Jei blogi žmonės, suėję krūvon, sudaro jėgą, tai doriems žmonėms reikia padaryti tą patį.
L. Tolstojus
Kuri santvarka geresnė? Tai klausimas, kurį žmonija sprendžia jau ne šimtmečius, o tūkstantmečius. Ir nieko nuostabaus: juk bet kuri santvarka susidaro iš daugybės vienas su kitu susipynusių, vienas kitą papildančių ar vienas kitam prieštaraujančių komponentų. Ir pačioje geriausioje rasime atmestinų dalykų, ir pačioje blogiausioje — gerų. Ir kol egzistuos žmonija, tol ji ieškos, eksperimentuos ir klys, ir mokysis iš savo klaidų.
Bet visgi, kuri santvarka geresnė?
Prieš karą ir karo metais mūsų periodikoje reiškėsi literatas Pulgis Andriušis. Po karo jis pasitraukė į Vakarus, todėl pokarinei Lietuvos skaitančiai visuomenei jis beveik nepažįstamas. Labiausiai jis išgarsėjo puikiu Servanteso „Don Kichoto" vertimu iš originalo į lietuvių kalbą (1942 m. leid.). Po karo Lietuvoje buvo išleista šio veikalo papildoma laida, bet . . . visai nenurodanti vertėjo pavardės.
1940 metais, kada virš Lietuvos pradėjo kauptis grėsmingi debesys iš Rytų, kada jautėsi, kad tuoj gali įvykti didelių permainų, žmonės daug ginčijosi, svarstė galimas permainas. Kartą Pulgį Andriušį vienas jo draugų užklausė: „O tu, Pulgi, kokioje santvarkoje norėtum gyventi?" Andriušis patylėjo, pagalvojo ir atsakė: „Norėčiau gyventi tokioje santvarkoje, kurios saugume galėčiau dirbti ramia sąžine."
Mielas skaitytojau, ar jums neatrodo, kad šiam literatui vienu sakiniu pavyko pasakyti tai, ką daugybė mokslininkų bandė (ir ne visada sėkmingai) pasakyti daugelyje knygų. Tad prie šios minties sustokime ir mes.
Nerasime valstybės, kuri neturėtų saugumo organų. Jeigu jų veikloje vyrauja smurtas, kankinimai, sekimas, žmogaus orumo žeminimas ir jeigu jų veikla ir įgaliojimai vis plečiami — šalyje vyrauja nežabota diktatūra, žmogus ten tik sraigtelis, neturįs nei balso, nei teisių. Toks saugumas — pikčiausias visų engiamųjų ir pavergtųjų priešas. Ir priešingai — jeigu saugumo darbuotojus kontroliuoja ir iškelia į viešumą spauda, jeigu pilietis žino, kad įstatymas jį saugo nuo saugumo organų neįstatymiško kišimosi į jo privatų gyvenimą — šioje valstybėje viešpatauja tikra demokratija. Tad saugumo organai — veidrodis, į kurį žvelgdamas pamatysi tikrąjį santvarkos veidą.
Kadangi mes gyvename tarybinėje santvarkoje, todėl mus visų pirma domina tarybinis saugumas — KGB.
Revoliucija — prievartos aktas, todėl nieko nuostabaus, kad tuoj po Spalio revoliucijos tarybinis saugumas — ČK — gimė anksčiau už Raudonąją armiją. Jos įkūrėjas ir pirmasis vadovas buvo Vilniaus krašto lenkas Feliksas Dzeržinskis. Reikia tik stebėtis: kaip galėjo Vilniaus žemė, tokia rami, graži ir poetiška, pagimdyti tokią pabaisą!
Vis labiau įsigalint naujai santvarkai, vis labiau aktyvėjo saugumiečių veikla. Rusijos miestų gatvėse vis dažniau galėdavai sutikti tipus su odiniais paltais, didžiuliais mauzeriais prie šonų ir nieko gero nežadančiais veidais. Žmonės dingdavo tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių, ypač inteligentai. Visi žinojo, kur jie dingsta, bet tylėjo, nes baimė kaustė lūpas.
Baigėsi suirutė, gyvenimas pamažu stabilizavosi, ir žmonės tikėjo, kad baigsis ir čekistų siautėjimas. Bet jis nesibaigė. Kartais jis tik aprimdavo, po to vėl įsisiūbuodavo, bet šie organai darbo turėdavo visada. ČK pakeitė GPU, GPU pakeitė NKVD, MVD, KGB. Keitėsi iškabos, bet tikslai ir metodai liko tie patys. Ypatingi šitų „revoliucijos riterių" nuopelnai kolektyvizacijos metu, 1937-38 metais ir pokario metu. Remiantis absurdišku Stalino teiginiu, esą socialistinei santvarkai šalyje stiprėjant, stiprės ir klasių kova, čekistai visada būdavo aprūpinti darbu. Ypač skaudžiai nukentėjo rusų užgrobti kraštai. Pavyzdžiui Ukrainoje, šitoje didžiulėje ir skaitlingoje respublikoje, beveik visa susipratusi inteligentija buvo sunaikinta. Per keliolika tarybinio gyvenimo metų buvo įvykdyta tai, ko nedrįso įvykdyti rusų carai per tris Ukrainos valdymo šimtmečius. Nuvažiuokite šiandien į bet kurį Ukrainos miestą — beveik neišgirsite ukrainietiško žodžio! Tik vakarų Ukrainoje — Lvove, Užgorode ir kitose to krašto srityse dar gana dažnai išgirsi ukrainietišką žodį. Ir nenuostabu: juk jie į čekistų nagus pakliuvo dvidešimtčia metų vėliau. O jeigu Lietuva 1919 metais būtų patekusi po bolševikų padu, jeigu mūsų šaunieji savanoriai nebūtų sugebėję apginti Tėvynės, kažin, ar dabar Lietuvos miestų gatvėse beišgirstum lietuvišką žodį?
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis pasibaisėjo, sužinojęs apie vokiečių žiaurumus koncentracijos stovyklose ir gestapo kamerose. Maža dalis tų budelių išvengė atpildo: Niurnbergo nuosprendžiai buvo griežti, bet teisingi. Pasaulį pasiekdavo įvairūs gandai ir apie tarybinių konclagerių pragarą, bet nelabai kas tuo tikėjo — viską nustelbdavo Tarybų Sąjungos propaganda apie šalies laimėjimus politikoje, ekonomikoje ir ypač kosmoso užkariavimo srityse. Gandai apie Sibiro lagerių baisumus būdavo priimami kaip smarkiai perdėti priešiškos stovyklos juodinimai, kaip vienas iš daugelio socializmo priešų propagandinių triukų.
Bet štai sprogo bomba — kitaip šio įspūdžio nepavadinsi — Vakaruose pasirodė A. Solženycino „Gulago salynas". Su stebinančiu kruopštumu surinkta faktinė medžiaga pateikta nepaprastai ekspresyviai. Svarbiausia — pateiktas ne atskiras čekistų siautėjimo epizodas, o faktų visuma nuo Spalio revoliucijos iki mūsų dienų, prisodrinta plačiomis išvadomis.
Iš pradžių pasaulis apstulbo ir nenorėjo tikėti, bet kai šios medžiagos tikrumą patvirtino šimtai tūkstančių dar likusių gyvų liudininkų, kuriais anksčiau nelabai norėjo tikėti — pasaulis patikėjo. Perniek nuėjo didžiulis propagandinis komunistų darbas Vakarų šalyse. Nuo Tarybų Sąjungos pradėjo nusigręžti ištisos šalys ir net kompartijos. Ši A. Solženycino knyga buvo vienas iš svarbesnių veiksnių, kurio dėka atsirado eurokomunizmas.
Tad savaime kyla teisėtas klausimas: jei nacistų kariniai nusikaltėliai buvo nuteisti ir gavo, ką nusipelnė, tai kaip buvo nubausti čekistą, įvykdę tiek nusikaltimų, kad prieš juos blanksta gestapo ir SS nusikaltimai? Galima atsakyti: buvo sušaudyti tik Berija su keliais savo bendrininkais (ir tik už bandymą atimti valdžią iš kitų). Tuo tarpu kiti čekistai: kalėjimų, lagerių, režimo viršininkai ramiai baigia amžių, gaudami maksimalias ar net personalines pensijas, žymiai didesnes už darbininko, sunkiai dirbusio visą gyvenimą. Vadinasi, teisingumas jų atžvilgiu pralaimėjo!
Norėti, kad būtų nubausti čekistai, gali tik paskutinis naivuolis. Juk tai — pamatas, ant kurio laikosi valstybės rūmas ir partija! Partija visus savo siekius įgyvendina liaudies vardu. Ji liaudį per visus 60 metų įpratino nemurmėti, nesamprotauti ir visus naujus sunkumus priimti kaip kažką neišvengiamą, kaip, pavyzdžiui, perkūniją ar žemės drebėjimą. Partija to pasiekė tik todėl, kad jos rankose buvo galingas botagas — saugumo organai. Tad ar galima tokį veiksmingą ir nepaprastai reikalingą botagą sulaužyti ir išmesti?
Bet per pastarąjį pusantro dešimtmečio laikotarpį tarybiniame leksikone atsirado nauja sąvoka — disidentai. Šis reiškinys, tai — naujas negirdėtas dalykas TSRS, sugluminęs tiek čekistus, tiek partijos vadovus, bet davęs nepaprastai daug darbo čekistams ir keleriopai padidinęs jų kadrus.
Kas yra tie disidentai? Tarptautinių žodžių žodynai aiškina, kad tai — nesutinkantys, prieštaraujantys, atskalūnai. Visa tai labai teisinga. Bet, turint galvoje Tarybų Sąjungos disidentus, šiam žodžiui galime suteikti tiesiog matematinę išraišką. Imkime dvi sąvokas: f/artijos valia ir liaudies valia. Jeigu jūs, skaitytojau, tarp šių sąvokų parašysite lygybės ženklą — jūs lojalus tarybinis pilietis, ištikimas partijai, vyriausybei ir asmeniškai Leonidui Brežnevui. Jeigu jūs tarp šių sąvokų parašysite nelygybės ženklą — jūs disidentas!
Pradžioje tiek valdžia, tiek saugumas tiesiog pasimetė, nes ir vieni, ir antri niekada nepasižymėjo lankstumu. Pabandė naudotis senaisiais „geraisiais" Stalino laikų metodais — grūsti disidentus į kalėjimus. Pasaulyje kilo triukšmas. O nekreipti dėmesio į šį triukšmą negalima — Vakarai sumažins prekybą su TSRS, neduos kreditų, o be šito — toli nenuvažiuosi. Visa laimė — šalies viduje gelbsti degtinė ir vynas. Tai pats didžiausias ir pastoviausias pajamų šaltinis, papildantis biudžetą ir leidžiantis didinti saugumo organų etatus. Ką ir besakyti, tarybiniai žmonės — tikri savo šalies patriotai! Jie ir be raginimų kiekvienais metais vis daugiau palieka pinigų biudžetui už „Ekstrą" ir „rašalą" . . .
Saugumas būtų bejėgis kovoje su disidentais, jeigu jam nepadėtų milžiniška slaptųjų KGB informatorių armija. Liaudis jau nuo senų senovės neapkentė šių informatorių ir nepagailėdavo jiems epitetų: šnipas, šliužas, špikas, fiskalas, fiksas, seksotas, stukačius ir dar daugybės kitokių.
Visų laikų slaptosios tarnybos stengėsi plėsti jų tinklą, bet nė viena jų nepasiekė ir dar negreit pasieks tokį užmojį, kokį pasiekė KGB. Kadangi šiai tarnybai suteikta tokia neribota valdžia, kokios per visą žmonijos istoriją nėra turėjusi jokia kita panaši tarnyba, tad ir jos pasiekimai su niekuo nesulyginamiAr reikia stebėtis, kad KGB agentų rasime visose liaudies ūkio šakose, visose įstaigose, organizacijose, visur, kur dirba ar gyvena daugiau, kaip vienas žmogus?!.
Ypatingai tankus šnipų tinklas stambesniuose miestuose: Maskvoje, Kijeve, Leningrade. Lietuvoje tas tinklas visą laiką buvo tankus, bet Kaune po Romo Kalantos laidotuvių ir Vilniuje po garsiųjų „Žalgirio" futbolo rungtynių buvo dar labiau sutankintas.
Kiekviena stambesnė įmonė ar įstaiga turi taip vadinamus pirmuosius skyrius. Tai mini KGB. Jie šnipų pagalba tiria darbininkų nuotaikas, klausosi jų kalbų, ypač antitarybinių anekdotų, kurių pastaruoju metu daugybė eina iš lūpų į lūpas. Kartais šnipai patys išprovokuoja tokias kalbas. Ir visa tai atžymima tų žmonių asmeninėse bylose.
Saugumo tinklas labai išplitęs mokslo įstaigose, ypač aukštosiose mokyklose. Studentai visose šalyse ir visais laikais buvo pati neramiausia visuomenės dalis, gyvai atsiliepianti į visus gyvenimo poslinkius bei negeroves. Jau viduramžiais studentai buvo išsikovoję sau nemažą autonomiją: miestų valdžia gerbdavo studentų teises ir universiteto teritorijoje galiodavo tik pačios aukštosios mokyklos įstatymai. Universiteto viduje savo funkcijų negalėdavo atlikti nei policija, nei, tuo labiau, slaptoji policija.
Ir su tarybiniais studentais saugumas visada turėdavo nemažai darbo. Studentai net nepagalvoja, kad kiekvienoje aukštojoje mokykloje, ruošiančioje liaudies ūkiui inžinierius, agronomus, medikus, pedagogus, ruošiami ir šnipai. Iš kruopščiai atrinktų kandidatų sudaromos specialios grupės. Praėję pagreitintu būdu specialybės kursą, jie mokslą tęsia už uždarų durų, ir niekas iš pašalinių nežino, ko juos ten moko. O moko juos to, ką turi žinoti saugumo darbuotojas. Toks „specialistas", baigęs aukštąjį mokslą, gauna diplomą kaip ir kiti jauni specialistai ir eina dirbti į gamyklą, žemės ūkį ar į mokyklą. Ir niekam neateina į galvą, kad tai diplomuotas saugumo agentas, specialiai paruoštas dirbti toje ar kitoje srityje.
Reikia pripažinti — tokia velniška sistema duoda savo vaisius. Kiekvienam žmogui, kas jis bebūtų, yra užvesta asmens byla ir joje po kruopelytę kaupiami faktai ir fakteliai, kol apie jį jau galima konkrečiai pasakyti: tas žmogus patikimas, o tas ne. O kam gi reikia tų bylų? Šiuo metu tie duomenys reikalingi iškeliant tą ar kitą asmenį į vadovaujantį postą, sprendžiant, ar išleisti į turistinę kelionę, į užsienį ir pan. Bet svarbiausia ne tai. Galime neabejoti — karo atveju vėl prasidės represijos ir trėmimai. Aktyviausi disidentai ir jiems prijaučiantys iš karto atsidurtų už grotų, o kraštutiniu atveju, jie būtų tiesiog likviduojami. Mažiau aktyvūs žmonės, bet nepatikimi, būtų tremiami į Sibirą. Pirmiausia šios kraugeriškos priemonės, tolygios nacistų genocido priemonėms, būtų taikomos mums, tautinių mažumų atstovams ir šalies pakraščių gyventojams.
Be „pirmųjų skyrių" įmonėse, saugumas miestuose dar turi visą eilę skyrių ir slaptų butų. Tokie skyriai dažniausiai įsikūrę atskiruose nameliuose ir užsimaskavę kokios nors smulkios įstaigos ar statybinės kontoros iškaba. Ten ir vyksta tylus, paprastai akiai nepastebimas, saugumo darbas. Butus KGB samdo -komunaliniuose namuose. Jie tarnauja šnipų medžiagai rinkti. Koks nors seklys prieš atsilankydamas paskambina, pavyzdžiui, savo „šefui": „Jonai, ar būsi namie? Aš ateisiu pas tave". Pašaliniai, girdėdami tokį pokalbį, nieko blogo neįtaria. Tokia sistema labai patogi tuo, kad apsaugo seklius nuo išaiškinimo.
Kaip jau minėjome, pastaruoju metu Lietuvoje saugumui darbo labai padaugėjo. Be vasario 16-osios čekistai Kaune dar „pažymi" gegužės 14-tąją — Romo Kalantos susideginimo dieną. Nors svarbesnių gatvių sankryžose ir svarbesnėse aikštėse visą laiką budi vienas ar du sekliai, bet beveik prieš savaitę iki šios datos pradeda „dežuruoti" ištisi seklių būriai. Jie stoviniuoja po du ar tris, šnekučiuojasi, pasakoja anekdotus. Bet nuo jų žvilgsnių nepasprunka nė vienas praeinančių žmonių būrelis, ypač jaunimo. Maža to, prie svarbiausių aikščių ir sankryžų, kur nors ketvirtame ar penktame aukšte išnuomuojami butai su telefonu, kuriuose ištisas paras budi saugumo agentai, dažniausiai pensininkai. Jie stebi, kad neįvyktų kokių nors sambūvių, ar, neduok Dieve, demonstracijų. Pastebėję didesnį būrį jaunimo, ypač vakare ar naktį, tuojau skambina į saugumą. Po 1977 m. rudens „Žalgirio" įvykių visa tai vykdoma ir Vilniuje. Per futbolo ar krepšinio rungtynes, kada būna didesnis žmonių susibūrimas, salėse kas kelintas žiūrovas saugumietis.
Vieni saugumiečiai nenuveiktų ir dešimtosios dalies to, ką nuveikia, jeigu jiems nepadėtų daugelis šnipų. Tad kyla klausimas: kaipgi tampama šnipu?
Pagal tai, kokiu keliu ateinama į šį darbą, šnipus galima suskirstyti į tris grupes.
Pirmoje grupėje tie, kas ateina tarnauti KGB iš įsitikinimo. Didžiąją jų dalį sudaro rusai. Jie tiki, kad, tarnaudami saugumui, jie tarnauja komunistų partijai, kuri niekada neklydo ir neklysta. Kita dalis iš šios grupės — rusų nacionalistai — tiki, kad tai padeda stiprinti Rusijos imperiją ir išlaikyti nepaklusniąją Lietuvą Rusijos valdžioje. Ypaš saugumui vertingi šnipai rusai, gerai moką lietuviškai ir besimaišą lietuvių tarpe. į trečiąją šios grupės dalį įeina ir lietuviai, aklai tikį kompartija ir tarybine valdžia. Bet tokių lietuvių yra labai maža. Mat iš jų bent kiek gabesni iškeliami į vadovaujančius postus įstaigose ir įmonėse. O tų postų pas mus devynios galybės. Tad saugumui lieka tik tokie, kurie visiškai nesugeba nei vadovauti, nei ką nors organizuoti (bet tai nereiškia, kad vadovų tarpe nėra šnipų).
Antroji grupė — šnipai iš baimės. Turbūt kas antras suaugęs žmogus Lietuvoje kada nors buvo verbuojamas. Verbavimo procesą galima suskirstyti į tris dalis: meilikavimą, gąsdinimą ir varginimą.
Iš pradžių žmogus smulkiai išklausinėjamas apie savo gyvenimą, šeimą, darbą. Čekistas ir pats papasakoja kai ką iš savo gyvenimo, dalinasi kai kuriom bėdom ... Iš šalies pažiūrėjęs pasakytum: susitiko du seni bičiuliai ir šnekučiuojasi . . . Staiga to širdingo pokalbio viduryje čekistas pasiūlo bendradarbiauti su jais. Žmogus, žinoma, atsisako. Tada pereinama prie tarptautinės TSRS padėties, piešiamos viliojančios ateities perspektyvos ir pareiškiama, jog padėdamas saugumui, žmogus prisidėsiąs prie tos šviesios ateities kūrimo. Jei žmogus ir dabar atsisako — pokalbio pobūdis pasikeičia ir pereinama prie sekančio etapo — gąsdinimo ir grasinimo.
Pokalbis vedamas pakeltu tonu: saugumietis šaukia, jog jie žiną, kad jis esąs nelojalus tarybų valdžiai, klausąs užsienio radijo (tai tiesa, nes Lietuvoje mažai kas neklauso užsienio radijo laidų) ir iš viso jis esąs antitarybinis elementas. Žmogui bandant prieštarauti, jam pareiškiama: dirbk mums — patikėsime. įrodyk, kad tu esi tarybinis patriotas!
Štai šiuo momentu silpnesnės valios žmonės išsigąsta ir palūžta, ypač jei jis ir jo šeimos nariai kada nors buvo represuoti. Iškyla dilema: priimsi pasiūlymą — paminsi savo sąžine ir įsitikinimus; atsisakysi — patvirtinsi čekisto žodžius, kad nesi tarybinis patriotas. Kaip tik tokiu būdu žmogus labai pigiai ir „nuperkamas". Jam neateina į galvą pasakyti, kad jis savo lojalumą ir „tarybinį patriotizmą" įrodąs kitu būdu — savo sąžiningu, visuomenei naudingu darbu, doru gyvenimu. Nieko nelaimėjus šioje pokalbio dalyje, pereinama prie trečiosios — varginimo.
Saugumietis išeina, palieka žmogų vieną su savo neramiomis mintimis, grįžta, skaito laikraštį, kalbasi su savo bendradarbiais, retkarčiais paklausdamas: „Tai sutinki mums padėti?" Žmogus jaučiasi esąs nereikalingas, norėtų išeiti, bet jo neišleidžia. Vėl klausia: „Dirbsi mums?" Žmogus purto galvą. „Tai apsigalvok, gal dirbsi?" Ir taip gerą pusvalandį ar valandą.
Visas verbavimo procesas paprastai vyksta tris-keturias valandas. Tiek laiko išsėdėti susirinkime, klausantis kitų kalbų — ir tai pabosta, o ką jau bekalbėti, jeigu žmogus intensyviai kamantinėjamas be jokio poilsio ir atokvėpio! . . Kitas, žiūrėk, išvargintas tos psichologinės atakos, pagalvoja: bala nematė, sutiksiu bendradarbiauti, kad tik atsikabintų, o iš manęs špygą gaus, o ne žinias. Klaida, didžiulė klaida! Žmogus, davęs sutikimą bendradarbiauti ir pasirašęs, taip lengvai neišsisuks. Jis bus spaudžiamas, šantažuojamas, jam bus trukdoma darbe, jis negaus nė naujo buto, nei kelialapio į kurortą. Žodžiu, gyvenimą taip apkartins, kad nori nenori — būsi priverstas dirbti tai, ką jie liepia.
O priemonių arsenalas užguiti žmogų, atkeršyti jam, yra neišsemiamas. Todėl labai svarbu laikytis tvirtai ir jokiu būdu nenusileisti!
Saugumas naudoja daug ir kitų būdų, kad priverstų žmogų jiems dirbti. Štai, pavyzdžiui, kas nors suimamas už vagyste ar grobstymą. Suimtojo žmona ar vyras pradeda vaikščioti po įvairias instancijas, kad kaip nors išgelbėti įkliuvusį. Ir, žiūrėk, kartais tą prašytoją išsikviečia saugumas ir jam tiesiog pareiškia: dirbsi mums — palengvinsime jo likimą.
Ką išleisti į užsienį, ką ne — sprendžia tik saugumas. Žmogui, padavus pareiškimą išvykti į užsienį aplankyti giminių arba į turistine kelionę, kai kada KGB pasiūlo: sutiksi dirbti mums — važiuosi.
Įmonės ar įstaigos vadovai nutarė skirti perspektyvų darbuotoją į aukštesnį postą. Jį šaukia į pirmąjį skyrių ir ten pareiškiama: padėsi mums — padėsime tau.
Taigi matome, kiek pavojų laukia žmogaus, norinčio išlaikyti gryną lietuvio sąžinę. O to nepaisymas labai brangiai kainuoja. Jei žmogus turi nors krislelį sąžinės, jis visą gyvenimą kamuojasi, bijo, kad aplinkiniai sužinos, kas jis yra. Jis jaučiasi esąs paženklintas gėdos antspaudu. Yra atvejų, kai tokie žmonės baigdavo net savižudybe.
Kiekvienas partijos narys gauna kokį nors visuomeninį krūvį: vienas tampa draugovininku, kitas — liaudies kontrolieriumi, trečias — dirba su paaugliais ir pan. O kai kurie įpareigojami glaudžiai bendradarbiauti su KGB. Ir tokių bendradarbių yra nemažai.
Pagaliau trečioji grupė — žmonės, tapę saugumo agentais iš išskaičiavimo.
Tarybiniame leksikone yra populiarūs žodžiai: kalymas, chaltūra. Tai — pinigai, gauti už darbą, atliktą privačiai. Kadangi tarybinių žmonių atlyginimai yra nedideli, o kainos vis kyla, tai kiekvienas svajoja apie „chaltūrą". Tokią „chaltūrą" ir siūlo KGB. Žinoma, ja naudojasi tie, kurie skaito, kad pinigai nekveipia . . . Jeigu etatinio saugumo darbuotojo atlyginimas siekia 350—400 rublių, t.y., jis gauna dukart tiek, kiek gauna kvalifikuotas inžinierius, tai šnipelis šalia savo pagrindinio atlyginimo darbovietėje, dar gauna per šimtą rublių už jo paslaugas saugumui. Suprantama, į šią grupę ateina žmonės, kuriems sąžinė — sąvoką abstrakti, neapčiuopiama, todėl ir nereikalinga. Tai — alkoholikai, smulkus recidyvistai (stambūs neišvengia kalėjimo) ir įvairūs iškrypėliai. Tai visuomenės atmatos.
Kai kas dabar Lietuvoje skundžiasi, kad mums, gyvenantiems didžiulės tarybinės imperijos pakraštyje, skiriama per mažai dėmesio. Tai netiesa. Respublikoje įkurtas specialus komitetas kovai su nacionalizmu ir religija — specialios paskirties KGB filialas. Jokioje kitoje respublikoje jo nėra. Tad ar galime skųstis dėmesio mums stoka? .
Šnipų pagalba saugumas faktiškai kontroliuoja visas tarybinio gyvenimo sritis. Ypač didelį dėmesį jis skiria kultūrinio gyvenimo kontrolei. Sekami kraštotyrininkai, lektoriai, ekskursijų vadovai, pedagogai, rašytojai, žurnalistai ir daugybė kitų specialybių darbuotojai. Daugelyje sričių, kur turėtų veikti partija, neribotais jos įgaliojimais veikia saugumas. Todėl iš jo pusės galima laukti dar didesnio spaudimo.
Bet kuo visa tai paaiškinti?
Meskime žvilgsnį į istoriją, kur kiekvienam visuomeniniam reiškiniui visada galima rasti analogiją, įgalinančią daryti gana plačius apibendrinimus ir išvadas. Tad įsidėmėkime — ir istorija tai paliudys — šitoks nežabotas saugumo — tarybinės mafijos — siautėjimas, jos mėginimas užgniaužti kiekvieną laisvesne mintį, nesiskaitant net su priemonėmis, tai — tarybinės santvarkos silpnumo ženklas, jos galo pradžia! Tai ženklas, kad artėja didžiulės permainos, kad laisvės aušra jau rausvina rytus, ir netrukus saulės spinduliai paskelbs laisvės ir teisingumo rytą.
Įsidėmėkime — tai mūsų vergijos pabaiga!
A. Žuvintas
