LKB Kronika, Nr. 12
1972 kovo 19 labai nedrąsiai pasirodė pirmasis LKB Kronikos numeris, visai nenujausdamas, kokio dėmesio susilauks Tėvynėje ir pasaulyje. Ateistinė valdžia ją apkaltino ir masinėmis kratomis bei areštais bandė nutildyti. Nepavyko. Valstybinio saugumo pareigūnai, suvokdami, kad šitokiomis priemonėmis vargu ar pavyks LKB Kroniką sunaikinti, griebėsi „subtilesnių" priemonių — sukompromituoti ją ir jos leidėjus. Lietuvos kunigams ir tikintiesiems žinomi faktai, kaip saugumiečiai prievartauja kai kuriuos kunigus pasisakyti prieš LKB Kroniką. Neseniai paaiškėjo, kad valdžios pareigūnai kreipėsi net į vyskupą Matulaitį - Labuką, reikalaudami viešu aplinkraščiu pasmerkti LKB Kroniką. Vyskupas atsisakė, motyvuodamas, kad toks žingsnis vien sukompromituos tikinčiųjų akyse Lietuvos ordinarus, kaip tai atsitiko pasmerkiant 17000 memorandumą.
Rugsėjo pradžioje vysk. Labukas ir kiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Ordinarai gavo anonimą, pasirašytą „Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės" vardu. Laiške smerkiami „reakcingi" Vilkaviškio vyskupijos kunigai ir reikalaujama, kad vysk. Labukas, būdamas Vatikane, iš ten pasmerktų tuos, kurie „bando istorijos ratą pasukti atgal".
Lietuvos kunigai mano, kad vysk. Labukas gali būti saugumo organų verčiamas šį anonimą nusivežti į Vatikaną, kaip įrodymą, ką apie dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį mąsto „uolūs" kunigai.
Kadangi anonimas kunigų ir tikinčiųjų yra plačiai komentuojamas, tai LKB Kronika supažindins ne tik su juo, bet ir su dviem atsakymais, kuriuos" parašė Vilkaviškio ir Vilniaus vyskupijų kunigai. Jų pavardės LKB Kronikai gerai žinomos.
A N O N I M A S
Jo Ekscelencijai Vysk. J. Matulaičiui-Labukui, Kauno Arkivykupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui
Nuorašai: J. E. Vysk. J. Pletkui, J. E. Vysk. R. Krikščiūnui, J. E. Vysk. L. Poviloniui, mons. Č. Krivaičiui ir kan. J.Andrikoniui
Vienatinis Dievo Sūnus buvo Tėvo siųstas žemėn, kad savo įsikūnijimu atpirkdamas visą žmonių giminę, ją atnaujintų ir sujungtų į vieną. Ir jis, prieš aukodamas save ant kryžiaus altoriaus, meldė Tėvą už tikinčiuosius, „kad visi būtų viena" (Jn. 17, 21), savo mokiniams Jis davė naują tarpusavio meilės įsakymą, kad tikintieji suaugtų į vieną kūną. Jei tikintieji, tai juo labiau kunigai — to Kristaus Kūno statytojai.
Šiandien tos kunigų vienybės ypač pasigendama. Jūsų Ekscelencija gerai pažįstate savo valdomųjų vyskupijų kunigų nuotaikas, Jums pakankamai gerai žinoma ypač kai kurių reakcingų Vilkaviškio vyskupijos kunigų veiksmai, kurie priešingi Kristaus valiai, — Jo Bažnyčią ne stato, bet griauna. Jie tikinčiųjų akyse šmeižia ir apjuodina daugelį uolių Kristaus vynuogyno darbininkų, neišskiriant ir pačių Ordinarų, kurie pagal Vatikano II visuotinės santarybos ir paskutiniųjų popiežių mintį stropiai darbuojasi dabartinėse gyvenimo sąlygose, kurios, tiesa, nei vieno nelepina. Ne paslaptis, kad mūsų religinio gyvenimo ir darbo sąlygos nėra lengvos, tačiau ir jose galima sėkmingai darbuotis Bažnyčios ir sielų išganymo labui.
Vatikano II santarybos nutarimuose daug kalbama apie kunigų tarpusavio santykius, apie jų pareigą kurti Kristaus Kūną. „Tai reikalauja, ypač mūsų laikais, daugiariopų ir naujų prisitaikymo formų" (Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą).
Darbščių ir gerai laiko dvasią suprantančių kunigų dėka iš griuvėsių prikeltos K. Naumiesčio, Pajevonio, Šakių ir kitos bažnyčios, daugelyje vietų pastatyti laikini maldos namai, kaip Kapčiamiestyje, Bartininkuose, Pilviškiuose ir kitur, visu grožiu suspindėjo daugelis paskutiniaisiais metais atrestauruotų bažnyčių. Galima drąsiai tvirtinti, jog šiandien mūsų vyskupijos bažnyčios yra žymiai platesniu mastu restauruojamos, puošiamos, gražinamos, negu prieškariniais laikais. Ir kas visa tai padarė? Ar tie, kurie save laiko, o kartais net Vatikano radijo pavadinami „tauriaisiais lietuviais"? Ne! Tai daugiausia tie, kurie reakcingų kunigų laikomi ateistų statytiniais sugriauti katalikų tikėjimą ir Bažnyčią Lietuvoje.
Keistas paradoksas! Ateistų statytiniai puošia ir gražina bažnyčias vietoje to, kad turėtų jas griauti ir nuo jų nusigręžti, o vadinami „kunigai patriotai", „kovotojai už Bažnyčios ir religijos laisvę" visokiais būdais stengiasi istorijos ratą pasukti atgal, trokšdami vien tik tuščiai pagarsėti užsienio radijo ir spaudos skiltyse, tapti nevainikuotais kankiniais, patenkinti savo nežabotą savimeilę ir garbėtrokšką.
Visiems žinomas senas dėsnis — „divide et impera". Būtų ne taip pikta, kad tas skaldymas vyktų iš ateistų pusės, bet kuo pateisinti mūsų tarpusavio skaldymąsi? Ar tai nėra vandens pylimas ant svetimo malūno?
Ekscelencija gerai žinote, kad vietos valdžios organai kai kuriuose rajonuose pradeda atiminėti duotus leidimus restauruoti bažnyčias, neišsiskiria tam reikalingų medžiagų, kai kur pradeda labiau varžyti kunigų atvažiavimą į atlaidus ir t.t. Ar tai nėra teisinga tarybinės valdžios reakcija prieš kai kurių kunigų -reakcionierių vedamą šovinistinę propagandą? Kodėl gi į tai nereaguoja mūsų Kurijos, vyskupai ir vyskupijų valdytojai? Ar tokia laikysena naudinga Bažnyčiai?
Seminarijos vadovybė skundžiasi, kad trūksta kandidatų į I - ąjį kursą, kad šiais metais vyko stipresnė kandidatų atranka. Ar ir čia nepadarė meškos patarnavimą vadinama slapta Kunigų seminarija, į kurią reakcingi kunigai verbuoja savo kandidatus? Pagaliau, Ekscelencija, gerai žinote, ko verti ir kiek naudingi „kunigai podpolščikai", t.y. kažkieno slapta įšventinti kunigai. Kunigas tik tada pilnai atlieka savo pašaukimo pareigas ir naudingas Bažnyčiai, kai jis dirba pačioje bažnyčioje, o ne knaisiojasi po jos pamatais.
Jūsų Ekscelencija! Mums gerai žinoma ilgametė Jūsų kurijinio darbo praktika, taip pat ne mažiau pažįstamos Jūsų realios pažiūros į gyvenimą bei šiuolaikinį visuomenės vystymąsi; mes žinome, kad Jūs mokate daiktus pavadinti savais vardais, tačiau norėtume, kad Jūs liktumėte taip pat dalykiškas ir vertindami dabar susidariusią padėtį Jūsų valdomoje Vilkaviškio vyskupijoje.
Popiežius Jonas XXIII išreiškė mintį, jog mes privalome ieškoti ne to, kas mus skiria, bet kas mums visiems yra bendra ir kas mus jungia. Norėtume, kad ir Jūs, Ekscelencija, pažvelgtumėte į ateitį šio didžiojo mūsų laikų popiežiaus akimis ir, kiek tai nuo Jūsų priklauso, padarytumėte galą nieko bendro su Kristaus dvasia neturinčiam dvasiškijos skaldymuisi ir nepagrįstiems šmeižtams tų, kurie savo pečiais neša „dienos ir kaitros naštą" (Mt. 20,12); norėtume, kad Jūsų ganytojiškas žodis padėtų greičiau realizuoti V. Jėzaus maldos žodžius: kad visi būtų viena Jn. 17,21).
Neužilgo Jūs, Ekscelencija, vyksite į Vatikaną. Mes norėtume išgirsti iš ten Jūsų, kaip ganytojo, tiesos žodį apie mūsų vyskupija ir jos kunigus, nes, Jums tylint, už Jus kalba Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kuri neatstovauja nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios, nei mūsų vyskupijos.
Grupė Vilkaviškio vyskupijos kunigų.
1974.IX.1.
