Telšiuose, Pionierių gatvėje, Alvydas Šeduikis, dirbantis Telšių katedros vargoninku, pasistatė prie savo namo koplytstulpį su Rūpintojėliu. Po mėnesio, 1977 m. lapkričio 17 d., Telšių m. vykdomojo komiteto pirmininkė E. Janušauskienė liepė Rūpintojėlį nugriauti, nes jis pastatytas be architekto leidimo. Kai Šeduikis atsisakė griauti ir net pažadėjo ginti, buvo surašytas aktas. Panašus aktas buvo surašytas Danutei Dargužaitei, pasistačiusiai koplytstulpį Telšių kapinėse. Pastaroji koplytstulpį statė su architekto leidimu, bet buvo apkaltinta, jog architektą apgavusį, nes brėžinyje nebuvo nupieštas Kristus, o tik tuščias koplytstulpis. Pasirodo leidžiama statyti koplytstulpius be religinių simbolių. A. Šeduikis, kovodamas už savo koplytstulpį, parašė RRT įgaliotiniui du pareiškimus, kuriuos dedame ištisai:
P a r e i š k i m a s
„Jei pasklaidysime lietuviško kaimo nuotraukų albumus arba lietuvių peizažistų senesnes reprodukcijas, dažname jų pastebėsime vieną elementą, iš kurio suprasime, jog mes matome lietuvišką, o ne kitos tautos kraštovaizdį. Tai mažosios medinės architektūros motyvas—ornamentuotas kryžius, koplytėlė ar stogastulpis, ištikimi lietuvio palydovai per šimtmečius. Kokie tai nuostabūs meno kūriniai, alsuojantys amžiais negęstančia kūrybine liaudies galia, išgarsinę Lietuvą po platųjį pasaulį. Pažvelkime, kaip vertina šį reiškinį meno tyrinėtojai.
1916 m. B. Ginet-Pilsudsky rašė: „XIX a I-je pusėje kryžiai Žemaičiuose buvo tokie dažni, kad juos skyręs tarpas neperžengdavo keleto dešimčių metrų (Archives suisses des traditions populaires—XX t.), todėl lenkų geografas V. Pol Žemaičius vadino „šventąja Dievo žeme". Prancūzų rašytoją J. Moklerą 1926 m. „nustebino kryžių ir koplytėlių daugybė. Kiekviename darželyje, kiekvienoje pievoje, prie kiekvieno kelio matyti jų iškylant, ir nieko nėra meniškesnio, kaip jų begalinė įvairovė" (J. Mauclere. Sous le ciel pale de Lithuanie.). XX a. gausi pasaulinė literatūra taip pat liudija, kad Lietuvos negalima įsivaizduoti be kryžių ir koplytėlių, pvz., žurnale „Vysla" V. Szukievicz pastebi, kad šie paminklai išskiria etnografinę Lietuvą nuo jos kaimynų: „Kryžius, susiformavęs šiose vietovėse, yra neabejotina lietuvių tautos kūrybingumo išraiška, yra paminklas, kuriame atsispindi šios tautos grožio įsivaizdavimo tradiciniai įpročiai, t.y. vienas iš jos garbingos praeities kultūros pėdsakų".
Medinė mūsų tautos kultūra nepaliko tokių gilių praeities pėdsakų, kaip Egipto, Indijos, Šumerų ar kitos pasaulio kultūros. Mūsų geografinėje zonoje įkastas medis išsilaiko 4-5 dešimtmečius, o antžeminę dalį veikia drėgmė, šaltis, saulė, įvairūs medžio grybai. Čiurlionis, Žmuidzinavičius tapė pakrypusius koplytstulpius ir kryžius, matome ir dabar jų vieną kitą prie senos sodybos ar apleisto keliuko, dažniausiai baigiančius supūti. G. Salvatori žodžiais tariant (L'Art rustique populare en Lithuanie), „tie kryžiai pakrypę, parkritę ir vėl atkelti, apnaikinti ir vėl kas šimtmetis atnaujinti kuklaus lietuvio dailidės", iki mūsų dienų atnešė senąją mitologinę informaciją raštuose ir simboliuose, ornamentuose ir statymo vietovių paskirtyje, jie yra nepakeičiamas gyvasis reliktas mokslui, menui, „rodo nenugalimą valią gyventi tos mažos ir drauge didelės tautos, kovojančios prieš pragaištingą sąmokslą, kuris atrodė suruoštas žmonių ir gamtos". Savitos, nepakartojamos ir kartu visiškai laisvos puošimo stiliaus tradicijos, paimtos iš pagonybės laikų, mus pasiekė, kaip gyvoji mūsų dvasinės kūrybos estafetė.
1912 m. dr. J. Basanavičius įvade A. Jaroševičiaus albumui rašo, kad Lietuvoje be priežiūros nyksta pakelių kryžiai. Tada dar buvo gyva tradicija kryžius restauruoti.
Koplytėlė prie namo Pionierių g. Nr. 9, statyta 1977.X. Telšių vargonininko Šeduikio A.
Telšiai
Lietuvis mylėjo savo darbo Rūpintojėlį, civilizacinių siautulių kryžkelėje guosdavosi Rūpintojėliui, labai panašiam į jį patį. 1926 m. Varnas albume „Lietuvos kryžiai" rašo, kad nyksta ornamentuoti kryžiai, juos keičia sunkūs cementiniai, geležiniai. Ir vis tik, apie 1930-1935 m. 1. Končius, apkeliavęs didelę dalį Žemaitijos, suskaitęs kryžius ir koplytėles, nustato, kad vienam kilometrui kelio tenka 1,3 minimų objektų. M. Alseikaitės-Gimbutienės žodžiais tariant, dar pakelės ir sodybos saulėmis šviečia. „Kryžiai, ratilai, žvaigždutės, segmentinės žvaigždės—tai palaimintas sukimasis ir nesustojimas, tai atsinaujinimas ir gyvenimas, tai simbolis viso to, ką priešpastatome mirčiai. (M. Gimbutienė. Senoji lietuvių religija.).
Paskutinio karo audros sunaikino daug meno vertybių, tarp jų ir medinės architektūros dalį. Ne paslaptis, kad ir po karo vietiniai neišmanėliai ir savivaliautojai plėšė įr naikino kryžius ir koplytėles. Ir mūsų dienomis matome juos apleistus ir griūvančius, kryžius su išlaužytais ornamentais ir krucifiksais, o prie dažno jų dar prikalta metalinė lentelė su užrašu: Liaudies dailės paminklas, saugomas valstybės. Kyla klausimas, kokiu tikslu kalama lentelė, jei tikintysis negali atstatyti šių vertingų liaudies kūrybos paminklų, o lentelė neapsaugo koplytėlių ir kryžių nuo plėšikų. Ne paslaptis, kad kryžius ar turtinga šventųjų figūromis koplytėlė,—tai visų pirma religiniai simboliai, be išimties visi memorialiniai statiniai, priklausantys tikintiesiems ir tik, perduodami iš kartos į kartą, jie gali išlikti. Tai neatskiriama katalikų gyvenimo dalis, kitataučiams atrodžiusi labai savotiška. Vieni joje įžiūrėjo pagonybės grąžinimo laikus, o lietuviškos minties ir spaudos draudimo metais kryžiai ir koplytėlės buvo interpretuojami, kaip tautinės sąmonės žadintojai. Todėl nenuostabu, kad Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas 1864 m. birželio 8 d. įsaku uždraudė „statyti naujus ir remontuoti senus kryžius visose nešventintose vietose". O tokio įsako prireikė todėl, kad po 1863 m. sukilimo užmuštųjų sukilėlių artimieji pagal seną paprotį mirties ar kūno palaidojimo vietoje statė kryžius ir koplytstulpius. Jiems ne politika rūpėjo, o mirusiųjų brolių ir sūnų amžinosios poilsio vietos pagerbimas. Bet caro valdžia neilgai draudė, nes Europoje kylanti nauja inteligentija vis revoliucingiau pasisako prieš despotiją ir Lietuvoje, o mokslininkai ir menininkai vis daugiau domisi senąja lietuvių kultūra. 1878 m. gruodžio 1 d. ir pakartotinai 1896 m. kovo 14 d. buvo išleisti nauji įstatymai, nedraudžiantys statyti religinių simbolių iš medžio prie kelių, laukuose ir kitur.
1910 m. M.K. Čiurlionis ir S. Čiurlionienė išleidžia kritinių straipsnių rinkinį „Lietuvoje", kur, be kitko, rašoma: „...senų senovėje žmonės jau manė apie dailę... dailė, turinti pradžią žmogaus sieloje, augo kartu su juo ir plėtojosi kartu... Senose koplytėlėse miega mūsų architektūra, juk iš ten turi kilti lietuvių trobesių ir rakandų stilius... ateitis irgi parodys, gal už šimto, gal už dviejų šimtų metų, jog plastiškoji lietuvių dailė turi savo šaknis tautos sieloje. Kur ne kur, bet dailėje lietuviai turės įnešti Europos civilizacijai didelę nekasdienę dovaną", (žr. t.p. V. Lansbergio „Čiurlionio dailė", V., 1976 m.). Tautos siela, naujai pražydusi saulučių ir kryžių žiedais krikščionybėje, viena tegali išlaikyti lietuvio krikščioniškoje dvasioje kartų estafetą. Laukų, miškų, vandenų, pievų ir namų palaiminimo kryžiai patys įdomiausi, poetiškiausi, gausiausiai ornamentuoti, turtingiausi skulptūrinėmis grupėmis, turintys gilius dvasinius ryšius su seniausia mūsų kultūra. „Vienas iš pačių nuostabiausių liaudies kūrinių— Rūpintojėlis". (V. Rimkus. Liaudies kūryba. I t., 54 psl., V., 1969 m.), daugelio pasaulio etnografų, meno istorikų ir sociologų (įtrauktas ir į pasaulinį Etnografijos atlasą), nuomone, yra liaudies kūrybos šedevras. P. Galaunė, remdamasis daugumos mokslininkų nuomone, sako, kad liaudies skulptoriai pasirinko „tą momentą iš Kristaus kančios kelio, kai jis buvo uždarytas į kalėjimą" (Liaudies kūryba, I t.). Sėdintis, parėmęs ranka galvą, dažnai erškėčiuotas, jis pilnas ramybės, vienišas ir artimas kiekvienam tikinčiajam. Rūpintojėliui sukurta daug gražių eilių, jam išsakyti patys gražiausi poetų jausmai:
...Dievuli mano, argi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo...
(V. Mykolaitis-Putinas. Rūpintojėlis.
Rink. „Mano mėnesiai", 1973 m.)
Kadangi šių dienų lietuviškos tarybinės visuomenės gana didelę dalį sudaro tikintieji todėl nenuostabu, kad ir dabar pagal seną ir labai reikšmingą tautos tradiciją prie sodybų, kapuose ar kur kitur pasirodo gražūs koplytstulpiai ar ornamentuoti kryžiai. Vadinasi, liaudies tradicija gyva, reikia tik ją palaikyti ir puoselėti. Todėl labai skaudu, kai tenka susidurti su vietinės valdžios pareigūnų biurokratišku požiūriu į šį reiškinį.
1977 m. spalio mėn. pasistačiau prie namo, kur gyvenu su šeima, stogastulpį. Netrukus mus aplankė Telšių m. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkė E. Jonušauskienė su Telšių raj. architektu-inspektoriumi L. Unioku ir surašė savavališkos statybos aktą, liepdami nugriauti stogastulpį, šis nutarimas dar buvo patvirtintas rajono Vykdomojo komiteto posėdyje, kuris įvyko š.m. gruodžio 12 d.
Iki šiol kryžių ir koplytėlių statymas prie savo sodybų ir sodybų puošimas nebuvo įtrauktas į LTSR Civilinio kodekso 114 str. Tikintiesiems gi Telšių kurija 1954.X.11 yra paskelbusi aplinkraštį Nr. 577: „Kryžius statyti galima ne tik šventoriuose, kapinėse, bet ir tikinčiųjų kiemuose". Tą patį kurija pakartojo savo rašte Nr. 227 (1972.X.7). šie tikintiesiems žinomi raštai nėra atšaukti. Koplytėlių statymo tradiciją Lietuvoje gyva jau daugiau kaip prieš prieš penkis šimtus metų, todėl man pateiktą kaltinimą laikau neteisingu. O antrasis kaltinimas, kad stogastulpis pastatytas be rajono architekto leidimo, nepagrįstas todėl, kad namų aplinkos puošimui architektas leidimų nerašo.
Š.m. lapkričio 17 d. toks pat aktas buvo surašytas ir Danutei Dargužaitei, gyvenančiai Telšiuose. Ji kaltinama, kad pastatė ant savo artimųjų kapo koplytėlę su Marijos ir Kristaus medžio stovylėlėms. Ji gi turėjo rajono architekto leidimą, bet miesto valdžia ruošiasi nugriauti ir kapų koplytėlę, šitokios savivalės Telšiuose dar nėra buvę, ir aš nesutinku su tokiais esamais ir būsimais sprendimais. Ar gali tokiais metodais naudotis Tarybinės valdžios atstovai, kada kiekvienam tikinčiajam TSRS Konstitucijos 52 str. garantuoja pilną religijos išpažinimo, visišką sąžinės laisvę. TSRS Konstitucijos 64 str. liepia gerbti kiekvieno TSRS piliečio nacionalinės vertės jausmą, šiuo atveju Konstitucijos 68 str. gina istorines ir kultūrines vertybes, kurių tarpe neįkainuojama mums, tikintiesiems, vertybė, saugoma tarybinių ir tarptautinių įstatymų,—ornamentuoti kryžiai, koplytėlės ir stogastulpiai.
Šiuo pareiškimu prašau Jus teisingai įvertinti istorinę, etnografinę, religinę bei meninę architektūrinę stogastulpio vertę ir sulaikyti tolesnę vietinių vykdomųjų organų savivalę.
Alvydas Šeduikis
Telšiai, 1977.XII.13.
1977 m. gruodžio 12 d. Telšių raj. Vykdomasis komitetas nusprendė įpareigoti A. Šeduikį ir D. Dargužaitę nugriauti „savavališkai pastatytus statinius per mėnesį nuo šio sprendimo gavimo dienos. Statytojams per nustatytą laiką nenugriovus statinių, įpareigojamas ūki-statinis darbų vykdytojo baras nugriauti juos statytojų sąskaita". Sprendimą pasirašė Telšių raj. Vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas V. Tamašauskas ir sekretorė R. Liubavičienė.
* * *
2 — sis P a r e i š k i m a s
Prieš mėnesį, t.y. 1977 m. gruodžio 14 d., Jums pasiunčiau pareiškimą. Manydamas kad jo negavote, siunčiu pakartotinai pirmojo pareiškimo tekstą, šiame pareiškime pažymiu, kad stogastulpio pastatymas iššaukė įstatymais neleistiną Telšių vadovų reakciją. Jau pačiame Telšių raj. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendime Nr. 325, kurio kopiją Jums siunčiu, stogastulpis lyginamas su lauko virtuve, garažu, kurių savavališka statyba baudžiama pagal LTSR Civilinio kodekso 114 str. O juk tame straipsnyje nėra net užuominos, kad prie sodybos būtų draudžiama statyti kryžių ar koplytėlę.
Man neaišku, kuo vadovaujantis buvo padarytas toks sulyginimas. Posėdžio dalyviai nebuvo supažindinti nei su stogastulpio nuotraukomis, nei su brėžiniais, nebuvo leista išklausyti nei mano paaiškinimų, nei perskaityti Jums siunčiamo pareiškimo; stogastulpis vienbalsiai buvo pasmerktas pašalinti nuo kiemo.
Maža to, 1977 m. gruodžio mėn. antroje pusėje įvairiuose susirinkimuose lektoriai ateistai miesto visuomenei darė keistas užuominas mano adresu. Buvo sakoma, kad Katedroje groja „pavojingas nusikaltėlis", „prisiplakėlis prie bažnyčios", kad jo reikia vengti, kad, mokydamas giedoti, veda vaikus iš kelio ir pan. Taip buvo informuoti mokytojai, miesto profsąjungų lyderiai, net gydytojai ir medicinos personalas, dalis mokinių bei tėvų. Lektoriai, kurie užuominomis kalbėjo apie mane, nė vienas manęs nepažįsta, nė vienas nesusitiko su manimi, nepasidomėjo man rūpimais klausimais. Aš gi nebuvau pakviestas nė į vieną uždarą ar atvirą susirinkimą, kur apie mane buvo kalbama. Tokia lektorių informacija yra aiškiai šmeižikiška, tokiu šantažu sumanyta mane pasmerkti kaip stogastulpio statytoją.
Tokių kalbų paskleidimas miesto visuomenės ir ypač inteligentijos tarpe ateistams turi ir kitą svarbią reikšmę, nes mano žmona, turinti konservatorijos baigimo diplomą, negauna jokio darbo pagal specialybę vien dėl to, kad aš vargonininkas, todėl melu bandoma netiesiogiai pasiaiškinti prieš telšiečius,—o jei reikės, ir toliau—kodėl šeduikiai neįsileidžiami į visuomeninį darbą. Toks psichologinis barjeras iš tiesų veikia žmonių santykius.
Katedroje gi vaikų choro nėra, o ateistai miesto visuomenei garsina, kad toks kolektyvas egzistuoja. Iš tiesų ateistų iškelta mintis dėl vaikų choro verta dėmesio, šią mintį turėtų remti ne tik Katedros vadovai, bet ir Jūs, Ministre įgaliotini. O dabar, jei vaikai su tėvais ar pažįstamais ateina prie vargonų, man nedera nurodyti, kur ir kokioje formoj tikintysis turi pasirinkti vietą maldai.
Keistas kai kurių mokytojų elgesys vaikų atžvilgiu liečia ir mane. Vaikai, kurie lanko bažnyčią, pastoviai tardomi, klausinėjami, ar eina Mišioms tarnauti, ar gieda chore, net daromos apskaitos, kaip dažnai lanko bažnyčią ir ką pažįsta,—tuo sudaroma tariamo nusikaltimo atmosfera, vaikai tuo verčiami prisipažinti, kad, eidami į bažnyčią, nusikalsta.
Toks ateistų kovos būdas prieš tikinčiuosius yra seniai pasmerktas Tarybų Sąjungos, Europos šalių ir Amerikos atsakingų vadovų Helsinkio pasitarimo. Naujos TSRS Konstitucijos 52 str. draudžia kurstyti neapykantą ryšium su religiniais įsitikinimais. Įstatyme ateistinė propaganda ir neapykantos bei nesantaikos kurstymas prieš tikinčiuosius—diametraliai priešingi postulatai.
Gyvename XX amžiaus pabaigoje. Pirmą kartą pasaulis dėka masinės informacijos pažino save kaip Dievo Tautą, pirmą kartą žemėje žmogus išaukštintas, turėdamas sąžinės laisvę, Dievo pažinimo ir išpažinimo laisvę. Pasaulis trokšta nušvisti bendražmogiškoje tautų meilėje ir brolybėje, nepriklausomai nuo religijos ir veido spalvos. Tad kodėl viduramžišką neapykantą ir neleistinas įstatymais priemones naudoja Telšių ateistiniai lektoriai, kodėl jiems leidžiama piktnaudžiauti įstatymais ir šmeižti tikinčiuosius.
Todėl prašau, kad sudraustumėte atsakingus už tai asmenis ir kad paskleistos mane ir tikinčiuosius žeminančios kalbos būtų atšauktos ir teisingai įvertintas ateistų elgesys. Prašau, kad prie namo esantis stogastulpis nebūtų sunaikintas ir kad tokia savivalė dekoratyviniams-skulptūriniams statiniams, turintiems religinę paskirtį, nesikartotų, kad panašiu atveju kompetetingų asmenų kolegija spręstų meninę vertę, o nelygintų su lauko virtuvės ar garažo statyba, kaip kad įvyko šiuo atveju.
Telšių katedros vargoninkas A. Šeduikis
1978 m. sausio 15 d.
