APIE LIETUVOS TARYBĄ, 1918.II.16-TĄ
PASKELBUSIĄ NEPRIKLAUSOMOS
LIETUVOS ATSTATYMĄ
1918 m. vasario 16-tą Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Lietuvos Tarybą sudarė Vilniaus Konferencija, kuri savo svarstymus pradėjo 1917 m. rugsėjo 18-tą ir prie uždarų durų posėdžiavo iki to mėnesio 22 d. Į Konferenciją Organizacinio komiteto vykdomasis biuras iš visos Lietuvos pakvietė 264 atstovus, maždaug nuo 5 iki 8 iš kiekvienos apskrities, kurių tada buvo 33. Kviestieji priklausė įvairiom politinėm pakraipom ir luomam. Atvažiavo 214 asmenų. Nors okupaciniai vokiečių organai smarkiai trukdė, vis dėlto į Konferenciją atyko ir keletas atstovų iš užsienio.
„Lietuvos istorijoje", kurią suredagavo prof. Adolfas Šapoka, apie Vilniaus Konferencijos nutarimus taip rašoma:
„Didžiai pakilusia nuotaika visa Konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką, nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą, etnografinėse sienose, kurias turėjo aplyginti ekonominiai reikalavimai. Vilniuje sušauktas Steigiamasis Seimas turėjo nustatyti valstybės Konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos pagrindins teisės" (. . .).
Lietuvos Tarybos narių sudėtis truputį keitėsi. Pirmame savo posėdyje 1917 m. rugsėjo 24 d. ji išsirinko pirmininką Antaną Smetoną ir sekretorių Petrą Klimą.
1918 m., skelbiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, Taryboje buvo šie nariai:
Jonas BASANAVIČIUS, Saliamonas BANAITIS, Mykolas BIRŽIŠKA, Kazys BIZAUSKAS, Pranas DOVYDAITIS, Steponas KAIRYS, Petras KLIMAS, Donatas MALINAUSKAS, Vladas MIRONAS, Stanislovas NARUTAVIČIUS, Alfonsas PETRULIS, Antanas SMETONA, Jonas SMILGEVIČIUS, Justinas STAUGAITIS, Aleksandras STULGINSKIS, Kazimieras ŠAULYS, Jurgis ŠAULYS, Jokūbas ŠERNAS, Jonas VAILOKAITIS ir Jonas VILEIŠIS.
Šiandien šių garbingų vyrų jau nė vieno nėra gyvųjų tarpe.
Lietuvos Tarybos darbas anais laikais buvo sunkus. Okupacinė vokiečių valdžia slėgė kraštą ir neleido reikštis jokiam visuomeniniam darbui: uždraudė laikraščius, ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas, — rašoma minėtoje „Lietuvos istorijoje". Javai, gyvuliai, paukščiai — visa, kas tiko maistui — buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be atlyginimo. Švietimo draugijos, mokyklos ir kooperatyvai buvo uždaryti. Karo valdžia daug kur mėgino steigti vokiškas mokyklas, kuriose temokė garbinti Vokietijos Kaizerį. Lietuvių kalbos teisės buvo niekinamos, nebuvo leista net laiškais susirašinėti lietuviškai. Okupacinė valdžia neleido net skelbti Vilniaus Konferencijos nutarimų.
Nepaisant to, savo darbų pradžioje Lietuvos Taryba siekė palengvinti krašto okupaciją, susirišti su užsienio lietuviais ir nustatyti savo santykius su vokiečių valdžia. Surinkus plačius duomenis apie karinės vokiečių okupacijos kietumą, Lietuvos Taryba paruošė memorandumą Vokietijos kancleriui, reikalaudama švelninti rekvizicijas, mažinti mokesčius, nekirsti miškų, įvesti lietuvių kalbą į pradžios mokyklas. Visi tie prašymai liko be pasekmės, — nurodo „Lietuvių enciklopedija" savo 16 tome.
Kai Lietuvos Tarybos delegacijos užmezgė pasitarimus su Berlynu dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, buvo aišku, kad vokiečiai nori Lietuvą surišti su savo kraštu. Tad nebuvo ko stebėtis, kad kai Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-tą paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą, rytojaus dieną laikraščio „Lietuvos aido" numeris, kur buvo įdėtas Nepriklausomybės aktas, buvo konfiskuotas. Tik slaptais keliais Vasario 16-osios nutarimas pasiekė Berlyną ir pasirodė keliuose vokiečių laikraščiuose. Slaptai buvo paskleistas ir Lietuvoje, tuo rūpinantis kun. Povilui Dogeliui, kurį vokiečiai mažiau sekė, kadangi jis vadovavo šalpos darbui.
Taip laisvės žodis ir laisvės šviesa iš Vilniaus pasklido po Lietuvą.
Pati Lietuvos Taryba veikė trejus metus, iki Steigiamojo seimo, sušaukto 1920 m.
„Amerikos balsas", 1982.II.15.
***
PRISIMENAME POPIEŽIAUS ŽODŽIUS
Šio Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjimo kalbėtojas yra popiežius Jonas Povilas II-sis.
Štai jo žodžiai, pasakyti š.m. pradžioje, audiencijoje priimant diplomatinį korpusą prie Apaštalų Sosto, kurį sudarė daugiau, negu 100 valstybių atstovai:
„Visame pasaulyje diena iš dienos vis stiprėja įsitikinimas, kad tautom reikia suteikti galimybę laisvai pasirinkti tokią socialinę organizaciją, socialinę sistemą, santvarką, kokios jos nori savo kraštams. Tokia organizacija, sistema, santvarka turi būti suderinama su teisingumu, pilnai atsižvelgiant į žmogaus laisvę, į jo religinius įsitikinimus ir kitas žmogaus asmens teises. Pagal šį visuotinį įsitikinimą jokia tauta negalėtų būti palenkta kitai tautai arba laikoma kitos tautos įrankiu, nepaisant tos lygybės, kuri yra įdiegta žmonijos sąmonėje ir, pripažinta tarptautinės teisės normomis. Kaip pavienį asmenį tarpusavio santykiuose yra neleistina vienam asmeniui naudotis kitu asmeniu, tarytum jis būtų objektas, daiktas, lygiai taip tarptautiniame gyvenime reikia pasmerkti visa tai, kas užkerta kelią tautoms laisvai išreikšti savo valią.
Bet koks kraštų pasidalinimas įtakos, pirmavimo sferomis, — čia šv. Tėvas be abejo turi galvoje II pasaulinio karo pabaigoje įvykusias Jaltos ir Potsdamo konferencijas, — bet koks pasidalinimas įtakos sferomis ar įsigaliojusi nulemti ypatinga atsitiktinė padėtis, negalėtų būti ilgesnį laiką pateisinama, juo labiau, jeigu toks pasidalijimas siekia apriboti kitų valstybių nepriklausomybę, suverenumą. Kiekvienai tautai reikia suteikti galimybę nepriklausomai nuo kitų spręsti visa tai, kas liečia jos pačios likimą. Bažnyčia negali neparemti šio visuotinio įsitikinimo.
Taip pat ir vidinė tautų ramybė bei taika dėl įvairių priežasčių gali patekti į pavojų. Viena ar kita tauta gali sukilti prieš įsigalėjusią diktatūrą, siekdama laisvesnės, savo tautinį charakterį labiau atitinkančios socialinės sistemos arba siekdama išsilaisvinti iš totalitarizmo, kuris slopina tautos humanistinę ar religinę kultūrą, neatsižvelgdamas į žmogaus teisę laisvai išreikšti patį save". (...)
Baigdamas šv. Tėvas ragino optimistiškai žvelgti į ateitį: „Laikas, tiesa, yra sunkus, tamsūs debesys dengia horizontą, bet nėra pagrindo baimintis: gėrio jėgos yra didesnės už blogio jėgas, gėrio jėgos be paliovos veikia, kurdamos geresnį, teisingesnį pasaulį. Milijonų milijonai žmonių trokšta taikos ir galimybės savo tėvynėje būti tikrai laisvais žmonėmis. Padėkime jiems!
Vatikano radijas, 1982.II.16
***
