1965 m. šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje buvo paversta ateistiniu muziejumi.
„Vakarinėse Naujienose" periodiškai skelbiama, jog ateistinis muziejus už grynus pinigus superka iš asmenų visa, kas susiję su religine praktika. Panašūs skelbimai talpinami ir rajoniniuose laikraščiuose. Pabrėžiama, kad supirktieji daiktai nebus naikinami, išjuokiami, bet išsaugomi ateičiai. Pasirodo, kad ateistinis muziejus superka net maldaknyges, kurios buvo išleistos dideliais tiražais. Kauno Politechnikos instituto, Lietuvos Žemės Ūkio akademijos ir kt. aukštųjų mokyklų studentams už atneštą maldaknygę pasirašoma ateizmo įskaita. Muziejaus darbuotojai, rengia ekspedicijas po Lietuvą, apsimesdami kuo tik nori — kraštotyrininkais, Istorijos-etnografijos muziejaus bendradarbiais — tik ne ateistais. Klausantis jų kalbų, atrodo, kad jiems maldaknygė ar kokia religinė knyga yra didelė brangenybė. Nevienas katalikas, atidavęs religinę knygą su geriausia intencija — tegu jauni žmonės pasiskaitys ir kitiems papasakos — tik po laiko suvokia, kad pas juos buvę ne katalikai, o ateistai.
***
Atvažiavę į rajoną, perspėja valdžią, kad ši neprasitartų, jog yra atvažiavusi ekspedicija iš Ateistinio muziejaus. Šios ekspedicijos dalyviai būna apsirūpinę Istorijos-etnografijos muziejaus dokumentų blankais. Įsigyjant religinio meno kūrinius, nevengia apgaulės ir net prievartos. Pavyzdžiui, Ateistinio muziejaus bendradarbiai su valdžios pagalba, pasiėmę raktus nuo Mosėdžio kapinių koplyčios, norėjo rekvizuoti vieną paveikslą. Vienai moteriškei protestuojant, muziejaus darbuotojai bandė paveikslą paimti jėga.
***
Siekiant, kad Ateistinis muziejus turėtų kuo daugiau lankytojų, jame organizuojami renginiai, nieko bendro neturintys su ateizmu, pvz., kupiškėnų vakaronė, susitikimas su keliautoju A. Poška ir kt. Pastarajame susitikime buvo pažadėta pademonstruoti kino filmą apie Indiją, bet vietoje jo norėta pademonstruoti ateistinį. Tik po to, kai pasigirdo šauksmai ir švilpimas, buvo pranešta, kad, sugedus aparatūrai, filmas nebus demonstruojamas.
Nors įėjimas į Ateistinį muziejų nemokamas, bet lankomumas labai mažas. Žinoma, atvežę moksleivius parodyti Vilniaus įžymybes, mokytojai privalo juos atvesti ir į ateistinį muziejų.
Nors ir stengtasi, tačiau ekpozicijose neišvengta vulgarumo ir tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimo — eksponuojami šventinti liturginiai indai, kabo antireliginės karikatūros ir t.t.
Užrašai atsileipimų knygoje liudija, kad daugelis žmonių giliai pasipiktinę, jog muziejus įrengtas bažnyčioje. 1812 m. Napoleonas, šioje bažnyčioje įsirengdamas sandėlį, mažiau ją išniekino, negu dabartiniai ateistai.
„Buvau, žiūrėjau, ir tik čia pirmą kartą pajutau — tikiu Dievą" A. R. (užrašas atsiliepimų knygoje).
