LKB Kronikos 10-jame numeryje buvo patalpintas technikos mokslų kandidato inžinieriaus Mindaugo Tamonio pareiškimas, kuriuo jis atsisakė restauruoti Kryžkalnyje pastatytą paminklą tarybinei armijai. M. Tamonio reikalavimas pastatyti paminklą nukentėjusiems Stalino kulto laikais, nepripažinimas prievartinio Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį — tiek paveikė aukštuosius valdžios pareigūnus, kad jie ryžosi neeilinei avantiūrai.
Darbovietėje M. Tamonis administracijos pareigūnų buvo kaltinamas, jog pritaręs Čilės chuntai.
— Čilės chuntai aš nepritariu, nes jų elgesys prieštarauja krikščioniškajai etikai, — paaiškino M. Tamonis.
— Tai tu krikščionis?
— Taip.
— Tikintis?
— Taip, — patvirtino užklaustasis.
Jam buvo pasiūlyta susirasti kitą darbą, nes Paminklų restauravimo institute dirbti negalėsiąs.
Po kurio laiko pas Mindaugo tėvus apsilankė saugumo darbuotojas, pasivadinęs „daktaru".
— Ar jūs žinote, kas laukia Mindaugo? — užklausė atvykėlis, ir, apsimetęs geradariu, pasiūlė išeitį. — O gal jį būtų galima padaryti ligoniu ir gydyti namuose? Ar jūsų namuose niekas nesirgo psichine liga? Gal Mindaugo elgesyje pastebėjote ką nors keisto?
Tokiu būdu įbauginti tėvai, kartu su „daktaru" pradeda ieškoti Mindaugo elgesyje kokių nors „keistenybių".
Greitai Mindaugas gavo iškvietimą prisistatyti į karinį komisariatą „eiliniam medicininiam patikrinimui". Vienas gydytojas, patikrinęs rankų ir kojų refleksus, nukreipė M. Tamonį į Psichoneurologinį dispanserį Vilniuje, Vasaros gatvėje. Medicinos, sesuo M. Tamoniui paaiškino, kad jai įsakyta atvykėlio neišleisti. ..
Tokiu būdu M. Tamonis, išdrįsęs garsiai pasakyti tarybinei valdžiai tiesą apie Lietuvą, buvo patalpintas psichoneurologinėje ligoninėje, panašiai kaip generolas Grigorenko, Medvedevas, Pliuščas ir kt., kuo nors neįtikę dabartiniam valdžios režimui.
Gydytoja Vaičiūnienė (rusė) griebėsi intensyvaus „gydymo". Mindaugiui Tamoniui pradėjo leisti tokias dideles insulino dozes, kad jos iššaukia šoką: jis netenka sąmonės, paskui, suleidus gliukozę, pradeda ją atgauti, blaškosi, ir dėl to kelioms valandoms pririšamas prie lovos. Toks „gydymo" būdas sveiko žmogaus psichikai gali palikti nepašalinamų pasėkų. M. Tamoniui yra duodami ir kiti preparatai, kurių pavadinimai nėra žinomi.
Kai Tamonis bandė atsisakyti priimti vaistus, jam pareiškė, jog būsiąs perkeltas į pirmą skyrių, kur vaistai suleidžiami prievarta.
Šio „gydymo" pasėkoje sutriko Tamonio medžiagų apykaita — greitu laiku priaugo apie 17 kg svorio, pradėjo kankinti nemiga, visiškai negali skaityti.
M. Tamonis turėjo atsakyti į anketą, susidedančių iš 564 klausimų, liečiančių jo asmeninį gyvenimą, politiką, religiją — ar tiki Dievą, ar lanko bažnyčią ir t.t.
Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje randasi ir daugiau panašių „ligonių", karinio komisariato pasiųstų gydytis „nuo įsitikinimų".
Gydytoja Vaičiūnienė su Tamoniu dažniausiai kalba apie jo poelgį, ragindama pakeisti savo pažiūras.
M. Tamonis, 33 m. amžiaus, vedęs, turi du vaikus, poetas. Jo eilėraščiai Tomo Kuršio pseudonimu buvo spausdinami „Literatūroje ir mene", „Poezijos pavasaryje" ir emigracijos žurnale „Metmenys".
***
1974 lapkričio mėnesį į Europos katalikų Berlyno konferenciją vyks Lietuvos kunigų grupė, kurią organizuoja ne Bažnytinė vyriausybė, o ateistinės valdžios pareigūnai. Kandidatai net neatsiklausiami, ar jie pageidauja vykti, — tik pranešama, kad reikia pristatyti 8 fotonuotraukas ir ruoštis kelionei. Kad Lietuvos kunigų grupė solidžiau atrodytų, verčiami į Berlyną vykti kai kurie Bažnyčiai ištikimi kunigai.
Ką gins Europos katalikų konferencijoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai? Nėra maldaknygių, katekizmų. Už maldaknygių ir religinės literatūros gaminimą tikintieji pūsta saugumo kalėjime. Du vyskupai tremtyje. Saugumo organai tebeterorizuoja Kunigų seminariją. Mokiniai prievartaujami dėl religinių įsitikinimų... Jei šitai delegatai iš Lietuvos nutylės ir kunigiška sutana pridengs Lietuvos Kat. Bažnyčios skriaudas, kaip tada juos įvertins Lietuvos tikintieji ir istorija?
