(Ką rašytojas J. Baltušis atsakė "Figaro" korespondentui ir ką galima atsakyti J. Baltūsiui?)
Gogolis kadaise yra labai teisingai pamokęs: "Nekaltink veidrodžio, jei snukis kreivas". Mūsų gerbiamas liaudies rašytojas J. Baltušis, atsakydamas "Figaro" korespondentui, linkęs vis dėlto kaltinti veidrodį... (žr. "Tiesa", 1977.II.2).
Kuris jų teisus?
Skaitome J. Baltušio rūstų priekaištavimą "Figaro" korespondentui, kuris lankėsi Lietuvoj ir, pataikaudamas visokiems buržuaziniams nacionalistams, čia kažko ieškojo, kažką matė, kažko nerado...
Pirmiausia, tvirtina J. Baltušis, Lietuvoje trūksta "žmonių, kurie šiandien nesidžiaugtų lietuvių tautos 1940 metais vieningai priimtu sprendimu atkurti Lietuvoje tarybinę santvarką, visiems laikams įeiti į didžią ir nesugriaunamą tarybinių tautų sandraugą". Vadinasi, išeitų, kad Lietuvoje gyvena ne trys milijonai žmonių, o koks geras pusmilijonis. Na, maždaug tiek, kiek yra rusų kolonistų, jų statytinių pataikūnų ir dalelės suklaidintųjų. O visų kitų nėra. Šiuo kriterijum remiantis — visiškai nėra. Nes lietuvių tauta 1940 metų įvykiais tikrai nesidžiaugia. Į 1940 metų įvykius žiūri kaip į baisią nelaimę — nepriklausomybės praradimą, pradžią žiaurios okupacijos, sunaikinusios valstybinį savarankiškumą, sutrypusios tautos laisvę, atnešusios šimtams tūkstančių nekaltų žmonių mirtį Gulago salyne. Vadinasi, jeigu tokių žmonių nėra, jei liko tik besidžiaugia vergove ir bebučiuoją rusiško okupanto batą, — apsirinka visokios statistikos, tvirtinančios, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai gyventojų.
Tiesa, pagal Baltušį, tos buvusios Lietuvos nėra ko ir gailėti. Ten žmonės tik vargę, skurdę, prie balanos susirietę kiurksoję, šiferinių stogų neturėję, visokiuose choruose nedainavę. Dabar kiti laikai, dabar ir elektros tinklai, ir keturiasdešimt šešis kartus padidėjusi pramonė, ir tūkstančiai chorų, ir visas gyvenimas į nesapnuotas aukštumas pakilęs. Tik ar neužmiršta brangusis rašytojas, kad ana Lietuva buvo prieš 37 metus, po baisių karų ir okupacijų savarankiškai pasitvarkyti tespėjusi apie 20 metų?! Ir jei-per šiuos 20 metų tiek daug buvo suspėta padaryti, tai ką buvo galima atsiekti, pridėjus dar 20 ir dar 20? Reikėtų lyginti 1940 metų ir 1977 metų Lietuvą, o 1940 metų Lietuvą su 1940 metų Tarybų Sąjunga. Į to meto "skurstančią", "pramonės neturinčią", choruose nedainuojančią Lietuvą iš industrializuotos, kolektyvizuotos, elektrifikuotos ir visaip kitaip "pertekusios" šalies atėję "išvaduotojai" labai jau įtartinai godžiai puolė į visas mūsų parduotuves... Nors Lietuvos pramonės produkcija tuomet buvo 46 kartus mažesnė už dabartinę, nors žemės ūkis ir nebuvo pakilęs į "nesapnuotas aukštumas", bet alkanus ir apdriskusius "išlaisvintojus", turtingos ir pramoningos valstybės piliečius, sočiai maitino ir gerokai aprengė. Ne Lietuvos gyventojai tada elgetiškai atrodė, bet į "svečius" atvykę "vyresnieji broliai". Ne Lietuva tuomet neturėjo ir tikrai buvo atsilikusi nuo Tarybų Sąjungos, didelio ir galingo NKVD aparato, milžiniškų lagerių ir kalėjimų. Elgetiška šiuo atžvilgiu buvo Lietuva, reikia atvirai pripažinti... Trūko jai ir išmintingo partijos ir liaudies vado, genialaus mokytojo, proletariato ir tautų vadovo ir tėvo...
Palyginęs 1940 ir 1977 metų Lietuvą ir padaręs labai nepalankias išvadas anų laikų Lietuvai (jei būtų palyginęs 1977 metus su 1377 metais, vaizdas būtų dar kontrastiškesnis...), Baltušis ima džiaugtis visais tais padidėjimais, kurie Lietuvoje įvyko tarybiniais metais. Ir pramonė augo, ir žemės ūkis kilo, ir šokėjų su dainininkais apsčiai atsirado. Pramonė, kas tiesa, tai tiesa, kilo. Bet kodėl, kam, kas šį kilimą planavo? Lietuva? Oi, ne! Pramonė buvo išdėstoma taip, kaip Maskvos ponams reikalinga, kaip jiems geriau. Be abejo, būtų augusi ir nepriklausomos Lietuvos pramonė. Kai kurios jos šakos kraštui nepaprastai reikalingos. Ypač tos, kurios apdirba vietinę žaliavą, žemės ūkio produktus arba tos, kurios tenkina vietinę paklausą, nereikalaudamos didelių išlaidų žaliavos įvežimui. Tokių įmonių yra ir dabar. Bet ar respublikos interesais vadovaujantis steigta tokios įmonės, kurioms žaliavos Lietuvoje nėra ir kurios produkcija keliauja kitur? Tokių įmonių buvimą Lietuvoje padiktavo visai kiti motyvai, o ne rūpinimasis respublikos darbo žmonių reikalais. Ne paskutinę vietą šiuo atveju užima tokie veiksniai, kaip krašto rusifikacija (galima prisiųsti naujų "kadrų", pramonės vystymo priedangoje kolonizuoti kraštą rusais), strateginiai sumetimai ir lietuviška duonelė (maisto produktų pas mus visada daugiau). Maža džiaugsmo, kad Lietuvos įmonių produkcija "eksportuojama į daugiau kaip aštuoniasdešimt pasaulio valstybių", kai tos produkcijos trūksta pačioj Lietuvoj. Kokia paguoda mums, jei Lietuvoje pagaminti baldai turi pasisekimą Maskvoj ar Leningrade, kai vietoje nuolat jaučiamas jų trūkumas, kai vietos profkomitetai lyg didelę malonę skūpiai kyščioja talonus jiems įsigyti. Gal todėl teisingiau būtų šią pramonę vadinti ne "Lietuvos pramonė", bet "pramonė Lietuvoje"... Juk ne Lietuva šios pramonės šeimininkė!
Dėl chorų, orkestrų, šokių kolektyvų ir visokių būrelių... Yra tokių. Ir dainų būna ir šokių. Bet šios dainos dažnai pinasi su verksmais. Verkia kultūros namų darbuotojai ir meno vadovai, jei laiku nesuorganizuoja tų chorų ir būrelių, verkia patys choristai ir šokėjai, kartais labai jau griežtai "kviečiami" juose dalyvauti... Senais, blogais laikais liaudis ir be būrelių, ir be ratelių dainavo ir dar kaip dainavo. Pievos, laukai skambėjo. Niekas nevertė, niekas neragino. Susieis, būdavo, kaimo vyrai ir užtrauks dainą — visi pagiriai skambės! Susirenka sekmadienio pavakare kur nors pasišokti — nei partinės organizacijos sekretoriaus, nei kultūros namų direktoriaus, nei meno vadovo neraginti šoka, dainuoja, linksminasi, net seklyčios grindys linksta... Tada dainavo visa liaudis, dainavo pati sau. Dabar dainuoja organizuoti chorai, organizuoti įsakymu iš viršaus, dažnai per prievartą, dainuoja ne sau, o įvairiom peržiūrų ir apžiūrų komisijom, visokiems ministram ir sekretoriam, kino ir televizijos operatoriam, kad būtų galima parodyti užsieniui. Didelės dainų šventės būna, tik jos kažkuo panašios į Romos imperatorių organizuotus cirkus Koliziejuje...
Taigi, šoka, dainuoja, linksminasi Lietuva, o įvairūs "buržuaziniai vadeivos", "susiradę prieglobstį po šiltu imperialistų sparneliu", "šmeižia, juodina šiuolaikinį tautos gyvenimą". Ir ką gi jie atima ar prideda prie mūsų realios tikrovės, kokius faktus iškraipo? Tikriausiai, tai jų išmislas 1939 metų Hitlerio-Stalino susitarimas, Molotovo-Ribentropo paktas, Pabaltijo ir Lenkijos dalybos, ultimatumas ir Raudonosios armijos tankai Lietuvoje? Tai jų nuodingos fantazijos vaisius — šimtai tūkstančių tremtinių užkaltuose vagonuose, perpildyti kalėjimai, sušaudyti, nukankinti, dingę be žinios... visos asmens kulto, NKVD teroro aukos... uždarytos bažnyčios, vyskupų trėmimai ir kunigų baudimai už tiesioginių pareigų atlikimą, vaikų terorizavimas už dalyvavimą pamaldose, tikinčiųjų diskriminavimas ir prievarta brukamas ateizmas — tai irgi anų veikėjų išgalvoti faktai? Vergiškas priklausomumas nuo Maskvos, atviras ir užmaskuotas rusinimas, nacionalinės kultūros varžymas, ekonomikos pajungimas rusų imperialistiniams tikslams — laisvos, nepriklausomos, tarybinės Lietuvos tikrovės iškraipymas?.. Gal prasimanytos ir visokios kratos, tardymai, teismai už savą drąsesnį žodį, už savo nuomonės pareiškimą, už bandymą pasinaudoti konstitucijoje "garantuotomis" teisėmis?..
Pas mus laisva, gera, gražu, visi gali elgtis pagal savo sąžinę ir įsitikinimus, gali atvirai lankyti bažnyčią, turėti religinės literatūros, gali vykti pas gimines į užsienį, naudotis visomis normaliomis ir įprastomis žmogaus teisėmis, — o tie Vakaruose "rėkia, šaukia, garsina per spaudą ir radiją" visokius iškraipytus faktus. Tikrai, vien "šypseną sukelia šiandien lietuvio veide" tokie teiginiai. Jis jiems netiki, jie nepavojingi, jo sąmonės neužterš, neužnuodys (ką gali reikšti nerealūs žodžiai prieš realius gyvenimo faktus...).
Gera, vadinasi, pas mus gyventi, laisva... O čia koks "Figaro" korespondentas ima ieškoti visokių blogybių. Bet, pasak Raltušio, "apstulbsta" pamatęs Vilniuje vaikščiojant lietuvius apsirengusius, ir dar vakarietiškai. Ir elgesys vakarietiškas. Tačiau vargu, ar šį vakarietiškumą galima priskirti tarybiškumui. Greičiau atvirkščiai. Vakarietiškumo, ypač galvosenoje ir elgsenoje, yra, bet ne dėl gyvenimo sutarybinimo, bet nežiūrint sutarybinimo. Tai instinktyvios lietuvių pastangos išlikti Vakarų kultūros sferoje, atsispirti visa niveliuojančiai rusiškai įtakai. Iš tikrųjų labai daug pasako "Figaro" korespondento pastebėjimas, kad "krenta į akis lietuvių vakarietiškas europietiškumas*, elgesyje". Vadinasi, mes dar ne visai pavijome "broliškąją" Rusiją, nors jos "masinės kultūros" — girtuokliavimo, chuliganizmo, vagysčių, grobstymų, šeimų pakrikimo, žemos darbo ir buities kultūros reiškinių pas mus vis daugėja. Tik sveika tautos nuovoka ir šimtmetiniai ryšiai sieja mus su vakarų kultūra, stabdo rusiškos "kultūros" įtaką.
J. Baltušis niekaip nenori sutikti su tuo neginčytinu faktu, kad Lietuvoje varžomas tikėjimas, persekiojama Bažnyčia, prievarta brukamas ateizmas, kad tikinčiųjų, kurių be abejo daugiau nei 50%, padėtis yra visapusiškai blogesnė už ateistų padėtį. Kas Lietuvoje laisvai gali naudotis spauda, radiju, televizija savo pažiūroms reikšti, įsitikinimams skelbti? Kas aprūpintas literatūra, kieno pusę palaiko valdžia net neteisėtų veiksmų atžvilgiu, ir kas gali pasinaudoti net konstitucijoje įrašytomis teisėmis?
Tikintieji ar ateistai?
J. Baltušis tvirtina, kad "bažnyčios durys atidarytos kiekvienam tikinčiajam", bet ar kiekvienas tikintysis gali pro jas įeiti?
Argi rašytojas nežino, kas laukia iš bažnyčios grįžusio moksleivio, studento ar tarnautojo?.. "Vyksta pamaldos, sakomi pamokslai". Sakomi, bet pamokslininkai žino, kad budri ausis seka, ar nepasakys ką per daug... "Iškilmingai švenčiamos šventės". Taip, tai tiesa. Religinga lietuvių tauta iškilmingai švenčia daug jai brangių švenčių. Tūkstančiai vyksta į Žemaičių Kalvariją, Šiluvą ir kitas nuo seno gerbiamas vietas. Bet kiek pastangų deda ateizmo propagandistai, net saugumas, milicija, auto inspekcija, partijos ir vykdomieji komitetai, kad šias šventes sutrukdytų? Veikia ir kunigų seminarija, bet į ją įstoja ne tie, kurie to nori, bet kuriuos praleidžia saugumas. "Lietuvos dvasiškiai aktyviai dalyvauja taikos šalininkų judėjime, palaiko ryšius... užsienyje... keičiasi vizitais", bet visą šį "judėjimą" organizuoja valdžia, dvasiškius įtraukdama tik tiek, kiek jai naudinga.
Nesutinka J. Baltušis ir su faktu, kad "Lietuvoje bažnyčios uždaromos", nes "Figaro" korespondentas matė šv. Onos bažnyčią pripildytą tikinčiųjų... Pagal Baltušį, "Figaro" korespondentas matydamas veikiančią šv. Onos bažnyčią — neturėjo pastebėti čia pat esančią Bernardinų bažnyčią, nes ta juk uždaryta, kaip ir šv. Mykolo, šv. Jono, šv. Jurgio, šv. Kazimiero (išniekinta net ateizmo muziejumi) ir daugybė kitų Vilniaus bažnyčių. O kiek uždarytų bažnyčių Kaune ir kituose Lietuvos miestuose? Kiek bažnyčių jau neturi kunigų? Keista logika: matant dar neuždarytas bažnyčias; tvirtinti, kad bažnyčios neuždaromos ir tikėjimas nevaržomas!
Panašiai ir su lietuvių kalba. Jeigu lietuviai visą laiką priešinasi slavų įtakai, jei atkakliai ginasi nuo atviros ar užmaskuotos rusifikacijos, jei brangina savo kalbą ir nacionalinį savitumą — tai nenormalu, tai šovinizmas ar bent nacionalizmas. O rusų skverbimasis į visas mūsų gyvenimo sritis, klastingas rusinimas, nuolatinis rusiškų "kadrų" siuntimas į Lietuvą (čia užtikrinant jiems geriausius butus ir darbą), įkyrus rusų tautos aukštinimas ir jos kultūros piršimas — tai nesavanaudiška, broliška parama, malonus abipusis bendravimas, net patriotizmas...
Pasirodo, rašytojas domisi Lietuvos istorija, todėl žino, kad lietuvių tautos atbudimas ir jos pasipriešinimas rusifikacijai buvo ne susipratusių jos sūnų, bet rusų nuopelnas... Ne M. Valančius, S. Daukantas, J. Basanavičius, V. Kudirka, bet Puškinas, Bielinskis, Černiševskis, Gorkis buvo tikrieji lietuvių tautos žadintojai... "Jie savo darbais ir gyvu pavyzdžiu gaivinančiai veikė lietuvių tautos nacionalinę kultūrą, žadino ir brandino pažangiąsias lietuvių tautos jėgas kovai dėl savo laisvės". Vadinasi, mūsų knygnešiai pirma prisiskaitė Puškino eilėraščių (jų tarpe yra ir raginantis netrukdyti rusų valdžiai malšinant lietuvių-lenkų sukilimą, tai esą slavų vidaus reikalas...), o paskum ėjo gabenti per sieną lietuviškų laikraščių ir maldaknygių. V. Kudirką i lietuvybę, tikriausiai, sugrąžino ne Basanavičiaus "Aušra", o grakštus "Eugenijaus Oniegino" stilius... Slaptas lietuviškas mokyklas valstiečiai ėmė steigti ne vyskupo M. Valančiaus raginami, o susižavėję kritiniais Bielinskio straipsniais...
Ypač neteisingą vaizdą šiame veidrodyje J. Baltušis išvysta pasižiūrėjęs į 1940 metų įvykius. Jokios aneksijos ir inkorporavimo nebuvo... Nebuvo nė rusų tankų... Ir rinkimai buvo tikri rinkimai, o ne balsavimo komedija, iš anksto žinant rezultatus. Ir "vieningas" ėjimas prie urnų, ir "prašymas" priimti į broliškų tautų tarpą... J. Baltušis atkakliai rinkimais vadina ir visas kitas vėlesnes balsavimo komedijas, į kurias žmonės eina visiškai abejingi, kuriose niekas nieko nerenka ir kuriose visuomet balsuojama 99%. (Tokį balsavimo procentą galima numatyti iš anksto, panašiai kaip saulės ar mėnulio užtemimą — tereikia žinoti tarybinių rinkimų "dėsnius"...).
Ta proga rašytojas užsimena apie istorijos falsifikavimą. Falsifikuoti, aišku, negarbinga. Bet ką veiktų didelė dalis tarybinių istorikų, jei taip imtų ir atsisakytų falsifikacijos? Kas liktų iš dabartinės Lietuvos istorijos, jei iš jos išmestume viską, kas joje sufalsifikuota? Neliktų nei tų "faktų", kuriais Baltušis triuškina "Figaro" korespondentą. Be falsifikacijos viskas atrodytų kitaip: rusų ir lietuvių tautų draugystė virstų šimtmečiais besitęsiančių nuožmių kovų grandine. 1940 metų įvykiai būtų ne "išvadavimas" ir "laisvas" įsijungimas į tarybinių tautų šeimą, o niekuo nepateisinama aneksija, brutalus mažos tautos pavergimas. Tiesa, dabar lietuvių ir rusų tautas riša stiprūs ryšiai, bet jie nukalti iš plieninių vergovės grandinių. (Šios grandinės padeda atsirasti tikrai nuoširdiems ryšiams tarp už savo laisvę kovojančios lietuvių tautos ir šviesių rusų inteligentų, kovojančių už žmogaus teises...).
Jokioj pasaulio šalyje niekas tikrai nėra matęs ir tokios liaudies ir vyriausybės "vienybės", nes čia vienybę užtikrina didelis gerai apmokamas saugumo aparatas, gausi milicija, kalėjimai i priverčiamųjų darbų stovyklos.
Tie, kurie, pasak Baltušio, "globoja apsišaukėlius vaduotojus", y., remia mūsų išeivius, kovojančius dėl lietuvių tautos laisvės, tikrai nepajėgia visko suprasti, nes mūsų gyvenimo tikrovė ir jai nusakyti vartojamos sąvokos tiek skiriasi nuo Vakarų kraštų gyvenimo ir įprastinių sąvokų, kad pačiam visko nepatyrus savo kailiu, tikrai sunku susiorientuoti.
Vis dėlto "Figaro" korespondentas kai ką pastebėjo. Tie pastebėjimai nepatiko mūsų maskviečiams šeimininkams ir jie matyt, užsakė lietuvių rašytojui J. Baltušiui parašyti atsakymą (arba bent pasirašyti po parašytu...). Bet paneigti tai, kas nepaneigiama — tiesą — nelengva net ir gabiam rašytojui... Todėl teko paniekinti Gogolio patarimą ir apkaltinti veidrodį. Negi kaltinsi tarybinę tikrovę...
Jurgis Vaidvilas
