Geležinė okupanto ranka negailestingai gniaužia visą lietuvių tautos gyvenimą. Sunaikintas politinis ir ekonominis savarankiškumas, atimta galimybė patiems spręsti savo reikalus tarptautinėje plotmėje. Nuo svetimųjų valios priklauso net menkiausios žmogaus teisės. Brutaliai braunamasi į intymiausias gyvenimo sritis. Okupantas nustato bendrą dvasinio ir kultūrinio gyvenimo kryptį. Nežiūrint tuščių ir tikrovei prieštaraujančių tauškalų apie lygybę savarankiškumą, suklestėjimą, mūsų tauta yra tik beteisis samdinys savo namuose. Be Maskvos ponų leidimo negali būti pastatytas ne tik fabrikas ar gamykla, nutiestas kelias ar įkurta kultūrinė įstaiga, bet ir išspausdinta knyga, apginta disertacija ar sukurtas filmas. Visur ir viską seka budri Maskvos akis, visur ir viskam turi būti gautas jos leidimas. Nesvarbu, ar to leidimo reikia važiuoti į „motinėlės" Rusijos sostinę, ar jį išduos čia pat Vilniuje iš Maskvos atsiųsti ar įgalioti emisarai. Visvien viskas vyksta su jos žinia, leidimu ir palaiminimu. Vilniuje sėdi Lietuvos „valdovai" yra tik bejėgės šimtaprocentinės marionetės, nieko negalinčios ir nieko nevaldančios.
Šitokio žeminančio pavergimo ir visiško beteisiškumo akivaizdoje kai kuriuos blaiviai galvojančius intelektualus kartais apima beviltiškumas. Ypač matant kiek daug ir kokių svarbių darbų reikėtų nuveikti visose, o ypatingai kultūrinio ir dvasinio gyvenimo srityse. Tautai neturint savos valstybės, to politinio šarvo, saugančio jos kūną ir visus gyvybinius centrus nuo išorinių pažeidimų, kultūra tampa beveik vienintele priemone, leidžiančia pareikšti save atskiru ir savarankišku vienetu kitų tautų tarpe. Tuo pačiu kultūra yra ir skiriamasis ženklas, rodantis tautos savitumą, ir barjeras, ginantis šį vienetą nuo ištirpimo kitų tautų tarpo. Kalba, kultūra ir dvasinės tautos savybės ne tik remiasi etniniu pagrindu, bet ir dalyvauja jo išlakyme. Istorinės pamokos pakankamai akivaizdžios ir perdaug skaudžios, kad nematytume, kas ištinka mūsų tautiečius, patekusius svetimos tautos kalbinėn ar kultūrinėn įtakon. Ypač turint omenyje tą faktą, kad lietuviai, kaip ir visi baltai, priklauso ne prie tų tautų, kurios asimiliuoja ir plečiasi, bet prie tų, kurios asimiliuojasi ir nyksta. Juk kadaise baltų, slavų ir germanų giminės turėjo maždaug vienodą gyventojų skaičių ir užėmė panašaus dydžio teritorijas. Bet kaip neatpažįstamai viskas pasikeitė per pastaruosius 2000 metų!
Tuo tarpu lietuvių tauta šiandien ne tik negali laisvai ir svarankiškai vystyti savo kultūros, bet okupantas braunasi ir į subtiliausias dvasinio gyvenimo sritis, savo ideologija stengiasi persunkti viską, net pačias intymiausias gyvenimo sferas, bando viską panaudoti savo užmačiom ir savo interesams. „Suvisuomeninama" ne tik šeima, savotiškai atimant iš tėvų vaikus (reikalavimu kaip ir kokia kryptimi juos auklėti), bet net žmogaus privatus gyvenimas, laisvalaikis, poilsis, asmeniniai interesai, polinkiai ir reikalai. Viskas turi derintis prie kolektyvo, prie „visuomenės", turi neprieštarauti kokioms tai normoms, kokiems tai interesams . . . Tiesa, individas neturi kenkti kitam individui, griauti bendruomeninio gyvenimo taisyklių ir tvarkos. Bet šiuo atveju kalbama ne tiek apie išorinius visuomenės tvarkos pažeidimus (ji šiandien kaip tik dažnai pažeidinėjama ir su šiais pažeidinėjimais visų mažiausiai kovojama), o apie tą dvasinį individo pajungimą tariamiems visuomenės interesams, kurie iš tikrųjų yra ne visuomenės, o valdžios interesai. Tai valdančios kastos noras turėti vienodus, dvasiniai niveliuotus, paklusnius eunuchus, be savų interesų ir be savo dvasinio gyvenimo. Tai pastangos turėti paklusnių avių bandą, be pasipriešinimo vykdančią visus savo varovų reikalavimus. Šitokių bandos savybių daug turi rusų tauta, kurią įvairūs carai ir diktatoriai, apvilkę milinėmis, varinėjo ir varinėja po įvairias šalis ir žemynus „vaduoti" kitų tautų, kariauti karų, plėsti Rusijos imperiją.
Esant tokiai padėčiai vis sunkiau darosi ne tik sukurti ką nors pozityvaus ir vertingo, bet ir apginti tai, kas iki šiol sukurta, apsaugoti tą kultūrinį ir dvasinį palikimą, kurį esame paveldėję iš praeities. į pavojų patenka ir etninis tautos pagrindas. Padėtis atrodo tikrai beviltiška. Atrodo, kad nieko, visiškai nieko negalima padaryti, kad nėra jokios galimybės pasipriešinti, kad niekas nuo mūsų nepriklauso, kad stovime lyg stichinių kataklizmų akivaizdoje.
Bet ar iš tikrųjų taip?
Būdami realistais pirmiausia turime pripažinti, kad daug blogybių, o ypač jų priežasčių iš tikrųjų negalime savo jėgomis pašalinti. Dauguma jų atėjo su okupacija, ir kol tauta priversta nešti okupacinį jungę, čia daug ko nepadarysime. Ypač kas liečia išorinį gyvenime, politinius, ekonominius ir panašius dalykus. Čia galime tik skųstis, protestuoti, kelti viešumon neteisybę ir skriaudas, reikalauti teisių, tiesos ir teisingumo.
Tačiau pavergėjas yra okupavęs ne tik išorinį gyvenimą. Jis nori okupuoti ir mūsų vidų, mūsų dvasinį gyvenimą, mūsų šeimas, mūsų sąmonę, mūsų protą ir širdį. Totalitarinė diktatūra nori mus pavergti iki kaulo smegenų, iki nuošaliausios sąmonės ir širdies kertelės.
Ir štai čia, šioje dvasinėje srityje okupantas pasirodo silpnas ir net bejėgis. Čia jam reikalinga parama, būtini talkininkai. Jau išoriniai pavergiant tautą, okupantui buvo reikalingi talkininkai. Ir jis juos rinko iš tautos padugnių, iš parsidavėlių ir išdavikų tarpo: samdė pogrindžio agentus, organizavo „stribus", verbavo šnipus, sodino paklusnias marionetes į tariamos valdžios kėdes . . . Dar labiau tokie talkininkai reikalingi vidiniam, dvasiniam tautos pavergimui. Ne tik kaip šnipai, skundikai, propagandistai ar agitatoriai. Dar daugiau. Reikalinga, kad čia jam talkininkautų patys pavergiamieji: kad jie priimtų, pasisavintų, padarytų savais tuos įtikinėjimus, tas mintis, tas idėjas, kurias okupantas perša, kuriomis nori apvaldyti ir pavergti žmogų iš vidaus. Reikia, kad pats žmogus pasiduotų, sutiktų būti formuojamas. Be šito sutikimo, be savanoriško persiėmimo svetimomis idėjomis okupantas nedaug ką gali padaryti. Ir čia jo silpnybė. Čia mūsų jėga. Priversti vykdyti įsakymus daug lengviau, nei priversti tikėti jų teisingumu ir teisėtumu. Tikėti mus negali priversti! Mes čia laisvi, stiprūs ir neįveikiami! Žinoma, jei norėsime, jei patys naudosimės šia jėga, jei savanoriškai neatiduosime savo pozicijų.
Nebūti vergu, nesižeminti, nepataikauti, nevizginti uodegos lyg priluptam šuniui! Tai gali kiekvienas. Netgi be didelio pavojaus, be ypatingos rizikos. Ir taip daugelyje gyvenimo sričių. Mes galime turėti tvirtą vidinį nusistatymą, aiškų savo reikalų ir teisių žinojimą. Mes galime palaižūniškai nesilankstyti, nemeilikauti, nebūti vergiškai paklusniais visuose, o ypač neteisėčiausiose dalykuose. Mes galime neteršti savo kalbos svetimais žodžiais, o savo vaikų sąmonės svetimomis mintimis ir idėjomis; nevartoti svetimos kalbos ten, kur teisėtai turi būti vartojama gimtoji kalba; nepadėti tyčiotis iš mūsų tautos ir jos praeities; būti paslaugesniems vieni kitiems ir padėti savo tautiečiams; neskandinti savęs ir savo tautos alkoholio ir moralinio palaidumo liūne; nekartoti lyg papūgoms svetimų frazių ir svetimų minčių; visur išlikti savarankiškiems ir oriems . . .
Yra dar daug ir kitų galimybių bei progų pasipriešinti dvasinei okupacijai, duoti atkirtį tautos pavergėjui. Jas siūlo kiekviena diena, jos sutinkamos kiekviename žingsnyje. Tik drįskime ir mokėkime jomis naudotis. Tik nepulkime už ilgesnį rublį, už skanesnį kąsnį laižyti okupanto batų!
P. Vilgaudas
