HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI
REMTI LIETUVOS VISUOMENINĖS
GRUPĖS DOKUMENTAS NR. 22
KREIPIMASIS į TSRS VYRIAUSYBĘ
Nuorašai:
1. SNO
2. Žurnalo „Laikas ir įvykiai" redakcijai.
3. Kinijos, Pakistano ir Irano vyriausybėms.
Visi žino, jog istorijos bėgyje daug galingų agresorių, pasinaudodami kaimyninės valstybės kariniu silpnumu ar laikina politine suirute, prisidengę „pagalbos teikimo", „išvadavimo iš išnaudotojų jungo", „progresyvinės ideologijos", „tikrosios religijos" skraiste, nešė okupaciją, milijonų žmonių pavergimą, grubiai kišosi į vidaus reikalus. Toks agresorius nesivaržydamas laužo tarptautines sutartis, atima iš tautos teisę būti šeimininku savo namuose, teisę būti savo likimo šeimininku ir t.t.
Lietuvių tauta labai gerai žino, kad tokią „pagalbą" jai 1940.VI.15. suteikė kaimyninė valstybė — Tarybų Sąjunga, vadovaudamasi dviejų didžiausių XX a. budelių — Stalino ir Hitlerio suokalbiu, įformintu slaptais papildomais protokolais, pasirašytais Molotovo bei Ribentropo 1939.VIII.23 ir IX.28.
Su svetimomis šalimis daryti sutartis ar svetimos valstybės prašyti pagalbos turi teisę tik tautos atstovai, kurie buvo išrinkti laisvuose rinkimuose, kurių siekimai nėra priešingi tautos teisėms bei interesams. Gi svetimos agresyvios valstybės statytinio ar jų grupės balsas yra tautos pavergėjų balsas, skirtas padėtį įteisinti okupaciją bei pašventinti piktos ir labiausiai nusikalstamos agresijos veiksmą, pavojingą ir visuotinei taikai.
Afganų tauta šiuo metu yra revoliucinio persitvarkymo kelyje. Mes tvirtai tikime, kad ji pati yra pakankamai išmintinga savo gyvenimą teisingai vairuoti.
Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą pasirašiusios valstybės — dalyvės labai didelį dėmesį skyrė pagrindinei tautų teisei — teisei disponuoti savo likimu. Todėl jos reikalavo, kad šis principas nebūtų laužomas jokiu būdu ir niekados. Ir mes tam pilnai pritariame.
Todėl griežčiausiai reikalaujame tuojau pat išvesti visą Tarybų Sąjungos kariuomenę iš Afganistano.
Lietuvos Visuomenės grupės nariai:
1. Lukauskaitė-Poškienė Ona — rašytoja
2. Laurinavičius Bronius — kunigas
3. Jurevičius Mečslovas — darbininkas
4. Statkevičius Algirdas — gydytojas 1980.1.5 d.
HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI
REMTI LIETUVOS VISUOMENINĖS
GRUPĖS DOKUMENTAS NR. 23
TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PREZIDIUMO PIRMININKUI
L. I. BREŽNEVUI
Nuorašai:
1. LTSR ATPP A. Barkauskui
2. Tarptautinės Amnestijos organizacijai
3. „Pergalės" žurnalo redakcijai
Helsinkio pasitarimo Baigiamuoju aktu 35 pasaulio valstybės žmogaus teisių srityje laisvai prisiėmė aukšta dorovinę vertę turinčius įsipareigojimus. Buvo rašoma, kad „valstybės-dalyvės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, visiems, neatsižvelgiant į rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumus.
. . . Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje valstybės-dalyvės veiks sutinkamai su SNO tikslais bei principais ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Jos taip pat vykdys savo įsipareigojimus, kaip jie nustatyti tos srities tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose, į tą skaičių įjungiant ir Tarptautinius paktus, liečiančius žmogaus teises, jeigu jos jais yra saistomos".
Tačiau faktai kalba, kad Tarybų Sąjungoje ne visuomet paisoma minėtų Tarptautinių paktų raidės ir dvasios, ir Helsinkyje prisiimtų žmogaus teises liečiančių įsipareigojimų bendrai.
TSRS Aukščiausioji Taryba 1975 m. ratifikavo šios Tarptautinius paktus ir jie Tarybų Sąjungoje yra įgavę juridinę galią.
1980.1.9 d. buvo areštuotas Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys, Vilniaus valstybinio universiteto hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros dėstytojas docentas Vytautas Skuodis, Petro s., gyv. Vilniuje, Vandentiekio g. 44-4. Jis, remdamasis TSRS Konstitucijos 50-ju straipsniu, garantuojančiu žodžio, spaudos bei kitas laisves, o taip pat remdamasis TSRS Konstitucijos 52-ju straipsniu, garantuojančiu teisę praktikuoti religinius kultus ar vesti ateistinę propagandą, parašė savo įsitikinimus atitinkančią knygą „Dvasinis genocidas Lietuvoje".
Tiesa, 1979 m. lapkričio 24 ir 1980 m. sausio 9 d. darytų kratų metu jo bute saugumiečiai rado keletą numerių pogrindinės spaudos leidinių (nes Konstitucijos saugotojai spaudos laisvę pripažįsta tiktai „saviems"), pvz., „Aušra" Nr. 12 ir 18, „Perspektyvos" Nr. 5, 17, „Pastogė" Nr. 1, „Rūpintojėlis" Nr. 6, užsienyje išleistos įvairios mokslinės-filosofinės literatūros, dvi rašomas mašinėles (lietuvių ir rusų kalba) ir daug įvairių kitų spausdinių.
Visa tai turėti jam teisę davė TSRS Konstitucijos 46 str., kuriame sakoma, jog „TSRS piliečiai turi eisę naudotis kultūros laimėjimais . . .".
Pagaliau savo nuomone dalintis su kitais žmonėmis jam užtikrino TSRS Aukšiausiosios Tarybos 1975 m. ratifikuotas Tarptautinis paktas, liečiąs pilietines bei politines žmogaus teises. Nors visi V. Skuodžio veiksmai buvo teisėti, jis buvo apkaltintas antitarybine veikla.
Be to, docentą V. Skuodį grubiai apšmeižė (aišku, pagal saugumiečių spaudimą, kas yra praktikuojama beveik visais žmoniškumui nenusikaltusių piliečių persekiojimo atvejais). Vilniaus universiteto kadrų skyrius, kuris rektoriaus vardu įsakyme Nr. 863 rašė, jog V. Skuodį „nuo 1979 m. gruodžio 31 d. atleidžiu iš einamų pareigų pagal LTSR DJK 287 straipsnį 3 punktą". O 1978 m. išleistame „Darbo įstatymų kodekse" 287-to str. 3-me punkte yra rašoma: „kai auklėjimo funkcijas vykdančio darbuotojo amoralus poelgis nesuderinamas su tolesniu šios rūšies darbu".
Nei V. Skuodį pažįstantieji eiliniai žmonės, nei jo paskaitų klausytojai, bendradarbiai ar kas nors kitas negali pateikti nei vieno amoralaus poelgio atvejo.
Su tokiu iš einamų pareigų pašalinti pagrindu nesutiko ir pats V. Skuodis. Todėl jis ant gauto įsakymo nuorašo užrašė: „Įsakymas man parodytas 1980 m. sausio 4 d. Skaičiau. Tačiau prieš tokį „įsakymą" protestuoju, nes jis pažeidžia „Tarybinę darbo teisę".
Ir, reikia pripažinti, ne vien tai. Taip pat jis pažeidžia 1958.VI.25. Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos 42-je sesijoje priimtą „Konvenciją dėl diskriminacijos darbo ir profesijos srityje", kuri įsigaliojo 1962 m. birželio 15 d.
Minėtos konvencijos pirmajame straipsnyje yra rašoma, kad diskriminiacijos terminas yra vartotinas visais atvejais, kai dirbti ar pasirinkti profesiją trukdoma dėl politinių, religinių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės ir pan.
Iš tikrųjų doc. V. Skuodis buvo pašalintas iš darbo dėl politinių bei religinių įsitikinimų. Taigi jis buvo diskriminuojamas, ir tuo prieš jį buvo vykdoma nusikalstama veikla.
Kaip matome, ypatingai garbingo žmogaus, įžymaus kultūros veikėjo ir talentingo mokslininko V. Skuodžio viešas apšmeižimas bei diskriminacija buvo pagrindu pašalinti jį iš einamų pareigų, o TSRS Konstitucijos ir prisimimtų tarptautinių įsipareigojimų piktavališkas pažeidinėjimas iš aukštus postus užimančių valstybės tarnautojų pusės buvo „teisė" pradėti prieš jį dvasinio genocido akciją, buvo pretekstas atimti ir tuos tikrosios laisvės trupinius, kurių ribose jis veikė gėrio labui, buvo pagrindas uždaryti jį už grotų.
Mes pačiu griežčiausiu būdu protestuojame prieš TSRS Konstitucijos ir prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, liečiančių žmogaus teises, pažeidinėjimą.
Mes reikalaujame tuojau pat iš įkalinimo vietos paleisti Vytautą Skuodį, reikiamai atlyginti jam padarytą moralinę bei materialinę žalą ir patraukti teisminėn atsakomybėn sąmoningai pažeidinėjančius teisėtumą — nusikaltėlius prieš žmoniškumą.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės nariai:
1. Lukauskaitė-Poškienė Ona rašyt.
2. Laurinavičius Bronius kun.
3. Jurevičius Mečislovas darb.
4. Statkevičius Algirdas gyd. 1980 m. sausio mėn.
* * *
