Štai prieš akis naujas „LKB Kronikos" numeris. Jau — 50-asis! (1981.XII.8.) Tituliniame puslapyje įrašyta: leidinys eina nuo 1972 m. (kovo 19 d.). Taigi, sekantis „LKB Kronikos" numeris jau minės savo nelegalaus gyvavimo dešimtmetį.
Legaliam leidiniui dešimtmetis — nežymus jubiliejus, o pogrindžio — tai jau didelės reikšmės stebėtinas įvykis.
„LKB Kroniką" išsamiai įvertinti sunku. Tikrąjį jos turinio vaizdą ir įtaką gali susidaryti ir pajusti tik tas, kas ją skaito. Nesiryždami todėl čia apžvelgti visų 50-ties „LKB Kronikos" numerių apskritai, į ją žvelgiame bent per vieno jos numerio turinį.
Štai — 50-asis numeris. Tai 35 didelio formato užpildyti „iki kraštų" lakštai: apžvalga, įvykiai, faktai, pavardės, datos . . . Visas srautas! Tekstas daugintas „Era" pogrindžio sąlygomis, kai kur sunkiai įskaitomas. Stengtasi kuo daugiau teksto sutalpinti į puslapį ... Ir pats turinys pasižymi ne abstrakcijomis, bendro pobūdžio samprotavimais, o konkretumu, dalykiškumu. Faktų kalba. „LKB Kronika" iš tikrųjų pateikia mūsų religinio gyvenimo, ypač religinės kovos esenciją, esmę, kurią kiekvienas gali papildyti savomis refleksijomis, apmąstymais, išvadomis. Tikrai, kiek peno joje gali rasti savo veiklai dvasininkai, visuomenininkai, politikai, istorikai, rašytojai, dramaturgai, poetai, menininkai! Pagaliau — kiekvienas žmogus.
50-sis „LKB Kronikos" numeris pradedamas dviejų mėnesių (1981.X-XII.) įdomia apžvalga, kur aprašomos Maskvos pastangos suklaidinti Vatikaną proteguojant į vyskupus savo parinktus kandidatus tam, kad galėtų lengviau griauti Lietuvos Katalikų Bažnyčią iš vidaus. Tai iš viso „LKB Kronika" laiko pačiu skaudžiausiu pokario laikotarpio Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų išgyvenimu, baisesniu, „negu kalėjimai, pašalinimai iš pareigų ir kitos prievartinės priemonės". Rūsčių žodžių todėl negaili tiems, kurie kolaboruoja su bedieviais, griauna Bažnyčią.
Toliau aprašoma mirtis ir laidotuvės Lietuvos Helsinkio grupės nario Kun. Broniaus Laurinavičiaus, kuriam dedikuotas ir pats 50-sis „LKB Kronikos" numeris. Atskleidžiami faktai ir aplinkybės, bylojančios, kad paslaptinga kun. Br. Laurinavičiaus mirtis po sunkvežimio ratais, tai nežmoniškas KGB susidorojimas su drąsiu kovotoju už žmogaus ir tautos teises. Skaitytojai supažindinami su šio aktyvaus kunigo asmenybe ir gyvenimu.
Štai puslapiai skirti jaunimui, KGB visokiais būdais terorizuojamam už: rekolekcijas prie Molėtų ežerų, už šventimą Vilkaviškyje privačiame bute gimimo dienos, už apsilankymą Šiluvos bažnyčioje, už kelionę į Šiluvą. Itin sukrečia Algio Rubino grubus sulaikymas Šiluvoje.
„1981 rugsėjo 15, vykstant atlaidams Šiluvoje, po pamaldų, vos tik išėjus už šventoriaus vartų, staiga prišoko du milicininkai prie Algio Rubino (gyv. Žagarė, Tarybų aikštė Nr. 1), griebė už rankų, šlykščiai keikdamiesi su nepaprastu įniršiu pradėjo jėga tempti į milicijos mašiną. Jiems padėjo civilis, tikriausiai čekistas. Vaikinui pradėjus aiškintis, kad jis nėra padaręs jokio nusikaltimo, o tik atvykęs į atlaidus, jie užriko, kad tylėtų ir nekeltų triukšmo, matyt, jie bijojo, kad tai nepastebėtų žmonės . . . Įvertę suimtąjį į mašiną, užgulė ant jo dviese, o trečias atsisėdo priekyje. Paklausus, kodėl suima be jokio nusikaltimo, milicininkais užspaudė visa jėga sugautajam burną taip, kad beveik nebuvo galima nė kvėpuoti ir taip laikė iki nuvežė į miliciją. Čia atėmė iš jo portfelį, o jį patį, užlaužę rankas, nutempė į antrą aukštą, sakydami: „Dar pasakyk žodelį, ir luš ranka!" "
Didelį pasipiktinimą kelia ir Chščenavičių šeimos, ypač jų sūnaus Gintaro žiauri skriauda.
„Šiluvos milicijoje Gintarą ir Rimantą tardė moteris, neišdrįsusi pasakyti savo pavardės. Rimantui užsikerta kalba, dėl to jis mokykloje buvo atleistas nuo atsakinėjimo žodžiu ir egzaminų. Išsigandęs jaunuolis užsikirto ir negalėjo atsakyti į tardytojos klausimus. Tada ji išsikvietė milicininkus, kurių vienas spyrė Rimantui į krūtinę ir smogė per sprandą. Vaikinas apsvaigo ir nugriuvo nuo kėdės. Vėliau, sužinojus, kad jis negali kalbėti, tardytoja liepė Rimantui parašyti savo vardą ir pavardę, kada išvažiavo, kas jį suagitavo važiuoti.
Areštuotus Chščenavičius taip pat visus tris atvežė į Šiluvos miliciją ... Iš Šiluvos nuvežę į Raseinius surašė melagingus parodymus — esą Albinas Chščenavičius su žmona Danute, stabdydami milicininkų mašiną, sukėlė avarinę situaciją, ir liepė jiems pasirašyti. Kai atsisakė pasirašyti, juos abu nuvedė į teismą, kur teisėjas, nepasisakęs pavardės, nuteisė už tariamą chuliganizmą Danutę 30 rub. bauda, o jos vyrą Albiną Chščenavičių 7 parom arešto".
Itin šiurpūs puslapiai apie rūstų tarybinių kalėjimų ir lagerių pasaulį, tą fizinio ir dvasinio „teroro kombinatą", kurį sukūrė dar Leninas, „ištobulino" tironas Stalinas, ir kurį dabar stropiai palaiko „taikusis" Brežnevas.
„Lageris, kuriame esu, skirtas 700-750 žmonių, o jų čia yra 1500 — dauguma jų narkomanai, šį lagerį nori padaryti tik dėl narkomanų. Aplinka labai slegianti. Viską tvarko „blatnieji", kurie geriau apsirengusį nurengia, o jei pasipriešina — sumuša ir, atėmę jo rūbus, aprengia savo skarmalais, ir niekam nepasiskųsi, nes niekas nepadės, o jie dar žiauriau po to sumuša, kad bijotų skųstis. Iš manęs taip pat pavogė pagalvę, paklodę, rankšluostį, kojines, nosines. Dabar miegu po galva pasidėjęs šimtasiūlę (kalinio viršutinis drabužis). Į mėnesį duoda nusipikrti už 7 rub., iš kurių dar išskaito už pražudytus daiktus." (Vyt. Vaičiūnas, p. 10).
„Truputį apie save. Rugpjūčio 3 vakare jau buvau Vilniuje, o 5-tos vakare iš ten išvežė. Prasidėjo nauji kryžiaus keliai. Sąlygos nežmoniškos. Kalėjime buvau su visokiais recidyvystais kartu. Voroneže iš manęs vagys atėmė paskutinius šiltus baltinius. Tikrai stebuklingai atlaikiau tą kankinančią kelionę su tokia savo sveikata, tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Visko neįmanoma aprašyti." (Meč. Jurevičius, p. 11).
„Parabelyje vietinių gyventojų, senbuvių, čia negausu, daugiausia — atvykėliai, ieškantys laimės. Žmonės susvetimėję, paskendę savuose rūpesčiuose. Jų buitis, aišku, nelengva, gi paguodos ieškoma tik svaigaluose. „O ko reikia rusų Ivanui? Duonos ir degtinės, daugiau nieko!" — tai jų pačių atsakymas. Žinoma, ne visur toks paveikslas, aš sutikau ir labai puikių, kultūringų žmonių. Jų buvimas ir praskaidrina tą nykų įspūdį. O šiaip ir betvarkės, ir savivaliavimo čia per akis . . ." (Julius Sasnauskas, p. 13).
Atsiveria mūsų kalinių dvasios pasaulis, jų meilė Tėvynei ir Bažnyčiai. Tai Petro Paulaičio (kalėjime jau 34 metus!), Vytauto Vaičiūno, Mečislovo Jurevičiaus, Viktoro Petkaus, Juliaus Sasnausko ir kitų mūsų sąžinės belaisvių gilios mintys.
„Lemtinguose gyvenimo momentuose, kai reikia liudyti savo žmogiškąją vertę, savo idėjų gyvastingumą, kaip tada svarbu visa širdimi suvokti aukos būtinumą. O akivaizdoje tų didžių vertybių, kurias saugoti ir apginti esame pašaukti, asmeniniai praradimai nublanksta. Aš tik lenkiuosi tai stebuklingai religijai, kuri sujungia žmonių protus ir širdis ir yra neišsenkantis meilės šaltinis. Viešpats teatveria akis visiems, neradusiems kelio prie jos.
Galima prarasti Tėvynę, laisvę, namų šilumą, draugus, bet kol dvasia bus gyva, šias vertybes mes rasime savyje — tai visakuriantis tikėjimas jas suteiks. Jeigu įvairiuose skersvėjuose sugebėsime išsaugoti jaunystės idealų ryškumą, tai paskui ir didžiausi vargai, praradimai, nesėkmės — niekas negalės sugniuždyti mūsų: mumyse almės neišsenkantis atsinaujinimo šaltinis. O didžių idealų puoselėjimas, jų apgynimas reikalauja nuolatinės kovos, reikalauja aukos. Ir ištikimybė jiems įrodoma ne trumpalaikiu entuziazmu, bet visu gyvenimu, neretai didelių praradimų ar net gyvybės kaina." (Jul. Sasnauskas, p. 12).
Štai „LKB Kronika" dėkoja už kalėjimo auką (1,5 m.) Onai Vitkauskaitei ir Petrui Pluirai-Plumpai (8 m.) išlaisvinimo proga.
Religinės kovos faktų gausu skyriuje „Jaunimas stato kryžius". Jie dygsta Lietuvos pakelėse, bet išsilaiko dažniausiai tik tų statytojų širdyse . . . Bet tai ir svarbiausia!
Sunku aprėpti skyriaus „Žinios iš vyskupijų" temas. Čia skelbiami įvairūs kunigų ir tikinčiųjų prašymai ir pareiškimai, demaskuojamos KGB pastangos užverbuoti tikinčius jaunuolius, net stojančius į Kunigų seminariją, reikalaujama netrukdyti susirašinėti laiškais (N. Sadūnaitė), kratų ir tardymų (net vaikų!) aprašymai, pranešimai apie kryžių griovimą, koplytėlių apiplėšimus bei jų sunaikinimą, įsilaužimus į bažnyčias, permaldavimo pamaldas, apie kovas ir prieš diskriminaciją darbe dėl religinių įsitikinimų (pedagogės J. Kaušienės iš Šiaulių) ir kt.
„Sovietinėje mokykloje" demaskuoja ateistinės valstybės prievartą, beteisiškumą ir net terorą, juntamą nuo mažų dienų. Jau mokyklinio gyvenimo norma — prievartinis įrašymas į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, prievartinis bedievinimas ir net įjungimas į ateistinę veiklą, mokinių teorizavimas už tikėjimo išpažinimą, religinių ženklų nešiojimą. Pastarajam darbui mokytojams neretai ateina į pagalbą net milicininkai, tardytojai ir čekistai, gąsdindami ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.
Pabaigoje informuojama apie naujus pogrindžio leidinius ir primena tuos, kurie „neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti."
Perskaitęs „LKB Kronikos" kiekvieną numerį, suvoki, kokia didelė kova vyksta mūsų tėvynėje — kova už tikėjimo laisvę, už tiesą, už teisę būti žmogumi! Be „LKB Kronikos" nepajėgtume suvokti šios kovos mąsto net mes, gyvenantieji Lietuvoje. O ką kalbėti apie tuos, kurie toli nuo mūsų . . . Išties ta kova dar didesnė, nes toli gražu ne viską, kas vyksta šiame fronte, ką tenka išgyventi tikinčiam lietuviui, pajėgia užfiksuoti „LKB Kronika". Taigi, „LKB Kronika" — visų pirma religinės kovos metraštis.
Šis metraštis rodo, kad Lietuva dar labai turtinga tikėjimo kariais, kurie savo drąsa, ištikimybe Bažnyčiai, tiesai, stebina, sužavi, uždega kiekvieną geros valios žmogų, šių karių tarpe matome ir mažą mokinuką, ginantį kryželį ant savo krūtinės, ir jaunuolius, statančius kryžius pakelėse, ir senelį, drąsiai ginantį savo įsitikinimus net teisiamųjų suole ir su džiaugsmu einantį ne į užtarnautą poilsį, o į griežto režimo lagerį ... O kiek daug šių karių visoje Lietuvoje nuo Klaipėdos iki Adutiškio, nuo Žagarės iki Kabelių! Kiek jų paminėjo „LKB Kronika" per dešimtį metų! Kiek tūkstančių bent savo parašais po įvairiais raštais prisijungė prie šios kovos! O kiek jų nebuvo paminėta ... Ar tad „LKB Kronika" — ekstremistų saujelės darbas ir balsas, kaip teigia jos priešai?! Ne! Tai — tikinčios ir kovojančios Lietuvos balsas, daugumos balsas, kurį verta išgirsti, į kurį verta atsižvelgti, nes nutildyti jo jau neįmanoma! „LKB Kronika" gali nutilti tik lividavus tikinčiųjų diskriminaciją, persekiojimą, tik suteikus Bažnyčiai laisvę.
Pasklaidžius „LKB Kronikos" numerius, sukrečia bedieviškos valdžios ir jos tarnų brutalumas, cinizmas, nežmoniškumas. Jų nedaug, jie sudaro tautos mažumą, bet jie turi valdžią, beveik neribotas galimybes reikšti savo neapykantą.
Kalbėdami apie subrendusį socializmą, dažnai naująjį L. Brežnevo socializmo apibūdinimą „papuošiame" kabutėmis. Tik neverta. „LKB Kronika" labai vaizdžiai parodo, kad socializmas tikrai yra jau subrendęs — subrendęs visokiems piktadarybėms: melui, smurtui, klastai, liaudies valios mindymui, nesiskaitymui su žmogaus teisėmis, pagaliau subrendęs pasauliniam avantiūrizmui — tarptautiniam terorui, cheminiam ir net atominiam karui. Visa tai — vieninteliai tarybinio socializmo ginklai, nes tiesa, laisvė ir teisėtumas jau kitoje barikadų pusėje.
Kuo galima paneigti „LKB Kronikos" faktų tomus? Argi neužtektų Madrido pasitarimo delegatams perskaityti bent vieną „LKB Kronikos" numerį, kad galutinai suprastų, ką reiškia L. Brežnevo parašas po Helsinkio Baigiamuoju aktu, kad pamatytų tikrąjį veidą tų tarybinių džentelmenų, su kuriais jie posėdžiauja?
„LKB kronikos" numeriai yra pavergtos Lietuvos rauda, kurią turi išgirsti laisvasis pasaulis, tai ašaros, riedančios tikinčios Lietuvos veidu, kurias turi pamatyti ir suprasti tikintis pasaulis, tai Lietuvos įspėjimas visoms tautoms, — kad ir joms nereikėtų raudoti sovietinio socializmo vergijoje.
Džiaugiamės, kad „LKB Kronika" verčiama į anglų, italų, ispanų, portugalų ir kitas kalbas, kad ją panaudoja daugelis užsienio politikų, diplomatų, dvasininkų savo veikloje. Tai rodo, kad Vakarų pasaulis nori išgirsti Lietuvos raudą, stengiasi pamatyti jos ašaras, remia jos kovą, priima Lietuvos įspėjimą.
„LKB Kronikos" priešų yra net ir Lietuvos dvasininkijoje. Jie priekaištauja, kad ji skaldo kunigų vienybę, pažemina kai kuriuos dvasininkus, net aukštas pareigas einančius, tikinčiųjų akyse, pakerta pasitikėjimą jais, kenkia sielovados darbui . . .
Už tai galėtume kaltinti ir patį Kristų, kai Jis viešai ir rūsčiai smerkė kai kuriuos savo meto aukštuosius kunigus ir Rašto žinovus ... Jis gynė dieviškąją tiesą, kurį anų buvo iškreipiama arba net išduodama, reabilitavo, atstatė šventumą to, kas buvo suprofanuota. Ar ne toks ir „LKB Kronikos" tikslas, kai ji bara kai kuriuos dvasininkus? Žinoma, ateistams sukūrus be galo komplikuotas, drakoniškas sąlygas Bažnyčiai ir dar vis specialiai intriguojant, kurstant vienus kunigus prieš kitus, reikia visiems būti labai apdairiems, geros valios, kantriems, siekti vienybės-, atleisti klaidas ir skriaudas, kuriuos nenormaliomis gyvenimo sąlygomis gali pasitaikyti.
„LKB Kronika" — ryškiausia Lietuvos pogrindžio žvaigždė. Gerai, kad ji šviečia! Baisu ir pagalvoti, kokia tamsi liktų ir taip niūri mūsų padangė, jeigu ji užgestų! . . . Juk Vatikano radijo rūpesčiu kaip tik šios žvaigždės spinduliai dažniausiai sušvinta mūsų pastogėse, nušviečia mūsų religinio, tautinio gyvenimo frontą, sąmonina ir drąsina mus kovoti už amžinąsias vertybes, už katalikišką ir laisvą Lietuvą.
Linkime Lietuvos inteligentijai, kad ir ji parodytų daugiau kovos dvasios. Tegul mūsų rašytojai aktyviau kovoja už laisvą literatūrą, poetai — už laisvą poeziją, menininkai — už laisvą meną. Ir jų padangėje turėtų nušvisti daugiau ryškių žvaigždžių. Tremtinio Juliaus Sasnausko žodžiais tariant, „Negali būti abstrakčios meilės nei Dievui, nei Tėvynei — yra tik ta, kurios buvimą savo širdyje mes paliudijame veiksmais" („LKB K" Nr. 50, p. 12).
„LKB Kronikos" redakcijai, bendradarbiams, daugintojams, platintojams ir vertėjams čia ir svetur garbingojo dešimtmečio proga linkime Dievo palaimos sunkiame bet garbingame kelyje. Tegul nė vieno nepalaužia sunkūs išbandymai. Tegul greičiau išsipildo „LKB Kronikos" siekiai: „kad galėtume laisvai gyventi ir tikėti".
Teneužtęsta ši žvaigždė, kol Laisvės Saulė patekės!
Tenenutrūksta Kovos Metraštis, kol kova baigsis pergale!
Nuoširdi padėka „LKB Kronikos" kūrėjams ir kankiniams, užmokėjusiems didele dvasinių ir fizinių kančių kaina už jos egzistenciją.
***
