Kaunas
1978 m. sausio 9 d. Jonučių (Kauno raj.) gyventojas Juozas Vitkūnas pakvietė pašventinti namą kun. Vincentą Jalinską. Ta proga buvo suvažiavę daug svečių, ypač jaunimo ir moksleivių, kuriems kunigas pakalbėjo religine tema. Staiga pokalbio viduryje į kambarį įsiveržė uniformuotas milicininkas. Paskui jį įėjo dar du milicininkai ir keli civiliai. Prie durų privažiavo dengta milicijos mašina, atsirado ir daugiau mašinų, atvežusių milicininkų ir saugumiečių. Namas buvo apsuptas, o kelias iki centrinės gatvės—apstatytas milicininkais. į kambarį įėjęs milicininkas pareikalavo namo šeimininko ir pirštu nurodė keliems suaugusiems pereiti į kitą kambarį. Jie buvo tardomi: iš kur atvykę, kokios pavardės ir pan. Paklaustieji pareiškė, kad nusikaltimo nepadarę ir savo pavardžių nesakysią. Viena pobūvio dalyvė įsibrovėliams kalbėjo: „Ar mes kokie nusikaltėliai? Jūs neturite teisės įsibrauti ir gąsdinti žmones!". Saugumietis atrėžė: „Mes su tavimi atskirai susitvarkysime!". Kun V. Jalinskas pareikalavo, kad įsibrovėliai parodytų dokumentus. Saugumietis parodė savo tarnybinį pažymėjimą ir pareiškė, jog turįs teisę susirinkusius išvaryti, nes toks susirinkimas draudžiamas. Pareigūnams pareikalavus, kad kunigas rengtųsi ir sėstų į mašiną, šis atkirto: „Nei mes suaugusieji, nevažiuosime, nei vaikų neatiduosime!". Milicininkai bandė suaugusius prievarta tempti į mašiną. O tuo tarpu už sienos vaikai dainavo: „Du gaideliai", „Jurgeli, meistreli" ir kt. Būreliui vaikų pasisekė pabėgti, o kitus sulaikė visus įėjimus budriai saugą pareigūnai. Pobūvio dalyviai, praėjus pirmam išgąsdinimo įspūdžiui, šaipėsi iš pareigūnų ir nesiskirstė. Užpuolikai pareikalavo skirtytis ir pradėjo surašinėti išeinančiųjų pavardes. Dauguma pasisakė išgalvotas pavardes, kad saugumui būtų mažiau darbo nagrinėjant šį „nusikaltimą". Tardymui buvo nuvežti tik du suaugusieji.
Milicija, gaudanti bebėgančius vaikus—koks „gražus" tikėjimo laisvės vaizdas dabartinėje Lietuvoje!
Milicijos skyriuje tardytojas klausinėjo atvežtuosius, ant stalo pasidėjęs lazdą—savo teisingumo ir galios simbolį. Klausinėjo kas svečius pakvietė į pobūvį, ką kunigas kalbėjo ir pan.
* * *
Ceikiniai
1977 m. spalio 7 d., 17 val., kažkas smarkiai pasibeldė į kun. K. Garucko duris. Jam paprašius, į kambarį įėjęs neaukštas, stambokas vyras, grubiu tonu pasakė: „Labas". Pasiteiravęs, ar kunigas jį pažįsta, pasigriebė laiškus, kurie buvo ant stalo. Juos apžiūrėjęs, ėmė raustis tarp knygų. Įsibrovė net į kun. K. Garucko darbo ir poilsio kambarį. Kun. K. Garuckas turi tik vieną kambarį, pertvertą spinta. Vienoje kambario pusėje priiminėja svečius ir interesantus, kitoje—dirba ir miega. Pamatęs ant stalo rašomą mašinėlę, patikrino, kas rašoma, ir paklausė: „Gal 'Kronikai' rašai?"
Tik dabar kun. K. Garuckas prisiminė, kad šis vyras prieš kelis metus jį tardė. Jis—Ignalinos raj. saugumo viršininkas Paškevičius. Čekistas, pamatęs ant stalo kareivio laišką ir fotografiją, paklausė: „Ką, ir kariuomenėje šnipinėji? Iš kur šis laiškas? Kieno ši fotografija?" Saugumietis kaltino kunigą, kad jis rašąs į „Kroniką" ir perduodąs žinias į užsienį. Pamatęs liturgines knygas su įvairių spalvų juostelėmis, sušuko: „Kas čia, lietuviška vėliava!?"Įsitikinęs, kad apsiriko, pagriebė nuo stalo mašinėle rašytą pamokslo medžiagą apie Kristaus Prisikėlimą. Saugumietį viskas domino. Pamatęs ant sienos kabantį pop. Pauliaus VI paveikslą, paklausė: „Iš kur gavai?"—ir pridūrė: Jūs nekenčiat Tarybų Sąjungos...". Kunigas, matydamas, kad čekistas per daug įsisiautėjo, paklausė: „Ar jūs atvažiavote pas mane kratos daryti?"
Saugumo viršininko savivalei gal nebūtų buvę galo, jei kunigas nebūtų buvęs pakviestas pas silpną ligonį. Tada saugumietis įteikė kunigui kvietimą, kuriame rašoma, kad 1977 m. spalio 10 d. jis privaląs nuvykti į Valstybės saugumo komitetą Vilniuje pas tardytoją Lazarevičių.
Tardytojas Lazarevičius kun. K. Garucką priėmė labai maloniai. Pradžioje jis pareiškė, kad O. Lukauskaitė-Poškienė ir E. Finkelšteinas jau apklausinėti, likęs tik jis, t.y. kun. K. Garuckas. Tardytoją domino štai kas:
kaip kun. K. Garuckas pateko į Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, kur ir kada kunigas susipažinęs su Tomu Venclova ir Viktoru Petkumi.
Tardytojas rodė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės šūsnį dokumentų ir klausė, ar juos kunigas yra matęs. Klausinėjo apie lietuviškosios Helsinkio grupės ryšius su Maskvoje esančiais disidentais. Kas esąs šios grupės pirmininkas? Kaip dažnai šios grupės nariai susitikdavo? Kokius pareiškimus rašė Belgrado konferencijai? Kokius pareiškimus rašė visi kartu?
Tardytoją ypatingai domino Pabaltijo nacionalinis komitetas. Tardymas užsitęsė 7 vai.
* * *
Švenčionys
1977 m. lapkričio 10 d. Švenčionių raj. kunigai gavo šitokį kvietimą:
„Švenčionių raj. Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas praneša, kad 1977 m. lapkričio 15 d., 11 val., Švenčionių raj. Kultūros namų poilsio kambaryje (Švenčionys, Vilniaus g. Nr. 2, antras aukštas) įvyks susitikimas su vadovaujančiais rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto darbuotojais.
Kviečiame Jus dalyvauti susitikime".
Šį pranešimą pasirašė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis.
Atvažiavę kunigai susirinko į Švenčionių kleboniją, o vėliau būriu nuėjo į Kultūros namus. Čia juos mandagiai sutiko pavaduotojas Mačionis, kiekvienam padavė ranką ir įvedė į poilsio kambarį. Ant stalo buvo padėti kavos puodukai ir deficitiniai saldainiai. Kunigus paprašė sėstis už stalų. Kažkokia labai mandagi dama stengėsi kunigams patarnauti. Dauguma kunigų kavos atsisakė, nes jautė kad tai juoko verta komedija. Už kito stalo atsisėdo pavaduotojas Mačionis, rajono žemės ūkio viršininkas Lisauskas ir rajono kultūros skyriaus viršininkas.
V. Mačionis pasakojo apie visokias smulkmenas: kiek ko parduota, kokios rajone esančios įmonės ir pan. Lisauskas—apie kiaulides, derlius ir melioruojamus laukus, o kultūros skyriaus viršininkas—apie mokyklas. Po to leido kunigams pasiteirauti juos dominančiais klausimais. V. Mačionis, paklaustas, už kiek rublių parduodama rajone per metus degtinės, atsakė: „Degtinės parduodama už 2.500.000 rub., vyno—už 1.300.000 rub". Rajone gyvena 40.000 žmonių. Sakė, kad kituose rajonuose, pvz., Mažeikių, prageriama dar daugiau.
Kunigai prašė V. Mačionį, kad būtų atspausdinta katekizmų, giesmynų, kad pakartotinai ir didesniu tiražu būtų išleistas maldynas, kad už kilovatą elektros energijos, sunaudotos bažnyčiose, būtų mokama ne 25 kap., o 4 kap. (šitiek moka visi tarybiniai piliečiai), kad būtų galima laisvai pirkti bažnyčių remontams reikalingų medžiagų, kad bažnyčių tarnautojams būtų skiriamos pensijos. Mačionis visus pageidavimus užsirašė ir pareiškė: „Aš nesu kompetetingas juos patenkinti". Pažadėjo perduoti atitinkamiems organams.
Panašūs rajono darbuotojų susitikimai su kunigais buvo organizuojami ir kituose rajonuose. Koks jų tikslas? Matyt, norėta atkreipti Belgrado konferencijos dėmesį į „religijos ir sąžinės laisvę" Tarybų Lietuvoje. O gal tai partijos ir vyriausybės pastanga auklėti „tamsybininkus", raminti juos,—netriukšmaukite, niekur nesiskųskite, mes jūsų pageidavimus užsirašėme, svarstysime juos ir t.t.
* * *
Kaunas
1977 m. gruodžio 11 d. (sekmadienį) milicijos vyr. leitenantas išvaikė senutes, prie Kauno Katedros pardavinėjančias devocionalijas.
Senutės bandė ginti į bažnyčią einantys žmonės. Milicininkas grasino: „Nepatenkinti? Skambinkite Brežnevui. Jei norite politikuoti, nuvešiu į skyrių, ten galėsite politikuoti". Tikintieji bandė aiškinti, kad jie neturį kur nusipirkti devocionalijų. Kaip suderinti naują Konstituciją ir tikinčiųjų beteisiškumą? Į tai milicijos leitenantas atrėžė: „Ar gerai skaitėte Konstituciją? Paskaitykite ir žinosite, kad praėjo tie laikai, kai jūs darėte, ką norėjote. Žinokite, bažnyčia yra valstybės, jūs tik ją nuomuojate. Dabar ir bažnyčios visus reikalus tvarko valdžia".
* * *
Raseiniai
1977 m. spalio 17 d. Viduklės klebonas kun. Alf. Svarinskas pasiuntė Raseinių rajono pirmininko pavaduotojui Z. Butkui tokį prašymą:
„Artinasi katalikams brangios ir prasmingos šventės: Visi šventieji ir Vėlinės. Per tas dienas Bažnyčia džiaugiasi savo vaikų, pasiekusių Dangų, laime ir meldžiasi prie Skaistyklos vartų, prašydama Dievo gailestingumo kenčiantiems.
Pagal tūkstantmetę tradiciją, Vėlinių išvakarėse tikintieji eina į kapines pagerbti savo mirusiųjų.
Todėl prašau duoti leidimą ir Viduklės katalikams atlikti savo šventą pareigą pagal Apeigyną (išleistą 1966 m.). Eisena bus grynai religinė, giedant Visų šventųjų litaniją ir psalmę 45—Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė. Pramatomas laikas 17-18 vai. Todėl ateistams mes visai netrukdysime".
Rajono valdžia leidimo nedavė, tačiau procesija vistiek įvyko, šitokių leidimų, rajono valdžia niekam neduoda.
* * *
Kaunas
Dedame kreipimosi vyskupams tekstą, kuris 1977 m. rugsėjo mėnesį buvo išsiuntinėtas kurijoms ir išplatintas tarp kunigų bei tikinčiųjų:
„Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Didelė nelaimė užgriuvo Lietuvą—ją skandina alkoholyje. Geriama prieš darbą, darbe ir po jo; geriama gatvėse, skveruose, išvietėse, autobusuose ir traukiniuose, geriama krikštynose, vestuvėse ir laidotuvėse. Geria įmonių bei įstaigų vadovai ir darbininkai, geria vyrai ir moterys, jau geria nepilnamečiai ir net vaikai. Ne paslaptis, kad „velnio lašelius" vartoja kai kurie tikintieji ir net dalis kunigų.
Irsta alkoholio pakirstos šeimos, autoavarijose žūsta tūkstančiai nekaltųjų, užkimštos blaivinimo kameros ir spec. ligoninės. Dėka alkoholio plinta kriminaliniai nusikaltimai ir venerinės ligos, šiuo labai sunkiu laikotarpiu Jūs, Bažnyčios didieji Kunigaikščiai, gelbėkite tautą. Mes, tikime Jūsų darbais, meldžiamės už Jus, kad Dievas laimintų Jūsų ganytojišką darbą ir siųstų per Jus šv. Dvasios šviesą, tikėjimą, drąsą ir Eucharistinę meilę. Todėl prašome kartu su visa pažangia visuomene drąsiai stoti į kovą už blaivybę. Mūsų kunigai visų pirma turi būti blaivumo pavyzdžiais. Įveskite griežtą kontrolę, liepkite iš klebonijų išmesti visus butelius, o vaišes ruošti blaivybės ir aukštos kultūros dvasioje. Ypač tai liečia senosios kartos kunigus su atgyvenusiomis išgertuvių tradicijomis.
Laukiame pamokslų, kurių temos liestų blaivumo ir tautos atgimimo klausimus.
Mes trokštame, kad kunigai pamokslais ir savo gyvenimo pavyzdžiais parodytų tautai Tiesos Kelią, kaip ir prieš šimtmetį, amžinos garbės vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais, stotų į kovą už tautos išgelbėjimą.
Mes tikimės, kad Jūs šio rašto nesunaikinsite ir neužmesite kanceliarijos stalčiuose, bet savo darbais ir konkrečiomis priemonėmis atsakysite į jį. Tuo parodysite, kad Jums rūpi lietuvių tautos likimas.
Lietuvos katalikai"
1977 m. rugsėjis.
Šis tikinčiųjų prašymas yra pagrįstas, nes Lietuvos ordinarai šios baisios nelaimės akivaizdoje yra gana pasyvūs. Pavyzdžiui, yra didmiesčių parapijų, kuriose dirba visoje Lietuvoje žinomi alkoholikai kunigai ir ordinarai nedrįsta iškelti, nes juos globoja ateistinė valdžia.
* * *
Pociūnėliai
1977 m. gruodžio 15 d. pas Pociūnėlių kleboną kun. A. Jokūbauską atvyko iš rajono 5 asmenų komisija patikrinti, ar klebonas kartais ne vogta skarda apdengė bažnyčios stogą. Komisijos nariai iš akies apmatavo bažnyčios stogo plotą ir paskaičiavo, kiek išnaudota tonų skardos. Gąsdino iškelsią bylą. Nieko nepešę, nuvyko į Kauno taros bazę ir barė sandėlininkus, kam bažnyčiai pardavę tokį kiekį skardos.
Iki šiol kunigai iš tarybinės valdžios pusės remontų metu patiria tik šitokią pagalbą—barimus, dokumentų tikrinimus, gąsdinimus ir pan.
* * *
Viduklė
1978 m. sausio 17 d. Viduklės klebonas kun. Alf. Svarinskas buvo iškviestas į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną. Pokalbyje dalyvavo ir RRT darbuotojas Raslanas (KGB atstovas). Įgaliotinis kaltino kun. A. Svarinską, kad jis per kun. J. Aleksos laidotuves Tabariškėse pietų metu pasakė kalbą ir šantažavo kunigus, taikos šalininkus.
Iš tikrųjų kun. A. Svarinskas šia proga pasakė kalbą, kurioje iškėlė kai kurias negeroves ir klaidas kunigų gyvenime. Jis kalbėjo, kad yra kunigų, kurie važinėja į Berlyną ginti taikos, kai tuo tarpu neturime katekizmų ir maldaknygių, šitokie kunigai, kurie negina savo Bažnyčios, negali jai atstovauti, todėl, važiuodami į Berlyną, tegu nusivelka sutanas.
Vieši ir drąsūs kunigų pasisakymai aktualiausiai dabarties klausimais yra geri ženklai, liudijantys, kad Lietuvos Kat. Bažnyčia yra pajėgi atsinaujinti ir vadovauti tautos atgimimui.
* * *
Šiluva
„LKB Kronikos" 30-me numeryje buvo aprašytas Lietuvos jaunimo žygis į Marijos šventovę Šiluvoje. Jaunimas, nenorėdamas, kad KGB sunaikintų susitikimo vietoje miškelyje pastatytą kryžių, jį perkėlė į saugesnę vietą prie Zosės Alubickienės sodybos. Tačiau rugpiūčio 22 d. naktį, 1 vai., atvažiavo dengta mašina keturi vyrai, išrovė kryžių, nudraskė rūtų vainikus ir išsivežė. Rugpiūčio 22 d. rytą iš Raseinių atvažiavo du čekistai ir tardė Alubickienę bei jos sūnų, kas prie jų sodybos pastatė kryžių. Tardytojų didžiam nusivylimui nei motina, nei sūnus nematė, kada buvo pastatytas kryžius.
* * *
Telšiai
Katedros šventoriuje stovėjo kryžius su užrašu: „Kun. J. Noreika ir kun. A. Gargasas. Tėvynės gynėjai rusų sušaudyti 1863 m.". Kažkas atnaujino visą užrašą, tik sunaikino žodj: „rusų". Kas davė teisę naikinti istorinį užrašą, kuris daugiau kaip šimtmetį skelbė tėvynainiams kas ir už ką sušaudė šiuos Tėvynės gynėjus?
Dabar šventoriaus kamputyje stovi kryžius su atvira — nauja, tarsi kraujuojančia, anų kunigų žaizda, padaryta 1977 m. pavasarį išsigimusio tautiečio ranka.
* * *
Vilnius
Kiekvienais metais Lietuvos parapijų klebonai privalo savo kurijoms pristatyti užpildytas šitokias anketas, kurios perduodamos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui:
„Ž i n i o s
I. Lėšų likutis 1976 m. sausio 1 d.
Pajamos:
1. Laisvanoriškos aukos
2. Kitos pajamos (nurodyti kokios) Viso pajamų
Viso pajamų su praėjusių metų likučiu
II. Išlaidos
1. Išmokėta tarnaujančiam personalui
2. Bažnyčios remontui
3. Žemės rentos mokesčiai
4. Privalomas draudimas
5. Bažnyčios išlaikymui
6. Įnašai į taikos fondą
7. Architektūros ir istorijos paminklų fondui
8. Kunigų seminarijos išlaikymui
9. Kitos išlaidos
Likutis 1977 m. sausio 1 d. Iš to skaičiaus:
a) valstybiniame banke
b) bendruomenių kasose
III. Atlikta religinių patarnavimų:
1. Viso krikštų
Iš to skaičiaus:
a) kūdikių
b) vaikų nuo 3 iki 7 m.
c) vaikų mokyklinio amžiaus
d) pilnamečių
2. Jungtuvių
3. Laidotuvių
4. Leista prie Pirmos Komunijos
5. Suteiktas Sutvirtinimo sakramentas
IV. Bažnyčioje dirba nuolalinio aptarnaujančio personalo:
1. Vargonininkų
2. Zakristijonų
3. Varpininkų
4. Valytojų
5. Sargų
6. Kiemsargių
7. Kūrikų
8. Chroristų skaičius bažnyčios chore".
Kadangi šios žinios reikalingos Lietuvos ateistams, kurie pagal jas sprendžia, kuriose parapijose reikia sustiprinti ateistinį darbą, todėl kunigai jas paduoda visiškai klaidingas. Vieni skaičius mažina, kiti—didina, todėl žinios yra bevertės. Ar ne laikas kunigams atsisakyti jas teikti? Tegu patys ateistai susirenka jiems rūpimas žinias.
* * *
Žvirgždaičiai
1977 m. spalio 10 d. Žvirgždaičių koplyčioje po 19 m. pertraukosįvykolaidotuviųpamaldos, Šakių rajono valdžia sutiko, kad K. Naumiesčio klebonas kun. J. Jakaitis aptarnautų Žvirgždaičių tikinčiuosius. Buvo pašventinta koplyčia ir altorius. Žmonės verkė iš džiaugsmo, o Jaunosios Gvardijos kolūkio pirmininkas Lisauskas, kurio teritorijoje yra Žvirgždaičiai, pyko ir klausinėjo žmones, kas esąs tikinčiųjų kovos už koplyčią inspiratorius, šis kolūkio pirmininkas pasižymi savo despotiškumu, ir žmonės jo bijo kaip žandaro. Vėlinių išvakarėse vėl įvyko pamaldos, kuriose dalyvavo daug žmonių. Po jų kolūkio pirmininkas išsireiškė: „Aš išardysiu tuos Vatikano lizdus". Žvirgždaičių tikintieji kiekvienoms pamaldoms privalo gauti šakių raj. vykdomojo komiteto raštišką leidimą.
* * *
Žalioji
Klausučių apylinkės pirmininkas St. Kundrotas įkalbinėjo žmones, reikalaujančius bažnyčios atidarymo (žr. „LKB Kronika", Nr. 30), kad atšauktų savo parašus. Pasišaukęs žmones į savo būstinę, nesivaržydavo net pasityčioti iš tikinčiųjų.
1977 m. lapkričio 16 d. į Vilkaviškį pas rajono pirmininko pavaduotoją Urboną buvo iškviesti du religinės bendruomenės (dvidešimtuko) nariai. Nuvyko 7. Pavaduotojas pranešė, kad Lietuvos KP CK sekretorius Griškevičius į tikinčiųjų pareiškimą (žr. „LKB Kronika", Nr. 30) atsakė neigiamai—CK bažnyčios klausimo nesprendžiąs. Pavaduotojas Urbonas pareiškė, kad ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis esąs šiame reikale bejėgis. Visa galia spręsti Žaliosios parapijos likimą pavesta Vilkaviškio rajono valdžiai ir jis, pavaduotojas, darysiąs įtaką, kad rajono vykdomasis komitetas nesutiktų Žaliojoje atidaryti bažnyčią.
1977 m. lapkričio 20 d. 126 Žaliosios tikintieji pasiuntė L. Brežnevui pareiškimą, kuriame prašo padėti atidaryti jų parapijos bažnyčią. Pareiškimas užbaigiamas:
„Šiais metais mes girdėjome daug gražių žodžių apie naują Konstituciją, kad joje visiems piliečiams užtikrinamos teisės į sąžinės ir religijos laisvę. Tačiau mūsų rajone tikinčiųjų teisės paisomos ne daugiau kaip Pietų Afrikoje negrų teisės.
Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, įsikišti į šį skaudų mums reikalą, nes jau neturime daugiau kur kreiptis, nebent į tarptautines žmogaus teisių gynimo organizacijas".
1977 m. gruodžio 26 d. pas RRT įgaliotinį K. Tumėną nuvažiavo Žaliosios tikintieji—J. Nešukaitis, J. Jasaitis, B. Gudaitienė, K. Būbnaitienė ir T. Kaminskienė. K. Tumėnas prikišo, kodėl tikintieji nešvenčia Kalėdų, o važinėja pas jį. šie atsikirto, kad neturį kur melstis, nes bažnyčioje įrengtas malūnas. Įgaliotinis pareiškė, kad jam lengviau atidaryti bet kurią bažnyčią Vilniuje, o ne Žaliojoje, ir patarė išsinuomuoti kur nors kulto reikalams patalpas.
Žaliosios parapijos katalikų kova už savo bažnyčią pailiustruoja beteisę tikinčiųjų padėtį—kur besikreipsi, visi tave pasiųs pas rajono valdžią, o jos priešakyje pastatytas koks nors bukas ir aklas pareigūnas fanatiškai viską neigs ir draus.
* * *
Slabadai
1977 m. spalio 28 d. pas Vilkaviškio raj. pirmininko pavaduotoją Urboną buvo iškviestos slabadietės: O. Bušauskienė ir J. Naujokienė. Pavaduotojas joms pareiškė, kad Slabadų ir Žaliosios parapijų komitetai nebus tvirtinami. Pasišaipydamas iš atvykusiųjų, J. Urbonas užklausė: O ką jums tas tikėjimas duoda?"—„Labai daug!",—atšovė J. Naujokienė.
* * *
Girdžiai
1977 m. rugsėjo 24 d. naktį kažkokie asmenys įsiveržė į Girdžių bažnyčią. Kažkodėl įsiveržėlius labiausiai sudomino du stori pamokslų sąsiuviniai. Paėmę juos iš spintelės, vėl ją užrakino ten pat buvusiu raktu, o raktą įsikišo į kišenę.
Jurbarko rajone 1977 m. buvo apiplėštos trys bažnyčios—Girdžių, Vertimų ir Eržvilko.
