Jau metai, kai jo nebesutinkame siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, nebematome nei koncertų salėse, nei literatūros vakaruose. Nebeateina jis ir į senąsias Vilniaus bažnyčias nulenkti galvos Nukryžiuotajam. Gal jis savo mažame kambarėlyje sklaido neseniai išleistų knygų lapus, ar, aptikęs naują gimtojo krašto poetą, skuba jo vardą įtraukti savo didžiojon - Lietuvos poetų kartotekon? Deja, nėra jo ir čia. Jis jau nebeliečia savo pamėgtųjų knygų, nebeieško naujų Lietuvos poezijos medžio atžalų, kurių jau buvo radęs apie 3000, niekam jis nebeatveria durų ir nepakviečia maloniai peržengti savo kuklios pastogės slenksčio. Gimtajame krašte jo jau nėra ... Ir nežinia, kada mes vėl jį išvysime po Lietuvos dangumi, kada dar kartą pajusime jo rankų šilumą, akių gerumą ir išgirsime vyrišką lietuvišką jo šneką . . . Viktoras Petkus, ketvirtą kartą pasmerktas okupacinio teismo, vėl išvyko Gulago kančių keliais. Šį kartą jis dar daugiau suniekintas, supurvintas, idant niekas nemėgintų eiti jo pėdomis, nepanorėtų jo ginti ar užtarti.
Mums, tačiau, pažinojusiems jj keliolika ir daugiau metų, ėjusiems kartu sunkiais nelaisvės keliais, regėjusiems ne kartą jo pasiaukojimą ir karštą meilę Lietuvai, maža ką tesako keletas anoniminio autoriaus skilčių, įdėtų okupacinėje „Tiesoje". Ir vis dėlto, kai teršiamas žmogaus vardas, kai vylingai iškraipomi jo gyvenimo tikslai, nevalia tylėti.
Skaudžiausias Lietuvos gyvenimo permainas Viktoras išgyveno dar būdamas vaikas. Vokiečių okupacijos metais jis nešdavo maistą ujamiems Lietuvos žydams. Už tai buvo nuplaktas ir vokiečių bizūno. Būdamas jautrus kitataučiams, jis negalėjo likti abejingas ir savųjų nelaimėms. Todėl pokario metais, kai lietuvių kraujas tekėjo upeliais, jis karštu moksleivišku žodžiu kovojo už savo tautos teises ir jos egzistenciją. Už aktyvų ateitininkų pažiūrų propagavimą ir lietuvybę Viktoras buvo suimtas ir nuteistas ilgiems kalinimo metams. Bet, patekęs į Gulago „kanalizacijos" srautą, nepilnametis jaunuolis nesutriko, laikėsi vyriškai, net godžiai sėmėsi žinių iš čia patekusių šviesuolių.
O Lietuvos giriose vyko žūtbūtinė kova, ir sunku buvo sutramdyti laisvės išsiilgusią dvasią. Veikiamas nenumaldomo laisvės ilgesio, jaunuolis pabėga iš Gulago ir per snieguotą tundrą keliauja tėvynėn. Sušalęs užsuka į pastebėtą geležinkelio iešmininko būdelę pasišildyti. Čia jis išduodamas ir sulaikomas. Teismas. Teisiamas bėglys laikosi vyriškai. Teisėjos paklaustas, ar dar kartą nemėginsiąs pabėgti, atsako: „Nežinau". „Mat koks ..." — pasipiktinusi teisėja palydi Viktorą keiksmažodžiu. Tada Viktoras jai atrėžia: „Tokio keiksmažodžio Lietuvoje nebūtų ištarusi ne tik tiesėja, bet jokia moteris." Išraudusi teisėja nuleidžia akis.
Nepavykęs mėginimas atgauti laisvę ir nauja papildoma bausmė nesužlugdo jaunuolio. Jis atkakliai šviečiasi ir grūdina savo valią. Jautriai išgyvena tautos kančią. Jis mena Lukiškių kalėjimo kamerą, kur įmestas laukė etapo. Prasivėrė kameros durys. Jvedė Lietuvos partizaną. Šis priėjo prie grotuoto lango, pažvelgė į mėlyną dangų ir užtraukė ilgesingą laisvės dainą . . .
Rusija. Kalėjimai. Persiuntimo punktai. Ir čia varomų miriop žmonių sumaištyje aidi lietuviška daina. Senas vengrų generolas klausosi nesuprantamos dainos ir taria pasididžiavimo žodžius: „Niekad nežus tauta, einanti vergijon su laisvės daina".
Ir Viktoras tiki, kad bus įveiktos visos kančios, ir tautai nušvis laisvės rytas.
Tirono mirtis atneša kai kurių permainų ir kalinių gyvenime. Visi nuteistieji nepilnamečiai grįžta namo. Tarp jų ir Viktoras. Jis vėl išvysta gimtąją Žemaitiją, Raseinius. Ten įgyja brandos atestatą, išlaiko stojamuosius egzaminus į universitetą. Tačiau iš universiteto jis išvaromas. Politiškai nepatikimiems mokslas nereikalingas. Po to vėl darbas, vėl atkakli savišvieta ir domėjimasis Lietuvos problemomis.
„Heroiškos partizaninės kovos etapas jau baigėsi" — konstatuoja Viktoras. — „Prasideda naujas kovos etapas — tautos kultūros, jos dvasinių vertybių išsaugojimas, jos kūrybinių galių skatinimas".
Viktoras dabar visur, kur tik gyva mintis, kur bunda nauji lietuvybės daigai. Jo įžvalgumas, vyriškumas, vis stiprėjantis intelektas atveria daugelio širdis, paskatina darbuotis tautos gerovei.
Deja, pačios ankstyvosios politinės šalnos paliečia ir Viktorą. Nors ir neturėdami jokių teisinių įrodymų, saugumiečiai jį suima ir „prikergia" prie vilniškių inteligentų bylos. Lietuvos TSR Aukščiausias teismas, vadovaudamasis vien operatyvininkų nurodymais ir teturėdamas kaip „daiktinį įrodymą" ranka persirašytą svetur išleistą J. Aisčio eilėraščių rinkinį, Viktorą nuteisia 8 metus kalėti. Teisme Viktoras Petkus laikosi drąsiai, jokios malonės neprašo, tik įspėja teismą nepamiršti svarbiausio — teisingumo.
Keliaudamas vėl Gulago keliais, jis nesiskiria su knyga, bendrauja su daugeliu tautiečių bei kitataučių kalinių. Dėl savo atkaklumo, sugebėjimo kantriai pakelti visas nuoskaudas, daugeliui likimo draugų jis tampa pavyzdžiu. Taišetas, Mordovijos užkaboriai, pagaliau dar ir Vladimiro kalėjimas — niekas jo neparbloškia, visur jis suranda naujų draugų, dalinasi su kitais savo žiniomis ir godžiai renka kiekvieną naują faktą. Jis darosi savotišku Gulago lietuviškojo gyvenimo encįklopedistu ir lietuviškosios būties skleidėju.
Pagaliau prabėga aštuoneri kalinimo metai. Kiek nuvargintas fiziškai, tačiau stiprus dvasia, Viktoras Petkus grįžta į Vilnių. Vėl mėgina studijuoti universitete lituanistiką, bet tuoj susilaukia „vilko bilieto". Dirba įvairius darbus, mažai atitinkančius jo dvasinį pašaukimą, pelnydamasis iš jų tik duonos kąsnį. Labiausiai domisi Lietuvos istorija, literatūra, apskritai, visa Lietuvos gyvenimo panorama. Turėdamas didžiulį žinių bagažą ir būdamas komunikatyvus, gausiai lankomas jaunų literatų, dailininkų, filosofų ir kt. Dažnas jo kambarėlio svečias buvo taip pat ir tragiškai žuvęs poetas M. Tomonis. Vėliau, materialiai kiek sustiprėjęs, dalinosi duonos kąsniu su buvusiais Gulago draugais, lankosi kitose respublikose pas bendraminčius. Saugumas nerimsta ir nusprendžia sufabrikuoti bylą — nuteisti Viktorą, dirbusį tada Liaudies meno draugijoje vyr. buhalteriu, kaip materialinių vertybių grobstytoją. Tačiau Liaudies kontrolės komiteto komisija, visą mėnesį tikrinusi jo darbą, jokių pakaltinamų pažeidimų nesuranda. Belieka prievarta atimti darbą, kas ir padaroma.
Viktoras Petkus po to kurį laiką dirba zakristijonu šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šios jo pareigos, be abejo, taip pat nepatenkina saugumo — sekliams sunku susigaudyti, kada jis gaus laisvų dienų išvykoms. Saugumui griežtai pareikalavus, bažnyčios komitetas Viktorą Petkų iš zakristijono pareigų atleidžia. Vėl tenka imtis atsitiktinio darbo Antakalnio klinikose.
Pagaliau, susibūrus Helsinkio nutarimų įgyvendinimo stebėjimo Lietuvos grupei, darosi aišku, kad saugumas imsis bet kurių priemonių V. Petkui sudoroti. Ne kartą ir ne vienas asmuo praneša Viktorui apie jam gresiantį pavojų, apie saugumo rengiamas provokacijas, tačiau jis lieka ramus ir tęsia savo pradėtą plačios apimties ir kraštui labai reikalingą darbą. Jis fiksuoja Lietuvoje vykdomus žmogaus teisių pažeidimus ir apie juos tinkamai referuoja. Jis, kaip ir anksčiau, bičiuliškas, paslaugus, jaučia kitų vargus ir, kiek įmanydamas, padeda. Neturėdamas savo lėšų sušelpti, prašo kitus padėti ir pats lanko nelaimės ištiktuosius, palydi į paskutinę kelionę tuos, kas jau baigė žemiškąją ir nesibijo tarti karštą lietuvišką atsisveikinimo žodį.
Viktoras Petkus mylėjo Lietuvą. Ta meilė buvo jo gyvenimo leitmotyvas. Dėl jos jis atsisakė asmeninio gyvenimo, dėl jos jis paaukojo savo gražiausius metus. Siekdamas savo kraštui laisvės ir gerovės, jis vadovavosi Kristaus mokslu. Be Kristaus tiesų įgyvendinimo, jis neįsivaizdavo Lietuvos ateities. Tikėjimas Kristumi jam padėjo ištverti sunkiausius išmėginimus. Esame tikri, kad ir naujus vargus jis sutinka su karšta malda Kristui ir begaline meile Lietuvai.
Mes kreipiamės į visus geros valios tautiečius, gyvenančius tėvynėje ir svetur, taip pat kitataučius, suprantančius ir remiančius mūsų kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Lietuvoje, visais įmanomais būdais padėti sutramdyti raudonosios mafijos kėslus ir išvaduoti Viktorą Petkų.
Tautiečiai
