ATVIRAS LAIŠKAS
PROF. DR. A. MARCINKEVIČIUI
Didžiai Gerbiamas Profesoriau,
Už straipsnį „Kodėl žudome save?", atspausdintą š.m. žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" Nr. 1, lenkiamės Jums su didžiausiu dėkingumu ir pagarba. Straipsnis visa apimantis, tikroviškas, pagrįstas ir rodantis gana rimtas priemones kovai su baisiom blogybėm: girtavimu ir rūkymu. Girtavimas auga neregėtais šuoliais ir veda paskui save visas ydas ir baisybes, kurios gaivališkai tarpsta bedievybės paruoštoje dirvoje. Visa Lietuva atsidūrė ant pražūties slenksčio.
Perskaičius Jūsų tokį puikų straipsnį, atrodo, reikėtų labai džiaugtis ir tikėti, kad greitai — tuoj pat pradės keistis visuomenės veidas. Deja! . .
Seniai stebima, kad masės žmogų tokie straipsniai mažai paskatina kovoti prieš savo blogus įpročius. Masės žmogus netiki žodžiais! Ir Jūs tai, Gerbiamas Profesoriau, tvirtinate primindami patarlę: „žodžiai moko, pavyzdžiai traukia". Šis teiginys pats racionaliausias ieškant išeities iš tos baisios klampynės.
Ugningiausi kunigų pamokslai, nenuginčijamom mokslo tiesom paremti pedagogų, švietėjų ir mokslininkų įrodinėjimai spaudoje ar paskaitose minios žmogui — „kaip nuo žąsies vanduo". O kai šeimos nariai, kovodami su girtaujančiu saviškiu, primygtinai reikalauja, remdamiesi protingiausiais visų įrodinėjimais, kad pastarasis mestų girtavimą, labai dažnai išgirsta tokį atsakymą: „Klausyti jų?! Jie kalba, bet nedaro taip! Patys geria, rūko ir dar daugiau! Tegu neieško kvailesnių už save! . . Geria, rūko gydytojai, mokytojai ir kunigai. Atstokite su savo įkyriais moralais!" Ir jauniausi vaikai, įtraukti girtuoklystėn, akiplėšiškai porina tuos pačius žodžius.
Siaubingoj nevilty leidžia dienas tėvai, kurie visom išgalėm norėtų pastoti vaikams kelią į smukimą, bet yra bejėgiai. O motinų nuotaikos yra labiau negu klaikios, kur tėvai girtuokliai ir vaikai juos seka. Šios motinos viršžmogiškom jėgom saugančios ištikimybe didžiajai Motinystei ir nepasidavė moderniajam palaidumui arba iš jo sugrįžę, už pastangas gelbėti šeimą yra baisiausiai pašiepiamos, išjuokiamos, pusprotėm laikomos savųjų ir visų plaukiančių pasroviui. Tos, kurių tikėjimas silpnesnis, netekę vilties ir pamažu prarasdamos pasitikėjimą savimi, sunkiai kovoja su savižudybės vizijom. Pasitaiko, kad palūžta — nusižudo, o kitos išprotėja. Yra savižudybių ir iš tėvų tarpo, kaip pavyzdžiui, mokytojas A. Kučinskis iš Telšių. Jis nusižudė, pamatęs, kad nebepajėgs išgelbėti sūnaus nuo moralinio smukimo.
Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi visoje Sąjungoje. Paminėtos savižudybės iš sąmoningų tėvų tarpo yra retesni atvejai. Savižudžiai — daugiausiai girtavimo aukos. Baisiausia, kad savižudybė pasireiškia vaikų ir paauglių tarpe, kaip ir išprotėjimai. O kiek žmonių žūsta nuo vis labiau siautėjančių chuliganų, kurie akivaizdžiai slaptųjų organų kartais net globojami.
Didėjant girtavimui, proporcingai gausėja išprotėjimai, išsigimimai, savižudybės, žmogžudystės, plėšikavimai.
Didžiausio žmonijos priešo — bedievybės suvedžioti žmonės, lengvapėdiškai patikėję, kad gyvenimo prasmė yra malonumų ieškojimas, visiškai pasimetė, suglumo ir dejuodami, nesuvokdami kaip priešintis, yra nešami to purvino srauto. Paskaito tėvai aliarmuojančius straipsnius, padejuoja ... ir nepajėgia gyventi kitaip negu visi. O padėti, sulaikyti — nėra kam! Liūdniausia, kad dauguma tėvų leidžia nuo šešliolikos ar dar jaunesnių metų vaikams saikingai išgerdinėti (saikingumo ribos, pagal Jūsų užsiminimą, niekas nežino: vienam saikas — 100 gr., kitam — pusė litro . . .).
Labai graudi patirtis rodo, kad pasitaiko ir tokių „išprususių" tėvų, kurie leidžia sau padaryti džiaugsmą, padovanodami vaikams slapta įsigytą parnografinj žurnalą arba kortas pilnametystės proga. Ir nepasakysi, kad jie norėtų vaikus matyti paleistuviais, bet ko jie tikisi šitaip „globodami" vaikus — neaišku . . . Gal taip jie mano užsitikrinti tvirtą vaiko draugiškumą, prieraišumą, meilę? O kai po kelių ar keliolikos metų iš vaiko „liks tik žmogaus kiautas", jie kaltins laikus, prigimtį ir visą pasaulį, tiktai ne save. Šie atvejai, turimom žiniom, yra bedieviškai nusiteikusių, visuomenėj einančių atsakingas pareigas tėvų elgesys.
Tikrai, atrodo, pragaras prasivėrė ant žemės. Tos pačios prigimtys, nors ir verdančios, kunkuliuojančios tėvų ir senelių laikais, neišeidavo taip iš krantų viską griaudamos, kai žmogus buvo atsigręžęs į Dievą.
Nuo amžių praamžių visų žemės religijų prisakymai — vienų subtiliau, kitų primityviau — rodė gaires dvasios tobulėjimui ir padėdavo žmogui tapti Žmogumi. Bedievybė — šlykščiausias, klastingiausias žmogaus priešas, atgręžusi žmoniją nuo Dievo, verčia nejučiom „pavirsti bjauresniais už gyvulį arba žvėrį".
Vaikas ir minios žmogus tam tikra prasme stovi vienoje plotmėje. Jeigu protingas žmogus matys vaiką geriantį greito arba lėto veikimo nuodus ir sąmoningai nesutrukdys, remdamasis tuo, kad išpaikintas vaikas isteriškai rėks: „Noriu, ir gana! . ." — turės būti traukiamas atsakomybėn.
Tai kaip čia dabar su girtavimu? Kaip čia vos ne su visuotiniu paauglių rūkymu?! Ar čia ne laisvanoriška savižudybė, kaip tų išpaikintų vaikų idiotiškas šauksmas: „Noriu, ir tiek!"
Kur atsakingieji?! Kas privalo sutrukdyti — jėga atimti nuodus iš vaikų arba iš suaugusių, kurie nenori nešti atsakomybės už savo veiksmus?!
Kiekvienas, kuris supranta grėsmės baisumą, jau yra atsakingas, ir nusikalsta manydamas, kad užtenka skėsčioti rankomis, pasitenkinant pasipiktinimo kalbomis, o gyventi — kaip išeina. Neužtenka dejuoti, perskaičius Jūsų arba J. Jurevičiaus straipsnį „Kas slepiasi butelio dugne?" („Švyturys", 1978 m., Nr. 1), sužinojus, kad žūstame, kad išsigimstame. Jeigu jau dabar, kaip tvirtina neuropatologai, tik kas antras vaikas randamas visiškai sveikas, — padėtis aliarmuojanti! Reikia nuolatos siųsti pavojaus signalus visam pasauliui girdint, kad patys išsigąstume ir šoktume gelbėtis visom išgalėm, prisiimdami pilną atsakomybę.
Būti atsakingam — reiškia daryti viską, kad pastoti kelią šitai grėsmei.
Kas mano, kad pagal užimamą žemą savo padėtį visuomenėje, nieko negalįs, — labai klysta! Kiekvienas, kad ir paprasčiausias, neįtakingiausias žmogus, gali labai daug. Svarbiausia: suprasti, kad esi atsakingas, matydamas tauta varomą į kapą. Nieko daugiau nedarydamas, — jeigu visiškai atsisakysi svaiginamųjų gėrimų — padarysi labai daug: išgelbėsi save ir daug už save silpnesnių; laikui bėgant tikrai šitą patirsi.
Kai daugelis pasidarys abstinentais, kai visi kunigai, atgailodami už savo ir pirmtakų negatyvų pavyzdį, priėmę blaivybės įžadus, karštai kovos prieš girtavimą, bejėgiai taps slaptieji agentai pastoti kelią šitam judėjimui.
Kad nerašytais nurodymais iš Maskvos trukdoma platinti blaivybę, aišku visiems, kas tik yra pabandęs tai daryti. Pavyzdžiui, Finansų ministerijoje dirbęs Statkevičius bandė suorganizuoti blaivybės judėjimą. Jis buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Visai neseniai Vilniuje buvo įsteigta komisija prie Ministrų Tarybos alkoholinių gėrimų apribojimu;!. Ši komisija dar nespėjo dorai pradėti dirbti, kaip atstovo iš Maskvos buvo su griausmu išsklaidyta.
Daugeliui žinoma,, kaip elgiamasi su abstinentais kunigais, kurie, rodydami asmeninį pavyzdį, nebijodami jokių grasinimų, skelbia blaivybę, kelia žmonių dorovę. Jie nustumiami į gilius užkampius, kur maža žmonių.
Carinė Rusija buvo padariusi mirties nuosprendį Lietuvai. Nevalia buvo jokiuose raportuose vyriausybei paminėti nei Lietuvos, nei lietuvio vardo. Visiems žinoma: Lietuva privalėjo būti nutautinta per girtuoklystę ir suprovoslavinimą.
Pagrindiniai švietėjai tuo metu buvo tautiškai susipratę dvasiškiai, ir jie didvyriškai vedė sunkų pasipriešinimą, kuriame ryškia, šviesia žvaigžde iškilo tvirta vyskupo M. Valančiaus asmenybė, tebešviečianti ir mums mūsų klastingiausios priespaudos naktyje. Slinko sunkūs dešimtmečiai. Dr. J. Basanavičius — tautos patriarkas — pažadino kovai ir inteligentus. Mirčiai pasmerkta tauta buvo išgelbėta.
Dabar sovietinė Rusija aną carų mirties nuosprendį vykdo toliau ir kur kas klastingiau, žiauriau — laisvės, išvadavimo vardu ciniškiausiai tyčiodamiesi iš žmogaus. Per keturis dešimtmečius melu, teroru ir grasinimais išplėšę tikėjimą, nužmoginę, nugirdę žymią dalį tautiečių, pasiekė daugiau, negu anuomet carai per porą šimtmečių.
Jeigu tai neteisingas kaltinimas — tegu Maskva įrodo, kad taip nėra. Tegu sugrąžina pilną religijos laisvę! Nuo to, kad žmogus bus doresnis ir blaivus, socializmas neturėtų griūti; ir Konstitucijoje nėra parašyta, kad socializmą žemėje įgyvendinti gali tik paleistuviai ir girtuokliai . . .
Tautai išbristi iš nužmogėjimo liūno gali padėti visų pirma išsireikalauta teisė laisvai išpažinti Dievą, įgalinanti tuo pačiu ir vaikus auklėti religine dvasia, nežiūrint, kokias visuomenines pareigas žmogus beužimtų.
Jeigu Maskva nėra Lietuvos klastingai pasmerkusi pražūčiai, tegul leidžia mums su alkoholiu tvarkytis taip, kaip mums būtina. Iš kolonializmo išsivadavę Afrikos tautelės, norėdamos gelbėti savo liaudį nuo pavergėjų tamsaus palikimo, įveda sausą įstatymą. Mums būtina, mažiausiai iš trečdalio tautiečių jėga atimti svaigalus. Privalo jie būti išgelbėti gyvenimui, o per juos ir negimusieji kūdikiai nuo fizinio ir dvasinio suluošinimo. Jeigu mes esame laisvi, tikri šeimininkai savo tėvynėje, kaip nepailstamai Maskva šaukia savo ir mūsų pačių lūpomis visam pasauliui, tegul leidžia mums ir tautos blaivinimo darbą vykdyti pagal mūsų nuožiūrą.
Padėtis yra daugiau negu grėsminga. Jeigu atsakingieji nereikalaus tautai teisių gyventi — jų nepasiūlys tie, kuriems reikia, kad Lietuva mirtų. Laikas nubusti iš silpnadvasiškumo ir vaikiškos baimės.
Iš visų: švietėjų, pedagogų, kunigų, mokslininkų, menininkų, visuomenininkų — iš visų laukia asmeninio kėlimosi ir Tautos gelbėjimo Lietuvos motinos ir tėvai, saugantys ištikimybę Šeimos šventumui, raudantys dėl Tėvynės ateities — vaikų likimo.
Pažadinkite savyje neišmatuojamą žmogaus galią ir tauta bus prikelta iš kapo, išvesta iš girtavimo liūno, kur parpuolusi jau dešimtmečiais murdosi. Niekas negali mums atimti teisės išsitiesti ir į nuostabų pasaulį žiūrėti blaiviomis Dievo vaikų akimis!
Tėvai
1978 m. vasaris
P.S. Laiško nuorašai išsiuntinėjami visoms vyskupijų kurijoms, kiek bus įmanoma, — klebonijoms ir mokslo įstaigoms.
* * *
