime neveiklume. O Tu ką? Dykinėji, veltui leidi tokias brangias minutes. Paskaityk „Lietuvos teatro raidos bruožus". 75-me puslapyje rašo, kad Rygos studentai, klojimų teatrų sąjūdžio dalyviai, įsipareigodavo vasaros atostogų metu „pagaminti" po vieną pjesę . . .
Dėka ano šimtmečio tautinio atgimimo judėjimo mes dar esame lietuviai. Šį judėjimą nešė ant savo pečių inteligentai, studentai, moksleiviai ir aibės paprastų žmonių. Per slaptąją spaudą kėlė žmonių patriotinį susipratimą, ragino nepaklusti priešo klastingom užmačiom. Jų laimėjimas teisia šiandieną mus už neveiklumą. Neturime teisės trūnyti! Palikęs pakrikėlio gyveimą, pamatysi, kaip esi laukiamas ir reikalingas. Neveiklumas nepateisinamas. Karžygis kunigas kalbėjo pamoksle: „Jei galvoji, kad šiandien tautos išgelbėjimui užtenka tik melstis, — geriau negyvenk!" O ką kalbėti apie tuos, kurie net nesimeldžia ir nieko neveikia, apie bedievius? Ir „Alma Mater" kalba, kad šiandien neveiklumas didžiausias nusikaltimas. O gal ir Tau atrodo, kaip daugumai, kad pastangos beviltiškos ir protinga gyventi tik su šia minute? . .
Pažvelkime praeitin. V. Kudirkos pasišventimo pavyzdys nepakartojamas. Buvęs atskalūnas, pasidavęs lenkomanų dvasiai, per J. Basanavičiaus „Aušra" atsivertė. V. Kudirka dirbo savęs negailėdamas. Dirbo, nors matė, kad sau laisvės ryto nesulauks. Aukojosi, šventai tikėdamas laisvę ateisiant tautai. Mažai sesytei kalbėjo, jog ateis diena, kada ji nebijodama nešis lietuvišką maldaknygę su rūtų šakele bažnyčion ir maskolių Lietuvoje nebus.
Daukšų, poškų, daukantų, valančių, basanavičių, kudirkų, maironių, Vaižgantų ir daugelio kitų pasiaukojimu ir neįveikiamu tikėjimu Lietuva įžengė į savo laisvės rytmetį, kurį didvyriškai apgynė savanoriai. Mes, Tavo tėvai, gimėme laisvės vasarą, kai širdys vieversiais giedojo apie savo žemę:
„Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vieversių".
(P. Vaičaitis)
Nuostabi laisvės vasara! Jos šviesų paveikslą Tau neša pogrindžo spauda, kad Tu atsitokėtum — gelbėtumeisi ir kitus gelbėtum, kaip anuomet V. Kudirka. Jam kalba šiandien poetas: „Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu, — tas kąsnis buvo tavo gyvenimas . . ." (E. Mieželaitis).
Abuojume tūnoti nevalia! Reikia visom jėgom pasipriešinti šiam pragariškam smurtui, nukreiptam prieš žmogaus dvasią.
Šiek tiek pažindamas rytų filosofiją, tu pradedi žiūrėti į pasaulį skeptiškai, vien tik savimi tesirūpindamas. „Pasaulis žiaurus ir neteisingas. Bet ar kapituliacija prieš blogį — heroizmas? Ne! Tai rezignacija. Silpnųjų protestas. Stipriųjų protestas — baironiško korsaro kerštas, šileriško Franco Moro šūvis" (E. Mieželaitis). Tavo šūvis šiandien — pakelt visus negandus, per mokslą, darbą pašvęsti kiekvieną savo dieną Tėvynės labui.
Pasitraukti iš tarnybos, pasidaryti silpnapročiu — tai „silpnųjų protestas". Neišskleis jaunystė sparnų šiame kelyje. Pažiūrėk, kaip Ad. Mickevičius galiūno skrydin pakilo iš Kauno. Jis rašė:
„O duok, jaunyste, man sparnus!
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
Pakilsiu rojun į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
Kur puošia jis žiedais naujovę,
Tenai viltis jo palydovė!
Laimingas kritęs kovose tasai,
Kuris kitiems taps laiptu kelią tiesiant
Į rūmus ateities, į garbę šviesią . . ."
(Iš „Čia Lietuva", Ed. M.)
Ir Tu tapk „laiptu kelią tiesiant į rūmus ateities, į garbę šviesią . . ."
Lietuva šiandien fiziškai bejėgė prieš tironą. Tačiau, kai jos vaikai, Antgamtės palaikomi, eina į žūtbūtinę kovą už teisę būti žmonėmis, Dievo vaikais per neregėtus persekiojimus, patyčias, kalėjimus ir mirtį, ar ji tada ne Kalvarijos keliu einąs Išganytojas? . . Jei ne dangaus globa, ar pakeltų drąsuoliai visa tai? Meilė žmoguje — Dievo atspindys. Ji, Aukštybių globotinė, nenugalima. Lietuva Dievo Motinos žemė — Antgamtės duktė — kantriai neša savo viršžmogišką naštą. Ginasi pavergtoji Lietuva ne žudydama, bet pati eidama mirti per tuos, kurie lėta mirtimi naikinami kalėjimuose per nužudytuosius, per laisvanorį R. Kalantą ir kitus susideginusius. Lietuva tiki savo Prisikėlimu ir rodo visam pasauliui, jog nėra susitaikiusi su vergija, bet priešinasi ir priešinsis, kol atgaus laisvę.
Lietuva mano — šiaurės pašvaiste —
Ir gėlė sidabrinių rytų!
Kas krauju tavo veidą nulaistė? . .
Ko raudi prie kryžkelės tu?
(B. Brazdžionis)
Raudi, bet gyva! Gyva Dangaus Duona. Antgamte gyva. Nenumaldomu tiesos troškimu. Neišsenkančiu tikėjimu gyva! . . Tu, Veronikos Drobule, planetos gaublyje. Iš Tavo akių žvelgia Kančios keliu varomas Išganytojas. Ir eik juo Tėvyne, manyje — motinoje, eik juo persekiojamuose kuniguose, visuose Bažnyčios vaikuose, visuose už laisvę kankinamuose. Ir Tu, vaikeli su šv. Jono, meilės apaštalo, pasišventimu lydėk Tėvynę Kristuje į Golgotą, kad išvystum prisikėlimą. Lydėk Tėvynę, mirties nebijodamas, — niekas Tavęs nuo jos neatplėš.
Kai kalbėjome apie pareigas Tėvynei, aną dieną pasakei labai gerus žodžius. Sakei, kad beginkliai Indijos sūnūs, ypač tie, kurie nenorėjo krauju susitepti rankų, tūsktančiais guldavo ant geležinkelių bėgių, kad sutrukdytų anglams gabenti kariuomenę į krašto gilumą. Paneigdami mirtį — jie ją nugalėjo. Nugalėjo tautai nešamą priespaudos mirtį, ir atkėlė savo broliams vartus į laisvę.
Tu pats matai: Indijos sūnūs nepasitraukė, kai reikėjo Tėvynę vaduoti. Jie rado labai gražų savo kelią.
Ir mūsų jaunuoliai, besivadiną pacifistais jei nors kas dešimtas eitų R. Kalantos keliu, kokį galingą kovos šauklių būrį šiandieną turėtume! Jie visą tautą gaivintų, keltų, šauktų, įkvėptų! O kas iš jų dabar? Jie traukiasi tik į bevaisę vienatvę, į sunykimą.
Neskaitant išimčių, apatiški vaikai auga pakrikusiose, iširusiose šeimose, kur jie visiški beglobiai. Našlaičiais vis kas nors rūpinasi. Pakrikėlių šeimos, išardę tai, „kas surišta danguje", kada „du tampa viena", — vaikus padaro daug nelaimingesniais. Jie nesupranta ir nenori suprasti tėvų pareigų šventumo. Nelaimingasis vaike, tu visa esybe jauti, kad tėvams esi negeistina našta. Tavyje auga įtūžis, stumdamas į nuodingą apatiją. Nori keršyti visam pasauliui, o čia tik tavo tėvų kaltė, kad pamynė švenčiausias tėvų pareigas gyventi jums, savo vaikams.
Kodėl Tau šitaip kalbu? Tu gabus, mokytas ir turėtum būti protingas. Išsivaduok iš nuoskaudos, iš apatijos, kelkis ir kelk silpnesnius — grąžink juos gyvenimui. Nugalėkite savyje tą griaunantį įtūžį ir eikite atitaisyti, atstatyti, ką sugriovė tėvai.
Dabar Lietuvoje kas ketvirta šeima skiriasi, kas septintas vaikas globojamas valstybės, o kur neglobojami? Kiek jūsų daug, vargdieniai vaikeliai, niekieno nemylimi! Graudžiom ašarom rauda dėl jūsų Tėvynė ir kviečia glaustis prie jos širdies, kuri plaka didvyrių ir visų gerųjų žmonių krūtinėse. Tėvynė jus priglaus, paguos ir parodys kelią į jūsų prisikėlimą. Eidami kovos, aukos keliu, pamatysite, kaip pamažu atleidžiate ir vargšams tėvams, kurie iškeitė jus į apgaulingų džiaugsmų su beširdžiais žmonėmis akimirkas.
Nelaimingieji kančios vaikai, jus Tėvynei esate be galo brangūs. Tėvynė per pasiaukojusias motinas gins ir globos jus.
Net į mirtį eis, kad išpirktų išdavystes, kvies kovai, kaip šv. Joana. Kiek šiandieną išdavysčių! . .
„Rašau Tau himną aš, sūnus, namo sugrįžęs,
nes išsilaisvinimą per Tave jaučiu artėjant.
Niekam neišdavei nė vieno savo vaiko,
nors Tu pati buvau išdavinėjama be saiko."
(J. Avyžius, „Sodybų tuštėjimo metas")
Tėvų išduotieji vaikai, tik jūs išties galite suprasti skausmą Tėvynės, kuri yra taip išdavinėjama, kaip niekada iki šiol. Stiprieji geriau sutinka mirti, negu būti išdavikais.
Išgirsk, klaidinama ir smaugiama Tauta, poeto balsą:
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
kad tamsiame vidurnakty nežuvę
pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Iš sutemų ir prieblandų išeikit,
uždekit naują ugnį širdyse,
vergams palikit vargo naktį klaikią! —
Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia.
.........................................
Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų —
nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės
nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų.
Šaukiu iš amžių: ateities nevertas,
kas dabarties nedrįso tautai nešt,
kas posūnių žaizdas širdy atvertas
išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.
Šaukiu balsu tėvų dievų ramoves
ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi!
Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia.
(B. Brazdžionis)
Tu įsiklausyk, sūnau — Nemuno žemės ateitie — į šauksmą šį piliakalnių ir pilkapių senų, į sukilėlių, savanorių, partizanų, dažniausia nežinomų, išniekintų kapų ir į Kalantos kapo priekaištingą šauksmą dėl mūsų neveiklumo ir eik keliais karžygių, žvelk mirčiai tiesiai į akis ir pamatysi, kaip bėgs ji nuo Tavęs, o didvyriai, visiems žinia, — nemirtingi, nenugalimi. Ir žuvę jie atgyja tūkstančių širdyse, ir veda pilnus nepalaužiamos narsos savais keliais į šviesią, laisvą ateitį.
Eik, vaike, gelbėt silpnesniųjų, mažesniųjų, negimusių. Jie tūkstančiais žudomi. Neleidžiama jiems išvysti saulės šviesos. Kas sutramdys motinų niekuo nepateisinamą, barbarišką, šventavagišką langvapėdystę, kai leidžia savyje nužudyti poetus, dailininkus, muzikus, mąstytojus, vyskupus, kunigus, mokytojus, karius, duonos augintojus, senatvėj karšintojus?! Kas išreikalaus, kad ši kruvinoji teisė būtų uždrausta?! Kas parodys valstybės vadovams jų tikrąjį veidą? Motinos suglumintos, medicina ateities budelis, nežmoniškų gyvenimo sąlygų dėka motinos negali būti prie savo vaikų — būtinai turi dirbti, kad pragyventų. Ką duoda toks gyvenimas?! Beprotnamiai nesutalpina žmonių, savižudybių skaičius nuolat auga, alkoholizmas, palaikomas valstybės, bujoja kaip maras.
Į ką pavirtę mergaitės — būsimos motinos. Šiurpu žiūrėti į tas, kurios tąsosi gatvėmis, paskui pakrikėlius . . . Žiūri ir nesupranti — pamišėlės ar girtos? Nei viena, nei kita, — moderniškom nori būti. Apsvaigime nemato vargšės, kad yra šiandien ir nuostabių mergaičių ir jaunuolių, išaugusių gražiose šeimose.
Kaip kenčia šiandien Lietuva, žiūrėdama į savo ateitį per šias vargšes mergaites.
Kas sugrąžins šias mergaites į namus, kad ruoštųsi šventajai aukų ir vargo nebijančiai motinystei, tik per kurią gali atsinaujinti Tėvynės ir žemės veidas?!
Matai, kiek daug iš Tavęs Tėvynė laukia, kiek daug reikalauja. Pakilk ir, gyvybės negailėdamas, atiduok visą save, nes „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).
Pakilk ir eik, vaikeli mano! Laiminu Tave! Ir dvasia lydėsiu visais kovos, kančios ir pergalės keliais, nors ir numirti mums už tai reikėtų. Mus laimins ir Dangiškoji Motina, kaip laimina visus einančius aukos keliu. Marijos Žemė bus laisva!
Tavo Motina
1979 m. rugsėjo 1 d.
