NE VELTUI AUKOJU SAVO LAISVĘ . . .
1979 m. liepos 23 d. Henriko Jaškūno duktė Ina nuvyko į Vilniaus Saugumo komitetą pasimatyti su savo tėvu. Jis buvo atvežtas į Vilnių bylos peržiūrėjimui. Prieš pasimatymą jai teko kalbėtis su saugumo darbuotoju Česnavičium.
Pokalbis prasidėjo tradiciniais klausimais: ar ji komjaunuolė, ar dalyvaujanti visuomeninėje veikloje ir pan. Juos domino, kaip „Aušroje" atsirado jos ir majoro J. Trakimo pokalbio aprašymas, kam pasakojusi apie šj pokalbį, ar skaitanti „Aušrą". Ina atsakė, kad dar neskaičiusi, bet mielai paskaitytų. Saugumietis pažadėjo jai kitą pirmadienį suteikti galimybę paskaityti „Aušrą".
Apie savo tėvelio reikalus nieko paguodžiančio neišgirdo. Jo pažiūros esą nepasikeitusios, net dar labiau „sugedusios" . . . Įdomu, kad „taikos ir karo" klausimo sprendime, jie jau iš dalies sutinka. O tas pat klausimas prieš dvejus metus jiems atrodė „didžiausias kliedesys". O H. Jaškūnas šiandien dar labiau pabrėžia šį svarbų klausimą. Ir lygiai kaip per teismą, jis aiškino, kad mums reikią atsižvelgti į Kinijos vadovybės politiką. Saugumietis sakė, kad H. Jaškūnas sergąs karo manija. Ina atsakiusi, kad, jos nuomone, viskas, ką tėvelis numatė — išsipildė. Tai įrodo Kinijos ir Vietnamo, Kinijos ir TSRS, Kinijos ir JAV santykiai.
Kaip toliau aiškino Česnavičius, su H. Jaškūnu visai neina susikalbėti, niekaip negalima jo įtikinti. „Žinai, Ina, — pasakė Česnavičius, — mums atrodo, kad tu gali mums padėti įtikinti tėvelį, jog jis klaidingai galvoja, kad jis persiorentuotų . . ."
Saugumas suinteresuotas, kad ir apie šį pokalbį niekas nežinotų. Inai paklausus, ko jiems bijoti „Aušros" žinučių — juk ten ne šmeižtas, o faktai, — saugumietis atsakė: „Mes nenorim, kad užsienio radijas ar televizijos laidos apie mus visur šauktų". Vėliau saugumietis liepęs niekam nieko nepasakoti, tai ir jie būsią geri. Pvz., nuvažiuos korespondentas į klinikinę ligoninę ir ką nors gera parašys apie jauną medicinos specialistę . . .
Paskyręs susitikimą kitam pirmadieniui, pokalbį baigė.
Pusantros valandos pasimatymas
Per jį dalyvavo saugumietis Adomavičius.
H. Jaškūnas pasakė dukrai, kad bylos neperžiūri. Štai jis čia jau antra savaitė, o buvo iškviestas pokalbiui vienintelį kartą.
H. Jaškūnas reikalauja jau 3 metus, kad jam leistų pasikalbėti su Maksvos Centro Komitetu. Jokių prošvaisčių. Iš Mordovijos laiškų į CK nepraleidžia. Kai H. Jaškūną vežė į Vilnių, tris dienas išlaikė Maskvoje, bet susisiekti su CK nedavė. Vilniaus saugumas taip pat nepraleidžia jokio jo rašto, sakydami, kad tai šmeižikiški laiškai.
Duktė papasakojo tėveliui apie bjaurias Česnavičiaus gražbylystes, o Adomavičiui pasakė, kad su Česnavičiumi daugiau nesikalbėsianti.
H. Jaškūnas pasakė, kad grįžęs į Mordoviją, atsisakys dirbti. Dirbti prie stiklo šlifavimo yra neįmanoma — akys persilpnos. Viena — 5, kita — 17. Kreipęsis į Mordovijos gydytojus. Jie atsakė: „Jei nematai, tai apčiupinėk pirštais, kad nebūtų broko". Be to, jis, kaip politinis kalinys, turįs teisę nedirbti.
Dantis jam deda jau daugiau kaip metus. Galiausiai sakę, kad sudės Vilniuje, bet ir čia nededa. O kaip sunku be priekinių dantų kalbėti ir valgyti!
H. Jaškūnas pasakė, jog vienintelis saugumiečių tikslas, kad jis atsisakytų savo įsitikinimų. Jo atsakymas: „Aš viską paaukojau: šeimą, namus. Jeigu reiks, paaukosiu ir save, nes aš žinau, kad einu tiesos keliu!" Dukrai gi sakė: „Po mano arešto — nei tardymas, nei teismas, nei ypatingo režimo lageris — mano fizinei ir dvasinei būklei nepakenkė. Atvirkščiai, šiandien jaučiuosi visapusiškai daug stipresnis ir atsparesnis, šį antrą gyvenimo išbandymą puikiausiai išlaikysiu.
Daugiau kaip dvejus metus jūs manęs laukėte, tai dar truputį palaukite. Mano veikla mūsų atominiame amžiuje, šių dienų tarptautinėje situacijoje neprieštarauja tarybinės liaudies interesams, jos pagrindiniam tikslui — išvengti ir galutinai pašalinti termobranduolinę katastrofą, kuri šiandien graso sunaikint visą žmoniją, o visų pirma TSRS. Tada sugrįšiu į namus, kai tarybinė vyriausybė nelaikys manęs izoliacijoje, kaip tarybinei visuomenei „ypač pavojingą" elementą. Tada su visa mūsų liaudimi, su visais mūsų planetos žmonėmis,, su visais tais, kuriems brangi taika, gyvenimas, visos žmonijos likimas ir, savaime aišku, būtinai kartu su tavimi, mano dukra, žengsime pirmose gretose kovoje už visuotiną tvirtą taiką, tautų nepriklausomybę, visapusišką demokratiją, už pagrindinę ir svarbiausią žmogaus teisę — gyventi. Gyventi tam, kad būti laisvam, džiaugtis gyvenimu, kad daugiau niekados nebegrėstų žmonijai karo šmėkla. Į pelenus paverstam žmogui, tautai, nebebus reikalinga nei laisvė, demokratija, nei kapitalizmas, nei komunizmas. Štai kodėl tavo tėvas pasirinko visų pirma kovą už taiką.
Mūsų tyko sunaikinimo grėsmė. Juk ne iliuzija ar pasaka, o šių dienų reali galimybė sunaikinti visa, kas gyva. Ši grėsmė ne mažėja, o diena iš dienos vis auga ir didėja ne tik iš Vakarų, bet ir iš Tolimųjų Rytų.
Jei kas netiki tarybine spauda ir radijo žodžiu, tegu pasiklauso užsienio laidų. Tavo tėvas seka ne pasakas, o sako tiesą, kurią šiandien patvirtina tarybinė ir pasaulio spauda, pačių TSKP CK ir Tarybų Sąjungos vadovų žodžiai ir užsienio tautų vyriausybių pareiškimai.
Aišku, jei jie visi kalba ir rašo netiesą apie gresiantį pavojų, tada ir aš meluoju — kalbu ir rašau netiesą ir bereikalo kovoju. Bet jei jie teisūs, tada ir aš teisus, ne veltui suaukojau ir aukoju savo laisvę, sveikatą, šeimos laimę ir gerovę.
O juk šiandien kapitalistinio ir socialistinio pasaulio rankose sutelkta tokia siaubinga jėga, kuri gali sunaikinti net keliolika kartų visa, kas gyva žemėje. Ir todėl tęsti tokioj mirtinai pavojingoje situacijoje žūtbūtinę nesutaikomą dviejų sistemų klasinę kovą „kas — ką — tolygu žmonijos savižudybei. Taigi, TSKP programa taikos,tautų nepriklausomybės, demokratijos klausimais sutampa su mano veiklos programa. Tik šioks toks skirtumas dėl jos įgyvendinimo.
Antrasis pasimatymas
Liepos 30 d. įvyko antrasis pasimatymas, kuriame dalyvavo H. Jaškūnas, jo žmona ir dvi dukros. Pasimatymą kontroliavo saugumietis Adomavičius.
Dukrai paklausus, ar tėveliui leido parašyti Maskvai, jis atsakė, kad iki šiol laiškų nepraleido CK. „Tai ką, reiks važiuoti į Maskvą man", — pasakė duktė. Saugumietis, ramiai sėdėjęs, staiga pasikėlė nuo kėdės ir pradėjo piktai šaukti: „Tu geriau laiko negaišk nereikalingiems važinėjimams. Žinok, kad viską tvarkome mes! Jeigu tu važiuosi į Maksvą, atsisveikink su tėvu, — daugiau jo nematysi! . ." „Juokinga ir kvaila. Juk aš ketinu kreiptis ne į JAV pas Karterį, o į mūsų Maskvos CK", — atsakė duktė.
Toliau H. Jaškūnas palietė mūsų demokratijos ir žmogaus teisių klausimus. Jis skundėsi: „Mane teisė nenagrinėdami bylos. Dar prieš teismą nuosprendis, padiktuotas saugumo, jau buvo žinomas". Kai per teismą pats H. Jaškūnas, liudininkai, žmonės iš salės prašė, kad perskaitytų bent vieną antitarybinį sakinį iš jo konfiskuotų dokumentų, prokuroras, paėmęs manifestą, vartė, vartė, bet nieko negalėjo pacituoti. Keista, teisti už antitarybinę agitaciją ir propagandą ir nič nieko nepacituoti antitarybiško iš daugiau kaip 500 paimtų H. Jaškūno dokumentų! . .
O koks tarybinio teismo vaizdas — kareiviai, automatai, šunys. Salė pilna žmonių, bet vien tik komunistai, saugumiečiai ir nė vieno paprasto darbininko. Net vienos H. Jaškūno dukros šeimai nebuvo pranešta apie teismo procesą, vykusį čia pat, Jonavoje.
H. Jaškūną išvedant iš teismo salės, jis paklausė vieno saugumiečio: „Kaip čia yra, kad jie nenagrinėjo bylos?" Saugumietis atsakė: „Jei teisėjas būtų perskaitęs nors vieną tavo parašytą sakinį, būtų atsidūręs tavo vietoje".
H. Jaškūno duktė dar anksčiau paklausė saugumiečių, kodėl jie nieko neskaitė iš jos tėvo dokumentų. Jie atsakė, kad teismo nenorėjo paversti antitarybinių minčių tribūna.
Saugumietis Adomavičius įspėjo H. Jaškūną per pasimatymą neliesti politinių temų, o kalbėti tik apie sveikatą, šeimos reikalus. Kai, nežiūrint įspėjimo, kalba nukrypo į saugumo organų darbą, Adomavičius, griebęs telefoną, paskambino savo viršininkui, kad pasimatymą nutrauktų. Atėjęs kitas saugumietis dar davė 10 min. Joms praėjus, H. Jaškūną išsivedė.
L. Aviža
* * *
ALGIS ŽIPRĖ PRANEŠA . . .
Š.m. vasario mėn. pradžioje gautame laiške A. Žiprė praneša, kad nuo sausio 10 d. randasi Rybinsko m. (Jaroslavlio sr.) psichinėje ligoninėje. Neturi pinigų net vokams nusipirkti. Kiek laiko čia bus laikomas — neaišku.
A. Žiprės adresas: 152924 Jaroslavlio sr., Rybinskas — 24 Jū N-83/14 Žiprė Algis, Petro.
* * *
