SENOJO SODO PAVASARIS
1. Ugnies žiedas pražydo
Eina ir eina per sodą. Kietais, sunkiais batais mina ir mina. Sumynė želmenis, nulaužė ir sutrypė atžalas.
Nebe pirmą kartą Senasis Sodas patyrė, koks kietas ir sunkus maskolio batas. Skaudžiai mynė caro žandaras, dar skaudžiau trypia bolševikų enkavedistas.
Negana trypia kojomis — visus Senojo Sodo takelius cementu užliejo, sunkia akmenine lava sukaustė — kad tik neatgytų, nesužaliuotų.
Pasigirt norėdamas, būk jis myli Sodą, cemento fontaną maskolis įtaisė. Tačiau netrykšta iš to fontano vanduo, negaivina jis Sodo. Daug metų jis stovi sausas, suskirdęs, apdulkėjęs. Tik seni kaštanai, liepos ir klevai, giliai į žemę suleidę šaknis, kas pavasarį dar skleidžia lapus, teikia Sodui paunksmę ir saugo jį nuo sunykimo. Bet ir senieji medžiai, liūdnai žiūrėdami į sumintą Sodo žemę, laukia, kada svetimšalio ranka atskirs nuo šaknų jų šimtametį kamieną, nepalikdama nė ženklo, kad Sodo būta.
Ir tą pavasarį liūdnai ošė liepos, kaštonai ir klevai — gūdžios mintys slėgė Senąjį Sodą. Ir niekas, turbūt, nepastebėjo, kaip iš kietai sumintos žemės liekna atžala išdygo, sodrų ir brandų pumpurą aukštyn iškėlė. Ir štai nelauktai, netikėtai vieną gegužės sekmadienį
sprogo pumpuras, priespaudos neiškentęs,
sprogo pumpuras, laisvės išsiilgęs,
sprogo pumpuras, gyventi ištroškęs.
Ir nušvito, nustebo Senasis Sodas — daug amžių nematytas ugnies žiedas pražydo! Ir sušnaro, sušlamėjo kaštonai, liepos, klevai, šakom ir lapais žemyn palinko.
— Kodėl taip šviesu?
— Jaunos akys dega.
— Kodėl taip gražu?
— Jaunas veidas ugnimi spindi.
— Kodėl taip karšta?
— Jauna krūtinė liepsnoja . . .
Gyvas, gyvas Senasis Sodas, gyvas! — džiaugsmingai skelbė į visas puses skrisdamos kregždės.
2. Kur žiežirbos krito.
Greitai ir plačiai pasklido žinia apie nuostabų žiedą Senajame Sode. Lyg varpas suskambo naujo žiedo vardas — Romas Kalanta! Kalanta! Kalanta! . . .
Keliais ir takeliais ėmė srūti žmonės. Liekni, ilgaplaukiai vyrai, merginos, žili seniai, moterys ir vaikai glaudžiu žiedu supo Senąjį Sodą. Stebėjosi visi. Tik vieni nudžiugo, kiti išsigando: tiek metų mintas ir nesumintas, migdytas ir neužmigdytas Senasis Sodas atgijo, ugnies žiedu pražydo. O žiedas liepsnojo. Rausvos žiežirbos it skaidrios žvaigždutės lėkė iš žiedo ir leidosi, krito į susirinkusių krūtines.
Kur žiežirba krito, ten smurtą ir neteisybę nušvietė.
Kur žiežirba krito, ten Tiesos ilgesį sukėlė.
Kur žiežirba krito, ten laisvės troškimą uždegė.
— Laisvės! Laisvės! Laisvės! — ėmė šaukti minia ir lyg upelis išsiliejo į Laisvės Alėją.
Nudžiugęs šypsojosi Senasis Sodas: atrodė, kad jaunystė sapnuojas, kad Vytauto Didžiojo laikai prisikėlė, kad ilgaamžės Laisvės dienos sugrįžta . . .
3. Nauja pasaka Senojo Sodo
Ilgus amžius didžiuosis Senasis Sodas ugniniu žiedu. Kartų kartoms ugnies žiedo pasaką seks:
— Kas švietė Sode skaisčiau už saulę?
— Kalanta Romas.
— Kas vienas stojo į kovą su hydra devyngalve?
— Kalanta Romas.
— Kas iš mirtingųjų nemirtingas tapo?
— Kalanta Romas.
— Koks vardas skamba gražiau už varpą?
— Kalanta Romas, Kalanta Romas, Kalanta Romas . . .
PIRMIEJI LAISVĖS ŽINGSNIŲ AIDAI
1. Sūnau, duok ranką!
Kaip kitas, taip ir tą dieną Arminas iš anksto nieko nežinojo. Pasibaigus darbo pamainai, jis dar tikėjosi suspėti į to jaunuolio laidotuves. Bet, išėjęs iš fabriko, sužinojo, kad žuvusio kūną milicija per prievartą paėmusi iš tėvų, nuvežusi į kapines ir pirma numatyto laiko užkasusi. ,,Žinoma, — pagalvojo Arminas, — pakęs jie tokį žiburį. Dieve, neduok — visus jų prišnerkštus užkampius apšvies, akliems akis atidarys. Jiems reikia tokių, kaip . . . mano Sigitas". Arminas giliai atsiduso. Kas dėl to kaltas? Rodos, mokė, aiškino, kreipė į gerą. Gal per mažas Armino išsilavinimas? Tegu jis cecho viršininkas, bet viršininkas dėl sėkmingo darbo, dėl savo kruopštumo, o ne dėl išsimokslinimo. Jis vos anų laikų pradinę baigęs, o sūnus — studentas. „Studentas ir taip nieko neperkanda! Kurčias, aklas, pasitenkinąs tuo, ką „geradariai" pakiša. O kas jį pagaliau žino: užsidaręs, kažkokia siena atsitvėręs".
Nusileidęs Aušros keltu, Arminas patraukė Donelaičio gatve. Nepasitenkinimas ir kartėlis gulė širdį: apmaudu buvo, kad neteko tokių retų ir brangių laidotuvių ir kartu skaudu dėl savo nevykėlio sūnaus. O, kokia garbė ir džiaugsmas būtų, jeigu jo sūnus tokį žygdarbų būtų atlikęs! . .
Ėjo Arminas neskubėdamas, užsimąstęs, į nieką dėmesio nekreipdamas. Bet ties Maironio skersgatviu jis išgirdo kažkokius neaiškius garsus, ūžesį. Po valandėlės iš to ūžesio tartum išsiskyrė žodis „Lietuva" ir jau aiškus, sutartinis rankų plojimas. Priėjęs Liepos 21-sios gatvę, Arminas pamatė pilną Laisvę žmonių ir aiškiai išgirdo skanduojamus žodžius: „Te-bū-na lais-va Lie-tu-va!" Lyg spyruoklės pastūmėtas, paspartino Arminas žingsnius. Po valandėlės jis jau buvo minioj, pagavo skanduojamus žodžius ir ėmė šaukti drauge su kitais: „Te-bū-na lais-va Lie-tu-va! Te-bū-na lais-va Lie-tu-va! Lie-tu-va! Lie-tu-va! . . ir plojo, plojo taip, kad delnai skambėjo. Krūtinę užtvino džiaugsmas. Senasis Arminas pasijuto jaunas ir lengvas — lyg sparnai jj keltų. Kur jis? Kas čia? Lyg sapnuodamas Arminas ėmė žvalgytis aplinkui, o akys vis kliuvo už jaunų ir jauną. Pastebėjo, tiesa, ir vyresnio amžiaus, ir senių, maišėsi daug raudonkepurių, bet šie lyg skendo jaunimo jūroje. Kas tie jaunieji, iš kur jie? Iš ko jie sužinojo, kas yra laisvė? Kas juos išmokė jos reikalauti? Mokykla? Dabartinės knygos? Priešingai: ir mokykla, ir spauda kalte kala į galvas, kad jie laisviausi ir laimingiausi. Nedaug ir tėvų, kurie jiems apie laisvę būtų kalbėję. Vieni tėveliai patys nuplaukė pasroviui, kiti aklai pataikavo, treti juos peikė, niekino, bet nemokė. O jei kurie ir mokė, kaip jis savo Sigitą, tai jaunieji neklausė ir taip pat niekino senuosius. Niekinti tėvus ir jų nuomonę jaunuosius išmokė valdžia, mokykla, knygos, filmai. Kišo jiems visokius blizgučius, degtinę, vakaruškas ... Ir štai dabar jie tą viską mina po kojomis ir reikalauja tikrų vertybių . . .
Atsiplėšęs nuo savo minčių, Arminas vėl norėjo įsijungti į šūksnius, bet išgirdo, kad balsai ir žodžiai maišosi. Vieni šaukia: „Laisvės spaudai", kiti — „Laisvės tikėjimui", treti „Šalin parsidavėlius!" Pagaliau stiprūs, sutartiniai balsai nugalėjo pavienius, ir pasigirdo aiškūs žodžiai: „Mes tikime — Dievas yra! Mes tikime — Dievas yra!" šitas šūksnis Arminą sukrėtė. Kiek kartų jis aiškino sūnui tai, ką dabar skelbia šia susirinkę jaunieji. „O gal ir mano Sigitas čia?" — nedrąsi, bet viltinga mintis nusmelkė Arminą. „Ne, — pasipriešino jis, — tokie dalykai jam niekada nerūpėjo". Dėl to skaudėjo Arminui širdį ir priekaištavo sąžinė: „Prastas, matyt, iš manęs tėvas, jei nė trupinėlio gero nesugebėjau įdiegti".
Tuo metu minios priešaky pasigirdo aštrus spiegimas, netoliese sušvytavo bananai, vienur ir kitur kyščiojo raudonos kepurės. Šito, matyt, buvo tikėtasi, nes kontrataka pasirodė nesilpnesnė už puolimą. į milicininkų galvas lėkė plytgaliai, žali kiaušiniai, muilo gabaliukai, pro atdarus antrų ir trečių aukštų langus į raudonas kepures nukreiptos leidosi peleninės, lėkštės, vazonai . . . Kiek toliau surūko dūmai — kažkas degė, kažkur skambėjo dūždami stiklai. Akis išplėtęs, stebėjo Arminas, kas darosi aplinkui, gaudė ausimis garsus ir vis su slapta, tiesa, menka, bet nenugalima viltimi žvalgėsi, ar nepamatys Sigito. O minia kunkuliavo, judėjo ir pamažu slinko pirmyn. Pilki, bekryžiai buvusios įgulos bažnyčios kupolai artėjo ir artėjo. O ten, minios priešaky, daugiausia šurmuliavo. Pro žmones tarpais pasirodydavo pilkai žalsvos kareivių gretos. Šit Arminas pamatė kaip bažnyčios laiptais aukštyn tarytum skriste užskrido baltu apsiaustėliu geltonplaukė mergina. „Jūs užgrobėte mūsų šventovę! — sušuko ji skambiu, aiškiu balsu. — Jūs nupjovėte kryžius, išniekinot ją. Mes atsiimsime — ji mūsų!" Iššaukusi žodžius, mergina metėsi atgal į minią. Arminas pamatė, kaip pasineriant merginai į minią, lyg kepurė nulėkė jos geltoni plaukai, atidengdami tamsius, kaip nuo pečių nuslinko apsiaustas, ir baltoji mergina dingo. Jis pats nepajuto, kaip ėmė ploti rankomis ir šaukti: „Valio, mergaitė, valio! Nosis faraonams!" — nes į mergaitę metėsi net trys raudonkepuriai. Ir tuo pat metu prieš pat jo akis taip pat sumirgėjo raudonos kepurės — kažkas karšta kryžmai kirto galvą. Akimirką pasirodė, jog dangus su žeme susimaišė, sužaibavo — Arminas krito tartum į šulinį . . .
Prabudo jis staiga lyg iš miego ir išgirdo kažką šnarant, čežant, kažką verkšlenant . . . Buvo beveik tamsu. Arminas perbraukė ranka veidą ir pajuto, jog ir veidas, ir ranka šlapi.
— Aš visai nekaltas. Mane visai neteisingai čia įkišo, — jau aiškiai išskyrė iš kitų verkšlenantį balsą.
Staiga šviesa: atsidarė durys, įgrūdo pro jas žmogų ir vėl uždarė. Bet Arminas spėjo pamatyti, kad mašina geležinė ir pilna jaunų žmonių. Durys vėl atsidarė, vėl įgrūdo žmogų.
— Tamsta milicininke, aš visai nekaltas, — sušuko tas pats balsas. — Ėjau į parduotuvę ... — Pienelio ... — užbaigė kažkas pašaipiai jo sakinį.
Arminas, kol durys vėl užsitrenkė, spėjo pamatyti verksnį. Stovėjo jis palinkęs į durų pusę dailiu juodu kostiumu, verksmingu veidu.
— Šiandien mano gimtadienis, susirinks svečiai, o aš čia . . . — tęsė jis toliau.
— Palauk, — pašoko Arminas, — išmesiu aš tave . . . Griebė jis prišokęs verksnį už vienos rankos ir buvo betempęs
prie durų. Staiga atsidarė durys, ir Arminas nustėro: prie mašinos durų jis pamatė atitemptą . . . Sigitą. „Parsidavėliai", — išgirdo pažįstamą sūnaus balsą. Arminas paleido verksnį.
— Sūnau, duok ranką! — sušuko jis su tokiu džiaugsmu, jog net gerklę jam plėšė.
' („Pelenė", 1975 m.)
