Balio Gajausko byla, kurią veda majoras Pilelis, baigta ir perduota teismui. Atrodo, kad teismas bus vasario pabaigoje ar kovo pradžioje.
B. Gajauskas kaltinamas turėjęs ryšio su Solženicyno fondu ir Lietuvos partizanų archyvu. Po Naujųjų Metų tardytojas Pilelis ir papulkininkas Kėžys buvo atvykę į Kauno saugumą tardyti Balio motinos ir sužadėtinės. Kadangi motina serga, tai tardytojas atvyko į butą. Pagal tardytoją Kėžį, Balio laukia 10 m. lagerio bauda.
Balys Gajauskas lageriuose praleido 25 metus ir išliko gyvas. Dabar KGB nori jį sudoroti. Todėl visų geros valios žmonių šventa pareiga visomis galimomis priemonėmis ginti šį gerą, dorą ir visiškai pasišventusį Tėvynei lietuvį ir kataliką. Balys Gajauskas užtarnautai gali būti laikomas kenčiančios ir besipriešinančios Tėvynės simboliu.
Su didžia viltimi laukiame, kad mūsų broliai išeivijoje, ypač Simas Kudirka, kuris gerai pažįsta Balį, padarytų visa, kad Balys Gajauskas būtų išvaduotas arba išleistas į užsienį. Naujas lagerinės bausmės terminas jam bus tolygus mirties sprendimui.
* * *
1977 m. lapkričio 19 d. iš lagerio buvo paleistas Povilas Petronis. Jis buvo nuteistas 1974 m. (žr. „LKB Kronika", Nr. 13.) už maldaknygių gaminimą ir nelegalios literatūros dauginimą. Prieš paleidžiant mėnesį laiko buvo psichologiškai apdorojamas Vilniaus KGB būstinėje.
* * *
Ona Pranskūnaitė atlieka bausmę Kozlovkoje. Jos adresas: Čuvašskaja ASSR, Kozlovka, p/ja JUL 34/5a. Ona Pranskūnaitė siuvykloje siuva lietpalčius. Normos labai didelės. Po 8 vai. darbo dienos eina į kitą fabriką ir 4 vai. siuva pirštines. Viename laiške rašo: „Mano sveikata bloga. Gal čia užges trapi mano gyvenimo žvakutė, bet mano širdyje niekuomet neužges Dievo, Tėvynės nei savo tautiečių meilė... aš esu viskam pasiryžus: ir aukai, ir kančiai, ir mirčiai".
* * *
Iš Nijolės Sadūnaitės laiškų
„...mano 'raškažiai' Bogučanuose baigėsi! Pusantro mėnesio mokykloje, pusantro mėn. ligoninėje—lygiai trys mėnesiai kaip Bogučanuose, ir gera naujiena—turiu iš jų išvažiuoti į Irbos kaimą..." 1977.XII.20.
„Irbos kaimas nuo Bogučanų yra už 100 km. Kai geras oras 12.20 vai. mūsų laiku antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais skrenda lėktuvas. Karves melžia rankomis, darbą pradeda 4 vai. ryto ir baigia 22 vai., be išeiginių dienų. Girtauja, dirbti nėra kam..." 1977.XII.23.
Nijolė Sadūnaitė praneša, kad esanti ligoninėje, nes kasdien laikosi temperatūra: „Daro tyrimus. Ieško TBC ir kitų ligų... Kažkodėl skauda žarnyną. Temperatūra padidėjo iki 38...".
„Sužinojau tiksliai iš ten gyvenančių, kad labiau atsilikusio ir apleisto sovchozo, kaip Irba, nėra. Duoną supūdė, pašarų nėra, veršeliai iki lapkričio 7 d. bastėsi be priežiūros, o dabar, kadangi šeriami tik šiaudais, dvesia, kaip ir karvės. O po to nori už juos išskaityti iš jų prižiūrėtojų. Man tikriausiai dar sufabrikuotų bylą už tyčinį gyvulių naikinimą plus su dideliu ieškiniu. Tą mintį patys sibiriečiai išreiškė. Algų nemoka, kai kam nuo gegužės mėn. nemokėjo algos, nėra buhalterio, nėra jokios tvarkos. Purvas, žiurkės, betvarkė. Žmonės bėga iš Irbos. Kaip vietiniai sako: „Bardak ne žizn tam". 1978.1.6.
„Išrašė iš ligoninės. Chronišką cholecistitą gydysiu namuose dieta ir vaistais. Mano viršininkai paliko laikinai mane gyventi ir dirbti Bogučanuose...". 1978.1.11.
N. Sadūnaitės laiškai pilni giedrumo, džiaugsmo ir meilės žmonėms. Ji rašo gaunanti daug laiškų iš Lietuvos ir iš užsienio—iš JAV, Anglijos, Norvegijos, Vak. Vokietijos, Lenkijos ir kt. Iš užsienio ateinančios net banderolės.
Per savo kalinimo laiką pirmąjį laišką iš užsienio Nijolė gavo tik 1977 m. gegužės 16 d. Gražų laišką atsiuntė iš Italijos Veronos licėjaus mergaitės. Jos rašo: „...jeigu Jums, gink Dieve, reikėtų iškentėti iki galo, tada būkite tikra, kad yra labai daug žmonių, kurie kenčia su Jumis ir už Jus... mūsų mintys visada bus su Jumis, ypač kai mes meldžiamės...".
* * *
Rašo Petras Plumpa
„...Dėl laiškų sulaikymo skųstis čekistų pirmininkui neverta, nes viskas daroma su jų žinia. Mums jau ne kartą buvo priminta, kad laiškus reikia rašyti rusiškai, kad per pasimatymus taip pat reikia kalbėtis rusiškai. Žodžiu, vyksta ne tik sustiprinta antireliginė, bet ir antinacionalinė kompanija, šiais metais jau keturis kartus iš manęs pagrobė religinius užrašus; birželio pradžioje beskaitant iš rankų ištraukė maldaknygę (tą, kurią turėjau dar namuose—su paparčio žiedu).
..Nuo gegužės mėn. savo laiškus pradėjau numeruoti iš naujo, tačiau visada rašau tik lietuviškai ir ateityje taip darysiu, nors čekistai ir visus laiškus sulaikytų. Protestuodamas prieš nacionalinę diskriminaciją ir čekistų provokacijas, nuo š.m. birželio 6 d. su vietine valdžia pradėjau kalbėtis tik lietuviškai. Galimas dalykas, kad jie vėl, kaip praėjusiais metais, panaudos prieš mane smurtą—laužys rankas, daužys galvą ir su antrankiais tampys į karcerį, tačiau juk tam mes ir sėdime lageriuose, tam mus ir kankiniais vadina ir dažnai net kaip pavyzdį ima. Manau, kad su Dievo pagalba galima viską pakelti ir bet kokį mirties būdą priimti. Svarbu visu gyvenimu ir visą laiką būti tam pasiruošus. Gyvename lemtingą amžiaus metą, kada joks krikščionis neturi teisės ne tik prekiauti savo sąžine, bet ir naudotis gyvenimo malonumais. Esame pašaukti aukai ir degimui naktyje ir tokiais turime pasilikti, kol naktis nesibaigs, nes kitaip—laikinoji naktis mums po mieties gali pavirsti amžinąja naktimi.
Visiems visiems tos šviesos linkiu, kurie save laiko Kristaus pasekėjais!"
* * *
