Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įstatymo sugriuvo
Ir nuodėmės, ir doros.
Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
V. Mykolaitis-Putinas
Po beveik vienerius metus trukusio tardymo nuteistas ir „Tiesoje" (1978.IV. 13) apšmeižtas Balys Gajauskas — vienas iš tauriausių žmonių, kuriuos man teko sutikti gyvenime.
Nėra teisybės okupantų trypiamoje Lietuvoje! Viskas brutalaus okupanto valioje. Tai, ką padarė KGB su šiuo kilniu žmogumi, peržengia net žvėriškumo ribas. Tai Antikristo siautėjimas! Nuteisti žmogų dar 15 metų, jau atkalėjusj Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo lageriuose 25 metus, vien už „memuarų" rašymą, kaip tvirtina „žurnalistai" Br. Bendorius ir Pr. Keneckas, ar nepakankamas įrodymas? Tik Antikristo pagimdyti saugumiečiai-„žurnalisui" gali šitaip meluoti ir klaidinti žmones. Tai pralenkia bet kokius pinocetus, hitlerius ir fašistus. Išbraukti iš žmogaus gyvenimo 40 metų gali ryžtis tik KGB.
Neseniai mirė ištikimas okupantų pakalikas, ilgametis religinių reikalų įgaliotinis Justas Rugienis. Nekrologe neparašyta, kad jis anksčiau yra buvęs ilgametis Kėdainių KGB viršininkas. Parašyta — dirbo Kėdainiuose „administraciniuose organuose". Gėdijasi net savo įstaigos pavadinimo. O kiek lietuvių kraujo praliejo Rugienis!
Nepriklausomos Lietuvos laikais jis jau buvo žinomas komunistinis veikėjas nuo 1927 metų. Tuo metu jis per Lietuvos-Vokietijos sieną gabendavo komunistinės spaudos ryšulius,(tik jau ne tris egzempliorius!) ir juos platindavo Lietuvoje. 1928 m. jis buvo sugautas nešant vieną tokių krovinių ir nuteistas 2 metams kalėti(!). Išėjęs iš kalėjimo, J. Rugienis tęsė toliau savo veiklą: įėjo net į pogrindy veikusios kompartijos CK. 1931 m. vėl nubaudžiamas 6 metams. 1938 m. ištremtas 6 mėnesiams (trečias kartas!) į Dimitravo priverčiamųjų darbų stovyklą. 1939 m. už streiko organizavimą ištremtas vėl ten pat vieneriems metams (ketvirtas kartas!). Per keturis teismus J. Rugienis (recidyvistas) išbuvo 10 metų kalėjimuose. Be to, tie kalėjimai buvo Lietuvoje: 1928-30 m. Marijampolėje, Vilkaviškyje, Alytuje, Kaune; 1931-36 m. Kaune, Šiauliuose, Raseiniuose; 1938-39 m. — Dimitrave.
O kaip su tarybiniu „pačiu humaniškiausiu teisingumu?" Apie tai aiškiai kalba B. Gajausko teismas. Jis per dvi bausmes kaip recidyvistas nubaustas 40 metų! Tuo tarpu J. Rugienis per 4 bausmes — 10 metų. Dabar lietuvių kalinimo vieta ne Lietuvoje, o Rusijoje ar Sibire. Tokiu būdu nuosprendis „atimti laisvę" yra neteisingas, nes atimama ne tik laisvė, bet ir Tėvynė. Geri mainai: mes Rusijai duodame duoną, mėsą ir kitus naudingus dalykus, o ji paskolina mums lagerius ir kalėjimus. Tai nuostabus „motiniškas" Tarybų valdžios rūpinimasis . . .
Antikristas darbuojasi, veikia, šmeižia ir stengiasi įrodyti, kad visas tas piktadarybes remia ir net jas padeda įvykdyti patys lietuviai. Melas!
Neseniai paskelbta spaudoje, kaip KGB dar 1945 m. susidorojo su gen. P. Kubiliūnu. Kažkodėl šis faktas ilgai buvo slėptas nuo Lietuvos liaudies? Dar 1968 m. „Mažoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje" buvo tvirtinama, kad gen. P. Kubiliūnas 1945 m. dingo be žinios Vakarų Vokietijoje. KGB tada dar neprisipažino, kad susidorojo su juo be liaudies žinios. Bet 1976 m. išleistoje knygoje „Išdavystės keliu", parašytoje tariamai J. Jakaičio (saugumiečiai ir dabar dar slepia savo tikrąsias pavardes ir naudoja užšifruotas) jau pripažįstama, kad KGB sudarė planą pagrobti P. Kubiliūną Vakarų Vokietijoje. Bet šioje knygoje autorius šmeižia lietuvius, tvirtindamas, kad . . . „būtent Tarybų Lietuvos patriotai privertė P. Kubiliūną grįžti ten, kur jis įvykdė sunkius nusikaltimus savo tautai ir turėjo atsakyti už savo darbus" ... O šių metų balandžio mėn. „Tiesoje" kitas saugumietis, prisidengdamas A. Alekso pavarde, netyčia parodė, kas yra tie „Lietuvos patriotai". Pasirodo, kad P. Kubiliūno pagrobimo operacijoje dalyvavo: Evgenij Dubovnik, Stepas Orlovas, Grišinas, kažkoks vyr. leitenantas S., kapitonas Blokas, kažkoks „Valentinas" ir autorius A. Aleksas. Štai kokia „Lietuvos patriotų" puokštė"! ... Iš 7 pavardžių — tik viena „tikra, lietuviška", bet ir ta užšifruota. Išvada viena: jie. niekad neatstovavo Lietuvai, juo labiau, — Lietuvos patriotams.
Kodėl gen. P. Kubiliūnas davė parodymus Lietuvoje ne lietuvių, o rusų kalba? (Ziūr. faksimilę knygos „Išdavystės keliu", p. 171-2). Ar todėl, kad, kaip tvirtina J. Jakaitis, P. Kubiliūnas gavo išsilavinimą carinėse mokyklose? O gal todėl, kad tie, kurie tardė P. Kubiliūną, patys nemokėjo sumegzti bent paprasčiausio lietuviško sakinio? Į šį klausimą atsako „Tiesoje" saugumietis A. Aleksas. Jis nurodė, kad P. Kubiliūną tardęs E. Razauskas. Nežinančiam gali atrodyti, kad E. Razauskas — tikras lietuvis. Bet pasirodo, kad šis „Lietuvos patriotas" joks Razauskas, o Evsiej Rozovskij. Jis atvyko į Lietuvą iš Ukrainos, žydų tautybės. Lietuvoje „stiprino tarybų valdžią". Taigi, visai nenuostabu, kad šis „Lietuvos patriotas" visiškai nemokėjo lietuvių kalbos. Tačiau jis gana puikiai susidorojo su ne vienu tikruoju Lietuvos patriotu.
Įžūlus melas, kad P. Kubiliūną pagrobė iš Vakarų Vokietijos ir nutarė sušaudyti Lietuvos patriotai, pritariant lietuvių tautai. Lietuviai sužinojo apie susidorojimą su gen. P. Kubiliūnu KGB rūsiuose tik 1976 metais iš pačių egzekutorių lūpų ir tik po 30 metų! . .
Dar apie porą „Lietuvos patriotų", mirusių kelios savaitės prieš Balio Gajausko teismą. Tekalba nekrologų ištraukos.
„Majoras Michailas Podkaminskij, g. 1920 m. Odesoje". Nuo 1943 m. iki 1973 m. ėjo „atsakingas pareigas" saugumo organuose, „įnešė didelį indėlį stiprinant tarybų valdžią Lietuvoje". Taigi, jo įsakymu ne viena lietuvė motina neteko sūnaus ar dukters, o gal ir pati iškentėjo šaltį ir badą Sibire, surasdama ten ir mirtį. Už tokius darbus „partija ir vyriausybė aukštai įvertino majoro M. Podkaminskio nuopelnus, apdovanodama jį dviem Raudonosios žvaigždės ordinais ir daugeliu medalių."
Viktoras Savčiuk, g. 1922 m. Vinicos srity (Ukrainoj), nuo 1946 m. iki mirties 1977 m., dirbdamas tokiose pat „atsakingose pareigose" saugumo organuose, įnešė tą patį „didelį indėlį" stiprinant tarybų valdžią Lietuvoje ir „buvo apdovanotas daugeliu medalių ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais". Tarp kitko, Savčiukas per kratą pas B. Gajauską sakė, kad vis tiek pasodinsiąs jį į kalėjimą. Šis „taurus Lietuvos patriotas" mirė vos dvi savaitės prieš B. Gajausko teismą.
Vienas iš tokių „Lietuvos patriotų" buvo ir A. Mikalkinas. Jis dirbo Šiaulių saugume. Atvykęs į Šiaulius partizanų reikalais, Balys Gajauskas buvo atpažintas ir atsidūrė akis į akį su saugumiečiu Mikalkinu. Abu buvo ginkluoti pistoletais. Kas pirmas iššaus, tas ir laimės. Tuo kartu laimėjo B. Gajauskas, saugumietis krito. Deja, šito nepasakė „žurnalistai" iš KGB Bendorius ir Keneckas. Jie padarė B. Gajauską paprastu žmogžudžiu. (Jie niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad prieš Tarybų valdžią kovoja garbingi žmonės, o kaip tik visokie niekšeliai lengvai randa sau jaukų prieglobstį tarybų pašonėje).
B. Gajauskas buvo suimtas ir nuteistas 25 metams. O juk B. Gajausko veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip savigynos aktas, neperžengęs būtinosios ginties ribas. Bet šis atvejis įvertintas visai kitaip: nušautas saugumietis ir dar rusas! Tuomet saugumiečiai B. Gajauską sušaudyti dėl susidariusių sąlygų negalėjo ir nuteisė 25 metams. Ir dabartinis procesas yra tik kerštas už aną saugumietį.
„Žurnalistai" Bendorius ir Keneckas, apšmeižė B. Gajauską, sąmoningai nutylėjo, kiek lietuvių vaikų padarė našlaičiais saugumietis A. Mikalkinas. Už tai tokie buvo apdovanojami Garbės raštais, medaliais, ar bent laikrodžiais, kuriais Tarybų valdžia 1944—1950 metais dosniai apdovanodavo saugumiečius, stribus ir kareivius už „bandito" nužudymą.
Po Stalino mirties jau praėjo ketvirtis amžiaus, bet, rusų poeto Jevtušenkos žodžiais tariant, Stalino įpėdiniai nenurimsta. Antikristas mato, kad liaudis pradeda galvoti kitaip. Todėl neriasi iš kailio, kad tautą priverstų galvoti taip, kaip jie nori ir būti paklusnia okupantams. Jie ieško ir randa vis naujų aukų įbauginimui.
Saugumiečiai stengiasi įtraukti į savo nusikalstamą tinklą ir mūsų jaunąją kartą. Jie verbuoja mokinius ir studentus, net prasižengusius valdžiai politiškai. Ir taip jau 14—17 metų vaikų rankomis skaldo tautą, šnipinėja ir kelia tarpusavio nepasitikėjimą. Vėliau iš šių nepilnamečių išauga saugumo kadrai su lietuviškomis pavardėmis. Taip atsiranda įvairūs pileliai, kažiai, ignotai, raziūnai, bendoriai, keneckai ir pan., kurie su budelių neapykanta žvelgia į savo tautą ir ją žudo.
Tarybinis saugumas — ne Amerikos CŽV ar FTB, kurių veiklą plačiai aprašo spauda ar diskutuoja visuomenė. Tarybiniam saugumui nereikia kreiptis į jokį kongresą, į jokią Aukščiausiąją Tarybą, kad galėtų persekioti žmogų, klausytis telefoninių pasikalbėjimų, sekti korespondenciją. Apie jo veiklą niekas viešai nediskutuoja. Visą savo veiklą tvarko savo nuožiūra. Konstitucija jiems tik popieriaus gabalėlis. Vien nepilnamečių įtraukimas į savo darbą yra nusikaltimas. Ir visa ši organizacija nusikalstama. Ateis laikas, ir tautų teismas padarys jai teisingą nuosprendį. Ji savo darbais nepalyginamai pralenkė gestapą.
Europoje siaučia privatūs teroristai — raudonosios brigados ir pan., o mus smaugia valstybinis terorizmas. Ir kam pasiskųsti?
Po vienerių metų kančios KGB požemiuose, po visiško izoliavimo, kurio metu net motinai nebuvo leista matyti savo sūnų, po slapto teismo, kurio datą saugumiečiai įvairiais būdais slėpė ir į teismo salę leido tik savuosius, Balys Gajauskas nuteistas 15 metų. Faktiškai — iki gyvos galvos . . .
Ir vėl verkia lietuvių motina, neturėdama vilties šioje žemėje
pamatyti savo mylimą sūnų . . .
Su ja liūdi ir Motina Tėvynė. _
S. Virmantas
* * *
