(Mintys dr. J. Basanavičiaus mirties 50-čio proga")
Tamsi, gūdi, beviltiška naktis gaubė Lietuvos padangę. Jau visą šimtą metų Lietuva vilko kietą, sunkų Maskvos jungą. Nesėkme baigėsi pastangos ištrūkti iš Rusijos imperializmo replių Napoleono karų metu, buvo pralaimėti abu 1831 ir 1863 metų sukilimai. Bajorija visiškai prarado politinės nepriklausomybės viltį ir, susižavėjusi lenkų kalba ir kultūra, galutinai atskilo nuo liaudies. Neraštingų kaimiečių tauta atrodė baigianti savo egzistencijos dienas. Mokslininkai ragino nedelsiant tirti kalbą ir papročius, užrašyti dainas ir pasakas, rinkti etnografinę medžiagą, liaudies meno kūrinius. Žemes, turtus, archyvus, daugybę materialinių gėrybių jau seniai buvo išgrobstę ir išsidalinę politikai. Mokslininkams beliko pasidalinti paskutinį "pomirtinį" palikimą — neįkainuojamas dvasines vertybes.
Bet štai pačioj juodžiausioj priešaušrio tamsoj staiga sušvinta pirmieji "Aušros" spinduliai. Svetimųjų marinamai tautai dvelktelia naujo ryto viltis. Gyventi! Gyventi, kaip ir kitų tautų žmonės gyvena. Atbusti, kaip ir kitos tautos atbunda! "Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis". Slavai jau buvo pakilę. Nuo Juodmarių krašto Karpatų kalnais žengė pavasaris. Tik rusiško erelio naguose dūstančioje Lietuvoje siautėjo žiema. Čia tautos sąmonė dar miegojo. Dar niekas nekilo į darbą, nestojo petys į petį kovai... Nes "ilga vergovė išdildė iš atminties mūsų laimingesnio ir neverginto gyvenimo atsiminimus; užsimiršome kuo mes senovėje buvome". "Aušra" ima pasakoti savo tautiečiams kas jie tokie, kokia jų praeitis, pradeda įtikinėti, kad jie verti ir turi teisę gyventi, kaip ir kitos tautos. Ji skelbia vergovėje užmirštą, svetimųjų prislopintą tiesą, kad lietuvis yra lietuvis, o ne lenkas ar rusas, kad Lietuva jo žemė, o ne svetimų atėjūnų. Iš piliakalnių ir milžinkapių, iš senų dokumentų ir liaudies dainų bei pasakų kelia tą užmirštą tiesą. Kelia, rodo saviems, žadina viltį... Ir nuostabus dalykas: svetimųjų marinama tauta, pasirodo, turi pakankamai gyvybinių jėgų ir didelį norą gyventi. Šios jėgos netrunka pasireikšti kitais lietuviškais laikraščiais, knygnešių pasiaukojimu, savanorių žygiais, naujai atkurta nepriklausoma valstybe. 0 kibirkštį įskėlė, pradžią padarė tie kuklūs "Aušros" spinduliai. Vergovės naktyje jie išpranašavo laisvės rytą.
"Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia" — tokiais vilties žodžiais baigėsi pirmojo "Aušros" numerio įžanginė prakalba. Tai kartu ir pranašiški žodžiai, kurių išsipildymą buvo lemta matyti jų autoriui, "Aušros" leidimo iniciatoriui ir organizatoriui dr. Jonui Basanavičiui. Šis paprastų Lietuvos valstiečių sūnus, baigęs Marijampolės gimnaziją, vėliau Maskvos universitetą ir, čia įgijęs daktaro laipsnį, susiklosčiusių aplinkybių buvo priverstas išvykti į užsienį. Gyvendamas' Bulgarijoje, o vėliau Čekijoje, Basanavičius turi progos susipažinti su slavų atgimimu, jų kova dėl savo krašto laisvės ir savarankiškumo. Čia gimsta sumanymas leisti laikraštį, kuriame būtų galima laisvai rašyti visais Lietuvą liečiančiais klausimais. Pačioje Lietuvoje toks laikraštis eiti negalėjo. Juk ten, poeto žodžiais tariant,
Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
Sutelkęs bendradarbių būrelį Basanavičius organizuoja "Aušros" spausdinimą Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje. Iš čia spausdintas lietuviškas žodis knygnešių gabenamas per sieną ir kaip brangenybė, kaip šauklys, kaip būsimo laisvės gaisro kibirkštys plinta po visą Lietuvą, pasiekia ir už jos ribų gyvenančius lietuvių inteligentus. "Gavau Nr. 1 "Aušros". Žiūriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. "Pranašas" pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti "Aušrą" ir... neprisimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienos mano kambarėlio... rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur ikišiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugražintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo Lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po tam pripildė mano krūtinę rami, smagi šilumą ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perankšta... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau Lietuviu esąs..." — taip savo atsivertimą aprašo kitas lietuvių tautos žadintojas, Basanavičiaus pradėto reikalo tesėjas, dr. Vincas Kudirka. "Aušra" pažadino ne tik Kudirką. Ji pažadino, pagimdė pačią mintį kovoti nenusileisti, reikalauti savo teisių. Rusų Valdžia nesirengė ką nors pasiūlyti geruoju. Ji iš vis negalvojo nusileisti, duoti savo pavergtoms tautoms kokių nors teisių ar laisvių. Jas reikėjo išsikovoti sunkioj ir nelygioj kovoje. Kovoje pirmiausia teko apginti pačią teisę egzistuoti, išgelbėti tas dvasines ir moralines vertybes, kurios palaiko tautą. Valstybė, laisvė, politinis savarankiškumas imperialistinių kaimynų buvo seniai sunaikinta. Krašto ūkio tvarkymas ir daug materialinių gėrybių buvo svetimųjų rankose. Negana to, lietuvių tautos pavergėjai stengėsi sunaikinti ją pačią kaip tautą. Jau buvo palaidota jos istorija, iš tautos atminties ištrintas savos valstybės ir savarankiško gyvenimo prisiminimas. Iš geografinių žemėlapių buvo stengiamasi ištrinti net patį vardą, Lietuvą paverčiant Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštu. Beliko smogti paskutinį smūgį — išplėšti kalbą. Atrodė, kad tai padaryti bus nesunku. Bajorija tėvų kalbą jau buvo išdavusi. Dideli plotai lietuvių tautos pietuose ir rytuose jau buvo suvirškinti — ten įsigalėjo gudų ir lenkų kalbos. Pats tautos centras dar laikėsi savo kalbos — senos ir gražios lietuviškos kalbos. Bet tai buvo mažaraščių kaimiečių kalba, be literatūros, be mokslo veikalų/Tereikia atimti mokyklas gimtąja kalba, neleisti spausdinti knygų. Įstaigose kalbama tik rusiškai, ten, pagaliau, ir valdininkai rusai... Ir kieta maskoliaus ranka negailestingai naikina visa, kas lietuviška: už vaikų pamokymą gimtąja kalba — kalėjimas, už lietuvišką elementorių ar maldaknygę — Sibiras.; Lietuvis nesutinka rusiškai melstis — spausti Bažnyčią, varžyti kunigus, trukdyti jiems bet kokį kultūrinį darbą... (Net blaivybę skleisti negalima! Temirksta lietuvis alkoholyje, bus lengviau valdyti; teperka daugiau degtinės — parama valstybės iždui!..). Šiaurės vakarų krašto gyventojas turi pavirsti rusu, o jo tėvynė — Rusijos imperijos neatskiriamą dalimi.
Šioms maskolių užmačioms savo laiku atkakliai priešinosi vyskupas M. Valančius. Jo sukeltas blaivybės sąjūdis, steigiamos-parapijinės lietuviškos mokyklos, slaptas maldaknygių, giesmynų ir elementorių spausdinimas buvo daug prisidėjęs prie lietuvių tautos pastangų apginti savo egzistenciją.-Dabar "Aušros" pažadintas atgimimas ima rūpintis tomis dvasinėmis ir moralinėmis vertybėmis, kurjss yra būtina tautos gyvybės sąlyga. "Stipriausias tautystės pamatas, pirmiausias jos ramstis yra prigimtoji kalba" — "Tėvynės varpuose" rašo Vincas Kudirka. Šį tautos pagrindą imasi ginti visi, kurie atsiliepė į "Aušros" ir "Varpo" raginimus. "Žmonės, nežiną istorijos, yra vaikai". Žmonės, pamiršę savo praeitį, yra praradę savigarbą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Tad kelia tautos praeitį iš kapų ir archyvų, rodo ją amžininkams, ragina būti jos vertiems.
"Atsibus tėvynės sūnūs,
Didžią praeitį atmins"
kiek vėliau Maironis poezijos žodžiais išreiškia tai, ką nuo pirmo numerio "Aušros" puslapiuose į lietuvio sąmonę diegė Basanavičius.
Kalbos gynimas — dar tik gynimasis, defenzyva, kautynės prie paskutinės tautos gyvybės ribos! Tautos praeities kėlimas kalba apie turėtas ir prarastas vertybes, tuo pačiu yra užuomina apie jų susigrąžinimą. Tai jau pasiruošimas ofenzyvai.
"Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Priminkime Vytauto Didžio ribas!"
— tai jau kovos trimitas, šaukiąs žygiui. 0 į kovą pakelta tauta reikalauja konkrečių dalykų — jai aktualių teisių ir laisvių: "Spaudos!", "Lietuviškų mokyklų!", "Kultūrinės laisvės!" Štai į kokius lozungus būtų galima suvesti atbudusios tautos pirmuosius reikalavimus. Ir jie darosi vis atkaklesni ir drąsesni. Didėja kovotojų gretos. Į jų eiles stoja beveik visa jaunoji lietuvių inteligentija. O jos priekyje visą laiką stovi didinga tautos patriarcho figūra. Kovos lauko ji» nepalieka niekuomet. Pasikeitus politinėms aplinkybėms grįžta iš užsienio ir pačioje Lietuvoje įsitraukia į verdančio gyvenimo verpetus. Jis — Lietuvių Mokslo Draugijos kūrėjas, Didžiojo Vilniaus seimo pirmininkas, rinkimų į Valstybės dūmą aktyvus dalyvis, lietuviškos spaudos bendradarbis, daugelio mokslinių straipsnių autorius, eilės draugijų pirmininkas. Šią kovą už tautos reikalus tęsia ir Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacijos sąlygomis. Jis — Lietuvos Tarybos narys, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų. Q vėliau, tautai džiaugiantis atstatyta valstybe, Basanavičius dalinosi likimu brolių, kuriems Laisvės saulė dar neužtekėjo — lieka pavergtame Vilniuje. Lieką Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sostinėje kaip skriaudžiamųjų ir persekiojamų gynėjas, kaip tautos garbės sargybinis. Lieka čia iki pat savo mirties.
1927 metais vasario 16 dieną, lietuvių tautai švenčiant savo nepriklausomybės devintąsias metines, nustoja plakusi jos pranašo širdis. Didžiojo kovotojo kūną priglaudžia Rasų kapai, o dvasia lieka budėti su visa tauta.
...Šįmet, minėdami savo tautos patriarcho penkiasdešimtąsias mirties metines, negalime nepalyginti jo laikų su mūsaisiais. Jie daug, labai daug kuo panašūs. Tas pats okupantas, tie patys jo kėslai, net metodai dažnai tie patys. Kieta maskoliaus ranka ir dabar stengiasi užgniaužti tautos gyvybę, pirmiausiai išplėšiant tas vertybes, kurios lietuviams yra svarbiausios. Basanavičiaus laikais užteko atimti kalbą ir lietuvių tauta kaip tauta būtų žuvusi negrįžtamai ištirpdama slavų jūroje. Šiandien aplinkybės kiek kitokios ir kirsti mirtiną smūgį kalbos atėmimu neįmanoma. Dabar tautą bando dvasiniai sugniuždyti. Tuo tikslu stengiasi palaužti moraliai, atimti svarbiausias dvasines vertybes, sugriauti pagrindinius, pačios tautos pasirinktus, dorovės principus, primesti svetimus įsitikinimus ir svetimą galvoseną. Palaužus lietuvį kaip žmogų, bus lengva jį sudoroti ir kaip tautos narį, nejučiom įsiurbiant į rusišką masę.
Norėdami lietuvius surusinti devyniolikto amžiaus maskoliai atėmė spaudą ir mokyklas gimtąja kalba. Rusiškos mokyklos ir rusiška spauda turėjo greitu laiku lietuvius padaryti rusais... Dabar, norėdami pakeisti ne kalbą, o įsitikinimus ir moralę, jie mokyklose, spaudoje ir visame gyvenime keičia patį kalbos turinį. Laikraščiai ir mokyklos yra lygiai maskoliškos, kaip ir devynioliktame amžiuje, nes vykdo tuos pačius maskoliškus kėslus, nors ir lietuvių kalba (bent tiek maskoliškos, kiek praktiškai juos vykdo). Tas instancijas, kurių nepriverčia savo užmačių vykdyti, puola visu įnirtimu. Net jų pačių leisti būreliai, draugijos ar susibūrimai negailestingai išblaškomi, jei tik pajuntama, kad jie nevykdo ar nepilnai vykdo tai, ko nori Maskva. Todėl suprantama, kodėl taip įnirtingai puolama Bažnyčia. Juk ji skelbia ir gina principus, kurie yra, pati didžiausia kliūtis žmogaus nužmoginimui, jo moraliniam supūdymui, o tuo pačiu ir tautiniam sunaikinimui.
Tokiu būdu, ano laiko "kovos ir kančios, be ryto naktis" mums darosi vis suprantamesnės.
Užtat jų drąsa ir ryžtas mus įkvepia!
Jų ištvermė ir pergalė — padrąsina!
