Kas darosi su Tarybų Sąjunga? Kodėl ši milžiniška šalis tiek savo teritorija, tiek gyventojų skaičiumi, tiek gamtos turtais, tiek mechanizacijos lygiu, tiek kultūros bei švietimo pasiekimais pamažu, bet pastoviai ritasi žemyn? Kodėl darbo liaudžiai trūksta pačių būtiniausių prekių? Kodėl kaskart vis blogėja ir maisto, ir pramonės gaminių kokybė? Kodėl žmogus priverstas daryti atsargas, nes ką šiandien gavai, rytoj gal nė su žiburiu nerasi? Kodėl dešimtį pirmųjų metų po karo prekių kainos buvo tik mažinamos, o po trisdešimties — tik didinamos? Kodėl sovietinis žmogus prarado pasitikėjimą rytdiena? Kodėl taip dažnai suyra šeimos? Kodėl partija ir valdžia prarado liaudies pasitikėjimą?
Šie ir daug kitų klausimų jau seniai kankina normalų žmogų, kuriam iš ryto galva neplyšta nuo pagirių . . . Jeigu jis ir stengiasi apie tai negalvoti, jam tai negailestingai primenama parduotuvėje, žiūrint į pustuštes lentynas, ir darbe, matant, kaip neracionaliai ir nemokšiškai naudojama jo rankų ir proto jėga, ir susirinkimuose bei mitinguose, kuriuose tuščiame tarškesy skandinama nelinksma gyvenimo tikrovė.
Prieškariniais metais partija dar rasdavo pasiteisinimą: Sąjunga susikūrė ant atsilikusios, supuvusios carinės Rusijos pamatų, todėl nelengva įveikti tą atsilikimą. Pokario metais teisindavosi karo padarytais šaliai nuostoliais; Chruščiovo epochos metu — karo ir asmenybės kulto padariniais. O Brežnevui blogiau: jam ir nebėra kuo pasiteisinti, nebent dėl maisto trūkumo kaltę galima suversti nepalankiems orams (lyg JAV ir Kanadoje, kurių duoną dažnai valgome, orai visada palankūs!). Tad kas gi kaltas, dėl tų nuostabiai pastovių „laikinų" sunkumų?
Šių dienų žmogus pasiekė tokių aukštumų, apie kurias žmonės girdėjo tik pasakose. Bet žmogus bejėgis nugalėti senatvę.
Pasaulyje sensta viskas. Sensta ir valstybės, santvarkos. Pradeda jas kamuoti įvairūs negalavimai, jos pačios vargsta ir vargina savo piliečius, kol pagaliau miršta: arba atitenka jaunesnėms, sveikesnėms šalims, arba, įvykus perversmui ar net revoliucijai, įvedama nauja tvarka.
Reikia pasakyti, kad santvarkų senėjimas, skirtingai negu žmonių, nepriklauso nuo metų. Viena santvarka gyvuoja šimtmečius ar net tūkstantmečius, o ji vis jauna, kita jau po kelių dešimtmečių sulinksta . . .
Štai — JAV. Nežiūrint rimtų negalavimų — nusikalstamumo, rasinių prieštaravimų, korupcijos, šios šalies nepavadinsi sena, nors dabartinė jos dvipartinė sistema pradėjo jau trečią šimtmetį. Jos ekonomika lanksti, gyventojai darbštūs ir iniciatyvūs. Santvarka ne tik nevaržo jų iniciatyvos, bet visokeriopai skatina.
Japonijoje absoliutine monarchija, daug šimtmečių kovojusi už visišką šalies izoliaciją nuo išorinio pasaulio, 1968 m. buvo pakeista konstitucine monarchija. Ir nors šis milžiniškas žmonių skruzdėlynas dūsta mažose salelėse, nors šalis neturi beveik jokių gamtos turtų, nors ji buvo įsivėlusi į kelius labai varginančius karus, nors ir ją vargina panašios bėdos kaip ir JAV, ji dar pačioje jaunystėje, šios šalies gajumas, joje slypinti potencija verčia stebėtis daugelį žymiai didesnį patyrimą, geresnes sąlygas turinčių šalių.
Turbūt niekada nepasens Švedija, rimta, darbšti, ori ir labai dalykiška šalis.
Visi šie pavyzdžiai — iš kapitalistinio pasaulio.
Kapitalizmas — ydinga santvarka ir apie jos ydas prirašyta daugybė tomų įvairiausiomis pasaulio kalbomis. Bet jis turi vieną nepaprastai svarbią savybę — nežiūrint visų trūkumų, visų dėmių, jis yra nuostabiai gyvybingas.
XX amžius. Kapitalo pasaulio kataklizmai: ekonominės krizės, karai, perversmai, revoliucijos ir kitos negandos. Atrodo jis seniai turėjo būti palaidotas (ta tvirtino Marksas ir Leninas), o jis nemiršta. Pergyvena tas krizes ir vėl atsigauna. Keista — santvarkoje, kurios pagrindas, sovietinių teoretikų žodžiais — vienas kito išnaudojimas, gyvenimo lygis nesulaikomai kyla. Ir jis kyla ne tik tiems, kuriems kraunami turtai, bet ir tiems, kurių prakaitu tie turtai kraunami. Aš neimu pavydžiu JAV darbininkų: jie visada gyveno geriau, už kitų šalių darbininkus, bet palyginkime eilinio Italijos darbininko gyvenimą prieš 30-35 metus ir šiandien. Kaip italų darbo žmonės gyveno tuoj po II pasaulinio karo vyresnės kartos žmonės žino iš neorealistinių filmų, vienu metu tiesiog užtvindžiusių sovietinį ekraną. Tuo tarpu šiandieninis italo gyvenimas, nežiūrint kai kurių sunkumų, nuo ano skiriasi kaip diena ir naktis.
Žvilgterėkime į socializmą.
Kubos revoliucijos amžius — 23 metai. Bet Kuba dar ir šiandien negali atsistoti ant savų kojų — ją turi prilaikyti Tarybų Sąjunga. Brandaus amžiaus, tvirtybės vargu ar ji sulauks.
Komunistinę Lenkiją ištiko ne vienas infarktas. Šiam mirtinam ligoniui jau nebepadeda jokie vaistai: nei TSRS pagalba, nei Vakarų šalių kreditai.
Sunkiai negaluoja ir Rumunija. Ne geresnė padėtis ir Afganistane, Kampučijoje, Vietname, Kinijoje ir kitose šalyse.
O kaip su Sovietų Sąjunga? Ši šalis nesulaikomai sensta, ir jokios priemonės to negailestingo proceso sulaikyti negali. Jos visapusišką senatvę vaizdžiai išreiškia, net pats Kremliaus Politbiuras, kuris, matyt, neatsitiktinai vadinamas „brangiausia pasaulyje senelių prieglauda". Jame vargu ar rasime bent vieną jaunesnį, kaip 60-ties. O ir pats jų vadovas Leonidas Brežnevas toks senelis, kad į jį pažiūrėjus, gaila darosi . . .
Tarybų Sąjungos senėjimą apsprendžia ne išoriniai veiksniai, ne imperialistų intrigos, ne blogos oro sąlygos kaltos, o tik jos pačios ekonomikos sklerozė, plačiųjų masių iniciatyvos impotencija, biurokratizmo auglys, dogmatizmo dusulys, korupcijos radikulitas ir dar daug daug kitokių negandų. Kitaip ir negalėjo būti. Šis vaikas gimė jau ligotas ir ligos niekada jo neapleido. Pasakykite, ar per visą Tarybų Sąjungos 60-metį buvo bent vieni sėkmingi metai, kuriuos geru žodžiu paminėtų eilinis, ne nomenklatūrinis pilietis? Tokių metų dar nebuvo ir būkite tikri — kol gyvuos ši gyva pūvanti valstybė — nebus!
Sakoma, kad, žmogui senstant, apleidžia jį visos ydos, išskyrus godumą.
Tarybų Sąjunga, valdydama milžiniškus žemės plotus ir tik vakarinę jų dalį tejsisavinusi, siekia dar labiau padidinti savo teritoriją. Tik prieš II pasaulinį karą ji prisijungė dalį Suomijos, o prasidėjus karui — Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją, Besarabiją ir Pabaltijį; po karo — Rytprūsius, Pietų Sachaliną ir Kurilų salas, šios susenusios šalies gobšumui ribų nėra: kad galėtų, ji visą Europą, visą pasaulį pasiglemžtų!
Dauguma naujovių, kurias atnešė sovietų valdžia, nepasiteisino. Nepateisino savęs žemės ūkyje kolektyvizacija, socialistinis lenktyniavimas — pramonėje, moralinis skatinimas — vietoj materialinio, komunistinis jaunimo auklėjimas, privatinio sektoriaus mažinimas didinant visuomeninį ir t.t. Keista, bet iš visų bėdų gelbsti ne kas kita, o tik kapitalizmo apraiškos: kolektyvizacijos nualintą žemės ūkį stengiamasi pakelti, stiprinant privatųjį žemės ūkio sektorių: soclenktyniavimo nusmukdytą pramonės efektyvumą kelia tik materialinis skatinimas ir pelno, kaip svarbiausio įmonių veiklos rodiklio, iškėlimas į pirmąjį planą ir t.t. Tik komunistinio jaunimo auklėjimo nėra kuo pakeisti — juk nepradėsi komunistinėje šalyje skleisti krikščioniškosios moralės principus!
O gal pasukti į kapitalistinį vystymosi kelią? Bet tada būtų jau nebe sovietų valdžia, ir prie jos vairo stotų žmonės jaunesni, energingesni, lankstesni. Bet šito sklerotiški Kremliaus dogmatikai niekada neleis.
Tad sovietiniai vadovai, kaip tas pasakos herojus, — stovi kryžkelėje. Eisi pirmuoju keliu — tęsi dabartinę liniją, — smuksi, merdėsi, eisi į savižudybę. Antrasis kelias — karas. Pralaimėsi karą — ištiks pirmojo kelio likimas. Bet, jei laimėsi?!
Sako, žvėris būna pavojingiausias prieš galą. Galime būti tikri — Kremliaus senolių ranka nesudrebės spausdama mygtuką, kuris pradės patį baisiausią, o gal net ir paskutinį žmonijos istorijoj karą. Apie tokią perspektyvą pagalvojus, darosi labai liūdna . . .
Bet prarasti optimizmo negalima. Pirma, — tas baisusis ginklas ne tik Kremliaus rankose. Kaip liaudis sako: kuo šersi — tuo atgal gausi. Antra, senatvė palietė ne tik liaudies ūkį, bet ir Tarybų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas. Palyginus su Vakarų armijomis, biurokratizmo ir betvarkės čia kur kas daugiau.
Niekam ne paslaptis, kad sovietinė karo technika gerokai nusileidžia vakarietiškajai savo taiklumu, manevringumu ir svarbiausia — patikimumu. Šie senatvės simptomai karo atveju gali būti lemiamas veiksnys, dėl kurio pergalės svarstyklių lėkštelė gali pakrypti ne Kremliaus pusėn . . .
Taigi, Tarybų Sąjungos — mūsų pavergėjos — senėjimo nesustabdys jokie vaistai: nei ekonominės reformos (žinoma, socialistinių dogmų rėmuose!), nei karas. Finalas aiškus visiems.
Doro lietuvio ausiai nebus gražesnės muzikos, kaip plaktuko dūžiai užkalant karstą šios kraugeriškos senės, įkūnijusios didžiausią XX amžiaus blogį!
A. ŽUVINTAS
***
