„Aušros" šimtmetį pasitinkant
Dr. Juozas Jakštas
Aušrininkai istorikai
(Pabaiga. Pradžia 29 nr.)
MAIRONIS
Greta su Pietariu tinka paminėti taip pat ir kitą literatą — Maironį. Mūsų didysis atgimimo dainius, tautos laisvės pranašas, šauklys galėtų būti plačiu mastu pavaizduotas aušrinės istoriografijos požiūriu. Juk visa jo kūryba kupina praeities užuominų. O kai kurie kūriniai, pvz., „Kęstučio mirtis", „Jaunoji Lietuva" — vien apie praeitį byloja. Tik čia apsiribosime MAIRONIU ISTORIKU, TRUMPOS Lietuvos istorijos „Apsakymai apie Lietuvos praeigą" autoriumi. Ji ir chronologiškai priklauso aušrinei istoriografijai, — baigta rašyti 1886 m. (išspausdinta 1981).
Maironio Lietuvos istorija plačiai žinoma ir biografijose vis minima. Ją užsimena ir Tumas-Vaižgantas lengvai, epiškai parašytoje monografijoje: „Mačiulis iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, istorikus ir poezininkus pirmosios pusės XIX a. Studijuoja juos, persiima jų idėjomis, kaip ir jie, viską lietuvišką ima apoteozuoti; pagaliau, imasi rašyti lietuviams pirmąjį jų istorijos vadovėlį . . . Dirba ir per antrus metus baigia darbą 1884-86 m." (Lietuvių literatūros paskaitos. Jonas Maironis-Mačiulis. Kaunas, 1924, p. 36.). Kitoje vietoje vėl trumpai užsimena apie Maironį istoriką romantiką ir sekusį romantikais (Ten pat, p. 74). „Lietuvių Enciklopedijos straipsnyje apie Maironį jo istorija vos vienu sakiniu pažymėta. Bene pirmasis istorikas parašęs straipsnį „Maironis istorikas" bendro pavadinimo leidinyje „Maironis". Jo gimimo šimtmečiui paminėti". Brooklynas, 1963. Istorikas ypač išryškino Maironio krikščionišką patriotinę ideologiją. Plačiausiai ir, reikia pasakyti, visai tinkamai Maironį istoriką apibūdino Tarybų Lietuvos literatūros mokslininkė Vanda Zaborskaitė monografijoje — daktarinėje disertacijoje — apie Maironį (V. Zaborskaitė. Maironis. Vilnius, 1968.).
Specialiame Maironio istoriją nagrinėjančiame skyriuje ji gražiai parodo, kaip jaunas klierikas, vos įstojęs į kunigų seminariją, kur atsirado, metęs istorijos studijas Kijeve, tuojau susidomėjo Lietuvos praeitimi. Visiškai galima pritarti V. Zaborskaitei, kad tokį smalsumą sužadino Kijevo istorikai, ypač V. Antonovičius, kurio Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją tuojau nusipirko. Antrasis akstinas — lenkiškai rašę Lietuvos istorikai: M. Stryjkovskis, J. Ign. Kraševskis, T. Narbutas. Nors šie autoriai gražiai nupasakoję Lietuvos istoriją, bet jauno klieriko aušrininko nepatenkino. Jų idealizuota ir su meile pavaizduota praeitis buvo iš senų pagonybės laikų. Susijungus su Lenkija, savaiminga Lietuvos istorija tiems autoriams nyko, kol galutinai ją pasiglemžė Lenkija. Lietuva mylėjęs Narbutas su širdgėla pripažino tokį istorijos procesą ir jam dramatišku mostu pasidavė, kai laužė plunksną ant Žygimanto Augusto karsto.
Maironiui, kaip ir visiems kitiems istorikams aušrininkams, Lietuvos istorija dar nebuvo baigta. Jos tęsinį matė dabartyje, šituo skyrėsi nuo Daukanto, nors šis buvo jam įkvėpimo šaltiniu. Kalbėdama apie Maironio istoriko perspektyvas, Zaborskaitė skiria nemaža vietos Daukanto ir Maironio palyginimui. Ji nurodo, kad Maironis savo socialinėmis pažiūromis daug mažiau revoliucingesnis nei Daukantas („Apsakymai" toli gražu neduoda pagrindo tokioms revoliucionizuojančioms socialinio pobūdžio išvadoms, kaip „Būdas" arba „Pasakojimai". Ten pat, p. 61). Daukantas laisvų lietuvių praeitį pagonybės laikais piešė vaiskiomis spalvomis su aliuzija į liūdną baudžiavinę dabartį. Jis neregėjo šviesesnės Lietuvos ateities. Kitokios koncepcijos laikėsi Maironis. Jam Lietuvos istorija trunka nuo seniausių laikų iki dabarties. Zaborskaitė šia proga taip rašo: „Apsakymai tad yra pirmas veikalas lietuvių istoriografijoje, susiejęs visą lietuvių tautos kelią nuo pačių seniausių laikų su dabartimi, jame lietuvių tautos istorija traktuojama ne tiktai kaip neužbaigta, bet dar ir nepasiekusi tų savo viršūnių, kurias ji galinti pasiekti" (Ten pat, p. 60).
Maža vos 180 p. oktavos formato knygutė gali būti laikoma pirmuoju Lietuvos istorijos vadovėliu. Pradėta nuo seniausių laikų ir baigiama padalinimais. Pabaigoje pateikta trumputė kultūrinė XIX a. apžvalgėlė.
Maironis rašė „Apsakymus" susipažinęs su Daukanto nedidelės apimties Lietuvos istorijos „Pasakojimai apie veikalus lietuvių" rankraščiu, buvusiu Kauno kunigų seminarijoje. Tik jam daukantiškoji istorija rodėsi parašyta „nepragmatiškai". Ką supratęs žodžiu „nepragmatiškai", paaiškino tokiu sakinėliu: „Tikriaus medžiaga istorijai", šia trumpa pastabėle jaunasis klierikas parodė ryžtą rašyti pragmatišką istoriją, nesiribosiančią medžiagos kaupimu ir faktų rinkimu. Pagal pragmatiškos istorijos sampratą, faktai turi būti apsvarstyti, teigiamai ar neigiamai įvertinti, nurodyta jų reikšmė būsimiesiems laikams ir tautos gerovei. Maironio pragmatikos pavyzdys — išvada apie nepasisekusią Gedimimo krikšto akciją: „Taip ant nieko nuėjo Gedimino noras priimti krikščionišką katalikų tikėjimą per kryžiokių aklybę, kursai, jei būtų įvykęs, būtų atnešęs lietuviams nesuskaitomas laimes ir kitaip būtų virtusi lietuvių tautos ateiga" (Apsakymai, p. 64). Panašių svarstymų, nukrypimų iš praeities į dabartį knygutėje apstu. Dažnokai samprotaujama apie įžymiuosius asmenis: Gediminą, Kęstutį, Vytautą. Paskutiniajam Maironis atidavė ypatingą pagarbos duoklę. Iš įžanginių puslapių apie Vytauto viešpatavimą (Ten pat, p. 99-103) trykšta didelė autoriaus pagarba tam Lietuvos didvyriui. Tarsi matydamas šiame asmenyje naujausių laikų lietuvį patriotą, rašė: „Norint gerai suprasti Vytauto darbus, reikia gerai atminti, jog Vytautas nebuvo nei gudas, nei lenkas, nei vokietis, bet tikras lietuvis. Gimęs Trakuose, užaugęs tarp Žemaičių . . . Sūnus Birutės vaidilutės ir tėvo Kęstučio, tikro Žemaičio. Vytautas visuose savo veikaluose ieško gero, ypač savo mylimai lietuvių tautai" (Ten pat, p. 101). Maironis pirmasis Vytautą ėmė vadinti „didžiuoju", kurį nuo 1930 m. ir mes vartojame. Prašalaičiams autoriams jis iki šiol svetimas.
Pragmatinės pastabos kartojasi visoje Maironio istorijoje. Jos būdingos „Aušros" laikams. Pragmatiniu sakiniu baigiama ir jo istorija: „Jei kada, tai jau dabar galima neabejoti, jog lietuviai su Dievo pagalba kaipo tauta vėl atgys ir išdirbs savo kultūrą, o tie spaudos užgynimai (Rusijos pusėje) ir visokie nežmoniški kliudinimai niekados neatneša paskirto vaisiaus, tiktai priduoda daugiau ugnies persekiojamiems, prikeldami iš miego atšalusius ir užmigusius".
Maironis didžiuoju Lietuvos dainiumi, tautos žadintoju išliko ir savo istorijoje. Jis rašė tą istoriją, ne tik norėdamas supažindinti tautiečius su Lietuvos praeitimi, bet mokė pamilti ją, sudominti. Ji turėjo patraukti skaitytoją ne tik turiniu, bet ir forma: parašyta lengva, sklandžia, gyva ir taisyklinga (žinoma, aniems laikams) kalba. Tai išskirtinis „Aušros" laikų literatūrinis kūrinys.
Dr. Jonas ŠLIŪPAS
Apie dr. J. Šliūpą daug kalbėta ir rašyta, bet kaip apie istoriką beveik neužsiminta. Darbų apimtimi jis — didžiausias „Aušros" laiko istorinių veikalų kūrėjas, palikęs tris (ir ketvirtojo atskirų fragmentų) Lietuvos istorijos tomus (Lietuvių tauta senovėje ir šiądien. 1904-1905; Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje 1569-1795., 1909). Be to, apie Lietuvą parašęs keletą istorinių brošiūrų.
Nebūdamas profesionaliu istoriku, į originalumą negalėjo pretenduoti, pvz., Lietuvos proistorijai skirtas pirmasis tomas remiasi Basanavičiaus lietuviškomis trakiškomis studijomis. Jame reikšmingi du paskutinieji skyriai: „Kaip gyveno senovės lietuviai" ir „Lietuvių tikėjimas" (Ten pat, 1 t., p. 314-459). Juose apžvelgiamas Lietuvos vidaus gyvenimas. Šliūpas originaliai pasinaudojo tausosaka, ypač dainomis. Čia jo istorija tarsi kokia maža chrestomatija, išmarginta dainomis. Pasak jo: „gyvenimas senų gadynių žybsi per angą dainos ir jos meta naujos šviesos ant lietuvybės" (Ten pat, 1 t., p. 340).
Nuoširdžiai, su meile kalbėdamas apie dainas, Šliūpas atskleidė tuo metu jo išpažintą socialistinę ideologiją: liaudis garbinama, o ponai ir kunigaikščiai niekinami. „Kruvini darbai priguli ponams ir kunigaikščiams, kurie pilyse ir sostapilėse sėdėjo. Žemiau, lietuviškuose laukuose pūtė tykus dainos vėjas, ošė ąžuolai ir klevai,žydėjo rožės, lelijos ir rūtos. Istorijoje liaudies kitokia tauta pasirodo, negu istorijoje kunigaikščių" (Ten pat.).
Šiose eilutėse žybtelėjo romantiška Šliūpo dvasia, ryškiomis spalvomis, tiesiog poetiškai nupiešiamas skaitytojui idiliškas lietuvių liaudies vaizdas.
Kaip dainos, taip ir priežodžiai Šliūpui — aukštos lietuvių pagoniškos kultūros įrodymas. Juose dar „atsispindi stabmeldiškoji Lietuva!" — rašo Šliūpas. Čia pat pateikiami net 403 Kraševskio raštuose rastieji priežodžiai.
Apskritai, tautosakinė dalis, kad ir su pramanytu dievų panteonu, pirmajame tome yra vertingiausia. Čia kalba Šliūpas aušrininkas romantitikas, socialistinės ideologijos išpažintojas.
Antrajame tome Lietuvos istorija nuo XIII a. parašyta, remiantis vokiečių ir rusų autoriais. Nemažai remtasi Kijevo istoriko Antonovičiaus mintimis. Daugiausia šiame tome dėmesio skirta lietuvių-lenkų santykiams nuo vadinamosios Kriavo iki Liublino unijos. Šliūpas, kaip tikras aušrininkas, ne be širdgėlos kalbėjo apie lietuvių diduomenės lenkėjimą. Štai, jo supratimu, buvo didžiausia Lietuvos kunigaikštystės sunykimo priežastis: „Polonizmas pastojo tikru Lietuvos pustytoju" (Ten pat, II t., p. 419). Kitur dar iškalbingiau sielvartauja, kaip į vidaus gyvenimą įsibrovęs lenkiškums žlugdė lietuvių tautą: „Taip lietuvių tauta, savo garbe ir galybe pripildžiusi visą rytinę Europą per ilgus šimtmečius, vienval griuvo gilyn, galiaus išnyko, nuspausta baudžiavomis. Lietuvių tauta grimzdo į gilią naktį ir į užmarštį" (Ten pat, II t., p. 418). Ta naktis prasidėjo nuo Liublino unijos, kuri jam reiškė Lietuvos valstybingumo galą. Lietuva tapusi „Lenkijos provincija" („Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje". Įžanga.), taip galvojo tada Šliūpas (kaip ir Maironis), veikiamas T. Narbuto lenkiškos istoriografijos.
Visame Šliūpo tritomyje nemaža vietos skirta skyreliams, kur kalbama apie švietimo dalykus. Ryškėja Šliūpo-švietėjo optimizmas: žmonių mokslinimas turi kelti moralinį ir materialinį lygį, vaduoti iš skurdo ir tamsos. Maironio šūkis: „Mokslas daug gali, jis vargstančią šalį išpančios iš amžių skriaudos", atrodo, ir Šliūpui buvo artimas. Dėl to jo istorijoje daug vietos skirta mokykloms ir mokslo žmonių darbams. Regis, jis visiškai nesuprato ar nenorėjo suprasti 1570-1773 m. jėzuitų veiklos švietime. Jis net paniekinamai kalbėjo apie šiuos švietėjus, menkino jų vaidmenį („Gadynė šlėktos . . .", p. 219). Tokia radikali Šliūpo pasaulėžiūra kartais kliudė jam blaiviai, istoriškai žvelgti į praeitį.
Aušrininkų pragmatizmas ryškus ir Šliūpo istoriniuose raštuose. Jis ne tik dėstė, bet ir vertino įvykius, vadino gerais ar blogais, naudingais ar pragaištingais tautai ir žmonijai. Lietuviško patriotizmo dvasia Šliūpo parašytose istorijose — gera, šviesu ir pažangu, kas padėjo lietuvių tautos gerovei, švietimui, pažangai. Kas kenkė jos laisvei, pažangai, gerovei — bloga, tamsu, atžagareiviška. Jam istorija: gero — blogo, šviesos — tamsos — dviejų jėgų žaismas. Jų abiejų priešybę istorijoje jis ypač ryškiai nusako, apibūdindamas istorinius asmenius: vienus nepelnytai garbina, kitus — purvais drabsto, koneveikia, pvz., Kęstučio ir Jogailos charakteristikos (Lietuvių tauta senovėje ir šiandien. II t., p. 235, 314). šio aušrininko istoriko ryškiausias bruožas — pragmatizmas.
Šliūpo tritomė Lietuvos istorija — žymiausias aušrinės istoriografijos paminklas, turįs šio laikotarpio teigiamų ir neigiamų savybių. Neigiama — nepagrįsti svaičiojimai po Europos ir Azijos plotus, ieškant lietuvių protėvių. Teigiama — lietuvių tautinės sąmonės žadinimas. Istorija mūsų aušrininkams buvo tautinio auklėjimo priemonė. Šliūpas tikėjosi, „jog nors menkutę naudą lietuvystė, rasi, ištraukti galės iš veikalo" (Ten pat, II t., Įžanga.). šis tikėjimas ženklus ir kitų aušrininkų istorijose.
***
