A T S A K Y M A S
Į „grupės Vilkaviškio vyskupijos kunigų" vardu 1974 rugsėjo 1 Lietuvos vyskupams ir valdytojams parašytą laišką.
Šiomis dienomis Kaišiadorių vyskupijoje yra platinamas vysk. Matulaičiui - Labukui adresuotas anoniminis laiškas, parašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės vardu. Nuorašai pasiųsti vysk. J. Pletkui, vysk. L. Poviloniui, vysk. R. Krikščiūnui, mons. Č. Krivaičiui ir kan. J. Andrikoniui.
Politinis laiško turinys yra užmaskuotas Šv. Rašto citatomis, suplaktomis su dabartine ateistų terminologija: „reakcingi kunigai", „istorijos rato pasukimas atgal", „teisinga tarybinės valdžios reakcija", „kunigai podpolščikai". Tikriausiai laiškas buvo inspiruotas, o gal būt, net parašytas ne kunigų, o ateistų.
Kyla klausimas, kodėl tie, kurie tariasi giną Bažnyčios reikalus, nedrįso pasirašyti? Juk už tokį laišką jie susilauktų vien ateistinės valdžios pagyrimo! Vilkaviškio vyskupijos kunigai, ne kartą rašę vysk. Labukui raštus gyvybiniais Bažnyčios reikalais, turėjo drąsos juos pasirašyti, nors už tai tikėjosi ateistinės valdžios represijų. Taip ir buvo. Kun. Vaclovas Degutis buvo nušalintas nuo Lazdijų dekano ir klebono pareigų ir nugrūstas į užkampį, o jo vikaras kan. Gvidonas Dovydaitis ir po šiai dienai valdžios nekenčiamas.
Anonimo autoriai pergyvena dėl kunigų vienybės stokos, tačiau neišryškina, kuriam tikslui kunigų vienybės siekia — Bažnyčiai statyti ar griauti? O gal autoriai susirūpinę, kad netolimoje praeityje Lietuvos kunigai vieningai nepasmerkė popiežiaus Pijaus XII veiklos, o atsirado vos keletas „prisiderinusių prie laiko sąlygų" kunigų?
Kas tie Vilkaviškio vyskupijos „reakcingi kunigai"? Iš laiško turinio atrodytų, kad jų nedaug, jie neremontuoja bažnyčių, šmeižia uolius kunigus ir siekia pagarsėti užsienio spaudos skiltyse, tapti nevainikuotais kankiniais.
Anonime grupė, jei turėtų bent kiek sąžinės ir pilietinės drąsos, nurodytų faktus: kas, kada ir kaip apšmeižė uoliuosius kunigus? Mes esame įsitikinę, kad kunigai — A. Šeškevičius, P. Bubnys, J. Zdebskis — pateko į užsienio spaudos skiltis dėl to, kad uoliai ėjo savo pareigas ir, nepaisydami valdžios draudimų, mokė vaikus katekizmo. Laiško autoriai turėtų žinoti ir kitų represuotų kunigų pavardes.
Anoniminio laiško autoriai, norėdami suklaidinti pasaulio opiniją, nukreipiant jos dėmesį nuo Bažnyčios persekiojimo, šneka apie dabar vykdomus Lietuvos bažnyčių remontus.
Iš tikrųjų, Lietuvos kunigai, perėję Golgotos kelią Tėvynėje ar Sibire ir likę ištikimi Bažnyčiai, daug dėmesio skiria bažnyčių remontams, nes visos kitos veiklos sritys — darbas mokykloje, spaudos baruose, katekizacija ir t.t. — suvaržytos arba visiškai uždraustos. 1955 - 57 metais valdžia buvo išskyrusi bažnyčių remontams nedidelius statybinių medžiagų kiekius. Vėliau bažnyčių remontas priklausė vien nuo parapijos klebono apsukrumo. Ateistinė valdžia ne tik nepadėjo, bet kaip įmanydama trukdė — vienur neleisdama remontuoti, kitur net bažnyčias uždarydama, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Kaune, Žagarėje, Pašilėje ir kt.
Kunigams, dirbantiems Vilkaviškio vyskupijoje, neteko girdėti, kad uolūs bažnyčių atstatytoj ai ir grąžintojai Šakiuose, Pajevonyje ir kt. kieno nors būtų laikomi ateistų statytiniais. Šitai sukūrė anonimo autoriųfantazija.
Ar gali tikintis kunigas, žinodamas laiko sąlygas, kaltinti uoliai dirbančius kunigus noru „pasukti istorijos ratą atgal"? Tai ateistų šneka. Anonimo autoriai, žinodami seną principą „divide et impera", turėtų padaryti atitinkamas išvadas.
Gaila, kad laiške paviršutiniškai paliečiama Kunigų seminarijos problema.Kai kurie kandidatai, pavyzdžiui, Raseinių vikaras J. Čepėnas, laukę priėmimo į seminariją 10 metų. Ketvirto teologinio kurso klierikas Vytautas Merkys iš seminarijos buvo išvytas, padedant milicijos pareigūnams. Tuo metu anonimo autoriai tylėjo. „Reakcingų kunigų" vardas mažiau buvo minimas, negu dabar. Taigi, kas tada darė „meškos patarnavimą", kad Kunigų seminarija taip buvo spaudžiama? Nereikėtų užmiršti, kad po to, kai „reakcingi kunigai" pradėjo kovoti už Seminarijos teises, valdžia leido į ją įstoti dvigubai daugiau kandidatų.
Rašte užsiminta apie slaptą Kunigų seminariją. Iki šiol apie ją kalbėjo tik saugumo pareigūnai tardymų metu. Mes esame įsitikinę, kad alkanas turi teisę į duoną. Jei oficialioji Seminarija, įsprausta į griežtus ateistinės valdžios rėmus, nepatenkina tikinčiųjų poreiškių — šįmet jau mirė 16 kunigų, o Seminariją baigė vos 8 klierikai — tai kunigai turi būti ruošiami pogrindyje. Reikia bijoti vieno, kad istorija nepakaltintų Lietuvos kunigijos už pavėlavimą. Kai ateistai panaikins visus oficialiosios Seminarijos suvaržymus, pogrindžio Seminarija neteks savo egzistavimo prasmės. Šiandien Lietuvos Kat. Bažnyčiai gyvybiniai reikia kunigų ir šia problema turi rūpintis visi — vyskupai, kunigai ir tikintieji.
Anonimas piktinasi kunigais „podpolščikais" — pogrindininkais. Argi jie į pogrindį nuėjo savo noru? Iki 1944 metų Lietuvoje kunigų pogrindininkų nebuvo. Kur ir kada kunigai pogrindininkai knaisiojosi po Bažnyčios pamatais? Ar šių kunigų pagalba retėjančioms kunigų eilėms galima kvalifikuoti kaip knaisioj imasi po Bažnyčios pamatais? Kaip tada suprasti Vatikano II Santarybos dekretą apie pasauliečių apaštalavimą, jei represuotų kunigų pastoracinis darbas laikomas Bažnyčios griovimu? Mes esame giliai įsitikinę, kad kunigai pogrindininkai gali daugeliui būti tikėjimo, drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžiais.
Norėtume „uoliesiems kunigų vienybės gynėjams" priminti netolimą Ukrainos graikų - katalikų Bažnyčios praeitį. 1946 m. Lvovo grupė kunigų sušaukė liūdnai pagarsėjusį „sinodą", kuris nutarė Ukrainos graikų-katalikų Bažnyčią prijungti prie Rusijos Provoslavų Bažnyčios. Pagal Bažnytinę teisę Sinodą gali sušaukti tik vyskupai. Šiame Lvovo „sinode" vyskupai nedalyvavo ir jo nutarimų nepatvirtino. Vienok nuo šio „sinodo" 5 milijonai Ukrainos katalikų neturi nė vienos oficialiai veikiančios bažnyčios, o visi vyskupai ir šimtai kunigų nuėjo į pogrindį ir didelė jų dalis jau tapo nevainikuotais kankiniais?
Atrodo, kad anonimas galėtų lengva širdimi, jei ateistai to panorėtų, padaryti podpolščikais, besirausiančiais po Bažnyčios pamatais, visus apaštalus ir pirmųjų amžių krikščionis.
Laiške piktinamasi, kad „reakcingi kunigai" šmeižia ir net moko vyskupus, o patys anonimai reikalauja, kad vysk. J. Labukas būtų „dalykiškas", prakalbėtų per Vatikano radiją, priekaištauja, kad Kurijos nereaguoja į „reakcingų kunigų šovinistinę politika". Skirtumas tarp vienų ir antrų tik tas, kad vieni, rašydami peticijas dėl opiausių Bažnyčios problemų, pasirašo, o pastarieji, siekdami neaiškios vienybės — lieka anonimais.
Anonimas labai nepatenkintas, kad per Vatikano radiją kalba Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Reiktų neužmiršti, kad faktai visada kalba; kai jie išnyks — LKB Kronika tapusi nereikalinga — nutils.
Minėtu laišku Lietuvos ateistai siekė suduoti Bažnyčiai smūgį pačių dvasiškių rankomis, dezinformuoti pasaulio viešąją opiniją ir Apaštalų Sostą, sukompromituoti kunigus tikinčiųjų akyse ir psichologiškai nuginkluoti jaunus kunigus bei klierikus. Lieka prisiminti šv. Petro žodžius: „Broliai, būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu."
Kunigai vilkaviškiečiai.
1974 rugsėjo 25.
***
J. E. Vyskupui dr. J. Matulaičiui - Labukui
Nuorašai: Visiems Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams
P r a k i l n u s i s G a n y t o j a u,
Neseniai gavote Vilkaviškio vyskupijos „grupės" kunigų anoniminį laišką. Autoriai ar autorius neišdrįso pasirašyti, nors už tą laišką jiems negresia joks pavojus nei iš bažnytinės, nei iš civilinės valdžios pusės. Šiame rašte minimi faktai bei klausimai yra nušviesti ne visai teisingoje šviesoje. Todėl teisingumas reikalautų pažiūrėti į tai ir iš antrosios pusės — audiatur et altera pars.
Anonimas kalba apie kai kurių kunigų veiksmus, kurie „Bažnyčią ne stato, o griauna", kalba apie jų šmeižikišką veiklą. Gaila, kad šio teiginio nepagrindę faktais: kokie veiksmai „griauna Bažnyčią" ir kokiais šmeižtais juodinami konfratrai ir ordinarai? Dėl pastarojo teigimo tenka pastebėti, kad vieši veiksmai visuomet yra viešai vertinami, bet ne kiekvienas vertinimas yra jau šmeižtas.
Laiške džiaugiamasi atstatytomis bei atremontuotomis ir šiaip gražiai užlaikomomis bažnyčiomis ir tvirtinama, kad visa tai — nuopelnas vien tų kunigų, kurie yra laikomi „ateistų statytiniais". Truputį per daug išpūsta ir pasigirta. Argi bažnyčių neremontavo ir tie, kuriuos anonimas vadina „reakcingais"? Mūrinių ar medinių bažnyčių remontas dar neišsemia visos kunigo veiklos: už šias negyvųjų bažnyčių statybas yra daug svarbesnė „gyvųjų bažnyčių" statyba — katekizacija, pamokslai ir šiaip darbas su žmonėmis. Deja, šį pastarąjį momentą kai kas pamiršta.
Anonimas kalba apie kunigus, kurie „stengiasi istorijos ratą pasukti atgal, trokšdami tik tuščiai pagarsėti. .. patenkinti savo neribotą savimeilę ir garbėtrošką". Nežinia, ką autorius čia turi mintyje: kokiais veiksmais norima pagarsėti ir patenkinti savo savimeilę ir garbėtrošką... Gal vaikų katekizacija? Bet juk tai yra Kristaus priesakas: „Eikite ir padarykite mano žmonėmis" (Mt. 28, 19); „Leiskite mažutėlius pas mane" (Mt. 19,14). Tai yra ir Bažnyčios įsakymas: CIC 1329 religijos dėstymą vaikams laiko viena iš svarbiausių kunigo pareigų, ar gali būti rami kunigo sąžinė, jei jis neatlieka šios pareigos? Ir kas jį gali atleisti nuo šios pareigos? Gal civilinė valdžia? Bet juk „Dievo reikia daugiau klausyti, negu žmonių" (Apd. 5, 29). Ar galima apšaukti garbėtroškomis tuos, kurie nori būti ištikimi Kristaus ir Bažnyčios priesakams ir klauso kunigiškos sąžinės? Labai liūdna ir skaudu, kad yra kunigų, kurie šią pareigą apleidžia: nedirba su vaikais, kartais, net nepatikrinę žinių, prileidžia prie sakramentų. Gal tai ir yra „pilnas pašaukimo pareigų atlikimas"?
Argi apaštalai, kurių šventėse vartojame raudoną — kančios ir kraujo — arnotą, buvo garbėtroškos ir siekė patenkinti savo neribotą savimeilę? Ar jie, kurie kalbėjo: „Spręskite patys, ar teisinga jūsų klausyti labiau, negu Dievo!" (Apd. 4,19), norėjo „pasukti istorijos ratą atgal"? Jie norėjo tik būti ištikimi Kristui — visa kita jiems buvo nesvarbu. Kažin, ar garbinga yra primesti kažkokias nešvarias intencijas tiems kunigams, kurie už vaikus yra bausti piniginėmis baudomis ar ėję į kalėjimą?
Anonimas rašo, kad kai kurių kunigų veiksmai yra priešiški Kristaus valiai, Jo Bažnyčią ne stato, o griauna. Gaila, kad nenurodė, kokie tie veiksmai — gal katekizacija?
Anonimas pastebi, kad civilinės valdžios organai pastaruoju metu yra griežtesni Bažnyčios atžvilgiu. Įdomu, kada buvo mažiau griežti, — nebent karo metais. Juk ateistų tikslai nėra pasikeitę.
Anot anonimo, Seminarijos vadovybė skundžiasi kandidatų trūkumu, — ir šiemet buvusi stipresnė kandidatų atranka. Argi čia kalti, kaip anonimas tvirtina, reakcingi kunigai su savo „meškos patarnavimu"? Kaip nestigs kandidatų, jei daugiau kaip ketvirtis šimtmečio yra varžomas kandidatų įstojimas į Seminariją? Įdomu, kuriais gi metais civilinė valdžia nedarė „stiprios kandidatų atrankos"?
Anonimas trimituoja apie „slaptą kunigų seminariją". Tai tuo tarpu yra tik kalbos. Bet jei tai būtų ir kažkas realaus, kas čia blogo? Rūpintis pašaukimais — visų pareiga. Kam ordinarai viename aplinkraštyje kalba apie „Gerojo Ganytojo" sekmadienį? Kam Kristus kalbėjo, kad „piūtis didelė, o darbininkų maža" (Mt. 9,38)? Pagaliau, nebūtų kalbų apie „slaptą seminariją" jei civilinė valdžia leistų visiems įstoti, kas tik nori.
Anonimas su ironija kalba apie „kažkieno slaptai įšventintus kunigus". Kas yra tie „kažkas"? Vyskupai? Nepagarbus atsiliepimas apie vyskupus meta dėmę kunigiškam orumui ir išduoda nebažnytišką dvasią: tai dezertyro, ne kario, šneka...
Metami akmenys į kunigus „podpolščikus". Ar jų būtų, jei civilinė valdžia netrukdytų tokiems dirbti? Kažin, ar šie kunigai ne pilniau atlieka savo pareigas, ar ne daugiau parodo idealizmo ir aukos už daugelį tų, kurie dirba oficialiai ir viešai? Ar toks neigiamas nusistatymas prieš tuos konfratrus, kurie, nebodami pavojų, išeikvoję savo jėgas ir sveikatą 48 darbo valandų savaitėje, suranda savyje energijos skirti savo mažytį laisvalaikį pastoracijai, — neišduoda žemo jausmo? Kas iš mūsų, oficialiai dirbančiųjų, parodo tiek idealizmo, pasišventimo ir meilės sieloms, kaip šie „kunigai darbininkai"?
Pagaliau, Bažnyčios istorijoje tokia praktika — ne pirmiena. Kai Anglijoje kunigai negalėjo laisvai dirbti, jie ruošėsi Europos žemyne ir paskui slapta vyko į Britų salas, kur jų laukė kalėjimas ir mirtis. Panašiai kunigai yra dirbę Meksikoje, Kinijoje ir kitur religijos persekiojimo laikais.
Anonimas cituoja Vatikano II Santarybos dekreto ištrauką apie kunigo darbą, prisitaikant prie pakitusių laiko sąlygų. Nežinia, kaip laiško autorius išsiaiškina šią direktyvą. Gal naujomis pastoracijos formomis reiktų suprasti atsisakymą nuo katekizacijos, nuo vaikų ministrantų,nuo moksleivių procesijoje? ...
Anonimas teigia, kad kunigas tik tada yra „naudingas Bažnyčiai, kai jis dirba pačioje bažnyčioje". Įdomu, kada kunigo darbas, vykdant „žodžio tarnybą" ir teikiant sakramentus, yra nenaudingas Bažnyčiai? Istorija daug kartų gali paliudyti apie kunigo darbą, vykdytą ne bažnyčioje, o kluonuose, miškuose, lagerių barakuose — jį užrašydama auksinėmis raidėmis. Įdomu, kuo anonimas pagrįstų savo tvirtinimą, kad tokie kunigai, atidavę Bažnyčiai visas savo jėgas, sveikatą ir laiką, „knaisiojasi po Bažnyčios pamatais"? Ar tai nėra šmeižtas?
Anonimas užsimena apie LKB Kroniką kuri, esą, neatstovaujanti nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios, nei Vilkaviškio vyskupijos. Klausimą reiktų taip statyti: ar „Kronikoje" minimi faktai yra teisingi ar ne? Niekas niekada nekėlė klausimo, kam atstovauja ta istorija, kuri užfiksavo lietuviškos spaudos draudimą, Kražių skerdynes ir panašius faktus. Svarbu, kad tikrai buvo.
Jei nebūtų grubių užpuolių prieš tikinčiuosius, ypač prieš vaikus, nebūtų atsiradusi „Kronika". Ar motina gali tylėti, jei jos vaikas skriaudžiamas? Ar kunigas gali ramiai žiūrėti, kai ateistai, deklaruodami religijos laisvę, praktiškai nesilaiko savo žodžių ir žiauriais smurto aktais, kurių tik maža dalis yra užrašyta „Kronikoje", tyčiojasi iš „lygiateisių" tikinčiųjų?
Anonimas apeliuoja į vienybę. Bet į kokią vienybę? Į vienybę su Bažnyčios kanonais ar su ateistų instrukcijomis? Panašus klausimas kažkada kilo senesniajai kunigų kartai: į vienybę su vysk. M. Valančiumi, kuris visa širdimi atsidavė sieloms ir liaudžiai ir nukentėjo nuo caro režimo, ar į vienybę su vysk. V. Žilinskiu, carienės favoritu, kuriam nerūpėjo Bažnyčia, tik medžioklės ir baliai, ar su Seinų valdytoju prel. Antanavičiumi, kuris iš sakyklos skaitydavo caro dekretus? Iliustracijos dėlei galima būtų prisiminti prancūzų vysk. Pierą Kušoną, anglų statytinį ir karjeristą, kuris, pasikvietęs sau panašių dvasininkų ir nesilaikydamas Bažnyčios kanonų, kitiems Kapitulos nariams atsidūrus anglų kalėjime, pasmerkė Joaną Arkietę. Visa tai buvo daroma Bažnyčios labui... Deja, istorija į tai pažiūrėjo kitaip — Joana vainikuota, o Kušonas, kaip veikęs ne Bažnyčios vardu ir ne su Bažnyčia, išmestas į istorijos šiukšlyną.
Kažkada Kristus subarė vyriausiąjį apaštalą Petrą, pavadinęs jį net šėtonu, nes jis mąstė ne Dievo, o žmonių mintis (Mt. 16,23). Už ką toks rūstus sudraudimas? Todėl, kad Petras nenorėjo, jog Kristus eitų kentėti. Uola gali tapti pasipiktinimo akmeniu, jei nenori suprasti, jog reikia „imti kryžių" (Mt. 16,24). Dievas gali būti išduodamas pačioje Bažnyčioje, jei einama „plačiuoju keliu" (Mt. 7,13) — patogumų, ramybės keliu. Petras gali tapti šėtonu, jei, vengdamas Golgotos, gina ne sielas, o savo patogų gyvenimėlį. Vėliau Petras ištaisė savo klaidą, atsimindamas savo Mokytojo žodžius: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras" (Mt. 16,15). Jis mirė, kad nepaklausė Nerono, bet mirdamas jis išsaugojo tai, kas žmogui yra brangiausia — savo sąžinę!
Ekscelencija, šiuos klausimus visi pasvarstykime savo sąžinėje, jausdami atsakomybę prieš Bažnyčią, prieš Dievą ir prieš istoriją. Teveda mus visus Tiesos ir Meilės Dvasia, Drąsos ir Tvirtybės Dvasia! Tegloboja mus visus Viešpaties malonė!
Dėl visiems suprantamų priežasčių šio laiško autoriai, Vilniaus Arkivyskupijos kunigai, kadangi yra silpnesnėje padėtyje, negu 1974,IX.l anonimas, nepasirašo.
Garbė Jėzui Kristui!
1974.IX.22.
***
