2007-07-13
Kaip jau rašėme, Čikagoje neseniai lankėsi dvi garsios asmenybės, turėjusios didelės įtakos Lietuvos išsilaisvinimui – prelatas Alfonsas Svarinskas ir vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė. Visame pasaulyje žinomi mūsų tautos disidentai, daugybę metų kovoję už Lietuvos bei tikėjimo laisvę, kalėję lageriuose, kankinti bei persekioti sovietų represinių struktūrų, šįsyk Lietuvos Vyskupų Konferencijos siuntimu dalyvavo Memorialo komunizmo aukoms atminti atidengimo iškilmėse Vašingtone, o vėliau keletui dienų atvyko ir į Amerikos lietuvių sostine vadinamą Vėjų miestą. Kadangi “Amerikos lietuvyje” jau esame pateikę platesnę pažintį su prieš keletą metų JAV viešėjusiu monsinjoru A. Svarinsku, šįsyk mūsų dėmesys nukrypo į seselę N. Sadūnaitę.
Ši su prancūzų kovotoja Žana d’Ark (Joan of Arc) lyginama lietuvė stebėtinai garsi užsienyje – dar gerokai prieš Atgimimą, kurio pirmųjų mitingų rengime ji aktyviai dalyvavo, į daugelį užsienio kalbų išverstų jos knygų dėka N. Sadūnaitės vardas pasaulyje tapo Lietuvos laisvės sinonimu, o 1987 m. jos gyvenimo motyvais Paryžiuje netgi buvo pastatytas spektaklis. Todėl nekeista, kad apie ją užklausus interneto paieškos sistemose galima rasti šimtus nuorodų, kurių tik labai maža dalis – lietuviškai; kitos - anglų, vokiečių, lenkų, suomių, danų ir kitomis kalbomis. Kaip vėliau išgirstame iš pokalbio su sesele Nijole, jai pačiai buvo nuostabu sužinoti, kad jos knygas apie KGB persekiojimus ir Sibiro lagerį buvo skaitę daugybė kelionių po užsienį metu sutiktų žmonių, tarp jų – ir kitų šalių diplomatai, ir net popiežius Jonas Paulius II, Ispanijoje pats paprašęs susitikimo su “Sadūnaitis” (tuomet ją taip pavadino). Beje, tąsyk popiežiui paklausus apie Sibirą, N. Sadūnaitė su jai būdingu optimizmu ir humoro jausmu atsakė: “O, ten – romantika!”…
2007-05-12
Birštono viešojoje bibliotekoje paminėtos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 35-osios ir pogrindinio religinio leidinio „Rūpintojėlis“ 30-osios metinės. Šiai sukakčiai skirta ir literatūros paroda „Tamsoje įsiplieskęs švyturys“. Renginio iniciatorė birštoniškė, kurorto Carito pirmininkė, viena iš „Rūpintojėlio“ platintojų, Stasė Belickienė sukvietė gražų būrį sovietmečiu draustų leidinių rengėjų bei platintojų ir priminė, jog tų knygų, žurnalų reikėjo pirmiausia jiems patiems - kad turėtų į ką atsiremti ir sovietinio melo apsuptyje pajėgtų ne vien išlikti - auginti, oriais žmonėmis ugdyti savo vaikus.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ tikslus, rengimo ir platinimo istoriją minėjime išsamiai apžvelgė jos sumanytojas ir redaktorius Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Buvo prisiminti leidinio rengėjai, žmonės padėję jį spausdinti ir platinti Lietuvoje bei užsienyje. Alė Počiulpaitė dalijosi mintimis apie „Rūpintojėlio“ reikšmę, sovietmečiu skleidžiant tikėjimo, doros tiesas, atkreipė dėmesį į jų svarbumą šiandienos žmogui ir padėkojo drąsiai, darbščiai leidinio redaktorei seseriai Adai Benvenutai. Kunigas Vytautas Vaičiūnas, prisiminęs keletą epizodų iš savo kalėjimo laikų, susirinkusiųjų patriotinę dvasią kurstė eilėmis.
2007-03-21
Š. m. kovo 13 – 15 d. Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius ir Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas Šlezvigo-Holšteino žemės (Vokietija) parlamento kvietimu lankėsi Kylio (Kiel) mieste. Šlezvigo-Holšteino žemės politinio švietimo centro, forumo „Bažnyčia ir visuomenė”, Vokiečių-Lietuvių draugijos surengtame susitikime pagrindinės Kylio katalikų Šv. Mikalojaus (St. Nikolaus) parapijos namuose arkivyskupas S. Tamkevičius skaitė paskaitą „Krikščioniškosios vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso”, kurią pristatome Bernardinai.lt skaitytojams.
I.Totalitarinės diktatūros metai
Carinės Rusijos okupacija, nors ir paliko skaudžių pasekmių Lietuvos gyvenime, tačiau dauguma žmonių išliko giliai tikintys krikščionys – katalikai ir protestantai. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metai (1918-1940) įėjo į Lietuvos istoriją kaip spartaus religinio ir dorinio augimo metai, todėl naują okupaciją Lietuva pasitiko, moraliai būdama pakankamai tvirta.
Sovietinės okupacijos išskirtinis bruožas buvo prievarta ir represijos, siekusios sunaikinti šviesiausią ir atspariausią Lietuvos žmonių dalį. Tai paliudija visiškai nekaltų inteligentų žudynės Rainių miškelyje 1941 metais. Jų tikslas - įbauginti žmones, kad niekas nedrįstų priešintis okupantams.
2007-01-11
Gerbiamasis Redaktoriau, ilgai brandinau Jūsų pasiūlytą temą, skaitinėjau Jūsų pateiktus klausimus. Peržiūrėjau ta tema straipsnius LKMA Metraščiuose. Anksčiau esu skaitęs knygas „Akiplėša”, „Atlikę pareigą” ir kitas, kuriose įtikinamai įrodomi kolaboravimo faktai. Ir vis dėlto jaučiu: svetima tai man.
Svetima man toji tema ir, man regis, niekam nebereikalinga. Esu pažadėjęs sau: niekada nežiūrėsiu į KGB vestą mano sekimo bylą. Nes ką tai duos man? Gal tik pagiežą kam nors dėl kokio menkniekio, ko gero, beveik nekaltam, suklaidintam ar priverstam žmogui, pakliuvusiam į sovietinės prievartos krumpliaračius. Kokia nauda, jei bus įvardyti visi agentai bei kolaborantai? Ar padės tai sustiprėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai? Veikiau tik labiau pakirs jos autoritetą.
Tik prašomas „Naujojo Židinio-Aidų” redakcijos sutikau į viską pažvelgti, daugiausia remdamasis savo asmenine patirtimi. Esu giliai įsitikinęs, kad palyginti nedidelis kunigų skaičius bendradarbiavo su sovietų valdžia. Garbė ištvermingajai Lietuvos dvasininkijai. Labai daug pasako vien toks faktas: į Vatikano II Susirinkimą sovietų valdžia neišleido nė vieno Lietuvos vyskupo. Tai reiškia, jog nė vienas neatrodė pakankamai lojalus anuometei valdžiai, neatitiko jos reikalavimų. Šis faktas akivaizdžiai liudija Lietuvos aukštosios dvasininkijos nekompromisinę būklę. Taip pat ir kitas faktas: daugumą pokario vyskupų ir kurijų darbuotojų sovietų valdžia išsiuntė lagerių keliais. Tokius faktus labiausiai reikėtų nagrinėti ir išryškinti. O knaisiojimasis po negausius kolaboravimo faktus iškreipia taurų mūsų dvasininkijos veidą.
2006-09-07
Kaip ir žadėjome, toliau stebime naujų šių laikų herojų iškilimo detales. Prieš kurį laiką buvome priversti klausti: ar Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika meluoja? Primename, šis klausimas iškilo, svarstant prokuroro Antano Stepučinsko profesinę patirtį. A. Stepučinskas 2006 metų liepos 7 dieną Respublikos Prezidento dekretu Nr. 648 buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas buvo apdovanotas jo darbovietės teikimu ir, regis, Valstybės saugumo departamentui laiminimu.
Tikrai nesiimame vertinti dabartinės A. Stepučinsko veiklos. Taip pat suprantame, kad Prezidentas turi pasitikėti solidžiomis valstybės įstaigomis, siūlančiomis, ką vertėtų apdovanoti. Tačiau šiuo atveju, regis, Generalinė prokuratūra gerokai perlenkė lazdą. Nėra paprasta atsakyti į klausimą, ar Generalinės prokuratūros atstovai šiuo atveju nesuprato darantys „meškos paslaugą“ kolegai? O gal tikėjosi, kad visuomenė tokia apatiška, jog nebereaguos į melą, klaidinimą?
2006-08-03
Prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ jau skelbė Eigmino Eidminausko samprotavimus apie tai, kokie nuopelnai leidžia tikėtis Vyčio Kryžiaus kavalieriaus vardo. Šiuos samprotavimus galite rasti Sankirtų archyve. Mes nutarėme pasidomėti, kaip sekasi sklaidyti įtarimų debesis, jog kai kurie Prezidento apdovanoti asmenys nebuvo to verti.
2006 metų liepos 7 dieną Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 648 apdovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoją Antaną Stepučinską Vyčio Kryžiaus ordino medaliu. Ką gi, Prezidentas paprasčiausiai pasinaudojo konstitucine teise. Diskutuotinas klausimas, ar garbingi Lietuvos valstybės apdovanojimai nėra nuvertinami, kai dalijami tiek gausiai, tačiau tai jau kitos diskusijos tema. Dabar mus domina konkretus apdovanojimą gavęs asmuo.
Iš kelių bičiulių esu girdėjęs, kad A. Stepučinskas yra „geras bičas“ ir esą nėra ko prie jo kabinėtis. Tačiau Vyčio kryžiaus apdovanojimas teikiamas už konkrečius nuopelnus Lietuvos valstybei. Todėl tikrai kyla klausimas: ar tai, kad A. Stepučinskas yra buvęs SSSR KGB - oficialiai nusikalstama organizacija pripažįstamos organizacijos kadrinis darbuotojas nėra neįveikiama kliūtis tokiam apdovanojimui gauti? Toks klausimas kilo ir kai kuriems Seimo nariams. Tėvynės sąjungos frakcijos narys Saulius Pečeliūnas raštiškai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, abejodamas ne tik dėl apdovanojimo, bet ir dėl to, ar apskritai A. Stepučinskas gali dirbti šioje įstaigoje.
2006-07-23
Buvęs KGB tardytojas, dabar LR Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Antanas Stepučinskas Valstybės dieną buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino medaliu. Generalinio prokuroro pavaduotojas V. Barakauskas, remdamasis LGGRT ir VS departamento duomenimis teigia, kad dirbdamas KGB, Antanas Stepučinskas tyrė tik kriminalines bylas, ir jam netaikomi apribojimai dirbti valstybės tarnyboje.
Pareiškiame, kad A. Stepučinskas dirbo kaip KGB tardytojas, tiriant A. Patackui 1986.07.29iškeltą bylą Nr. 09-2-012-86 (1986.09.27 išskirtą bylą Nr. 129) pagal LTSR BK 1991 straipsnį (“Antitarybinė propaganda ir agitacija”). Taigi, byla buvo toli gražu ne kriminalinė. A. Stepučinskas tardė tuomet jau suimtą A. Patacką ir jo žmoną Nijolę Patackienę bei atliko kitus tardyminius veiksmus. Tad LGGRT centro ir VSD išvada yra netiksli. Jo, kaip tardytojo, pavardę ne kartą galima aptikti ir “LKB kronikos” pavardžių sąvade.
Tai – juridinė reikalo pusė. Nekvestionuojame aukštų institucijų sprendimo leisti A. Stepučinskui dirbti valstybės tarnyboje. Manome, kad juo daugiau gabių žmonių gali dirbti valstybės labui, tuo valstybei ir jos piliečiams geriau. Tikime jo bendradarbių prokurorų teigimais, kad A. Stepučinskas pavyzdingai atlieka pareigas, turi neeilinių nuopelnų tiriant svarbias kriminalines bylas. Manome, kad 16 nepriklausomybės metų yra pakankamas laiko tarpas susikurti naujai biografijai.
2006-05-28
Taip jis kalbėjo spaudos konferencijos Kauno arkivyskupijos kurijoje metu, įteikdamas Bažnyčios kronikos fondo apdovanojimus už krikščioniškų vertybių puoselėjimą per visuomenės komunikavimo priemones ir sąžiningos žurnalistikos pavyzdį.„Aš asmeniškai noriu atkreipti dėmesį, kad žurnalistų darbas yra panašiai brangus kaip ir labai gerų kunigų darbas. Šiandien Lietuvai labai reikia gero žurnalistų darbo. Šviesa reikalinga panašiai, kaip ji buvo reikalinga sovietiniais metais: ji reikalinga parodyti ne tik esamą blogį, bet ir nušviesti kelią, kuriuo turi eiti Lietuva“, - penktadienį sakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Šiais metais Bažnyčios kronikos vardu, minint 40-ąją Pasaulinę visuomenės komunikavimo dieną, ark. S. Tamkevičius apdovanojimus įteikė Vandai Ibianskai už „ilgametį kantrų bei kūrybišką krikščioniškosios žiniasklaidos plėtojimą ir už sėkmingai įgyvendintą tvarią iniciatyvą leisti katalikų mėnraštį šeimai. Redaktorės ir žurnalistės kūryboje ypač vertingas evangelizacijos užmojis, įgyvendinamas globėjiškai skatinant kultūrinę bei visuomeninę katalikų pasauliečių raišką“.
2006-03-06
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – bene šviesiausias nesmurtinio pasipriešinimo puslapis XX a. Lietuvos istorijoje.
„LKB Kronika“ buvo ilgiausiai leistas ir plačiausiai pasklidęs pogrindinis žurnalas, kurį 1972–1989 m. leido Lietuvos kunigai bei disidentai. Joje registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos įrodantys dokumentai. Slapčia siunčiama į Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusiuosius kolaboruoti, skatino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų „LKB Kronika“ buvo reguliariai leidžiama, kol atgauta laisvė. Iki Atgimimo išėjo 81 „LKB Kronikos“ numeris (paskutinis pasirodė 1989 m. kovo 19 d.).
Jau nuo 1966 m. visoje Lietuvoje vykdavo slapti įvairių vyskupijų kunigų susirinkimai. Čia ypač aktyvūs buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Tuose susirinkimuose būdavo svarstomi Bažnyčios padėties, veiklos perspektyvų, taip pat represijų bei pasipriešinimo klausimai. 1968 m. kilo sumanymas pamėginti informuoti laisvąjį pasaulį apie Bažnyčios persekiojimą. Vėliau prieita išvados, kad labai reikalingas leidinys, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus. Šią mintį palaikė dauguma šiuose susirinkimuose dalyvavusių kunigų.
Mintį leisti periodinį pogrindžio leidinį 1972 m. įgyvendino vienas tuometinės Vilkaviškio vyskupijos kunigų Sigitas Tamkevičius; jis ir buvo leidinio vyriausiasis redaktorius bei pagrindinis jo leidimo koordinatorius iki pat suėmimo 1983 m.
Leidžiant „Kroniką“ ir apskritai įgyvendinant šią idėją dalyvavo daugelis kunigų. Štai arkivyskupas S. Tamkevičius savo prisiminimuose teigia, jog jam sunku įsivaizduoti „Kronikos“ leidimą, „jei šalia nebūtų buvę vienaminčių kunigų A. Svarinsko, J. Zdebskio, J. Kaunecko, J. Lauriūno, Br. Antanaičio, Pr. Račiūno, K. Žemėno ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. […] Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas „Kronikos“ vardas. […] Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo „Kronikos“ leidėjai“.Norėdamas, kad naujasis leidinys būtų palaimintas Bažnyčios ir galbūt siekdamas moralinio pritarimo, kun. S. Tamkevičius nuvyko pas tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių. Pastarasis pritarė sumanymui ir pasiūlė leidinį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Po S. Tamkevičiaus suėmimo vyriausiuoju „Kronikos“ redaktoriumi tapo kunigas Jonas Boruta. Kaip jau minėta, leidinys buvo leidžiamas iki 1989 m., kai, prasidėjus vadinamajai „perestroikai“ ir pasibaigus persekiojimams, jos leidimą nutraukė patys leidėjai.
Kaip ši idėja buvo įgyvendinama techniškai?
Pirmiausia teko laikytis griežtos konspiracijos ir, nors „Kronikos“ bendradarbių ar platintojų buvo išties nemažai, teko apsiriboti tik būtiniausias ryšiais. Informacija būdavo renkama ir perduodama per pažįstamus ir patikimus žmones, turėjusius tiesioginių ryšių su „Kronikos“ leidėjais. Rankraščiai visada būdavo perspausdinami rašomąja mašinėle, o konspiracijos sumetimais buvo keičiamas mašinėlės šriftas. Perspausdinant mašinėle per kalkę būdavo pagaminama apie 10–12 teksto kopijų. Dėl galimų saugumiečių kratų buvo ypač pavojinga darbo vietoje laikyti rankraščius bei ranka įrašytus redakcinius taisymus. „Kronikos“ archyvą teko nuolat slapstyti ir kartais kilnoti iš vienos vietos į kitą. Panaudoti rankraščiai kuo skubiau buvo sunaikinami. Paprastai „Kronika“ būdavo dauginama kitose vietose, ne ten pat, kur vykdavo redakcinis darbas.
Patys leidėjai yra sakę, kad neįmanoma vienareikšmiškai įvertinti kiekvieno bendradarbio ar padėjėjo indėlį. Buvo nemažai pasiaukojusių žmonių, kurie savo iniciatyva rizikuodavo ir daugindavo „Kroniką“ perspausdindami ją rašomąja mašinėle. Be to, „Kronika“per žmones ėjo iš rankų į rankas. Kaip labiausiai prisidėjusius prie „Kronikos“ leidybos ir platinimo leidėjai nurodo seserį Gerardą – Eleną Šuliauskaitę, Bernadetą Mališkaitę, Nijolė Sadūnaitę, Kazimierą Ambrasą, Birutę Briliūtę, Povilą Buzą ir daugelį kitų.
Lietuvoje „Kronika“ būdavo spausdinama rašomąja mašinėle, o dauginama dažniausiai elektrografiniu arba spiritinio rotaprinto būdu, todėl jos tiražas negalėjo būti didelis (iš pradžių 200–300 egz., vėliau 100–150 egz.). Kaip minėta, buvo nemažai pasiaukojusių žmonių, kurie savarankiškai rašomąja mašinėle perrašydavo naujus „Kronikos“ numerius, padarydavo kelias kopijas, ir taip ją platindavo. Šiandien niekas negali pasakyti, kiek kurio „Kronikos“ numerio Lietuvoje buvo išspausdinta ir išplatinta. Labiausiai „Kronikos“ leidėjams rūpėjo, kuo greičiau perduoti į Vakarus naujai parengtą numerį. Ten „Kronika“ buvo skaitoma per radiją ir, matyt, daugiausia žmonių apie ją sužinojo būtent iš radijo eterio.
Kiek yra žinoma, Vakarus pasiekė visi „Kronikos“ numeriai, nors per saugumiečių kratas kartais būdavo konfiskuojama visa numeriui parengta medžiaga.
Kaip tuomet „Kronikai“ pavykdavo pasiekti laisvąjį pasaulį tokio sekimo sąlygomis? Kaip toliau buvo skleidžiama ši informacija?
Pačioje veiklos ir leidybos pradžioje „Kronika“ būdavo persiunčiama į JAV sąsiuvinėlio forma ar per kalkę atspausdinta ant popieriaus; vėliau ją siųsdavo fotografuotą, o juostelė būdavo išradingai slepiama, pavyzdžiui, dantų pastos tūbelėje ar pudros dėžutėje. „Kronikos“ fotokopija, paprastai paslėpta kokiame suvenyre, būdavo perduodama per atvykusius užsienio turistus. Tai buvo rizikinga tiek perduodančiajam „suvenyrą“, tiek apsiėmusiam jį išvežti asmeniui. Iš juostelės padaryti „Kronikos“ puslapių pozityvai kuo skubiausiai būdavo išsiuntinėjami radijo stotims, užsienyje gyvenantiems lietuviams vyskupams, lietuvių užsienio spaudos tarnyboms ir keturiasdešimčiai užsienyje veikusių lietuvių radijo valandėlių tarnybų. Niujorke esantis Lietuvių informacijos centras parengdavo svarbesnes „Kronikos“ ištraukas anglų kalba ir išsiuntinėdavo jas žinių agentūroms bei redakcijoms.
Neišvengiama tema, kalbant apie bet kokią pogrindžio veiklą, yra saugumiečių represijos. Tačiau štai pačioje „Kronikoje“ pažymima, kad 1972 m. antrasis pusmetis buvo ramesnis negu ankstesni laikai. 1973 m. Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotiniu Lietuvos SSR paskiriamas Kazimieras Tumėnas; jis buvo kiek diplomatiškesnis už buvusį saugumietį Justą Rugienį. Pavyzdžiui, 1974 m. buvo leista Kunigų seminarijoje studijuojančių klierikų skaičių padidinti iki 50. K. Tumėnas pažadėjo Bažnyčios vadovybei padėti išleisti katekizmą ir leisti gaminti devocionalijas, tačiau už tai pareikalavo, kad vyskupai pasmerktų „Kroniką“. Hierarchams atsisakius, buvo mėginama anoniminiais laiškais ir per spaudą įteigti nuomonę, esą „Kronika“ skaldanti katalikų vienybę. Taip pat stengtasi formuoti nuomonę, kad „Kronikos“ informacija nepatikima ir neteisinga. 1977 m. pasirodė neva pogrindinė brošiūra, kuria mėginta skaldyti kunigiją ir pasauliečius, apkaltinta pati „Kronika“, kad ji esanti KGB įrankis.
Tačiau tais pačiais metais KGB ėmėsi naikinti slaptas religinės literatūros spaustuves. Lapkričio mėn. įvykdytos kratos daugiau kaip 40 asmenų butuose. Buvo suimti Petras Plumpa, Povilas Petronis, Jonas Stašaitis. 1974 m. suimami Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Patriubavičius.
Šiems septyniems su „Kronika“ susijusiems žmonėms sudaryta byla. J. Gražys ir N. Sadūnaitė vėliau atskiriami nuo grupės ir teisiami po vieną. „Kronikos“ dauginimas ir skleidimas sovietiniame teisme buvo traktuojamas kaip nusikaltimai valstybei pagal 68 ir 70 baudžiamojo kodekso straipsnius. P. Plumpa nuteisiamas 8 metų griežtojo režimo, P. Petronis – 4 metams griežtojo režimo, V. Jaugelis – 2 metų paprastojo režimo lagerio bausmėmis. J. Stašaitis ir A. Patriubavičius buvo paleisti po teismo. J. Gražys 1975 m. vykusiame teisme buvo nuteistas 3 metams lagerio. N. Sadūnaitė buvo nubausta 3 metų griežto režimo lagerio ir 3 metų tremties bausme.
Ar šios represijos neatbaidė ištikimų „Kronikos“ rėmėjų ir bendradarbių?
Akivaizdu, kad dauguma „Kronikos“ leidėjų buvo tam pasirengę. Suimta bei kitaip represuota ir daugiau su leidiniu susijusių žmonių ir, beje, ne vien Lietuvoje. Jau 1974 m. pabaigoje Maskvoje buvo suimtas rusų disidentas, biologijos daktaras Sergejus Kovaliovas. Jis buvo Andrejaus Sacharovo įkurto Pilietinėms teisėms ginti komiteto narys ir rusų kalba pogrindyje leidžiamos „Einamųjų įvykių kronikos“ redaktorius. S. Kovaliovas kalintas ir paskui teistas Vilniuje 1975 m. gruodžio mėn.; nuteistas 7 metų griežtojo režimo lagerio ir 3 metų tremties bausme. 1976 m. spalio mėn. suimti Vladas Lapienis, Jonas Kastytis Matulionis ir Ona Pranckūnaitė. V. Lapienis nuteistas 2 metų griežtojo režimo, O. Pranckūnaitė – 2 metų paprastojo režimo lagerio bausmėmis, J. Matulionis nuteistas lygtinai. 1980 m. nuteistos Ona Vitkauskaitė ir Genė Navickaitė (atitinkamai 1,5 ir 2 metų lagerio bausmėmis). Povilas Buzas ir Atanazas Janulis taip pat nuteisti panašiomis bausmėmis už „Kronikos“ platinimą (P. Buzas 1,5 metų bendrojo režimo, o A. Janulis – 3 metų griežto režimo lagerio bausmėmis).
Kaip žinia, saugumas persekiojo ne tik įtariamus „Kronikos“ talkininkus, bet taip pat dažnai joje minimus žmogaus teisių gynėjus Antaną Terlecką, Mindaugą Tomonį, Viktorą Petkų. KGB stengdavosi neviešinti „Kronikos“ persekiojimo ir oficialiai inkriminuodavo teisiamiesiems kitus nusikaltimus. Taip buvo nuteisti Gema Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas. Tačiau saugumiečiai, siekdami pažaboti laisvą žodį, plačiai naudojo ir kitas priemones, ne vien suiminėjo ir teisė su „Kronika“ susijusius žmones.
Pavyzdžiui, saugumas taip pat veikdavo per anuometinę miliciją, valstybinę automobilių inspekciją. Geriausias pavyzdys, kai 1979 m. Varėnos rajone į autoavariją pateko kun. S. Tamkevičius. Iš pradžių jis automobilių inspekcijos pareigūnų buvo pripažintas nekaltu, bet vėliau KGB užsakymu surengtame teisme pripažintas avarijos kaltininku. Saugumas, persekiodamas „Kronikos“ leidėjus bei talkininkus, imdavosi ir specialių priemonių, pavyzdžiui, kun. Juozas Zdebskis buvo nudegintas cheminėmis medžiagomis. Čekistai organizuodavo slaptas kratas, pokalbių pasiklausymus, nevengdavo net fizinio susidorojimo. Galime prisiminti minėtą kunigą J. Zdebskį – jo žūtis buvo gana mįslinga. 1986 m. vasario 5 d. jis neaiškiomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje. Tačiau teko kalbėtis su jo vairuotoju, kuris iki šiol įsitikinęs, kad tai saugumo darbas, juolab, kad pasikėsinimų į jį buvo ir anksčiau.
Taigi represijos tęsėsi ir toliau. 1983 m. kun. A. Svarinsko teisme buvo suimtas ir „Kronikos“ redaktorius kun. S. Tamkevičius, nuteistas 6 metams laisvės atėmimo ir 4 metams tremties. Paskutiniai žymesni teismo procesai vyko 1985 m. Antrą kartą buvo nuteistas Jonas Kastytis Matulionis (3 metams lagerio) ir Romas Žemaitis (2 metams lagerio). 1985 m. antrą kartą nuteistas 79-erių metų V. Lapienis (4 metams lagerio ir 2 metams tremties). Tačiau, kaip minėta, tai vis tiek nesustabdė „Kronikos“ leidybos iki pat 1989 m. Net tuometinis, atrodytų, galingas ir viską aprėpiantis bei matantis saugumas nesugebėjo išaiškinti visų „Kronikos“ rėmėjų bei bendradarbių. Turime vienos „Kronikos“ bendradarbės atsiminimus. Pasakoja Eucharistinio Jėzaus seserų vienuolyno sesuo Ksavera (Julija Kuodytė):
Vienuolyno seserys su „Kronika“ dirbo tiesiogiai. Reikėjo talkos. Dirbo seserys Gerarda (Elena Šuliauskaitė), Jonė (Monika Gavėnaitė), Julija (Bernadeta Mališkaitė). O kai reikėdavo su „Kronika“ susijusią medžiagą kur nuvežti ar parvežti, tai taip pat prisidėdavo. Kitą kartą seserys net nežinodavo ką veža. Nes pirmiausiai pas S. Tamkevičių (Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, tuometinį Kybartų kleboną – Aut.) atspausdintą „Kronikos“ numerį atveždavo čia (į Eucharistinį Jėzaus seserų vienuolyną Kaune – Aut.). Mes toliau veždavome Monikutei (seseriai Jonei) į Viduklę, tuomet Monikutė atspausdindavo daugiau egzempliorių ir juos jau platindavo; o jie jau pakeisdavo mašinėlės šriftą, kad neįmanoma būtų susekti.
Apie 1980 m. buvo suimtas S. Tamkevičius. Bet „Kronika“ ėjo toliau. Daug dirbo prie „Kronikos“ lituanistė Bernadeta Mališkaitė, Birutė Briliūtė ir kitos seserys. Dirbo slaptai. J. Boruta (Telšių vyskupas Jonas Boruta, tuometinis kunigas – Aut.) paimdavo medžiagą ir veždavo pas J. Steponavičių (tuometinis vyskupas Julijonas Steponavičius už nepaklusnumą sovietų valdžiai 1961 m. buvo ištremtas į atokų Žagarės miestelį – Aut.). Medžiagą rinkdavo eucharistiniai bičiuliai. Vėliau su ta medžiaga dirbo seserys iš Šventos šeimos kongregacijos Kybartuose. O mes tą medžiagą jau daugindavome ir platindavome, bet apie tai net ne visos kongregacijos seserys žinojo, tiesiog nenorėjome jų įvelti.
O aš galvodama apie galimą suėmimą – sakydavo kad KGB organai moka viską išgauti net iš žmogaus pasąmonės – vis galvodavau, kad aš nieko nežinau apie „Kroniką“. Ir iš tiesų užmiršau daug svarbių dalykų.
Vėliau prasidėjo kratos, dėl „Kronikos“ platinimo buvo įkalintos ir Ona Vitkauskaitė, ir Genovaitė Navickaitė. O „Kronika“ vis ėjo. Po to areštavo A. Svarinską, o po A. Svarinsko teismo areštavo Sigitą Tamkevičių. A. Svarinsko nebuvo, S. Tamkevičiaus nebuvo, o seserys darbą tęsė toliau…
Kokie tekstai buvo spausdinami „Kronikoje“? Kokios tų laikų aktualijos labiausiai atkreipė leidėjų dėmesį?
„Kronikos“ leidyba apima 17 metų laikotarpį, tačiau joje esama medžiagos ir apie ankstesnius Bažnyčios persekiojimo faktus. Pavyzdžiui, pateikiami kai kurių Lietuvos vyskupijų kunigų sąrašai, nurodant nuo 1940 m. nužudytus, suimtus, lageriuose mirusius ir iš jų grįžusius kunigus. Minimi taip pat ir 1968–1969 m. rašyti kolektyviniai kunigų kreipimaisi dėl Bažnyčios padėties. Iš esmės „Kronikoje“ buvo spausdinami kreipimaisi ir pareiškimai dėl tikinčiųjų teisių varžymo, pranešimai apie priverstinę jaunimo ateizaciją, valdžios kovą su pačia „Kronika“, jos leidėjų bei talkininkų tardymus, kratas bei teismus, žinios iš vyskupijų, būdavo pateikiama konkrečių tikinčiųjų teisių pažeidimo faktų.
Kiek žinoma, kunigų ir tikinčiųjų pareiškimai bei kreipimaisi adresuoti tiek Bažnyčios vadovams, tiek tuometinei Respublikos ar SSRS valdžiai. Kai kurie „Kronikoje“ paskelbti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentai adresuoti tarptautinėms organizacijoms, kitų šalių parlamentams, vyriausybėms ar prezidentams. Šiuose dokumentuose nurodomi religinių laisvių varžymai, kurie vyko nepaisant SSRS priimtų tarptautinių įsipareigojimų.
Kokį poveikį turėjo visi šie pareiškimai?
Pirmiausia, matyt, tai darė šiokį tokį įspūdį Lietuvos Nepriklausomybės šalininkams Vakaruose. Juk vienas dalykas, kai apie tai diskutuojama kokios demokratinės valstybės parlamente, ir visai kas kita, kai už laisvesnės minties reiškimą galėjai atsidurti kalėjime ar net būti nužudytas, kaip tai buvo 1940-aisias. Kita vertus, visi šie politiniai pareiškimai tapo ir savotišku koziriu Vakarų rankose, siekiant sugriauti sovietinę sistemą ar bent jau maksimaliai ją demokratizuoti. Sovietai juk patys nuolat skelbėsi ginantys įvairių visuomenės grupių teises, darbininkų interesus ir panašiai, o „Kronikoje“ skelbiamuose dokumentuose buvo daugiausia kalbama apie tikinčiųjų teises, tad net ir persekioti už tai buvo kažkaip nepatogu, represijas teko kažkuo pridengti, laviruoti, ieškant kitokių pažeidimų.
Be abejo, „Kronika“ ir mūsų žmonėms suteikė galimybę pasijusti drąsiau, laisviau reikšti savo mintis, nors ne vienas dėl to nukentėjo. Svarbiausia, kad tas 17 metų laikotarpis, kai ji buvo leidžiama, tiesiog neleido žmonėms pasijusti vienišiems, galutinai nusilenkti sistemai – žmonės girdėjo ir matė, kad kažkas viešai deklaruoja jų problemas, kelia į viešumą sovietų sistemos nusikaltimus, o Vakarai puikiai žino apie padėtį šalyje. Tai vienodai veikė ir tikinčiuosius, ir laisvamanius. Gal net galima sakyti, kad tie 17 metų Lietuvos visuomenėje išugdė laisvesnį mąstymą, iškėlė tam tikrą pasipriešinimo dvasią. Juk prisiminkime, kaip buvo tais laikais buvo reaguojama į bet kokį sovietų propagandos pasipiktinimą: jei rusai kažkuo nepatenkinti, vadinasi viskas padaryta teisingai…
2006-02-03
Prieš 20 metų žuvo kunigas Juozas Zdebskis (1929-1986)
1986 m. balandžio 23–iąja datuotas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos Nr. 70 vedamajame straipsnyje rašė:
Vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Rudaminos klebonas, vienas iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kun. Juozapas Zdebskis. Vasario 10 d. Lietuvos valstybinė autoinspekcija laidoje “Keliai, mašinos, žmonės” pranešė, kad kelyje Varėna - Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, J. Zdebskiui priklausantys “Žiguliai”, vairuojami A. Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys “Žigulių” keleiviai, ketvirtas – R. Žemaitis sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.
TASS’as, informuodamas užsienį, pateikė naują avarijos versiją: J. Zdebskio “Žiguliai”, vairuojami A. Sabaliausko, lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas J. Zdebskis, vairuotojas Algis Sabaliauskas ir keleivė, kurios pavardė neskelbiama. R. Žemaitis nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas nugabentas į ligoninę.
2005-12-13
Renginys simboliškai prasidėjo autentišku įrašu iš prieš tris dešimtmečius vykusio teismo proceso. Žymus disidentas šiame teismo procese pademonstravo didžiulę dvasinę jėgą. Ne, jis nesakė ugningų kalbų, bet paprasčiausiai nuosekliai ir kantriai aiškino, kodėl atsisako dalyvauti jam primestame teismo farse, atsakinėti į oficialius klausimus, žaisti pagal KGB taisykles.Antradienio vakarą Vilniaus mokytojų namuose vyko žymaus Rusijos žmogaus teisių gynėjo, disidento Sergejaus Kovaliovo susitikimas su Lietuvos visuomene. Šis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotas susitikimas buvo skirtas kaip tik lygiai prieš tris dešimtmečius Vilniuje įvykusiam teismo procesui, kurio metu S. Kovaliovas už antisovietinę veiklą buvo nuteistas septynerius metus kalėti griežto režimo lageriuose ir dar trejiems metams tremties Tolimuosiuose Rytuose, Kolymoje.
Teismo procesui KGB neatsitikinai pasirinko tokią datą ir vietą – viena vertus, kaip tik tuo metu akademikui Andrejui Sacharovui turėjo būti įteikta Nobelio premija, kita vertus – Vilnius buvo ta vieta, kur užsienio šalių žurnalistų nė kvapo nebuvo. Tokiu būdu buvo mėginta šį procesą paversti niekiniu, lyg jo išvis nė nebūta. Tačiau tąkart KGB gerokai apsiskaičiavo. Akademikas A. Sacharovas vyko ne atsiimti Nobelio premijos, bet į Vilnių paremti savo bičiulį ir bendražygį S. Kovaliovą. Apie tai paskelbė ir pasaulinė žiniasklaida. Vietoj tylaus susidorojimo įvyko garsiai nuskambėjusi sovietinio Dovydo dvikova su disidentiniu Galiotu.
2005-10-26
Italų kultūros institutas Vilniuje ir Vilniaus universiteto biblioteka visuomenei pristato Italijoje gyvenusio kunigo, žurnalisto, vertėjo ir kolekcininko monsinjoro Vinco Mincevičiaus (1915-1992) senuosius rinkinius.
Vilniaus universiteto Baltojoje salėje pirmadienį atidaroma paroda "Turinas-Roma-Aosta. Su Lietuva širdyje..." supažindina su į Lietuvą pargabentais V. Mincevičiaus sukauptais senaisiais žemėlapiais, knygomis bei paties monsinjoro parengtais ir italų kalba išleistais leidiniais.
Gimęs Vokietijoje, V. Mincevičius augo ir mokėsi Liudvinave, Marijampolės apskrityje. Nuo 1934 m. gyveno Italijoje, studijavo Turino universiteto Filosofijos ir teologijos fakultete, Tarptautiniame socialinių mokslų universitete Romoje studijavo žurnalistiką. 1946 m. įstojo į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje, 1949 m. buvo įšventintas kunigu, 1951 m. gavo teologijos licenciato laipsnį. 1963 m. V. Mincevičiui suteiktas monsinjoro garbės titulas.
1952 metais įkūrus Italijos lietuvių bendruomenę, V. Mincevičius buvo išrinktas pirmuoju valdybos pirmininku ir ilgus metus jai vadovavo. Taip pat V. Mincevičius daug metų buvo oficialiai Italijoje įregistruotos žinių agentūros ELTA-Press italų kalba redaktorius. Kas mėnesį leidžiamas biuletenis teikė politines, kultūrines ir religines žinias italams apie Lietuvą nuo 1954 iki 1984 metų.
Prelato V. Mincevičiaus pastangomis italų kalba išleista Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, skelbusi apie lietuvių tautos kančią ir persekiojimus sovietmečiu. V. Mincevičius ilgai dirbo kardinolo Antonio Samorės, buvusio Vatikano diplomato prieškario Lietuvoje, asmeniniu sekretoriumi.
2005-10-19
Raudondvaryje nerasime žmogaus Lauriūno pavarde, nerasime šios pavardės nė Raudondvario parapijos metrikų knygose. Ir pirmaisiais Atgimimo metais, kai dvasininkų jau nepersekiojo už dalyvavimą visuomeninėje veikloje, kai pradėjo atgimti katalikų spauda, vis dažniau girdima kunigo Jono Lauriūno pavardė nedaugeliui raudondvariečių buvo pažįstama. Tik tiems vyresniosios kartos kraštiečiams, kurie palaikė tvirtą ryšį su Bažnyčia, buvo žinoma pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ talkininko, vieno iš pogrindinio religinio leidinio „Rūpintojėlis“ bendraautorių pavardė. Tikrąją jėzuito Jono Lauriūno pavardę – Laurusevičius – imta minėti po jo mirties (1991 m.) spausdintuose nekrologuose, nurodant ir gimimo vietą – Šilelio kaimą prie Raudondvario. Senosiose miestelio kapinėse jo tėvų kapai, Raudondvaryje ir šiandien gyvena jo sesuo Ieva Laurusevičiūtė.
Ji pasakojo, kad brolio sumanymas keisti pavardę buvo susijęs su paskyrimu vikaru į Valkininkų parapiją, aplenkėjusį kraštą. Tobulai mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, o lenkų kalba buvo ne iš tų, kuria Jonas laisvai kalbėjo. Per jo pamokslus lenkų kalba būdavę nesusipratimų, nes vis kokį žodį pavartodavo netinkama prasme. Vietiniai priekaištavo, esą pavardė lenkiška, o kalbos nemoka. Kartą atvykęs į Raudondvarį pasakė, kad galvoja keisti pavardę, būsiąs Lauriūnas. Taip ir padarė, pakeitė pasą.
Jonas Lauriūnas gimė 1924 m. Buvo pirmas vaikas Adomo ir Teofilės (Jankūnaitės) Laurusevičių šeimoje. Po metų gimė Ieva, dar po dvejų – Balys. Šilelio kaime Laurusevičiai turėjo 14 ha ūkį. Ieva Laurusevičiūtė su ilgesiu pasakoja apie vaikystę, prabėgusią ant Nemuno kranto, netoli Nemuno ir Nevėžio santakos. Didelis džiaugsmas buvo vaikams stebėti upe plaukiančius garlaivius, žinojo jų vardus („Aušrelė“, „Kęstutis“, „Smetona“), atvykimo laiką, atpažindavo iš ūkimo.