LAIŠKAS
PROF. PRANO DOVYDAIČIO ŠEIMAI
Sveiki, Gerbiamieji, nepamirštamo prof. Prano Dovydaičio vaikai, žmona ir kiti giminės!
Man sunku prieš Jus pasiteisinti ir galiu tik atsiprašyti už tokį ilgą tylėjimą. Jūs patys suprantate: rašyti Jums apie Jūsų tėvą, su kuriuo susietas pats sunkiausias mano gyvenimo periodas, šiaip ar taip, reiškia sujaudinti kiek aprimusią, bet niekad neužgysiančią mano širdies ir sąmonės žaizdą.
Esu Kijevo darbininko sūnus, pats darbininkas, išaugęs pionieriuose ir komjaunime. Baigęs istorijos fakultetą, buvau pašauktas kariuomenėn, kur užėmiau politvadovo postą. O 1941 m. rudenį, apkaltintas visais baisiais nusikaltimais, buvau nuteistas 10 metų laisvės atėmimo. 1942 m. sausio mėn. atvykęs į Šiaurės Uralo lagerio Trinsko lagpunktą Nr. 1, sutikau daug lietuvių, tarp kurių, kaip paaiškėjo, buvo ir Jūsų tėvas profesorius Pranas Dovydaitis.
Lietuviai gyveno atskirame, taip vadinamame, lietuviškame barake. Norėdamas susipažinti su profesoriumi, nuvykau į baraką. Mano laiško ribotumas neleidžia aprašyti visą ten matytą gyvenimą. Be to, ir laikas daug detalių ir smulkmenų ištrynė iš atminties, o jos Jums gal būtų labai įdomios. Vis gi iš to, kas mano atmintyje liko, užtenka nusakyti būseną ir aplinką, kai Jūsų tėvas gyveno paskutiniąsias savo dienas.
Peržengęs barako slenkstį, paėjęs 2—3 žingsnius, sustojau. Buvo tamsu. Sunku buvo įžiūrėti figūras žmonių, sėdinčių ar gulinčių ant plikų narų, sėdomis ar stačiomis apkibusių, tarsi bitės šaką, stovėjusią barako viduryje krosnį. Buvo girdėti prislopintas gaudesys gulinčių skurdžiuose skuduruose žmonių, o nuo narų tylus dejavimas. Kažkas su kažkuo ginčijosi, o kiek toliau sėdėjęs aukštas, tiesus ir labai išbalęs vyriškis kažko graudžiai verkė. Jo niekas nepaisė, todėl ryžausi prie jo prieiti. Mano pasveikintas lyg atitoko, ir į mano klausimą, kuris čia profesorius Dovydaitis, skubiai nešvaria rankove nusišluostęs ašaras, silpnu rankos mostu parodė man į tolimiausią ir tamsiausią barako kampą.
Atsargiai prasibrovęs per vyžų ir kitokių skarmalų krūvas nuėjau iki mane dominusio barako kampo. Ir štai pamačiau vaizdą, kuris mane giliai sukrėtė.
Beveik ant plikų narų, ant prakaito ir puvo prisigėrusio vatinuko sėdėjo žmogus, labiau panašus į mumiją, negu į gyvą žmogų. Neįtikėtinai liesas, išblyškęs, beveik mėlynas, stipriai į priekį ištįsęs veidas, o giliai įdubusios, protu šviečiančios akys buvo nukreiptos į tamsų barako kampą.
Pasiryžęs nutraukti tą nemalonią būseną, priėjau arčiau ir, garsiai pasveikinęs, paklausiau: „Ar Jūs esate profesorius Dovydaitis?" „Taip, juo buvau kadaise . . ." „Kodėl buvęs?" — paklausiau aš. „Nejaugi, atėmę laisvę, iš Jūsų ir vardą atėmė?" „Iš manęs atėmė svarbiausią dalyką — žmogaus teises, pavadinę žeminančiu kalinio vardu" — atsakė jis.,
Taip prasidėjo mūsų pažintis, vėliau išaugusi į nuoširdžiausią draugystę. Kaip šiandien atsimenu: pasodinęs mane prieš save ant gretimų narų, profesorius paklausė mane, kas aš ir ar ilgam čia įkurdintas. Ir tuojau, nelaukdamas kalbėjo toliau: „Bet kokią tai turi prasmę. Patirtis rodo, kad beveik niekam nepavyksta išbūti, atliekant „amžiną skolą", tenka užleisti vietą naujom aukom. Dauguma šio lagerio gyventojų, belaukdami termino pabaigos, nueina į kitą pasaulį".
Prisipažinsiu, kad nuo šių neginčijamai teisingų žodžių pasijutau nekaip. Akys pasruvo ašaromis. Man tuomet buvo 28 metai . . . Bet susitvardes, pabandžiau profesoriui prieštarauti: „Reikia visomis fizinėmis ir dvasinėmis jėgomis tikėtis ir laukti geresnių dienų". „Palaiminti tikintieji" — atsakė profesorius. „O tarp kitko, — sakė jis, — Jūs dar jaunas ir galite būti reikalingas tiems, kurie mus čia įmurkdė ... Ar Jūs nesuprantate, kaip tai kvaila laikyti šiuose lageriuose tokią masę vertingų žmonių, faktiškai be naudos, kai tuo tarpu ji tokia reikalinga pramonėje, žemės ūkyje, darbo kabinetuose ir mokslo laboratorijose" . . .
Aš tada pagalvojau: likimas ne visiškai mane nubaudė, duodamas šioje purvo duobėje sutikti žmogų, su kuriuo ir laisvėje ne dažnai tenka taip artimai bendrauti.
Žinoma, šiomis mintimis su profesoriumi nepasidalinau, bet, artimai ir nuoširdžiai bendraujant, pasitvirtino mano pirmykštė nuojautos padiktuota išvada.
Jūs geriau pažinote savo tėvą, ir nėra reikalo aiškinti, kaip jis buvo išsilavinęs ir kokios didelės gyvenimo patirties bei kilnumo žmogus.
Netrukus aplink mus susidarė nemažas ratelis ieškančių dvasinės globos ar bent atsikvėpimo žmonių. Čia būrėsi kijevietis profesorius Kucharenko, radistas-metereologas Kražinskis, lakūnas-naikintojas, suspėjęs numušti keletą prieš lėktuvų, Paša Obramovas, akademikas-biologas, Gamtos instituto direktorius Mileris, inžinierius-mechanikas Oktiabrevas, mokytojas iš Bucho-vinos, aktorė Abramovič, dainininkas-smuikininkas ir puikus pasakotojas Aleksejevas ir daug daug kitų. Kaip matote, ten buvo labai įvairūs amžiumi, profesijomis ir tautybėmis žmonės. Visus juos jungė kančia, Tėvynės meilė ir rūpestis jos lemtimi, meilė savo liaudžiai ir neapykanta tiems, kurie elgėsi su mumis kaip su gyvuliais (o svarbiausia — nežinia už ką).
Šiuose begaliniuose pokalbiuose, diskusijose istorijos, filosofijos, literatūros, religijos ir kitais klausimais dažnai kildavo ginčai dėl partijos, jos idėjų ir praktikos, dėl rusų revoliucijos bei socializmo statybos Tarybų Sąjungoje.
Pokalbiuose niekas nepasakė neigiamo apie V. Leniną ir nieko teigiamo apie Staliną. Kartą kažkas iš mūsų draugų Staliną ir jo bendražygius pavaizdavo taip, kaip vėliau, beveik pažodžiui, jis buvo pavaizduotas po keleto metų XX Partijos suvažiavimo tribūnoje.
Praėjo 5 mėnesiai nuo mūsų su profesoriumi pažinties dienos. Buvo gražus vasaros vakaras. Po darbo užėjau pas profesorių ir, susėdę ant narų, ilgai ilgai kalbėjomės. Žinote, kad ten vasarą baltosios naktys, ir saulė beveik nenusileidžia. Mums rodėsi, kad dar ne ketvirta valanda ryto, bet naktis. Profesorius tą naktį buvo labai ilgesingos nuotaikos. Jis daug kalbėjo apie savo šeimą, atsiminė visus Jus ir, kai aš pakilau išeiti, jis užlaikė mano ranką savojoje, o kitą padėjo man ant peties ir pasakė: „Taip, sūneli, tikiuosi, kad tu sulauksi geresnių laikų, o mano dienos suskaitytos. Jeigu išeisi laisvėn, o Lietuva bus išvaduota, parašyk ten tiesiog be adreso. Papasakok mano tautiečiams, kad ištikimas Lietuvos ir jos liaudies sūnus Pranas Dovydaitis paskutinėmis savo gyvenimo dienomis kūnu būdamas toli nuo mylimos Tėvynės, mintimis ir širdžia klajojo jos erdvėje, akyse regėdamas jos vaizdus, pažįstamus gamtovaizdžius, miestus ir be galo brangius vaikus, žmoną, gimines ir artimus žmones. Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano kūnas, o siela ir širdis ten, Lietuvoje!
Profesorius nutilo. Tylėjau ir aš, bijodamas pažvelgti į jį. Jis paleido mano ranką. Man pasidarė baisu. Suspaudė širdį. Pagaliau pažiūrėjau jam į akis, bet jų nepamačiau. Išdžiūvusiomis rankomis uždengęs akis, jis be garso raudojo raudą, būdingą tik stipriems vyrams, rodančią jų ypatingai tragišką būseną.
Po kelių dienų profesorius mirė.
Priešingai lagerio papročiams, suradome padorų kostiumą (už keletą duonos „paikių"). Lagerio staliai padarė ne lagerinį karstą, ir mes jį palaidojome atskirame kape miško aikštelėje. Ant kapo pastatėme stulpelį su lentele, ant kurios buvo užrašyti jo gimimo metai, Baudžiamojo kodekso straipsnis, bausmės terminas, pavardė ir vardas, mirimo diena. Padėję ant kapo miško gėlių, sargybinių lydimi, mes, atsigręždami į vienišą profesoriaus kapą, grįžome į lagerį, krūtinėse jausdami neišreiškiamą atsiskyrimo skausmą.
Netrukus mane išgrūdo į kitą lagerį, ir po metų atėjo nesitikėta laisvė. Išvykau frontan. Ir taip daugiau nebeteko būti prie šio vyresniojo draugo ir mokytojo kapo.
Ar išliko profesoriaus kapas, sunku pasakyti. Tik žinau, jei galėčiau į tas vietas nuvykti, manau galėčiau nurodyti jo vietą.
Kaip matote, profesoriaus nuojauta pasitvirtino. Atitarnavau dvejus metus eiliniu fronto žvalgu, gavau keletą apdovanojimų, grįžau namo, o dabar, nors ir pavėluotai, radau galimybę atlikti jo priešmirtinį pageidavimą.
Dabar man palengvėjo. Bet kol rašiau šį laišką, skausmas spaudė širdį, ir sruvo ašaros.
Baigiau savo liūdną pasakojimą. Tikiuosi, nepakaltinsite manęs už nesklandumus.
Iki pasimatymo. Su didžia pagarba . . .
REDAKCIJOS PASTABA. Laiškas kalinio, kalėjusio su a.a. prof. Pranu Dovydaičiu, aišku, buvo pasirašytas. Vieta, kur anuomet buvo palaidotas profesorius, šiandien jau yra gyvenvietė. Dėl to nėra galimybės pargabenti į Lietuvą profesoriaus palaikų.
* * *
