Eiti ten . . ., kur didžiausia bedievybė, ištvirkimas, tikėjimo atšalimas, nutolimas nuo Bažnyčios . . . Visur įlįsti, įsibrauti ... Jei kur išvaro pro vienas duris, grįžti pro kitas, . . . kad tik visur būtų įnešta Kristaus dvasia.
ark. J. Matulaitis-Matulevičius
1953 gegužės 15 pasaulio katalikų spaudoje plačiai nuskambėjo žinia, kad Romos kurija, popiežiui Pijui XII leidus, pradėjo ark. Jurgio MATULAIČIO-MATULEVIČIAUS beatifikacijos bylą. Kas tas lietuvis? Koks jo gyvenimas, darbai, kokia jo dvasia?
Jurgis Matulaitis Matulevičium buvęs pavadintas tada, kai 1889 m. vasarą atvykęs į svečius dėdė Jonas Matulaitis, tuometinis Kielcų gimnazijos mokytojas, grįždamas Lenkijon, su savim pasiėmė ligotą, sumenkusį sūnėną Jurgutį, kurio pavardę, kaip ir savo buvo pakeitęs anksčiau, sulenkino į Matulewicz.
Paprastai, minint šio įžymaus mūsų lietuvio pavardę, priduriant: Vilniaus vyskupas, apaštalinis Lietuvos vizitatorius, Marijonų vienuolijos atnaujintojas ir generolas, Marijos Nekalto Prasidėjimo Seserų vienuolijos įsteigėjas . . .
Perkėlus palaikus į gimtinės kraštą, Vilkaviškio vyskupas patvirtino maldą į švč. Trejybę jo beatifikacijai išmelsti.
Beatifikacijos byla — pirmasis informatyvus procesas, pradėtas 1953 m. Romoje. 1959 m. jam pripažintas Dievo Tarno titulas. Taigi formalusis procesas jau baigtas. 1971 m. byla perkelta į aukštesnę — popiežinę instanciją.
Ark. J. Matulaitis (1871.IV.13 — 1927.1.27) nepaliko daug raštų. Tie raštai, kuriuos jis parašė, yra skirti daugiausia jo dvasios vaikams — vienuoliams. Bet jis negailėjo gyvo žodžio. Kalbėjo visiems, kas tik jo prašė: profesoriams, studentams, darbininkams, tarnaitėms, kunigams ir pasauliečiams. Kanauninkas, žinomas rašytojas Tumas-Vaižgantas apie jį rašo: „Kalbėjo įtikinamai, nes buvo jaučiamas, kad jis tiki tuo, ką sako, tiki giliai savo Siuntėju-Kristumi ir jaučia tebeveikiančią Jo galybę savyje, visuomenėje. Vyskupo Jurgio kalbos nebuvo dviprasmiškos. Jis nebandė religiją panaudoti kuriam pašaliniam tikslui: politikai, nacionalizmui, partijai" (Ark. J. Matulevičius, Marijampolė, 1933, p. 132). Prof. J. Eretas šį arkivyskupą vadina „mūsų kardinolu be purpuro, mūsų šventuoju be altoriaus". A. Smetona, jau tapęs antrą kartą Lietuvos prezidentu, pavadino Matulaitį „didesniu lietuviu, negu kam gali atrodyti" ir būtent dėl jo plačios, visuomeninės religinės bei moralinės veiklos, skirtos tautai. Smetona jautė, jog tautai reikia stiprių moralinių vadų ir tokį vadą jis atpažino Matulaičio asmenyje. Pasak A. Smetonos, jei Lietuva eis Matulaičio rodomu keliu, ji išliks nepriklausoma, nes nepriklausomybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje, „šiuo savo įžvalgumu Smetona pasirodė galbūt didesnis krikščionis, negu kai kam tada galėjo atrodyti" — rašė kun. St. Yla knygoje „Jurgis Matulaitis. Asmenybės apybraiža" (Putnam, Connecticut, 1977, p. 321). Neskaitant biografijos, šioje knygoje autorius dar yra išspausdinęs keletą apybraižų, kur jis iškelia Matulaičio nepaprastus gabumus: baigęs dvi aukštąsias — Petrapilio ir Friburgo — mokyklas, kurios suteikė jam aukščiausius įvertinimus už magistro ir doktorato darbus; pabrėžia mokėjimą nuostabiai susivaldyti, atleisti nuoskaudas, jo taktiškumą, visiems be išimties tėviškumą ir ypač tris neabejotinus jo asmens bruožus: genialumą, veiklumą ir šventumą, kurie sukuria labai retą, spalvingą asmenybės derinį.
Pažinęs Rytų ir Vakarų socialinius, politinius polinkius — iš vienos pusės siautėjantį despotizmą, bręstantį komunizmą, iš kitos — klestintį stiprų sekuliarizmą, kylantį intelektualinį ir socialinį katalikų atgimimą, savo krašto sūnus ark. Jurgis susirūpino tautos ir Bažnyčios likimu. Jis buvo misijos žmogus trimis požiūriais: socialiniu, charizmatiniu ir ekumeniniu. Pirmoji jo misija — socialinė ir sociologinė veikla — gimė tada, kai, regis, jai mažiausiai buvo pajėgus: apsigynęs nuo kojos amputavimo, šiek tiek apsigydęs, dėstydamas mokykloj, jis tyliai ima organizuoti priemiesčių darbininkus ir netrukus subūrė apie 50,000 organizaciją, kuri sukėlė nemaža reakcijų — organizatorius net buvo apšauktas Bažnyčios priešu, liberalu, socialistu. Tik Matulaitis negniužo ir nepabūgo. Jis, išmėgintas ugnies krikšto, žengė toliau: Varšuvoje, o vėliau ir Kaune organizavo socialines savaites. 1907 m. buvo pakviestas dėstyti į Petrapilio akademiją sociologijos, kuri niekur tuolaikinėje Rusijoje dar nebuvo dėstoma. Iš jo studentų būrio atsirado nemaža socialinių veikėjų ir mūsų kraštui. Jo paskatintas Vl. Jurgutis su kitais ėmėsi organizuoti būsimuosius ateitininkus. To neužteko. Jis ėmėsi kurti „intensyvaus katalikiško gyvenimo židinius" — vyrų ir moterų vienuolijas, nes, anot Matulaičio, „Mūsų amžiuje . . . nebeužtenka paprastų darbininkų, samdinių, — reikia tikrų apaštalų".
Antroji misija — Matulaitis pasuko heroijiniu tobulybės siekimo keliu: „Visur Kristų nešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti . . . Visiškai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai." Nors lieka dėstytoju, vicerektoriumi, jau 1909 m. padaręs vienuolio įžadus, pradėjo atkurti bemirštančius marijonus. Taip prasidėjo dvasinio jo gyvenimo intensyviausias ir dinamiškiausias laikotarpis, trukęs daugiau nei 20 paskutinių jo gyvenimo metų. Jo misija buvo — restauroti rusų sunaikintą vienuoliškąjį gyvenimą Lietuvoje ir jį pritaikyti naujiems laikams pagal naujausius socialinio darbo reikalavimus, ši misija ir buvo charizmatinė, kad siekė atnaujinti specifišką bendruomeninio gyvenimo būdą, padaryti jį lankstesniu, geriau tarnaujančiu tautai ir Bažnyčiai įrankiu. Nors labai spyrėsi, — nenorėjo atitrūkti nuo pradėto vienuoliškų židinių kūrimo, — Matulaitis padarė didžiausią auką Lietuvos labui: sutiko imtis Lietuvos sostinės Vilniaus vyskupo pareigų, kuriuos išsėmė daug fizinių ir dvasinių jėgų, įspaudė kankinystės žymes, tačiau nepalaužė — priešingai — dar labiau užgrūdino, nuskaidrino.
Trečioji jo misijos dalis — ekumeninė — su mirtimi liko nebaigta: ligi galo nesutvarkytos vienuolijos, nespėtos atnaujinti parapijos, organizacijos.
Kai Vakarai dar sekuliarizėja, Rytai teberaudonuoja, Matulaičio idėjos tebėra gyvos ir aktualios ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Štai jos:
Tobulint save, tarnaudami kitiems.
Gyvenkit sąmoningu antgamtiniu gyvenimu.
Blogį nugalėkit gerumu, atkaklumą įveikit meile.
Išlaikykite ramybę ir drąsiai žiūrėkite į ateitį — pasitikėkite
Dievo Apvaizda.
Eikite drąsiai ir narsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums
rodo, kur dvasia mus veda . . . dvasios nei pančiais niekas nesurakins, nei kalėjime neužkals,
nei ištrėmime nesulaikys.
štai kokiais raginimais mus judina ark. Matulaitis. Jis parodė, kaip išsivaduoti iš beprasmybės, kuria šitaip serga jaunimas, inteligentija. Jis kviečia mus siekti asmeninio ir visuomeninio šventumo, kai pasaulis serga baisiomis ligomis:
1. Meilės stoka tarp žmonių.
2. Socialinėje, kultūrinėje, tautinėje ir politinėje veikloje stoka ryšio su Dievu arba jis visiškai nutrauktas.
3. Nesugebėjimas derinti vertybių — neigiame, kas teigtina, teigiame, kas atmestina. Matulaitis aiškiai parodė, kaip asmeniškame gyvenime suderinti veikimą ir kontempliaciją, socialiniame — teisingumą ir meilę, supratimą, pagarbą ir pasiaukojimą. Jo pavyzdys — Kristus.
4. Rytų ir Vakarų priešpastatymas, konfrontacija — politinė ir dvasinė, galinti būti katastrofiška. Matulaitis, brendęs ir ragavęs Rytų ir Vakarų kultūros, mokslo, derino savo asmenyje šiuos pradus.
5. Bažnyčios skilimas — jį smarkiai jaudino. Ne be reikalo vakariečiams jis pristatė disertaciją „Rusų doktrina apie pirminį žmogaus pašventinimą", o rytiečiams rodė pavyzdį, kaip viską perkeisti Kristaus dvasia.
6. Suartinti pasauliečius ir dvasiškius, kad jie bendrai spręstų katalikų problemas. Ypač šie klausimai aktualūs Amerikoje ir mūsuose. Ir šiandien mūsų Dievo Tarnas tikrai galėtų daug ką pasakyti. Juk jis įkvėpė būsimąjį popiežių Pijų XI skelbti pasauliečių apaštalavimą. Tatai vienas iš svarbiausių misijos uždavinių, dabar vykdomų Bažnyčioje po II Vatikano suvažiavimo.
Egzistencialinės literatūros atstovas A. Kamiu šaukė: pakeiskime šios civilizacijos kryptį, išsivaduokime iš nihilizmo, nes pražūsime. Rašytojas F. Kafka matė tiktai du kelius: sanctum — šventa arba sputum — spjaudalus. Ark. J. Matulaitis mėnesį prieš mirtį į Kauną suvažiavusiam iš visos Lietuvos jaunimui kalbėjo: „Mylėtį Dievą ir Bažnyčią, mylėti artimą ir tėvynę — tebūna tavo kiekvienos dienos meilė, sparnai kilti į dorovę . . . Turime visokios rūšies mokytų žmonių — inžinierių, advokatų, politikų, gamtininkų, tik stinga aukštos doros, tobulų, šventų žmonių. Be Dievo negali būti jokios kalbos apie žmogaus dorinimą, jo auklėjimą . . . Prisiminkime brangiausiąjį pavyzdį Kristų ... Jis pirmas yra to idealo auka. Jis sudegė „to idealo liepsnose ant Kalvarijos kalno" (Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Marijampolė, 1933, p. 257-259). Šie žodžiai kaip niekada aktualūs — geresnės išeities niekas nenurodys.
Mes, lietuviai, nemokame gerbti nei žuvusių, nei dažnai kenčiančių už laisvę, tiesą, ir tikėjimą. Italai kone kas antri, treti ar penkti metai gauna šventąjį. Lenkijoje ne taip seniai paskelbtas kun. Maksimilijonas Kolbė, savanoriškai pasirinkęs mirtį už jauną šeimos tėvą. O kas kalba apie mūsų lietuvius: Šapalą ir J. Rimašauską, kurie vieni du suorganizavę konclageryje ligoninę, be gydytojo patys gelbėjo, slaugė, gydė, kaip mokėjo, išgelbėdami gal keletą dešimčių gyvybių, šapalas net ir mirė užsikrėtęs dėmėtąja šiltine. Lenkai per trumpa laiką savąjį Kolbę per visas pakopas pervedė į altorių garbę. O kur mūsų vyskupai, veikėjai ir mokslininkai — Merkelis Giedraitis, Andrius Rudamina, Matulionis, Reinys, Pabrėža, Valančius, Šalkauskis, Dovydaitis, Pečkauskaitė, Lipniūnas ir kiti.
O kaip su ark. J. Matulaičiu? Ar negalima paskubinti jo beatifikacijos? O kaip paskubinti, kad reikia dviejų stebuklų?
Daugelis žmonių per ark. J. Matulaičio užtarimą gauna nepaprastų malonių, bet ar daugelis jų pranešė apie tai Generaliniam postuliatoriui Romoje (Rev-mo Casimiro Rėklaitis, DD. MIC, via Corsica, 1. Roma. Italy)?
Įtakingi Vatikano asmenys pataria rašyti popiežiui prašymus. Prašymų akcija lietuviškose kolonijose jau prieš kiek laiko užsienyje buvo pradėta. Ar nevertėtų būti aktyvesniems ir Lietuvoje? Ar nereikėtų bažnyčiose rinkti parašus, kad Vatikanas jais būtų tiesiog apipiltas, ypač dabar — artėjant šv. Kazimiero garbingai sukakčiai ir Lietuvos krikšto 600-osioms metinėms. Kodėl negalima būtų paskelbti balandžio 13 ar sausio 27 arba netgi visą savaitę ypatinga maldos diena ar savaite, išmelsti ark. Jurgiui beatifikacijos. Kodėl bažnyčiose negirdėti specialios maldos, kuri jau aprobuota ir žinoma: švenčiausioji ir Nedaloma Trejybe . . . Kiekvienas katalikas lietuvis šią maldą turėtų dažnai kalbėti.
Pagaliau trūksta ir literatūros apie mūsų Dievo Tarną. Tik užsieny išleista kun. St. Ylos knyga „Jurgis Matulaitis. Asmenybės apybraiža", taip pat „Arkiv. Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Užrašai", Londonas, 1953, kurių paskutinė išversta į italų, anglų, lenkų kalbas, bet nėra prancūzų, vokiečių kalbomis. K. Čibiro redaguotoji „Arkiv. Jurgis Matulevičius", Marijampolė, 1933 arba Z. Zajančkausko „Nuo piemenėlio ligi arkivyskupo", Marijampolė, 1939 — bibliografinės retenybės. Galbūt užsienyje bus išleisti DT Jurgio Matulevičiaus laiškai ir A. Kučas išspausdins stamboką biografinį istorinį veikalą, bet Lietuvoje reikia surinkti kuo daugiau stebuklingų išgijimų, pažįstamų, prisiminimų, archyvinių dokumentų ir tiesiog sukelti tautos sąjūdį, kuris pažadintų ne tik pačių lietuvių didesnį pamaldumą, bet ir pasaulinio masto garsą. Jei iš pradžių, kai tik Matulaitis mirė, J. Tumas viešai išdrįso šūktelėti, girdi, jis palikęs odorom sanctitatis — šventume kvapsnį, po šešerių metų rašytojas kan. Ad. Sabaliauskas irgi tą patį pakartojo, tai šiandien neužtenka prie jo sarkofago uždegti žvakelę, pasimelsti. Visomis išgalėmis reikia didinti šventumo garsą. Mes neturėjom šimtmečiais beatifikacijų, bet negalime ir toliau apsileisti, kai net negrai, geltonodžiai jau turi šventųjų.
Reikia daugiau šviesti žmones ir apie pačią šventumo sampratą, kad žmones negalvotų, jog šiuo metu normalus žmogus juo negali būti. Nes yra tokių, kurie mano, kad jeigu šventas, tai turi būti koks nors atsiskyrėlis, užsidarėlis, kvaištelėjęs ar nepritampąs prie gyvenimo.
Beatifikacijos dangui nereikalingos. Jos reikalingos mums, kad turėtume realių dabarties pavyzdžių, kaip siekti šventumo.
Dėl ark. J. Matulaičio nėra abejonių, kad jis aktualus šiems laikams. Bet ne kardinolų pareiga pristatyti jį mūsų tautai ir pasauliui. Jam reikia tilto į mūsų širdis, į Vatikaną, į pasaulį. Todėl dar prieš beatifikaciją jį reikia nutiesti bendra malda, bendrais darbais ir priemonėmis, kurios turi būti padiktuotos mūsų dvasinės hierarchijos, visos dvasiškijos ir pasauliečių čia, Lietuvoje, ir užsienyje.
SKAITYTOJAS
***
