19 amž. pradžioje anglų poetas D. Baironas parašė poemą „Šiljono kalinys", išaukštindamas kovotojo už šalies laisvę didvyriškai pakeltas kančias. Tokie kalinimai tada buvo tik išimtinais atvejais. Ką dabar pasakytų iš kapo atsikėlęs poetas, kai laisvės kovotojų ne šimtai, bet tūkstančiai laikomi už grotų be jokios kaltės, o vien tik todėl, kad nesilanksto savo tautos pavergėjams.
Paminėsiu vieną tokių kankinių — mok. Petrą Paulaitį, kalinamą Mordovijos ASSR n/o Javas P/ja. 385/3 lageryje. Jis nelaisvėje išbuvo virš 30 metų. Tai amžinas kalinys, jau praradęs viltį kada nors pamatyti laisvę. Priešaky dar penki metai kalinimo ir amžina tremtis Sibire.
Kuo gi nusikalto šis mokytojas? Gal užmušė ką, apvogė, išprievartavo, šnipinėjo? Ne, už tos rūšies nusikaltimus aukščiausia bausmė 12 metų. Tokių nuosprendžių skelbimų žurnale „Socialistinė teisė" rasi kiek tik nori kiekviename numeryje. Pvz., 1977.IV.27. Nr. 4 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendžiu Z. Krupovecas buvo nuteistas pagal Lietuvos TSR BK 118 str. 3d. laisvės atėmimu 12 metų už išžaginimą nepilnametės studentės. Net automobilis, kuris buvo tiesiogiai susijęs su pačiu nusikaltimo veiksmu, nebuvo konfiskuotas, nors pagal įstatymą (Lietuvos TSR BK 90 str.) turėjo būti konfiskuotas.
O štai kita žmogžudystės byla. Trakų liaudies teismo 1977.VII.6. nuosprendžiu J. Morozovas pagal Lietuvos TSR BK 104 str. už savo žmonos nužudymą nuteistas tik 8 metams sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
Žmogžudystės, išprievartavimai, vagystės, spekuliacija — paprastas kasdieninis reiškinys. Už šiuos nusikaltimus Tarybų šalyje bausmės švelnios palyginus su nuosprendžiais politiniams kaliniams, kurie neretai laikomi amžinai izoliuotais lageriuose arba psichiatrinėse ligoninėse. 1975 metais „gydant" buvo susidorota su paminklų restauruotoju Mindaugu Tamoniu. Dabar jau panašaus likimo laukia Kaliningrade „gydomas" inžinierius Henrikas Klimašauskas. Negalėdami sudaryti bylos, sugrūda į psichiatrines ligonines sveikus, tik kitaip, negu partijos linija reikalauja galvojančius asmenis.
Mokytojas P. Paulaitis pirmą kartą buvo teistas 1945 m. Gavęs pilną normą — 28 metus — atsėdėjo 10 metų ir 1956 m. kartu su visais amnestuotais grįžo į Lietuvą. Neilgai džiaugėsi laisve. 1957 m. spalio 30 d. vėl buvo areštuotas ir grąžintas į sustiprinto režimo lagerį „persiauklėti" 25 metams. Taip ir praleido žmogus visą savo jaunystę nelasvėje, praradęs sveikatą ir tikėjimą teisingumu, nustojęs vilties gyvas sugrįžti į tėvų žemę.
Teisingumas dabar pavirto utopine svajone. Tai liudija šių dienų istorija.
Izraelis raginamas pasitraukti iš jam gyvybiškai svarbių žemių, nes jos okupuotos. Tuo tarpu Tarybų Sąjungai, okupavusiai Pabaltijo kraštus ir kitas šalis, net priminti, nedrįstama, kad jai jau seniai laikas sugrąžinti pavergtoms tautoms laisvę. Ar daug kas protestuoja, kai Kubos kariai šeimininkauja Angoloje, Etijopijoje ir žvalgosi naujų aukų? Išvada aiški: maža tauta neturi teises egzistuoti, išsilaisvinti (žinoma, jeigu ji nėra komunistinė), su ja būtina susidoroti, „išvaduoti". Tautos tyli, stebi įvykius, susirūpinę žvalgosi, kada ateis jų eilė pulti grobuoniui į nasrus. Būkštauja pagrįstai, nes komunistinių imperialistų užmačios pasaulį užvaldyti darosi kasdien vis aiškesnės. Kyla klausimas: kodėl viena tauta tuo pačiu atveju vadinama pavergėja, o kita — išlaisvintoja? Kalbant apie Tarybų Sąjungą ir Izraelį kaip okupantus, reikia įžvelgti tarp jų didelį skirtumą. Pirmoji, klastingai pavergdama tautas, siekia pasaulinės hegemonijos, o Izraelis — gyvybinės erdvės.
Pavergtos tautos pažino komunistų partijos geležinę kumštį, traiškančią visa, kas priešinasi visagalei diktatūrai. Kai netenki vilties, prieš akis iškyla taurūs lietuvių kovotojų paveikslai, raginą nepasiduoti priešo užmačiom. Pavergėjas pavojingas, planingai ir sistemingai skiepija veidmainingas idėjas jaunimo tarpe. Dar čiulptuką žindančiam kūdikiui jau bruka Lenino ir partijos vardą. Spaliukus apkarsto ženkliukais, pionieriams veržiami kaklai raudonais kaklaraiščiais. Vyresnių klasių mokiniai priverčiami stoti į komjaunuolių gretas. Daugumas su ašarom akyse lyg gyvulėliai varomi į skerdyklas pasiduoda prievartautojams. Kas bus toliau? Kaip ir kada ištrūkti iš tos nuolat veržiamos kilpos? Knygynuose beveik dingo lietuvių grožinė literatūra. Vitrinos ir prekystaliai apkrauti, kaip žmonės sako, „rusišku chlamu": politine makulatūra, ateistine, propagandine spauda, Lenino raštais, Brežnevo atsiminimais ir pan.
Kol dar pavergėjai neišmoko išimti žmogaus smegenis ir pakeisti jas dirbtinėmis (komunistinio modelio), gėda būti gyvais lavonais, aklais ir nebyliais, kokiais jie mus ir laiko. Juk balsuojant — lyg akliems įspaudžia kortelę į rankas; susirinkimuose žmonės iš baimės tyli tarsi nebyliai. Iš jų visada reikalaujama vieno ir to paties — pritarti. Ne atsitiktinai ir rašytoja V. Žilinskaitė parašė feljetoną apie dirbtinę ranką, kuri susirinkimuose galėtų pilnai pavaduoti žmones. Tai sutaupytų daug veltui gaištamo laiko . . . Laikraščiuose dažnai pabrėžiama, kad visi darbai lygiai garbingi, negalima juos skirstyti į juodus ir baltus. Bet kai tik prisimena lietuvius, gyvenančius užsieny, ypač Amerikoj dirbančius fizinį darbą, mūsų spauda juos išjuokia, vadindama juodadarbiais. Komunistinėje propagandoje tas pats darbas pas mus vadinamas garbingu, svetur greit pavirsta žeminančiu žmogaus orumą, juodu.
Visi žinom kiek daug simpatijos komunistinė spauda rodo darbininkų streikams svetur, užsieny. Bet tegul tarybinis darbininkas pamėgins streikuoti, — streikininką tuoj apšauks ne kovotoju už savo gerbūvį, bet liaudies priešu, fašistu, imperialistų agentu. O darbininkas niekur taip nėra išnaudojamas kaip Tarybų Sąjungoje. Tam pajungti visi kanalai: žmogaus silpnybės, garbėtroška, medaliai, įvairiausių vardų suteikimas, ordinai, privilegijos (tik ne veltui) ir pan. Visi iki vieno pakinkyti lenktyniauti. Partijos botagas gena visus: jaunus ir senus, kolektyvus ir pavienius asmenis: ryt padaryti daugiau negu šiandien! . . Ribos nebuvo nėra ir nebus — besočiui niekada negana. O kągi žmonės? — Pritaria, nes kito pasirinkimo nėra. Atsimenam, buvo pupmečiai, kukurūzmečiai, sužlugdė žemės ūkį, nes reikėjo pritarti valdžios potvarkiams. Buvo ūkių smulkinimai, po kelių metų stambinimai — liaudis turėjo vieningai pritarti. Taip nuvertinti žmonės nieko jau ir negalvoja.
Karui pasibaigus (1945 m.) rusų kariai galvas kraipydami stebėjosi, kokie, girdi, jūs turtingi, — mat kiekvienoj pirkioj gaudavo sočiai pavalgyti.
Iš tikrųjų Lietuvos kaimas, pagyvenęs Nepriklausomoj Lietuvoj tik 20 metų, turėjo ko pavalgyti ir kitiems duoti, kai tuo tarpu rusai savo kolchoziniame rojuje badavo ir būriais ateidavo į Lietuvą su maišeliais duonos prašyti. O dabar, jeigu vėl prasidėtų karas, nereikėtų ir neutroninių bombų — liaudis badu išmirtų.
Kasdien giriamasi laimėjimais. Bet liaudis sako: „Pagyrų puodas — netaukuotas". Iš tikrųjų, pasigyrimai jokių vertybių nesukuria.
Daugelis lietuvių užsikrėtė pralobimo manija. Gyvenimo tikslas - pilaitė, mašina, nesvarbu kaip įgyta: spekuliuojant, vagiant, sukčiaujant. Dvasios vertybės jiems — praeito šimtmečio atgyvena. Tik maža dalis žmonių netampa utilitaristais, stoja ginti žmogaus orumą, jo teises, paaukodami net savo laisvę. Toks yra Petras Paulaitis, nesilankstęs, nepritaręs pavergėjams. Jis ir jo draugai lyg girių ąžuolai tvirti, nepalaužiami kovoja atkakliai su gyvenimo audrom. Visus tikrus lietuvius jaudina jų stipri valia, pajungta Tėvynės meilei, žmogaus laisvei.
Niekam nevalia pamiršti didvyrius, savo kančia skelbiančius, kad Lietuva dar gyva!
K. Sparnys
