LENKIAME GALVAS DIDVYRIUI
Mirė Jury KUKK! (1981.III.30. — Red.). Mirė po 4 mėnesių bado streiko! Šią žinią, prislopintą, paslėptą, bet tokią tragišką, atnešė iš lagerio, kur kalėjo šis estų didvyris, visų pavergtų tautų didvyris. Paskelbė ne Talino, ne Vilniaus ir ne Maskvos radijo diktoriai ar televizijos siųstuvai. Pranešė ne Estijos, Lietuvos ar Maskvos kovingoji spauda. Šią tragišką žinią pavyko sužinoti tik iš artimiausių J. Kukko giminių, kuriuos tik vienus lagerio vyriausybė teikėsi supažindinti su nelygios kovos baigtimi.
Dar taip neseniai mes išgirdome apie J. Kukko žygdarbį, kai jis, prasiveržęs pro saugumo užtvaras, paskelbė pasauliui, kad lietuviai, latviai ir jo tautiečiai estai smerkia sovietų intervenciją Afganistane ir pasisako prieš afganų tautos pavergimą. J. Kukkas išdrįso viešai pasakyti, kad Pabaltijo tautos remia afganų kovą prieš interventus, nes lietuvių, latvių ir estų likimas toks pat, kaip ir afganų tautos likimas.
Savo laiku J. Kukkas buvo kompartijos narys, turėjo valdžios pasitikėjimą ir todėl gavo teisę mokytis užsienyje. Bet jis negalėjo tylėti, po to, kai suprato, kad Sovietų Sąjunga — tai šalis, kurioje uždaroma į kalėjimą už Solženycino knygos „Gulago salynas" skaitymą, kur tik „pirmarūšiams" piliečiams leidžiama skaityti specliteratūrą, kad Sovietų Sąjunga — tai tautų kalėjimas, o sovietinė sistema — tai prievartos ir žmogaus pažeminimo sistema. Ir jis prabilo. Prabilo rūsčiai, bet teisingai, demaskuojančiai ir be gailesčio. Režimas jam šito nedovanojo: susidorojo su J. Kukku, pasmerkdamas laisvės atėmimui. Bet ir lageryje]. Kukkas nepasidavė. Jis paskelbė bado streiką. Keturis mėnesius vyko tyli bebalsė kova. Toje kovoje J. Kukkas žuvo, bet jis liko nugalėtoju, nors buvo palaidotas lagerio zonoje, toli nuo savo tėvynės ir artimųjų.
Kai mes dirbome savo darbą, kai sočiai valgydavome, kai linksmindavomės, kažkur toli Rusijos lageryje badavo Žmogus. Ar neverta nors valandėlę susikaupti, pamąstyti apie šio Žmogaus žygdarbį. J. Kukkas mirė ne dėl savo interesų, — jis žuvo, gindamas visų mūsų teisę į apsisprendimą, teisę laisvai balsuoti ir rinkti savo atstovus, teisę būti pilnateisiais žmonėmis. Mes privalome jį atsiminti, pagerbti, juo didžiuotis. Ypač juo didžiuotis privalo estai. Pasvarstykime apie jo skausmą ir kančias, pamąstykime taip, kaip sugebame. Ką jis iškentėjo, — nepapasakos mums nei čekistai, nei lagerių prižiūrėtojai ar sargybiniai. Nepaskelbs nei sovietinis radijas, nei televizija, nei sovietinė spauda.
Kai visą pusmetį mes vos ne kasdien klausėmės per radiją ir skaitėme laikraščiuose apie badaujančius Airijos kalinius, apie tuos, kurie buvo sugauti su ginklu rankose, kurių bado streiką aprašinėjo kiekvienas Anglijos laikraštis, skelbė jų reikalavimus, kurių badavimas išjudino Anglijos ir pasaulio visuomenę, kai, nežiūrint į nuteistųjų kriminalinius nusikaltimus, vienas iš jų buvo netgi išrinktas į parlamento narius, kai mirusiųjų nuo bado streiko giminės gaudavo teisę laidoti juos prie savo artimųjų kapų ir patys giminės duodavo plačiausius interviu laikraščiams ir televizijai, čia, netoliese, Rusijos lagerio zonoje, jau gulėjo palaidotas, nuo tautos ir nuo artimųjų atplėštas, Jury Kukkas! . . .
V. KASPARONIS
***
ŽUVA MUSŲ VAIKINAI AFGANISTANE
Jau beveik treji metai, kai Afganistane liejasi kraujas. Į ramią, jokiomis politinėmis kovomis nepaliestą žemę įsibrovę okupantai sukėlė brolžudišką karą. šiame kare priversti dalyvauti ir kitų tautų atstovai: ukrainiečiai, estai, latviai, lietuviai. Patys engiami, jie priversti paklusti brutaliems rusų karininkų įsakymams, lieti savo ir afganų kraują.
Vis daugiau ir daugiau tragiškų žinių apie žuvusius Afganistane lietuvius. Žuvusieji atvežami cinkuotuose karstuose ir laidojami paslapčiomis. Motinoms neleidžiama pamatyti savo žuvusių sūnų. Nors ir kaip prašė kareivių atidaryti žuvusiojo A. Bulevičiaus (Vilkaviškio raj., „Komunizmo" kolūkis) karstą motina, niekas jos ašarų nepasigailėjo, nesugraudino karininko jos verskmas ir raudos. Kitoms motinoms, jeigu ir pavyksta išmaldauti atidaryti cinkuotą karstą, geriau nebūna: randa tik kareivišką kepurę ir smėlio saują. Taip atsitiko Švenčionėlyje, Valkininkuose ir kitur.
Tačiau blogiausiai atsitiko vienai vilniečių šeimai. Tėvai verkę, maldavę prašydami kareivius leisti atidaryti karstą. Viskas buvo veltui. Tada giminės nugirdė kareivius ir jų karininką. Tie, degtinės apsvaiginti, pažeidė įsakymus ir atidarė karstą. Bet tėvams būtų buvę geriau, jeigu nebūtų karsto atidarę. Karste gulėjo ne jų sūnus, o kažkoks azijietis. Šaunioje sovietinėje kariuomenėje, kur tokia puiki tvarka, sumaišė jų sūnų su tuo azijiečiu ir čia atvežė. Aišku, pradėta ieškoti, kurgi nuvežtas žuvęs vilnietis. Tačiau karininko ir kareivių, nusižengusių „ustavams", likimas nepavydėtinas.
Žuvusieji lietuviai kareiviai laidojami paslapčiomis, padedami karinių komisariatų. Tik slapta palaidoti ne visada pavyksta.
1980 m. vasarą Afganistane žuvo 20 metų šilutiškis Vladas Čereška. Apie tai, kad į geležinkelio stotį atveš Vladą, sužinojo jo draugai. Jie visi laukė stotyje. Tačiau tą dieną karsto nesulaukė. Nesulaukė ir kitą dieną. Tik trečiąją dieną atvežė žuvusįjį. Jaunimas paėmė iš kareivių karstą ir atvežė į Vlado namus M. Melninkaitės gatvėje (Šilutė). Saugumas, matydamas jaunimo pasipiktinimą, buvo išsigandęs, įsakė laidoti anksčiau, negu buvo nuplanuota. Karstą turėjo nešti kareiviai, bet jaunimas neleido. Tada pabandė karstą nešti milicininkai, bet Vlado draugai vėl neleido. Bandė karstą nešti saugumiečiai, bet jaunuoliai ir iš jų atėmė karstą. Eisena nusitęsė miesto gatvėmis. Vlado draugai uždegė fakelus, nors aplinkui einantys rūstūs saugumiečiai įsakė juos gesinti. V. Čereškos laidotuvės tapo savotiška manifestacija, protestas prieš priespaudą ir tą politiką, kai prieš savo valią ir už svetimųjų interesus žūva mūsų broliai. Nuo to laiko sunerimęs Lietuvos saugumas įsakė kuo tyliausiai, paslapčiomis laidoti žuvusius Afganistane.
Žūva mūsų vaikinai tolimajame Afganistane. Karstus atveža į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Alytų, Panevėžį, Šiaulius, Druskininkus ir kitus miestus. Atveža į visus rajonus. Atveža ir į kaimus. Žūva nepamatę savo jaunystės, žūva, palikdami verkiančius tėvus, jaunas žmonas, tik ką gimusius savo vaikučius. Kas suskaitys tas ašaras? Kas pasvers skausmą? Kas pagaliau išmatuos jų pačių pergyvenimus?
Teko kalbėtis su jaunu 21 metų vyruku, grįžusiu iš Afganistano. Visas pražilęs, drebantis, susenęs. Norėjau paklausinėti jį apie jo vargus ten, tačiau kalbėti apie tai jis negalėjo. Per daug šiurpių ir baisių dalykų išgyveno. Jautriam geram žmogui gyvenimas jau sugadintas.
Okupacinei tarnybai Afganistane siunčiami dažniausiai geri jaunuoliai, tautiškai susipratę, gerai besimokantys studentai. Ar tai atsitiktinumas?
Su vienu grįžusiu iš Afganistano kareiviu pasisekė pasikalbėti laisviau. Ryškiai matėsi, kaip jis pasikeitęs, grubus, net sužvėrėjęs. Jis taip ir sakė: mes ten matėme ir darėme tai, kad mūsų jau niekas nestebina. Jis pasakojo, kaip kareivių būrys, eidamas per kaimą, šaudo į bet ką. Ir jis šaudė, nes kitaip pats bus nušautas. Dar ir dabar su siaubu prisimena, kaip nušovęs jauną gražią merginą. Jis pasakojo, kaip grupėmis po 20-30 žmonių šaudo afganų sukilėlius, prieš tai sulaužę jiems kaulus japonų kovos karate metodais. Pabaigoje jis pasakė:
— Užsienis težino tik mažą dalį tiesos apie Afganistaną. Labai labai mažą . . . Dabar aš suprantu, kodėl Sovietų Sąjungos vėliava yra raudona. Ji permirkusi afganų, vengrų, lenkų, estų, latvių, lietuvių krauju!
S. ŽIEMYS
***
Laiškai iš Afganistano
REDAKCIJOS PASTABA. Cia pateikiame pakeistus vardus. Adresų nerašome. Neesminės laiškų eilutės išleistos. Kalba beveik netaisyta.
Antrame laiške karys skundžiasi, kad mažai gaunąs laiškų iš Lietuvos. Jis nežino, kad susirašinėjimą labai riboja valdžia.
SVEIKAS, ANTANAI!
. . . Dabar truputį apie savo kareivišką gyvenimą. Tarnyba man einasi taip, kaip ir anksčiau: nariadai ir dar kartą nariadai („nariad" — užduotis, pareiga — Red.). Vieną dieną einam į valgyklą nariadą, paskiau sekanti diena būna laisva. Po to vėl ar į sargybą einam, ar išvažiuojam į budėjimą. Dabar budžiu, tai geriau, negu valgykloj, nes pas mus jau tikras pavasaris. Sniegą jau visą nuleido. Liko sniego tik kalnuose, kur jo niekada nenuleidžia — ir vasarą baltuoja kalnų viršūnėse.
Na, o kokie pas Jus orai? Gal jau ir pavasaris atėjo? Kaip viskas atsibodo, tai Tu neklausk, Antanai! . . . Sėdi palapinėj ir tiek. Nieko nėra, jokios parduotuvės, tik viena mūsų valgykla ir viskas. Gerai, kad tik lietuvių nemažai yra pulke, tai nueini pas vieną, tai pas kitą, pasišneki, tai greičiau prabėga diena. O vakare, jei neina rota į nariadą, tai pavalgai vakarienę ir miegi.
Maisto duoda neperdaugiausia. Kartais nelieka visai. Na, bet man būna gera, nes lietuvių dirba karininkų valgykloj, tai aš ten nuėjęs pavalgau.
Na, o kas dedasi daugiau, tai nerašysiu, nes paskiau laiškas gali nepasiekti jūsų kaimo.
Vieną atsitikimą parašysiu. Tai didelis atsitikimas: žuvo 150 desantininkų iš Vitepsko divizijos. O kaip mums bus, tai nežinia . . .
Na, gal ir baigsiu rašyti. Kitą kartą parašysiu daugiau. 1980.III.7.
VIRGINIJUS
***
SVEIKAS, ANTANAI!
Rašau Tau jau ketvirtą laišką, o nuo Tavęs nesulaukiu jokios žinios . . . Jeigu dar nerašysit, tai ir aš daugiau nerašysiu, nes man laiko ne visada būna. Na, o pas Jus, manau, laiko yra daugiau ir galit parašyti nors kelis žodžius. Žinokit, ir taip mažai laiškų gaunu. Iš namų tai jau ir neatsimenu, kada gavau.
Žinok, Antanai, buvau išvažiavęs vykdyti karinę užduotį, tai išbuvau 18 dienų. Teko ir pabadauti, ir lavonus nešioti. Žinok, kiek žuvo mūsų pulke kareivių, tai baisu ir rašyti. Mano geriausią draugą nušovė, tai paskiau mes ėjom po namus ir visus gyventojus iš eilės šaudėm: moteris ir vaikus. Nežinau, kas bus iš manęs, kai sugrįšiu, nes baigiasi mano nervai. O dar vėl gegužės 3 d. išvažiuojam . . . Kalnuose vyksta kovos.
Na, orai pas mus labai gražūs. Karščio būna 40 laipsnių. O kai būna vėjas, tai taip neša dulkes, kad už 5 metrų nieko nematyti . . .
Baigsiu rašyti. Parašysiu, kai parvažiuosiu iš užduoties.
Viso gero! Linkėjimai iš Afganistano!
1980.IV.29
VIRGINIJUS
***
ĮGYVENDINAMI TAŠKENTO NUTARIMAI
Įgyvendinant Taškento konferencijos nutarimus dėl nacionalinių kalbų panaudojimo siaurinimo ir rusų kalbos dėstymo stiprinimo TSRS nacionalinėms mažumoms, pradinių klasių ir net darželinio amžiaus vaikai supažindinami su rusų kalba (300 žodžių), nesidrovima panaudoti ir kitų, labiau paslėptų, platesnio masto priemonių.
Spaudžiant Maskvai ir pritariant Lietuvos kolaboracinei valdžiai, nuo 1979 m. radijo laidose išplėstas rusų kompozitorių kūrinių išpildymas. Per radiją kiekvieną dieną sklinda kažkada vaikystėje, prieš 15-20 metų girdėtos rusiškos dainos. Lietuviškos muzikos, ypač estradinės ir liaudies programos taip pat siaurinamos ir kitų TSRS tautų muzikos programų praplėtimo sąskaita. Radijo pageidavimų koncertų metu turi būti išpildoma mažiausiai 2-3 dainos rusų kalba. Kadangi klausytojai jų nepageidauja, tai muzikiniai radijo pageidavimai išpildomi dažniausiai tik darbo didvyriams, pirmūnams, ordininkams, karo veteranams ir pan. Tie pageidavimai turi būti patvirtinti darbovietės partinių sekretorių, kuriems nurodyta, kad pageidaujantiems siūlytų prašyti sovietinių dainų. Kadangi ir tada pakankamai nesusidaro rusiškų dainų, tai muzikinių pageidavimų radijo redakcija pati savo nuožiūra įkiša rusiškų dainų . . . Toks radijo redakcijos elgesys piktina klausytojus, pageidavusius išpildyti kokią nors lietuvišką dainą.
Norint pripratinti lietuvius prie rusų kalbos, nuo 1980 m. daugumą užsienio filmų Lietuvos TSR Kinofikacijos valdybai yra uždrausta išleisti su lietuviškais subtitrais (užrašais). Negana to, valdžia, siekdama „nubausti" kino žiūrovus už tai, kad jie tiesiog ignoruoja sovietinius filmus, kinoteatrus, ypač didžiuose Lietuvos miestuose, stengiasi užpildyti sovietiniais filmais, šitaip pripratinami žiūrovai prie sovietinio kino meno.
Literatūros srityje jaučiami apribojimai vertėjams. „Literatūra ir menas", „Pergalė" užpildoma sovietiniais rusų arba kitų TSRS tautų kūriniais. Bijomasi paminėti net vienu žodžiu nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Taip atsitiko su J. Mikelinsko knyga „Kur lygūs laukai" (1981) — reikėjo viso 10.000 tiražo vieną lapą iškirpti ir perklijuoti, o redaktoriui buvo atimta premija.
Žlugdoma kraštotyra. 1977-1982 m. buvo uždaryti tie etnografiniai ansambliai, kurie aktyviai įjungdavo vakaronių dalyvius į programą, t.y. žiūrovai tapdavo dalyviais — Rumšiškių Buities muziejaus etnografinis ansamblis, Kauno politechnikos instituto, Veterinarijos akademijos etnografiniai ansambliai, Vilniaus „Dainos", Kauno „Tėviškės" klubai. Jei Lietuvoje liko etnografinių ansamblių, tai tik tokie, kurių veikla apsiriboja televizija arba sovietinių švenčių „konkursuose" ir kurių tikslas tėra parodyti, kokia didelė laisvė sovietų Lietuvos kultūrai klestėti. Tokie ansambliai ne tik nepritraukia liaudį, bet atstumia neprityrusius žmones, nes negyvas bendravimas (per radiją, televiziją) neteisingai perduoda lietuvių tautos dvasines vertybes, žmogus nustoja gerbti mūsų senąsias dainas, ką ir matome didžioje jaunimo dalyje, ignoruojančioje mūsų kultūrą, mūsų nuostabias liaudies dainas.
Sąmoningai stengiamasi pamiršti mūsų nacionalinio judėjimo veikėjai, draudžiama minėti įvairius tautinius jubiliejus. Mūsų tautos veikėjų paminėjimai netgi trukdomi grubiais, brutaliais metodais. Prisiminkime Vytauto Didžiojo 550 metų mirties jubiliejaus minėjimą Trakuose: kovai prieš jo dalyvius buvo sukeltos didžiausios saugumo jėgos. Vytauto jubiliejus nei žodžiu nebuvo paminėtas jokiame „lietuviškame" laikraštyje, žurnale, per radiją ir televiziją. Koks skirtumas nuo 1930 metų! Tuo tarpu įvairūs rusų jubiliejai plačiausiai minimi. 1939 m. garsiausiai buvo paminėtas rusų karvedžio Suvorovo 250 metų gimimo jubiliejus. Ta proga buvo išleista įvairiausi leidiniai: brošiūros, monografijos, raštai, pastatyti kinofilmai. Visuose šiuose leidiniuose Suvorovas buvo garbinamas kaip rusų ginklo karvedys, kaip puikiausias Rusijos sienų gynėjas, jos interesų saugotojas. Tačiau nei žodelio nebuvo užsiminta apie tai, kad jis žiauriai malšinno 1794 m. lietuvių-lenkų sukilimą, brutaliai susidorojo su Varšuvos gyventojais. Taip pat skambiai buvo paminėtas Kulikovo mūšio 600 metų sukaktuvės. Ta proga buvo išleistos knygos, sukurti dokumentiniai filmai. Pramonė netgi pagamino moteriškas skareles su užrašu „Kulikovo polie 1380-1980". Ar tai ne rusiškasis šovinizmas? Ar gali tokiose sąlygose augti lietuviška kultūra?
G. BANYS
***
SPAUDIMAS IŠŠAUKIA
NEPASITENKINIMĄ
Paskutiniu metu, sustiprėjus tautinei ir religinei kovai Lietuvoje, režimas, stengdamasis susirasti daugiau sau talkininkų, griebiasi įvairiausių metodų, kad priverstų žmones dirbi saugumo naudai. Prievarta ir šantažu verbuojamas saugumo darbui jaunimas. Dažnai verbuojami tie vaikinai ir merginos, kurie dalyvauja tautinėje ir religinėje veikloje (kraštotyrininkai, Eucharistijos bičiuliai, eisenų į Šiluvą dalyviai ir kt.). Jeigu jaunuolis nepakankamai tvirtas, tai jis pasiduoda saugumo šantažui ir sutinka teikti žinias.
Sustiprėjo spaudimas ir prieš tokius lojalius sovietinius piliečius, kaip įstaigų partinių organizacijų sekretorius, partorgus, propagandistus, „Žinijos" draugijos darbuotojus. Saugumiečiai apklausinėja partinius sekretorius apie jų įstaigų darbuotojus, įsakinėja rinkti žinias apie nepatenkintus režimu asmenis ir apskritai apie nepasitenkinimą jų įstaigose (tai daugiausiai liečia laikotarpius prieš planuojamus prekių kainų pakėlimus). Norint parodyti lietuvių tautos pritarimą įvairioms režimo akcijoms, per įstaigų sekretorius reikalaujama, kad tos ar kitos įstaigos darbuotojai parašytų į laikraštį savo pritarimą TSKP politikai. Kadangi tokių žmonių mažai atsiranda, tai dažniausiai part. sekretoriai būna priversti patys rašyti tokius rašinius savo įstaigos darbuotojo vardu.
Įstaigų, kur įsikuria etnografiniai kraštotyrininkų ansambliai, partinius sekretorius ir vadovus grubiai iškoneveikia rajonų partiniuose komitetuose. Toks režimo, ypač saugumo, elgesys su partiniais sekretoriais sukelia nepasitenkinimą, šie įvairiai išsisukinėja nuo „perrinkimo". Tačiau, pasidavus šiai srovei, ne visada lengva išplaukti, nes prikalbinti kitą nešti šią naštą būna sunku. Dauguma partinių sekretorių su saugumu bendradarbiauja nenoromis, pasiduoda tik spaudžiami.
Būna ir tokių, kurie mielai dirba šį juodą darbą. Saugumas pasinaudoja jų teikiamomis paslaugomis, kad suduotų smūgį tautiniam judėjimui, šitaip atsitiko „Tėviškės" klubui prie Kauno Filzikinių-techninių problemų instituto. Tai, galima sakyti, paskutinis etnografinis ansamblis, kuris nors kartą per metus galėdavo viešai organizuoti masines vakarones, sutraukiančias daug jaunimo, aktyviai dalyvaujančio lietuviškuose šokiuose ir dainuojančio senąsias mūsų dainas. Tokia klubo kryptis labai nepatiko saugumui, kuris per kelis metus apipynė šį klubą savo agentais, išaiškino aktyviausius narius, griovė klubą iš vidaus, terorizavo to klubo dalyvius, taip pat instituto vadovus ir partinius sekretorius, ir pagaliau visiškai uždraudė klubo veiklą. Uždarymui saugumas pasinaudojo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyriaus partine sekretore. Egzekucija buvo įvykdyta 1982 sausio 6. Panašiai 1981 birželio mėn. buvo nutildytas „Dainos" klubas Vilniuje.
Saugumas rezga pinkles netgi prieš režimo ideologus, propagandistus, paskaitininkus. Labiausiai jam nepatinka tautiškai nusistačiusių, drąsių mūsų žymiųjų žmonių susitikimai su visuomene. Saugumas ypač nepatenkintas visuomenės susitikimais su J. Jurginių, K. Saja, B. Genzeliu, L. Noreika, J. Marcinkevičiumi, Č. Stoniu, J. Tapinu ir kt. Kai kuriuos iš šių žmonių saugumas stengiasi paveikti, kad jie atsisakytų savo temų, nori, kad jų paskaitos taptų tik įprastu sovietinės santvarkos gyrimu ir kapitalistinės santvarkos juodinimu. Saugumui nepatinka Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose organizuojamų paskaitų temos, kurios neformuoja ištikimo sovietinio piliečio — komunizmo statytojo asmenybės. Saugmiečių nuomone, daugumą jų reikia uždrausti. Lietuvos „Žinijos" darbuotojai buvo stipriai barami už Maskvos parapsichologo Naumovo paskaitų organizavimą Lietuvoje.
Bendrai, spaudimas „Žinijos" darbuotojams yra padidėjęs; kai kurių jų telefonai prijungti prie pasiklausymo sistemų.
Tautinės priespaudos padidėjimą pripažįsta ir ateizmo skleidėjai.
Ypač didelį nepasitenkinimą iššaukė 1981 rugpjūčio 23 d. organizuotos eisenos į Šiluvą grubus uždraudimas. Kai per rajonų partinius komitetus saugumas grasino įmonių direktoriams ir part. sekretoriams, jog bus stipriai nubausti, jei jų darbuotojai dalyvaus eisenoje, tai netgi lojalūs pareigūnai buvo pasipiktinę. Piktinosi uždarytais keliais ekskursantai ir šiaip keleiviai, kai jiems buvo įsakoma grįžti atgal, terorizuojami ir baudžiami.
V. ŠILINIS
***
BLAIVYBĖS KLUBO „SĄJŪDIS"
ATIDARYMAS
1981 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus Statybininkų kultūros rūmuose turėjo įvykti Vilniaus statybininkų blaivybės klubo „Sąjūdis" atidarymas. Pakviestuosius prie statybininkų kultūros rūmų pasitiko . . . milicijos karininkų kordonas ir draugovininkų patruliai. Padoresni kai kam pasakė, kad klubo atidarymo vakaras perkeltas į Pševalskio g. Nr. 7.
Vėliau paaiškėjo, kad su klubo atidarymo švente siejosi nemaža nepaprastų reiškinių. Vilniaus statybininkų kultūros rūmai šventės išvakarėse buvo uždaryti. Vilniaus universiteto liaudies ir etnografiniam ansambliams, pasikviestiems į klubo atidarymo vakarą, uždrausta koncertuoti. Daugelyje respublikos statybinių organizacijų vyko blaivininkų ir jiems prijaučiančių žmonių gąsdinimas, primygtinai reikalauta nedalyvauti būsimojoje šventėje. Kai kur buvo atiminėjami ir deginami pakvietimai, o kai kuriuose miestuose blaivininkų važiavimui į Vilnių užsakytiems autobusams „nesisuko ratai". Visur buvo platinami „Sąjūdžio" blaivininkų adresu grubus, žmones gąsdiną šmeižtai.
Kas visa tai organizavo? Visi paklaustieji nurodo girtaujančius viršininkus, direktorius, partijos sekretorius, valdytojus, ministrus, kurie gavę nurodymą iš aukščiau . . .
Nors visaip persekiojama, šiuo metu klubo „Sąjūdis" veikla dar nėra sužlugdyta: ji vyksta darbovietėse, miestuose ir kaimuose.
Tačiau ji silpna ir negali apimti plačios visuomenės.
Kiekvieno lietuvio, o ypač tikinčio, pareiga tapti blaiviu, giliai mąstančiu ir drąsiai savo tautos ateitį kuriančiu žmogumi.
***
TARDYMAI
Vilnius. 1982.II.3. Apie 9 va. du čekistai (vienas iš jų — Aukštakis) išsivežė iš darbovietės Eleonorą SASNAUSKAITĘ tardymui į Saugumo komitetą. Tardė čekistas Aukštakis. Tardytojas perspėjo Eleonorą, kad ji apklausinėjama kaip liudininkė byloje Nr. 93 dėl ANDREIKOS antitarybinės agitacijos ir propagandos. Tardytojas norėjo visą tardymą įrašyti į magnetofoną, bet, tardomajai nesutikus, įrašo nedarė. Aukštakis klausinėjo merginą, ar ji pažįstanti Andreiką, kada jis buvo pas juo užėjęs, ką kalbėjęs. Eleonora paaiškino, kad jis buvo užėjęs, kai saugumas buvo pasiuntęs jį sekti brolį Julių. Pats Andreika vėliau tai prisipažinęs. Po tokio paaiškinimo, daugiau apie byla Nr. 93 nieko neklausinėjo. Saugumietis toliau teiravosi, ar buvo nuvažiavusi pas brolį į tremtį, kas davė kelionei pinigų ir t.t. Į šiuos klausimus Sasnauskaitė neatsakinėjo, kadangi jie nieko bendro neturi su byla Nr. 93. Vėl pasipylė klausimai: ar pažįstanti Smolkiną, Volungevičių, Žilinską, ar jie užeiną pas ją į namus, ar neatneša pinigų? Tardytojas gyrėsi viską žinąs, tik dar norįs išgirsti apie tai iš pačios E. Sasnauskaitės. į tuos klausimus tardomoji taip pat neatsakinėjo, nes jie neliečia minėtos bylos. Sakėsi atsakysianti tik į konkrečius klausimus, liečiančius bylą. Čekistas pradėjo įvairiai merginą gąsdinti, kad turėsianti nemalonumų darbe ir pan. Tardomoji protokolo nepasirašė. Baigdamas tardymą, Aukštakis perspėjo, kad jiems dar teksią susitikti. Apklausa truko apie 4 val.
Tą pačią dieną apie 10 val. operatyvininkas Bimbyris iš namų išsivežė Juliaus Sasnausko motiną — Dalią SASNAUSKIENE tardymui į saugumą. Tardymas irgi truko apie 4 val. Buvo klausinėjama maždaug to paties, kaip ir Eleonoros.
***
