Laužydami Konstituciją, pažeidinėdami piliečių teises bei varžydami jų sąžinės laisvę, saugumo darbuotojai stengiasi, iš vienos pusės, veikti tyliai, paslapčiomis ir klastingai. Iš kitos pusės -nori palaikyti baimės, netikrumo ir nepasitikėjimo atmosferą. Nori, kad žmonės, išgirdę vien tik saugumiečio vardą, pasijustų menkučiai ir bejėgiai. Paslaptingumas turi gimdyti paslaptingos visagalybės mitą.
Šitam visuomenės bejėgiškumo jausmui palaikyti panaudojama ir kita, saugumo ir milicijos organams, atrodo, visiška priešingybė - nusikaltėlių pasaulis. Visi matome, kaip pas mus didėja nusikalstamumas, kaip plinta ir vis žiauresnes formas įgauna chuliganizmas. Įsilaužimai, apiplėšimai, prievartavimai, beprasmis nekaltų žmonių užpuldinėjimas - tai kasdieniai, tiksliau sakant, kasnaktiniai reiškiniai. TIKRAS NUSIKALTĖLIŲ SKAIČIUS NE TIK NESKELBIAMAS, BET RŪPESTINGAI SLEPIAMAS, TIESIOG KAIP VALSTYBINĖ PASLAPTIS. Tačiau jis milžiniškas ir nuolat didėja. Šiuos nusikaltimus vykdo ne tik seni prityrę recidivistai, ne tik iš "broliškų" respublikų į įvairias įmones atvykstą "kadrai", bet ir vietinis jaunimas - tarybinės mokyklos produkcija. Vis daugiau pasireiškia kažkoks sugyvulėjimas, beprasmis žiaurumas, šėtoniškas sadizmas. Nakties metu pereiti nuošalesnėmis miestų gatvėmis darosi ne tik pavojinga moterims, bet ir kiekvienam ramiam piliečiui. Niekas negali būti tikras ar tokiu atveju jis grįš sveikas ir gyvas.
0 kaip į visa tai žiūri, kaip su šituo augančiu nusikalstamumu kovoja tie, kurių pareiga rūpintis piliečių saugumu ir ramybe? Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, lyg kažką tai daro. Slampinėja nemaža uniformuotų vyrų (o daug yra ir neuniformuotų), organizuojami draugovininkai, budi geltonos mašinos... Kartas nuo karto kažką pagauna, kažką teisia. Bet tai tik dalelė to, ką iš tikrųjų turėtų padaryti atitinkamos įstaigos, norėdamos ui-tikrinti piliečių ramybę, saugumą ir tvarką miestų ir priemiesčių gatvėse, norėdamos ne tik kiek apriboti, bet iš tikrųjų likviduoti nusikalstamumą. Dabartiniai veiksmai daugiau panašūs ne į kovą su nusikalstamumu, bet tik į jo reguliavimą, į tam tikrą ribojimą, kad neišeitų virš ribų, nepasidarytų nesuvaldomas ir neimtų kenkti pačiam valstybės aparatui. O piliečių sveikata, ramybė ir gyvybė - antraeilis dalykas. Dar geriau, jei jie jaučia pastovų pavojų iš nusikaltėlių pasaulio: tuomet žmonės paklusnesni, priversti daugiau glaustis prie valdžios atitinkamų įstaigų, ieškant jose pagalbos. Be to, geriau matoma tų įstaigų, su skaitlingais darbuotojais, svarba ir reikšmė. Atseit, matote, kokie mes reikalingi! Tad ir toleruoja nusikaltėlius, negirdomis praleidžia žmonių nusiskundimus. Jie ne tik neparodo iniciatyvos išaiškinti įvairius, ypač smulkesnius nusikaltimus ir chuliganizmo reiškinius, bet tiesiog vengia pradėti tyrimą net tada, kai piliečiai kreipiasi pagalbos. Tai per smulkus dalykas, tai neaiškus atvejis, tai gal kitaip buvo...
Ten, kur reikalas liečia žmogaus pažiūras, įsitikinimus, jo sąžinės ar pilietinę laisvę, ten pareigūnai budrūs, įstatymai griežti, organai veiklūs. Ten "neaiškumų" ir delsimo nėra. Bet kur susiduriama su tikrais nusikaltėliais ir nusikaltimais prieš žmogaus gyvybę, sveikatą, garbę ar turtą, ten "trūksta" medžiagos, liudininkų, "neaiškios" aplinkybės, nėra atitinkamų įstatymų: per mažas nusikaltimas ir t.t. Pagaliau patys įstatymai. Sakoma, kad jie "humaniškiausi" pasaulyje. Taip, jie humaniški, bet tik prievartautojams ir sadistams. Visur kitur - jie griežti ir labai griežti. Bet ar šis humaniškumas chuliganams nėra tikras antihumaniškumas jų aukoms?
Kitas nepaneigiamas įrodymas, kaip nusikaltėlių jėgas saugumas panaudoja prieš politinius kalinius. Norėdami "atsiskaityti" su jiems nepaklusniais "nusikaltėliais" saugumo darbuotojai juos įgrūda tarp kriminalistų, leidžia šiems savivaliauti, tyčiotis iš jų, juos sumušti, apiplėšti ir t.t. (V. Jaugelio, Plumpos ir kiti atvejai). Nusikaltėlių rankomis saugumas terorizuoja ir baudžia ne tik esančius kalėjimuose ar priverčiamų darbų stovyklose, bet ir grįžusius į laisvę. Buvusių politinių kalinių užpuolimai, sumušimai gatvėse ir tariamai "nekaltos" autoavarijos, bažnyčių plėšimai ir deginimai - tai nuolat pasikartoją faktai: kalbą apie šėtonišką ir užmaskuotą siekimą visą laiką visuomenę laikyti tarp kūjo ir priekalo.
Tarybinė spauda mėgsta dažnai verkšlenti apie "supuvusiuose" Vakaruose didėjantį nusikalstamumą. Laikraščiuose randame straipsnių apie įvykius Londone, Niujorke, ar Romoje. Bet tie patys laikraščiai labai mažai prasitaria apie žmogžudystes, prievartavimus, apiplėšimus, chuliganų savivalę ir panašius įvykius Vilniuje, Kaune, Alytuje, Mažeikiuose ar kituose Lietuvos miestuose. Paryžiaus ar Londono gyventojų reikalai šių laikraščių darbuotojus, matyt, daugiau jaudina kaip mūsų krašto žmonių nelaimės. Kartais "Iš teismo salės" ar po panašia antrašte švystelėjęs faktelis yra tik mažas lašelis iš to purvo liūno, į kurį sąmoningai stumia mūsų visuomenę tie, kurių pareiga yra kaip tik šio liūno likvidavimas. Bet jie turi kitą tikslą, daug svarbesnį -talkininkaujant saugumui, laikyti visuomenę nuolatinėje baimės įtampoje ir netikrume.
Č. Petraitis
