Įvairiuose tarptautiniuose pranešimuose, simpoziumuose, SNO konferencijose visu balsu tvirtinama: žmogus nutautėją, jei šeimoje vartojamos dvi kalbos. Tų konferencijų dalyviai iš TSRS tokiai minčiai pritaria, tačiau vos tik imama kalbėti apie TSRS, jie staigiai pasisuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, — pas mus, girdi nutautėjimo problema neegzistuoja, visos tarybinės tautos vysto savo savita kultūrą ir kuria tarybinę naciją.
Tačiau dabartinio Lietuvos gyvenimo faktai liudija ką kitą. Mokyklose gausu mokinių, kurie galima sakyti, nežino savo tautybės, o jei žino, tai iš pavardės ar vardo tikrai suabejoji jo skelbiama tautybe. Tokius jaunus žmones, gimusius vadinamose mišriose šeimose, sunnku priskirti ar prie lietuvių, ar prie rusų. Mums, mokytojams, tas ypač akivaizdu. Tarp gimusiųjų po 1960-tųjų metų labai gausu tokių „dvitaučių" pavardžių, kaip pavyzdžiui, Zinaida Markevičiūtė, Algis Poliakovas, Tamara Markevičius, Birutė Ivanovaitė, Janina Ivanovą ir 1.1, ir pan. O kur dar kitos „užslėptos" pavardės, iš kurių neatpažinsi, kad, pvz., motina yra nelietuvė. Savaime aišku, kad tokiose šeimose lietuvių kalbos vartojimas yra labai abejotinas, o jeigu lietuvių kalba jose ir panaudojama, tai su didžiausiais iškraipymais ir klaidomis, prigrūsta rusizmų. Todėl nenuostabu, kad didesniuose miestuose susidaręs netgi tam tikras gatvės žargonas, kurio didžiąją dalį žodyno sudaro svetimybės.
Caro priespauda, trukusi 120 metų, nesugebėjo sudaryti aprašyto „dvitaučių" pavardžių tarp sluosknio. Tos priespaudos metodai buvo ne tokio įmantrūs, kaip dabartiniai. Anksčiau nutautėjimas sklido daugiausia per aristokratiją, t.y., per tautos mažumą. Gi tarybiniais laikais, kada „tautos vysto savo kultūrą", jau vien per 35 metus susidarė naujoji surusintų lietuvių nacija. Taip yra todėl, kad šiais laikais nutautinimas vykdomas per pačią liaudį, per tautos kamieną. Mūsų vaikai, išaugę lietuviškame kaime, išėję lietuviškas mokyklas, patarnavę 2-3 metus rusiškoje kariuomenėje, susiranda ruses, veda jas ir, pasilikę „plačiojoje tėvynėje", augina savo vaikus, nei žodelio nemokindami savo ir savo tėvų kalbos. Tai jau yra tautos tragedija, ypač tokios mažos tautos, kaip lietuvių tauta. Kiti arba kitos gi, net ir gyvendami Lietuvoje, praranda pagarbos savo tautai jausmą ir patys nutautina savo vaikus. Todėl okupantai taip ir skatina kurti „mišrias" šeimas.
Pasitaiko, kad tokioje „mišrioje" šeimoje rusiškai auklėtas vaikas vėliau pats apsisprendžia būti lietuviu. Teko kalbėtis su viena studente, kurios tėvas lietuvis, o motina rusė. Anksčiau ši mergaitė tėvų buvo „apspręsta" ruse, ir todėl mokėsi rusų mokykloje. Tokių vaikų iš „mišrių" šeimų toje mokykloje buvo gana daug (maždaug tiek, kiek „grynų" rusų). Mano pažįstamą studentę labai paveikė mokytojų rusiškas nacionalizmas, kurį jie diegdavo savo mokiniams — „rusams". Mokytojai primygtinai mokė vaikus, kad jie kalbėtų tik rusiškai, nes čia Tarybų Sąjunga, o ne Lietuva. „Jūs turite vaikščioti išdidžiai, iškėlę galvas šiame krašte, čia — mūsų kraštas", — sakydavo mokytojai. Tos nacionalistinės pamokos labai paveikė būsimą studentę, ir ji, baigiant mokyklą, tapo susipratusia lietuve. Dabar ji studijuoja lietuvių kalbą.
R. Žemuogė
* * *
