KALTININKAI AIŠKŪS

(Atsakymas į Stasio Tomonio laišką)

1976.XII.24 JAV leidžiamas "pažangių" lietuvių laikraštis "Laisvė" išspausdino vilniečio Stasio Tomonio laišką apie tragiškai žuvusį Vilniuje jo sūnų Mindaugą 1975.XI.5, jo tariamą psichinę ligą bei žuvimo aplinkybes. Laiške kaltinamos Vakarų radijo stotys, ypač Vatikanas, ir kiti politiniai veiksniai, siekiantys tariamai iškreipti šį įvykį ir panaudoti savo politiniams tikslams.

Kadangi šiuo laišku siekiama desinformuoti lietuvių išeiviją ir nuslėpti tikruosius Mindaugo Tomonio mirties kaltininkus, jo nutylėti nedera.

Pirmiausiai dėl laiško autorystės. Stasys Tomonis Vilniuje žinomas kaip kruopštus ir geras bibliografas, grožinės literatūros vertėjas, doras ir sąžiningas žmogus. Bendraudamas su žmonėmis, jis visada nuoširdus, paslaugus, altruistiškas. Vilniečiams gerai žinoma, kad Mindaugo konfliktas su dabartiniais Lietuvos šeimininkais buvo skausmingas ne tik jam vienam, bet ir visai šeimai. Per trumpą laiką Tomonių šeima neteko dviejų savo narių: motinos ir sūnaus. Žinoma taip pat, kad ir S. Tomoniui nekartą teko "draugiškai" kalbėtis su visagaliais KGB atstovais. Ne kas kitas kaip jie ir "įkvėpė" šį laišką, norėdami nusiplauti kruvinas rankas po eilinės savo aukos. Iš nelaimių nukamuoto žmogaus ne taip jau sunku išreikalauti panašų laišką, juo labiau,- kad jam reikia rūpintis dviejų našlaičių išlaikymu ir jų auklėjimu. Todėl šios pastabos skiriamos ne S. Tomoniui, bet tiems, kurie už jo slypi, t.y., tikriesiems laiško autoriams.

Paminklų konservavimo instituto darbuotojai, gerai pažinoję M. Tomonį, sų pašaipa vertina skleidžiamus gandus apie tariamą jo psichinį nepilnavertiškumą. Jų nuomone, Mindaugas buvo visapusiškai pilnavertis žmogus: įvairiopų gabumų, plačių interesų, santūrus, taktiškas, kuklus. Jis netroško išgarsėti, eilėraščius spausdino T. Kuršio slapyvardžiu, apskritai, nemėgo reklamos. Ir jo protestas (atviras laiškas Lietuvos CK) nebuvo padiktuotas noro pasidaryti žinomam ar paskatintas liguistos fantazijos, o buvo skaudžios Lietuvos tikrovės ilgo apmąstymo rezultatas. M. Tomonis neturėjo platesnių pažinčių su disidentiniais sluoksniais. Todėl pastaruosius galima kaltinti ne jo kurstymu, bet pavėluota reakcija, nesuteikimu laiku reikiamos tarptautinės juridinės, moralinės ir kitos pagalbos. Panaši lemtis galėjo ištikti ir poetą Tomą Venclovą, jei ne jo tėvo populiarumas ir laiku suteikta tarptautinė pagalba. Vieniši kovotojai beveik visada pas mus susilaukia panašaus likimo. Teisingai pasakė per Mindaugo laidotuves vienas jo pažįstamas: "Jei tiek žmonių būtų aplankę jį Urvą, kiek čia šiandien susirinko jo palydėti, jis nebūtų žuvęs".

Laiške teigiama, kad M. Tomonis buvęs patalpintas psichiatrinėn ligoninėn jo šeimos prašymu. Tai gryniausias melas: 1975 m. birželio 27 d., pakartotinai Mindaugą uždarius į psichiatrinę, šis įvykis buvo toks skaudus motinai, kad ji birželio 29 d. nuo infarkto mirė. Kas šios mirties kaltininkas? Laiške motinos mirties priežastis visai nutylima.

Laiške rašoma: "Darbovietėje netaikyta jokių nuobaudų, priešingai, jam netgi buvo pakeltas atlyginimas, sudarytos dar palankesnės darbo sąlygos". 

Po atvirai pareikšto M. Tamonio protesto dėl sunkios lietuvių tautos būklės, nei pats Mindaugas, nei jo darbas nebebuvo reikalas. Jis, tiesa, sėdėdavo darbovietėje prie stalo, tačiau niekas jokių užduočių jam neduodavo. Jo karjera buvo sužlugdyta galutinai, kaip tai atsitinka visais panašiais atvejais. 

Apie mirties aplinkybes tariamame S. Tomonio laiške rašoma šitaip: "Deja, šios aplinkybės yra absoliučiai akivaizdžios. Lapkričio 5 dieną man paskambino iš jo darbovietės, kad Mindaugas todėl neatėjo į darbą. Paskambino ne todėl, kad norėjo prikišti nedrausmingumą, bet todėl, kad rūpinosi juo kaip ligoniu. Paskambinau marčiai. Ji nuskubėjo į namus. Ir tuoj pat labai susirūpino. Mindaugas išėjo palikęs laikrodį ir piniginę. Pas marčią nuvažiavo mano duktė. Piniginėje jos abi rado raštelį berniukams: "Vaikai, prašykite diedulio, kad jus globotų, su jumis gyventų". Viskas paaiškėjo, jog jis ryžosi nusižudyti. Visą šeimą apėmė panika. Puolėm jo visur ieškoti, pakėlėme miesto alarmą. Ir suradome. Jis puolė po traukiniu tarp Lankučių ir Pavilnio. Mašinistas jį pamatė gulintį, bet nebegalėjo sustabdyti traukinio. Sustojo tik kiek toliau pavažiavęs. Iš traukinio išbėgo nemaža žmonių, pakėlė lavoną, padėjo šalia bėgių. Nelaimės vietoje buvo Mindaugo žmona, abi seserys ir aš".

Pirmiausia norisi paklausti: kodėl nutylima, kad kaip tik 1975.XI.5 Mindaugo Tomonio bute buvo padaryta krata, kurios metu saugumietis Daniūnas rado (o gal ir pakišo) minėtą raštelį? Kodėl nedaromos piliečių butuose kratos kitais panašiais atvejais? Kodėl, pavyzdžiui, nekratytas nusižudžiusio poeto A. Masionio butas? Kodėl nutylima, kad kratos metu buvo paimti ir nesugrąžinti M. Tomonio eilėraščiai? Kodėl vėliau, po laidotuvių, respublikinės bibliotekos direktoriui Jurgaičiui padedant, buvo atimtos iš bibliotekos darbuotojų jų pagamintos Mindaugo laidotuvių nuotraukos?

Mašinistas, sako, matė Mindaugą jau gulintį ant bėgių, bet ar matė kas jį ant bėgių gulant?

Pagaliau, jei tikresnė būtų ir antroji versija, t.y., kad Mindaugas pats atsigulė ant bėgių, mirties kaltininkai lieka tie patys — tie, kas gabų ir sveiką žmogų prievarta pašalino iš gyvenimo, sužaloję ir palaužę jo sveikatą.

Praėjusį rudenį žudėsi žinomas jaunas skulptorius G. Karalius, kurio puiki metalinė raitelio ir žirgo skulptūra puošia Vilniaus Lazdynų gyvenamąjį rajoną. Tik nežinojimas kaip perpiauti venas išgelbėjo jį iš mirties. 0 kas gi pastūmėjo G. Karalių žudytis?

Skulptorius turėjo atlikti didelį užsakymą, kuris išsekino jo jėgas. Baigęs šį darbą jis vylėsi atsigaivinti išvyka į Graikiją, kur jis ketino vykti ir jau buvo atidavęs reikiamus dokumentus. Kartu su kitais skulptoriais išskrido ir į Maskvą. Tačiau iš Maskvos jis buvo sugrąžintas atgal... Šis žmogaus pažeminimas, žmogaus teisių ignoravimas ir pastūmėjo jautrų menininką į ne-lemtį — žudytis. Kaltininkai ir šiuo atveju aiškūs.

Kiekvienu tokiu atveju kaltininkai siekia, kad viskas kuo greičiau nueitų užmarštin, dingtų. To paties siekia ir su Mindaugu Tomoniu. Buvo, matyt, tikėtasi, kad ir ši tragedija, kaip ir tūkstančiai kitų, nueis užmarštin. Ir tik tada, kai tiesa apie Mindaugą Tomonį pasiekė jau platesnius Vakarų visuomenės sluoksnius, susirūpinta jos nuneigimu, panaudojus tam net artimiausius velionio asmenis. Tam "Laisvė" kaip tik paranki — toli nuo tragedijos vietos — kas ten besusigaudys... O Lietuvos žmonėms "nedera" juk žinoti, kas buvo Mindaugas Tomonis, ko jis siekė, ką skelbė savo rašiniais ir poezija. Juo labiau neprivalo jie žinoti tikrų mirties aplinkybių ir tų, kas stovi už jų.

Tarutis