LIUDO SIMUČIO LAIŠKAI
Liudas Simutis 1955 m. nuteistas 25-riems metams kalėti už antitarybinę veiklą. Jo tėvas A. Simutis 1941 m. buvo nukankintas Rainių miškelyje. Šiuo metu L. Simutis yra Mordovijos 19 lageryje (Mordovskaja ASSR, t. Potma, p/o Lesnoj, p/ ja Z.X. 385/19). 1975 m. vasarą jis buvo dviems mėnesiams atvežtas "smegenų praplovimui" į Vilnių. Malonės prašymą rašyti atsisakė. Sėdi jau dvidešimt antrus metus. Štai L. Simučio du laiškai į Tėvynę:
1-SIS LAIŠKAS
Garbė Jėzui ir Marijai!
Širdingiausiai dėkoju už kalėdinį atviruką. Atleisk, kad taip ilgai neparašiau. Du laiškai per mėnesį mažokai net būtiniausiems poreikiams patenkinti.
Grįžau iš Vilniaus namo - lagerin - laimingai. Nors kelionė ir labai buvo varginanti, bet užtat mudviejų su Jonu Abukausku kelionėje niekas neapiplėšė, neprimušė. Per paskutinius du metus ukrainiečiai grįžta iš kelionių į Ukrainą primušti ir apiplėšti. Ne visi, bet tik tie, kurie aktyviai dalyvauja kovoje už nepriklausomybę. Tiesa, Smolensko persiuntimo punkte vienas gan storas prižiūrėtojas nudžiovė truputį - porą kilogramų lašinių. Bet kai vagia ne alkanas kalinys, o vagių baudėjas - ne skriauda, o tik linksmas anekdotas.
Kelionė, man atrodo, nedavė jokios naudos. Nebent tik tiek, kad pergyvenau iš naujo kelionės specvagone skonį. Įdomu, kad per paskutinius 20 metų toje kriminalistinės pramonės šakoje nepastebėjau jokio progreso. Tik kareiviai dabar mažiau drausmingi ir dar labiau linkę į sadizmą, negu prieš 20 metų.
Ko buvau nuvežtas į Vilnių - nesupratau. Išeiti į laisvę jokių galimybių nematau. Dar neseniai tikėjau, kad 25-rius metus sėdėti tikriausiai neteks. Malonės prašymo nerašiau. Paskutiniais metais į malonės prašymus atsakymo tenka laukti labai ilgai. Jonas Abukauskas jau laukia 20-tas mėnuo. Atsakymai daugiausiai būna neigiami. Rašyti malonės prašymą - reiškia pripažinti tokią nenormalią padėtį normalia. Nesijaučiu turįs moralinę teisę taip pasielgti, net jei ir būtų vilties laukti teigiamo atsakymo.
Dirbu elektriku. Sveikata šlubuoja. Gyventi sunku. Bet dar sunkiau patikėti, kad laisvėje būtų lengviau. 19-tas lageris tai ne dešimtas. Du metai 19-me mano sveikatai pakenkė daugiau, negu 12 metų dešimtame lageryje. O laisvė? Ji man matosi labai juoda. Tiesa, ir čia nelengva būti savimi. Ir čia yra ką prarasti: teisę nusipirkti per mėnesį kilogramą kombinžyro, teisę gauti per metus siuntinuką, teisę ir galimybę kasdien valgyti kopūstus ir košę. Bet čia pro pirštus žiūrima į atsėdėjusių po 20 ir daugiau metų kalinių nepasitenkinimą, į jų nenuolankumo nežymius pasireiškimus. O laisvėje, sako, neįmanoma neveidmainiauti, nesukčiauti, nemeluoti. Arba būk kaip visi, arba prarys tave kolektyvas. Na, bet ne man kalbėti apie laisvę. Tiek metų išsėdėjus tobuloje izoliacijoje vargu ar įmanoma neklysti. Bet laisvėje ir klysti žymiai baisiau, negu čia, nes klaidos ten gali skaudžiai atsiliepti ne tik klystančiam, bet ir pašaliniams. Čia gi vienodai bevertės, bereikšmės tiek klaidos, tiek kvailystė, tiek ir išmintis.
Sveikinu Tave su pavasariu, su artėjančiomis Velykomis. Telaimina Jus Dievas!
Liudas
1976.III.18
2-SIS LAIŠKAS
Garbė Jėzui ir Marijai!
Užvakar gavau Tavo laišką. Labai dėkoju. Naudojuosi proga -rašau atsakymą. Greit vargu ar begalėsiu Tau parašyti.
Mano reikalai tokie. Pradėjo smarkiai skaudėti sąnarius. Nemiegojęs kelias naktis kreipiausi į gydytoją, - padėkite, reumatizmas! Gydytojas, manęs neapžiūrėjęs, nieko nepasiteiravęs, pasakė, kad už trijų dienų mane išsiųs į centrinę ligoninę. Taip ir padarė. Ryt sukanka dvi savaitės kaip aš čia ir ryt išvažiuoju atgal į devynioliktą. Čia du kartus paviršutiniškai apžiūrėjo gydytojas, paėmė kraujo, šlapumo analizams, padarė stuburo nuotrauką. Jokių vaistų nedavė. Šiandien pasakė, kad išrašo, nes aš esąs visiškai sveikas: nei reumatizmo, nei jokių kitų ligų neturiu ir... neturėjau. Tai, kad mane gydė nuo stuburo džiovos -buvo gydytojų klaida: stuburo džiova aš nesirgau ir nesergu. Tai, kad skundžiuosi skausmais sąnariuose - arba meluoju arba man taip atrodo, kad skauda. Tokiu būdu, dvidešimt vienerius metus nelaisvėje išbuvęs ligoniu, antros grupės invalidu, į dvidešimt antrus kalėjimo metus žengiu visiškai sveikas! Pavydėkite man!
Aplinka laikosi vieningos nuomonės: tokius fokusus sugalvoti ir padaryti pajėgus tik saugumas; gydytojai, manoma, ir nesugebėtu tokių dalykų sugalvoti, ir nedrįstų savo atsakomybe juos išdarinėti. Aš irgi nesuprantu, kaip gali jaunutis gydytojas užsispyrusiai tvirtinti, kad visi (o jų buvo daug, jų tarpe du docentai ir vienas profesorius) mane gydę gydytojai klydo. Todėl pabandysiu rašyti skundus. Jei tai ne saugumo pradėta manęs piudymo kompanija, tai skundas padės. Jei saugumas nusprendė mane suriesti į ožio ragą - skundai nepadės.
Nemalonu, kai taip akiplėšiškai tyčiojamasi. Nemalonu dar ir dar, ir dar įsitikinti, kad saugumas - sadistų gauja, o ne valstybės reikalų gynėjai. Nemalonu būti nei bandomuoju triušiu, nei kankiniu, bet jei reikia, jei priverčia, aš galiu.
Labai gaila bažnyčios (neseniai sudegusios Šiauliuose -"Aušra). Kas šiandien ten klebonauja? Kas kunigai?
Aplinka labai trukdo susikaupti ir rašyti. 0 iki rytojaus laiko nedaug, todėl rašau skubėdamas, blaknotą pasidėjęs ant kelių. Ir todėl šį kartą nekeliu jokių diskutuotinų klausimų bei problemų, nekomentuoju Tavo labai įdomaus ir puikaus laiško. Greta čia palatoje guli Tavo pažįstamas, o gal tik Tave pažįstantis - Jonas Lapinskas. Jam dėl kraujo spaudimo truputį suparalyžavo veidą, sunkiai kalba, sunkiai valgo, bet jau pradeda taisytis.
Tiek. Telaimina Tave ir šeimą Dievas!
Liudas
1976.IV.16
Mūsų tautiečių kančios Mordovijos, Permės ir kituose lageriuose tegul nuolatos budina mūsų sąžinę: ar viską padarėme, kad išliktume tikrais lietuviais, ir kad Lietuva būtų laisva? Ar viską padarėme, kad brangiausi mūsų Tautos sūnūs ir dukros greičiau išvystų laisvę? Ar Čilės komunistai daugiau verti, kad dėl jų išlaisvinimo dedame tiek pastangų?
