Žemaičių Kalvarija. 1980 m. liepos 9 d. Nepaisant blogo oro, į Žemaičių Kalvariją suplaukė minios žmonių, šventovė nesutalpino visų atvykusių, todėl dalis, jų net lietui lyjant, meldėsi šventoriuje, šv. Mišias koncelebravo 95 kunigai — daugumas jų iš Telšių vyskupijos ir keletas iš kitų vyskupijų. Čia jie susirinko padaryti blaivybės pažadus. Pamokslą apie blaivybės svarbą, apie alkoholio pražūtingas pasekmes pasakė Telšių vyskupijos valdytojas kun. Antanas Vaičius. Valdytojas kvietė visus ryžtis apsieiti be alkoholio arba bent išlaikyti saiką.
Po pamokslo kunigai skaitė blaivybės-abstinencijos pažadą. Visiems tikintiesiems padarius blaivybės-abstinencijos pasiryžimus, buvo dalinami atminimo paveikslėliai. Jų išdalinta 4100. šv. Komunijos išdalinta 3700.
Po šv. Mišių trumpą ugningą pamokslą pasakė Mažeikių dekanas kan. Kazimieras Gasčiūnas. Paveikti pamokslininko žodžių, daugybė tikinčiųjų užsidegė ryžtu gelbėti Lietuvą iš alkoholio liūno, iš pražūtingos bedievybės sukeliamos tuštumos sieloje, nes toji tuštuma dažniausiai yra užpilama alkoholiu. Žmonių entuziazmas buvo toks didelis, kad po pamokslo, nepaisant spūsties ir nepaprastos tvankos, bemaž visi dalyviai pasiliko ilgose Kryžiaus kelio kalnų pamaldose (dėl blogo oro nebuvo galima apvaikščioti Kryžiaus kelio koplytėlių kalnuose).
Visas atlaidų dienas Žemaičių Kalvarijoje (VII.2-9) buvo gausu maldininkų. Didžiosios Kalvarijos dieną sekmadienį (VII.6) auto-inspektoriai užregistravo 2865 lengvąsias mašinas. (Jomis atvyko apie 15 tūkst. maldininkų). Kadangi dalis maldininkų atvyko autobusais ir kitomis priemonėmis, o dar kita dalis atvyko prieš kelias dienas, todėl apskaičiuojama, kad tą dieną Žem. Kalvarijoje galėjo būti apie 30 tūkstančių žmonių, šv. Komunija priėmė 6700 dalyvių. Per visas atlaidų dienas šv. Komunijos išdalinta 20,5 tūkstančio.
Žem. Kalvarijos atlaiduose kasmet pastebimai daugėja jaunimo. Ypač daug jaunų veidų buvo matyti šeštadienį, liepos 5 d. šeštadienis prieš didžiąją Kalvariją jau tapo tradicine jaunimo diena. Keliatūkstantinė jaunimo minia išėjo į Kryžiaus kelio kalnus. Prie koplytėlių pamokslus pasakė kun. Stansilovas Krumpliauskas (Kupiškio vikaras) ir kun. Jonas Kauneckas (Telšių katedros vikaras). Jie skatino jaunimą drąsiai išpažinti savo tikėjimą, niekada neišsižadėti lietuvių simbolio — kryžiaus. Prieš išeinant į kalnus, pamokslą pasakė Šeduvos klebonas kan. Bronius Antanaitis. Įtikinamais argumentais jis įrodė jaunimui ateizmo-bedievybės absurdiškumą ir melagingumą.
Žemaičių Kalvarijos atlaidai liepos pirmąją savaitę tapo visos Lietuvos tikėjimo triumfo švente.
* * *
Šiluva. 1980 m. rugpjūčio 23 d. daug jaunimo rinkosi į Tytuvėnus ruošdamiesi dalyvauti atgailos procesijoje. Apžiūrėję bažnyčią ir pasimeldę, daugelis patraukė prie ežero. Kažkas telefonu pasidomėjo nuomojimo punkto budinčio: „Ką veikia jaunimas?" Pasirodo „budri" akis jau nuo ryto sekė atvykstančius. Tytuvėniečiai maldininkus sutiko maloniai, žadėjo apnakvydinti, bet vietiniai pareigūnai, pasinaudoję atvykusiųjų išėjimu į vakarines pamaldas, pradėjo tardyti gyventojus. Milicija klausinėjo gyventojus, kas pas juos apsistoję, iš kur atvažiavę, kokiu tikslu ir t.t. Pareigūnai sakėsi ateisią naktį patikrinti dokumentų. Miestelyje važinėjo milicijos mašinos, akylai stebėdamos atvykstančius. Buvo sulaikyti anykštiečiai.
Vakare į pamaldas prigužėjo nemaža saugumiečių, kurie, vaidindami tikinčius, žegnojosi, klaupėsi ir pan. Naktį jaunimas meldėsi bažnyčioje, o kiti — ryto laukė zakristijoje. Vidurnaktyje klebonijoje suskambo telefonas, — pareigūnai pradėjo barti kunigą, kam jis bažnyčioje įrengęs viešbutį.
Rugpjūčio 24 d., po rytinių pamaldų, procesijos dalyviai pradėjo rikiuotis eisenai. Vaikinai, nešą kryžių ir vėliavas, mergaitės pasipuošusios tautiniais drabužiais, du kunigai, apsirengę liturgiškai, ir kilometrinė eilė tikinčiųjų, kurie, giedodami „Marija, Marija", patraukė miestelio gatvėmis. Išeinančius į centrinę gatvę pasitiko milicija ir saugumo pareigūnai. Vienas iš jų šaukė pro garsiakalbį: „Organizatoriai, prašome išskirstyti dalyvius. Eisena nesuderinta su Vykdomuoju komitetu!" Tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Už miestelio dengtoje mašinoje sėdėjo milicininkai ir saugumiečiai su fotoaparatais ir kino kameromis ir demonstratyviai fotografavo praeinančius, šalimais stovėjo juodomis užuolaidėlėmis mašina, iš kurios taip pat filmavo. Kaukdama pravažiavo gaisrinė. Fotografavimas ir filmavimas tęsėsi visą kelią.
Visą kelią iki Šiluvos koplyčios buvo meldžiamasi — kalbamas rožančius arba giedamos giesmės. Jaunimas puošė pakelėse esančius kryžius, tuo sukeldami saugumiečių pyktį. Graudu buvo matyti, kaip žmonės, pamatę eiseną, suklupdavo ant kelių, vyrai traukė nuo galvos kepures, o dažnas ir ašarą nušluostydavo. Visus jaudindavo tai, kad eisenoje daugiausia buvo jaunimas ir vaikai.
Šiluvos koplyčioje maldininkai sukalbėjo rožančių. Kun. K. Daknevičius pasakė pamokslą. Iš koplyčios visi organizuotai patraukė link bažnyčios. Ten buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos blaivybę ir ta proga kun. J. Zdebskis pasakė pamokslą.
Vėliau paaiškėjo, jog, išžygiavus iš Tytuvėnų bažnyčios, buvo sulaikytas ir nuvestas į milicijos skyrių inžinierius V. Vaičiūnas, kuris Tytuvėnų bažnyčioje pasakė trumpą kalbą, pabrėždamas eisenos intenciją ir legalumą. Saugmiečiai iš jo atėmė TSRS Konstituciją, kuria remdamasis aiškino, kad tikintieji šia atgailos procesija niekam nenusikalsta. Atėmė ir judėjimo reguliavimo vėliavėlę, — „nusikaltimo įrodymą". Po to paleido.
* * *
Kaunas. Penki tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt aštuoni Kauno tikintieji kreipėsi š.m. spalio mėnesį į LKP CK Sekretorių Petrą Griškevičių, reikalaudami, kad būtų sugrąžintas 1979 m. rugpjūčio 29 d. iš Katedros pavogtas stebuklingas „Pažaislio Marijos" paveikslas. Nusikaltėlį Igorį Čistiakovą nuteisė, bet paveikslą grąžinti delsia, šis ilgas delsimas, — rašo kauniečiai, — grąžinti tikinčiųjų brangenybę — minėtąjį paveikslą į Kauno Arkikatedrą — Baziliką sukėlė mumyse neramumą ir iššaukė naują gandų bangą. Vieni kalba, kad paveikslas visai nebus grąžintas, kiti sako, kad piktadarybė buvo inscenizuota, kad atėmus paveikslą, treti — dar prasimano įvairių spėjimų vyriausybės atžvilgiu".
* * *
Vilnius. Nijolė Sadūnaitė laisvėje, bet jos persekiojimas tęsiasi. Bodama tremtyje, ji negaudavo daug laiškų iš užsienio, tačiau daugelis ją pasiekdavo. Sugrįžus į laisvę, ji savo bičiuliams užsienyje parašė laiškus, tačiau, praėjus 4 mėnesiams ji negavo nė vieno atsakymo — sovietiniai cenzoriai juos visus konfiskuoja. Taip pat konfiskuojamos Nijolei siunčiamos dovanos, pvz.: Fr. Hieronymus iš Izraelio pasiuntė Sadūnaitei 3 siuntas, tačiau, praėjus 8 mėn., dar nė vienos negavo.
* * *
Grinkiškis (Radviliškio raj.). 1980 m. rugpjūčio 20 d. kun. Juozas Vaicekauskas parašė Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkajam Administratoriui vysk. L. Poviloniui pareiškimą. Jame rašoma: „1980 m. rugpjūčio 20 d. 11 vai. Radviliškio raj. Vykdomojo komiteto mašina buvau nuvežtas į Grinkiškio apyl. vykdomąjį komitetą. Apylinkės pirmininkės Norvaišienės kabinete laukė Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis ir Radviliškio raj. Vyk. komiteto pirm. pav. Alfredas Krikštanas.
P. Anilionis užsipuolė, kad aš pažeidinėju tarybinius įstatymus ir
1. Griežtai uždraudė bet kokia forma mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Uždraudė per pamaldas pamokslo metu aiškinti vaikams katekizmą, vaikus klausinėti ir tuo pačiu metu aiškinti. Pacitavo naują šiuo klausimu baudžiamojo kodekso komentarą, pagrasino bausmėmis.
2. Nurodė, kad pas mane į namus kai kada atsilanko vaikai. Ką aš su jais kalbuosi, Anilionis nežinąs, bet griežtai įspėjo, kad ateityje vaikai nesilankytų.
3. Nurodė, kad vaikai netarnautų Mišioms ir nedalyvautų procesijose.
4. Anilionis grubiai užsipuolė, kad aš neduodu metų pabaigoje žinių, kiek pakrikštyta, sutuokta ir t.t, kad ir kitus kunigus raginąs tokių žinių neduoti.
5. Uždraudė eiti ar važiuoti laidotuvių eisenoje į kapines. Į kapines privalau nuvažiuoti iš anksto.
P. Anilionis kalbėjo, kad Lietuvoje iš 700 kunigų tik keliolika pažeidinėja tarybinius įstatymus. Kalbėjo, kad Grinkiškio parapijoje mažiau pažeidinėju įstatymus, negu, anksčiau, dirbdamas kitose parapijose. Patarė negadinti sau reputacijos ir įstatymų nepažeidinėti. Kai paprašiau nurodyti, kokius kunigus aš raginąs neduoti statistinių žinių, A. Krikštanas pasakė, kad žinąs, bet pavardžių nenurodė. P. Anilionis kalbėti man beveik neleido, kai pasakė, kad nekelčiau balso, pakilau išeiti. P. Anilionis sušuko: „Palaukite, dar ne viskas!" Išeinant pro duris pagrasino, kad būsiu pristatytas su milicija.
Atvykęs į Grinkiškį, apylinkės pirmininkei Norvaišienei P. Anilionis atvežė dovanų — naujai išleistą Katekizmą. Keista logika: netikinčiai dovanoja katekizmo knygelę, o kunigą morališkai smaugia."
Red. pastaba: Religijų reikalų tarybos įgaliotinis šią vasarą lankėsi pas daugelį aktyvių kunigų, pvz.: pas Josvainių kleboną kun. L. Kalinauską, Valkininkų kleboną kun. Algimantą Keiną, Šeduvos kleb. kan. Bronių Antanaitį ir kitus. Juos įspėjinėjo dėl religinių kultų ir reikalavo jų laikytis.
* * *
Telšiai. 1980 m. rugsėjo 1 d. Telšių Katedros vikaras kun. Jonas Kauneckas parašė skundą LTSR Prokurorui, kuriame aprašo, kaip Joniškio milicija ir saugumiečiai grubiai pažeidžia tarybinius įstatymus. Kunigas rašo:
„š.m. rugpjūčio 21 d. apie 20 vai. minėti pareigūnai sulaikė mane be jokios priežasties prieš tai nubaudę už greičio viršinimą mane pavėžėjusį Petrą Gražulį (kad neaptaškytų mašinos langų, jis nesileido aplenkiamas „Moskvičiaus"; pareigūnai važiavo „Moskvičiu" be atpažinimo ženklų ir nerodė pradžioje jokio ženklo sustoti). Be jokio kaltinimo jie išlaipino mane iš lengvosios mašinos ir, nusivedę į Joniškio VRS budinčiojo kambarį, ėmė kratyti mano kišenes kokių 20 asmenų akivaizdoje — dalis jų buvo apsirengę civiliai (milicininkai vėliau pasakė, kad tai buvo Saugumo darbuotojai), kiti milicininkų uniformomis, vienas net majoras. Aš pasakiau, kad be prokuroro orderio ji neturį teisės daryti kratą. Tuomet milicijos viršila man trenkė kumščiu į veidą, sakydamas: „še tau orderis"! Po to milicijos budintis paėmęs už atlapo ėmė Iupinėti ten įsegtą kryželį. Aš parodžiau, kad ant kaklo turiu ir kitą religinį ženklą — medalikėlį ir pareiškiau, kad tarybiniai įstatymai nedraudžia jų nešioti. Be to, iš Gražulio buvo atimtas net bagažinės raktelis, kad ten padarytų kratą. Kadangi mašinoje buvo mano asmeninių daiktų, kratą norėjau stebėti bent pro milicijos langą, bet man to neleido.
Iškrėtę mano ir P. Gražulio kišenes, pareigūnai ėmė garsiai skaitinėti mūsų užrašų knygutes, popierius; klausinėjo, kam tai. ir t.t. Mano apklausinėjimą tęsė Il-me aukšte Saugumo kabinete. Skyriuje mus užlaikė beveik pusantros valandos. Man nebuvo pareikštas joks kaltinimas, nesurašytas joks apklausos protokolas, nė vienas darbuotojas neparodė jokio dokumento (net reikalaudami vairuotojo teisių!), nepasisakė savo pavardės".
* * *
Tryškiai (Telšių raj.). 1980 m. gegužės 13 d. nakties metu buvo įsilaužta į bažnyčią ir pavogta paskutinė komuninė, 4 žvakidės, relikvijorius, išlaužtas tabernakulis, švč. Sakramentas iš komuninės išpiltas tabernakulyje.
* * *
Ukmergė. 1980 m. rugsėjo 17 d. į Ukmergės Vykdomąjį komitetą eiliniam išbarimui buvo iškviestas Ukmergės vikaras kun. Virgilijus Lenktaitis. Pokalbyje dalyvavo raj. pirmininkas A. Bernotas, jo pav. A. Perednis ir, pavardes nepasisakęs, tikriausia, saugumietis. Pareigūnai piktinosi kun. Lenktaičio pamokslais, grasino paieškoti jam vietos kitoje parapijoje. Jų nuomone, niekas vaikų prievarta nerašo nei į pionierius, nei į komjaunimą, — jie stoja patys laisvai. Vikaras buvo verčiamas pasirašyti' pasiaiškinimą, tačiau atsisakė. Pav. Perednis pareiškė, kad šis pokalbis esąs suderintas su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu. Taip pat įspėjo, kad kunigas nesugalvotų mokyti vaikus tikėjimo tiesų.
* * *
Josvainiai (Kėdainių raj.). 1980 m. balandžio 10 d. Kėdainių raj. laikraštis „Tarybinis kelias" skaitytojams pateikė šmeižikišką straipsnį „Kreivas žvilgsnis" apie Josvainių parapijos kleboną kun. Leoną Kalinauską.
Straipsnis tikinčiuosius labai papiktino. Josvainių parapijos bažnytinis komitetas (pirm. V. Urbonas) raj. laikraščio redakcijai nusiuntė atsakymą „Tiesių žvilgsnių beieškant", kuriame gina savo kleboną ir tvirtina, kad jis turįs teisę pamokyti vaikus tikėjimo tiesų, aplankyti parapiečius, spręsti, ką galima ir ko negalim laidoti su bažnytinėmis apeigomis.
Tikintieji piktinasi, kad ateistai laidotuvių metu bažnyčioje nederamai elgiasi — draudžia vaikams stovėti prie mirusiojo karsto, verčia tikinčius vaikus stoti į ateistinius būrelius, už tikėjimą mažina elgesio pažymius ir pan.
* * *
Truskava (Kėdainių raj.). 1980 m. gegužės 27 d. Truskavos parapijos klebonas kun. Petras Nykstąs buvo iškviestas į Kėdainių raj. vyk. komitetą, kur raj. pirm. pav. Juškevičius kunigą griežtai įspėjo, kad jis per sekmines su tūkstantine minia meldėsi lauke prie sudegusios bažnyčios. Pareigūnas gąsdino, kad už tokias pamaldas kunigas gali būti baudžiamas (dabartinėje Truskavos bažnytėlėje telpa vos 150 žmonių).
* * *
Nemakščiai (Raseinių raj.). Alfonsas Bumbulis, gyv. Nemakščiuose, išsiuntė pareiškimą Lietuvos TSR prokurorui, kuriame protestuojama prieš grubią saugumiečių savivalę Nijolės Sadūnaitės ir jo paties atžvilgiu.
Liepos 17 d. pareiškime jis rašo, „jog 1948 m. jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą ir 11 metų išgyveno Bogučianuose, todėl, sužinojęs, kad Nijolės Sadūnaitės tremtis jau baigiasi, nutarė aplankyti pažįstamas vietas ir padėti jai grįžti į Lietuvą.
Kelionės metu A. Bumbulis jautė „rūpestingą" saugumiečių globą: priimant bagažą, tarnautoja kažkodėl sutriko, ilgai sklaidė pasą, teiravosi, kur priregistruotas, prasidėjus įsodinimui, patikrinimo kambaryje vėl netikėtinumai — buvo nukreiptas į šalutinį kambarį, kur du uniformuoti pareigūnai išklausinėjo, iš kur esąs, kur vykstąs. Viską stropiai susirašė į žurnalą ir patikrino portfelį.
Grįžtančius į Lietuvą Jūrmalos aerouoste juos pasitiko (Latvijos TSR) trys uniformuoti ir keli civiliai. Keleivių nustebimui, išlipant iš lėktuvo, tikrino pasus ir bilietus. A. Bumbulis rašo, jog tikrinimas truko tik tol, kol priėjo jų eilė. Patikrinę dokumentus, juos susodino į mašiną, kurioje jau sėdėjo keli iš Vilniaus atvykę saugumo darbuotojai. Tokioje „malonioje" draugijoje jiems teko važiuoti iki namų. „Juk N. Sadūnaitė ir aš buvome laisvi tarybiniai piliečiai, tad kam visa tai?" — klausia A. Bumbulis. „Argi saugumiečiai neprivalėjo prisistatyti ir paaiškinti šią nelemtą operaciją". Rodos, taip paprasta pasakyti: „Saugumas negali pakęsti, kad grįžtančią kalinę tautiečiai sutiktų su rožėmis". Arba: „Mes norime Lietuvos keturiasdešimtmečio proga įvaryti lietuviams baimės".
„Anoniminiai saugumiečiai šia plačiai nuskambėjusia operacija sukompromitavo ne tik save, bet ir visą tarybinę santvarką", — tokiais žodžiais baigia savo pareiškimą A. Bumbulis.
* * *
Šiauliai. 1980 m. kovo 23 d. Šiaulių m. „Nuklon" gamyklos direktorius Baranauskas įsakė ilgamečiui geram darbuotojui Jonui Tamučiui „savo noru" išeiti iš darbo, nes to reikalauja Šiaulių KGB. Tamutis pasipriešino. Tuomet direktorius pagrasino sudarysiąs nepakenčiamas darbo sąlygas, nužeminsiąs kategoriją.
KGB įsikišimo priežastis — Tamutis 1979 m. dalyvavo maldingose kelionėse į Šiluvą ir į Kryžių kalną.
* * *
Girdžiai (Jurbarko raj.). Girdžių apyl. Vyk. komitetas š.m. rugpjūčio mėn. 27 d. parašė raštą Girdžių parapijos klebonui kun. V. Šaukliui:
„Yra žinoma, kad nepilnamečiai vaikai patarnauja pas jus Mišioms, gieda chore, dalyvauja kitose apeigose; net buvo organizuotos ekskursijos, kur taip pat dalyvavo apeigose. Buvo dėstoma tikyba, {spėjame Jus, kad ateityje tokie dalykai nepasikartotų, kaip tai prieštarauja Lietuvos TSR AT Prezidiumo 1976 m. liepos 28 d. įsaku Nr. IX-748 patvirtintiems Religinių susivienijimų nuostatams". Pasirašė komiteto pirm. D. Bosienė.
* * *
Šiauliai. 1980 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių Gimdymo namuose eilinio „pokalbio" metu du, pavardes neišdrįsę pasisakyti, saugumiečiai pusantros valandos „auklėjo" ir ragino su jais bendradarbiauti šios įstaigos darbuotoją Dalią Tamutytę.
Čekistus domino Eucharistijos bičiulių veikla, teiravosi, ar pažįstanti šiauliečius — M. Jurevičių, J. Petkevičienę ir kaip juos charakterizuojanti.
Saugumiečiai rimtai patarė apsvarstyti savo gyvenimą ir padaryti reikiamas išvadas. Jų nuomone, Dalia Tamutytė bendrauja su labai blogais žmonėmis. Čekistai pareiškė, jog reikia pažinti visus žmones, galinčius ateityje šaudyti jiems į nugaras. Be to, grasino neleisią aplankyti užsienyje gyvenančius gimines, o darbe pasistengs sudaryti kliūčių; kartu priminė, kad nedrįstų skelbti šio „pokalbio", kad nesužinotų Vatikano radijas ...
Sekančiomis dienomis panašius „pokalbius" turėjo buvusi Dalios bendradarbė M. Radavičiūtė.
* * *
