1981 m. rugsėjo mėn. Kapčiamiesčio (Lazdijų raj.) vidurinės mokyklos sienlaikraštyje pasirodė tokio turinio ateistinis straipsnis:
Tikintis jaunuoli, matau kaip tu eini pro bažnyčios duris, pamirkai pirštus į švęstą vandenį ir, permetęs kryžių, suklumpi ant kelių. Nuolankiai nulenkęs galvą, mušdamas kumščiu į krūtinę, tu nužemintai kartoji: „Pasigailėk manęs, Viešpatie!" Didinga vargonų muzika dar labiau gniuždo tave prie žemės.
Juk tu — šaunus jaunuolis, geras mokinys, prieš ką tu save žemini? Tu tiki, bet tiki aklai, negalvodamas. Tad sykį ryžkis, pasvarstyk apie savo tikėjimą, pagalvok, nebijodamas pragaro, nesitikėdamas dėl to prarasti dangų ... Ar nekyla tau, tikintis jaunuoli, mintis, kad dievas tėra tik žmonių fantazijoje, kad jis yra toks, kokiu svajoja būti pats žmogus? O jis norėtų būti amžinas ir visagalis, tad ir dievą įsivaizduoja tokį.
Kokį žmogų religija labiausiai vertina? Tokį,kuris nusigręžia nuo gyvenimo, atsisako šeimos, darbo, niekina mokslo pasiektas gėrybes, o pasišvenčia nuolatinėms maldoms, kūno marinimui ir kančioms. Argi tau, jaunuoli, toks žmogus atrodo idealus? Kas atsitiktų, jei visa žmonija pasuktų šiuo keliu? Juk gyventume ir šiandien akmens gadynėje.
Paimkime, kad ir Kristaus problemą. Žmonija tiek nusikalto, jog dievas savo sūnų turėjo žemėn siųsti. Nejaugi visagalis dievas pats negalėjo žmonijos pataisyti, atvesti ją į tiesos kelią? Kam žemėje plinta ligos, kuriomis dievas esą baudžiąs nepaklusnius žmones? Kodėl jis negali sutrukdyti mokslo žmonėms išrasti priemones nuo šių savo bausmių? Vadinasi, mokslininkas galingesnis už dievą, jei išgelbsti jo pasmerktą žmogų.
Jaunuoli, tikėjimas yra žmogaus silpnumo, bejėgiškumo pasireiškimas. Jei tu esi tikintis, rimtai pagalvok, kuo remiasi tavo tikėjimas, jei nebetiki, padėk draugui nusikratyti neteisingų religinių pažiūrų.
P. PEČIŪRA
Rugsėjo 23 d. mokiniai pamatė sienlaikraštyje prisegtą tokį atsakymą į Pečiūros ,,kreipimąsį":
Netikintis jaunuoli, matau, kaip Tu stebi mane, einantį pro bažnyčios duris, mirkantį pirštus švęstame vandenyje, darantį kryžiaus ženklą ir klaupiantį ant kelių. Tave tai stebina? Tu laikai tai savęs pažeminimu ir skatini mane „pagalvoti"? Pagalvokime kartu.
Ar Tau žinoma, kad šitaip „žeminosi" visi, kuriais šiandien didžiuojasi žmonija? Pro bažnyčios duris kas sekmadienį eidavo Kopernikas, Kepleris, Heršelis, Niutonas, Galvanis, Amperas, Voltą, Faradėjus, Džaulis, Tomsonas, Maskvelas, Rentgenas, Pasteras — visi jie buvo karštai tikintys žmonės ir kartu pirmojo ryškumo mokslo žvaigždės. Tu mokaisi apie juos iš savo vadovėlių. Bet savo vadovėliuose Tu nerasi nieko apie Nobelio premijos laureatę, Indijos vienuolę Teresę, kurios pastangomis nuo bado mirties išgelbėta dešimtys tūkstančių žmonių; nerasi apie tūkstančius katalikų kunigų, nužudytų hitleriniuose konclageriuose už tai, kad kovojo su nužmoginančia fašizmo sistema; nerasi apie lenkų kunigą Maksimilijoną Kolbę, kuris vokiečių konclageryje pasiūlė savo gyvybę, gelbėdamas kitą kalinį — šeimos tėvą — ir buvo jo vietoje nužudytas bado ir troškulio mirtimi. Visi šie žmonės — o jų milijonai — nesigėdijo „pamirkyti pirštus" švęstame vandenyje . . .
Didinga vargonų muzika „nesugniuždė" genialiausių kompozitorių: Haidino, Šuberto, Šopeno, Bacho, Bethoveno ir kitų, kurie skelbė, kad meninė intuicija, Meno, Grožio ir Harmonijos begalybė jiems kalba apie Dievo egzistavimą . . .
Su tuo kryžiumi, kurį gerbiame mes, tikintys Lietuvos jaunuoliai, 1863 m. savo sukilėlių priešakyje ėjo kunigas Antanas Mackevičius, dėl nepaprastos drąsos pramintas Vytautu Antruoju; tą kryžių prie savo mirties patalo laikė rašytojas Viktoras Hugo. Skaitei jo „Vargdienius", netikintis jaunuoli? Paskaityk. Sustok ties to žmogaus minties gelme ir susimąstyk, ar jj ir jo kuriamas Kristaus Idealo persunktas asmenybes tikėjimas žemino ar iškėlė?
Ir kad aš, kaip rašote, esu „šaunus jaunuolis, geras mokinys" — tai mano pasaulėžiūros nuopelnas. Jūs pastebite geras religijos išugdytas žmogaus savybes, bet niekinate jų šaltinį — toks elgesys primena Krylovo pasakėčią apie kiaulę po ąžuolu. Jeigu kalbama apie žeminimąsi, tenka priminti žodžio „žeminti" reikšmę. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" apibūdina jį sinonimais „menkinti, niekinti, peikti". Žiūrėti tiesai į akis nereiškia nei minkinti, nei niekinti. O tuo tarpu visi matome, kad žmogus turi daug silpnybių. Tarp jo ir visiško Tobulumo, kurį mes vadiname Dievu, yra didžiulė distancija. Sūnus nepažemina savęs, kai klaupiasi prieš motiną, prašydamas jos palaiminimo. Juo labiau nieko žeminančio nėra klauptis prieš visuotinį Gėrį, prieš Tiesą, tuo išreiškiant savo dėkingumą ir pagarbą teisingam Autoritetui, Kurį pripažino, Kurio veikimui savo nuopelnus priskyrė didžiausi žmonijos geradariai.
Taip, aš tikiu, bet tikiu ne aklai, ne pragaro baimės ar dangaus praradimo verčiamas. Tikiu būtent todėl, kad daug svarsčiau, lyginau, kad matau suluoštintas savo netikinčiųjų bendraamžių jaunystes ir skaitau tokio lygio, kaip krepimasis „Tikintis jaunuoli", ateistinius straipsniukus. Jau vien iš šio straipsniuko galima įsitikinti, kad ateistinė propaganda mūsų Tėvynėje yra legalizuotas amoralumo skleidimas. Pirmiausia, jis kupinas akivaizdaus melo. Jo autorius galima suprasti — juk tikintieji šiandien neturi savo laikraščių, negali ginti savo pažiūrų per radiją, televiziją, viešuose susirinkimuose ar disputuose, — kurgi jie demaskuos niekšybę? O mes štai radome tam kelią.
Teigiama, kad religijai vertingiausias tas žmogus, kuris atsisako šeimos, darbo, niekina mokslo pasiektas gėrybes. Netiesa! Religija labiausiai vertina tą, kuris gyvenime paskleidžia daugiausia gėrio, o kadangi tai padaryti galima, tik pačiam tapus maksimaliai geram, tai krikščionybė ypač vertina žmones, tobulai suderinusius savo asmenybę. Malda, mokymasis valdytis, neištižti kančioje yra priemonės, pajungtos būtent šiam tikslui. Žmonės, kurie uoliausiai šias priemones naudojo, nenusigręžė nuo gyvenimo, o jj kūrė ir keitė Gėrio linkme. Mūsų Tautos istorija žiba Mažvydo, Donelaičio, Valančiaus Daukšos, Strazdo, Vaižganto, Sirvydo vardais . . . Tad „kas atsitiktų, jei visa žmonija pasuktų šiuo keliu?" Ateistinis sienlaikraštis teigia, kad gyventume akmens amžiaus gadynėje. O tarybinė spauda neseniai rašė, kad į akmens amžiaus gadynę, išžudžius trečdalį gyventojų, sugriovus šimtametes šventyklas, sunaikinus neįkainuojamus meno šedevrus, buvo paversta Kampučija, pasukusi ateistinės diktatūros keliu. Ir Lietuvoje dažnėjantys bažnyčių apiplėšimai, kunigų žudymai, vandalizmas kapinėse aiškiai rodo, kuris kelias veda į akmens amžių, kur kūryba, o kur griovimas. Tokio griovimo pavyzdžiu gali būti ir kažkieno iš mano vienmečių mokyklos sienlaikraščiui perrašytas ateisto Pečiūros straipsniukas „Tikintis jaunuoli". Juk rašyti apie dalykus, visiškai su jais nesusipažinus, tolygu sąmoningai klaidinti kitus.
Straipsniuke stebimasi, kad Dievas, pats negalėjęs pataisyti žmonijos, o turėjęs siųsti žemėn savo Sūnų, ir nežinoma, jog mūsų Tikėjimas kaip tik ir skelbia, kad Kristus yra Dievas, atėjęs parodyti mums Šviesos. Tik Jis tai daro ne partijos metodu — prievarta, panaudodamas savo visagalybę Jis nieko nevaro į laimę. Dievas taip gerbia žmogaus autonomiją, kad leidžia jam laisvai apsispręsti už Šviesą ar už tamsą. Tokiu pat „nenoru žinoti", bet dideliu noru karikatūrinti dvelkia Dievo kaltinimas, kam Jis kankinąs žmones ligomis. Dievas, davęs žmogui kūrybines galias, liepia jam jas išvystyti ir panaudoti savo gerovei; o kas dėl mokslininkų, tai šį minties bukumu išsiskiriantį priekaištą leisime paaiškinti patiesm mokslininkams, kad galėtume palyginti jų ir ateizmo propagandistų mintis. Štai penicilino išradėjas Flemingas, iškeliant jo nuopelnus medicinai ir jo atrastos gydymo priemonės svarbą, kukliai pasakė: „Aš suradau tik tai, ką Dievas nuo amžių buvo skyręs žmogui . . ."
Netikintis jaunuoli! Tikėjimas — ne žmogaus bejėgiškumo pasireiškimas. „Religija, — kaip sako poetas S. Jeseninas, — nėra socialinių ir ekonominių jėgų produktas. Tai žmogaus gelmių šauksmas." Tikėjimas mus skatina nenusilenkti netiesai, dvasines vertybes statyti aukščiau už duoną, pratina savarankiškai mąstyti. Kuris iš mūsų daugiau svarstėme, galvojome — ar Tu, netikintis jaunuoli, net nebandęs savomis mintimis kreiptis į mus, religingus savo vienmečius, ir „sugalvojęs" tik perrašyti mokyklos sienlaikraščiui P. Pečiūros straipsniuką, ar aš, tikintysis, savarankiškai atsakydamas į jį? Kuris galvojome, o kuris mechaniškai atlikome užduotį. Jau vien tai rodo, kurioje idėjinių barikadų pusėje yra mąstymas, ieškojimas, o kurioje sustingimas, aklas senų melų kartojimas. Jis, deja, būdingas ne tik Tau, netikintis jaunuoli, juo serga santvarka, ateistinė valstybė. Vaizduotėje palyginu šią „perrašinėjimų piramidę" su daugybe krikščionių humanistų, kovotojų, filosofų, su ištisais sąjūdžiais, kurie mastė, kūrė — ne kopijavo, ne perrašinėjo, ir kurių dvasiniu palikimu iki šiol tebesimaitina intelektualinis tautų gyvenimas. Ir man kyla mintis, kad Dievas nėra tik žmonių fantazijoje, kad Jis yra bet kokią fantaziją prašokanti Realybė, kuri įdiegė žmogui nenumaldomą troškimą, tapti kuo panašesniu į Visagalį ir Amžiną.
Taigi, netikintis jaunuoli, perrašęs tą ateistinį straipsniuką, ar pats susimąstei — kam, kokiam tikslui tas darbas pasitarnaus? Ar nuoširdžiai patikėjai kiekviena ten suformuluota mintim? O ar apie rimtą mąstymą kalba faktas, kad nurašinėji tokius straipsnius, pats neįsitikinęs jų tiesa, nežinodamas elementarių kalbamo dalyko pagrindų? Tai garbės nedaro!
Nereikia per daug skubėti „padėti nusikratyti draugui neteisingų pažiūrų". Pirmiau vertėtų įsitikinti savųjų teisingumu. O tam neužtenka vien propagandinės literatūros studijų. Reikia išgirsti ir priešingos pusės argumentus. Tam galėtų pasitarnauti ir šitokios formos diskusija: rašyk, kritikuok, tik savo galva — ne nurašinėjimais, — a aš atsakinėsiu. Tai praverstų abiejų mūsų tarpusavio supratimui ir dvasinei brandai.
O jeigu šis atsakymas, nespėjus pamatyti nei Tau, nei kitiems, bus nuplėštas nuo sienlaikraščio ir sunaikintas, tai bus dar vienas argumentas mūsų, tikinčiųjų naudai, įrodymas, kad atviroje diskusijoje ateizmas kapituliuoja, o laikosi tik minties užgniaužimu, laikosi tol, kol gali kalbėti jis vienas, prievarta nutildęs kitaip manančius.
Tikintis Tavo bendraamžis
***
Atsakymas sienlaikraštyje kabojo gana ilgai. Tik prieš Konstitucijos dieną „netvarką" pastebėjo karščiausias mokyklos ateistų adeptas mokytojas Šidlauskas, ir abu straipsniai tuoj dingo.
