Šiais metais išleista Tamstos knyga "Antiliaudiniu keliu", analizuojanti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos dvasininkijos visuomeninę veiklą, paliečia ir visos tautos istorinį kelią bei jos interesus.
Iš paskutinių keliolikos metų Tamstos veiklos esu susidaręs nuomonę, kad pretenduojate į šių klausimų sprendimo monopolizavimą, siūlote kone kategoriškus receptus, kaip ir kokią pasaulėžiūrą susiformuoti lietuviui sudėtingo šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis. Tai, be abejo, labai svarbus klausimas. Pasaulėžiūros parinkimas tautai - nėra sezoninio apdaro pirkimas, kur galima pasikliauti išmoningu modistu. Teisingos pasaulėžiūros suformavimas lemia ne tik atskiro individo gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, bet ir kelių generacijų likimą, o mūsų atveju, manyčiau, tautos tolesnį egzistavimą ar jos išnykimą. Todėl tokių klausimų sprendimas - ne vieno žmogaus darbas.
Dėl visiems žinomų aplinkybių didesnė lietuvių tautos dalis yra atpratinta nuo dvasinių vertybių kūrimo, jai paskirtas tik materialinių vertybių gamintojo vaidmuo ir vos pakanka laiko susidoroti su buities sunkumais. Todėl ji džiūgauja, gavusi vieną kitą fizinio poilsio viršvalandį. Bet tai nereiškia, kad niekam nerūpėtų tautos ateitis, kad niekas nesisielotų dėl jos netolimos praeities nesėkmių ir gana sudėtingos dabarties. 0 ta dabartis iš tiesų kelia nerimą - ardoma tautos pasaulėjauta, naikinami jos gražiausi papročiai ir, svarbiausia, šimtmečiais susiklosčiusios etikos normos, be kurių neįmanoma jokia tautos dvasinė, o ypač v ir ryškesnė ekonominė pažanga. Tamstos ir kitų brukama primityvi ir skurdi materialistinė pasaulėžiūra, kurios esmę sudaro visais atžvilgiais negatyvus ateizmas, praktiškai neprigija ir jaunimą palieka BE JOKIOS pasaulėžiūros. Taip prievarta sudaromas dvasinis vakuumas, kuriame paprastai greitai tarpsta visokiausios ydos ir nedorybės. Tamstai lengvai prieinama slapta savižudžių, venerinių susirgimų, alkoholizmo, korupcijos ir visokių sunkių nusikaltimų statistika visa tai akivaizdžiausiai patvirtina. Todėl šiomis sąlygomis tolimesnis tylėjimas ir teikimas prerogatyvų BET KAM monopoliškai spręsti visas lietuvių tautos dvasines problemas yra ne tik pragaištingas, bet ir nusikalstamas.
Nepaprastai žalingas yra taip pat ir bet kurio lietuvių inteligentijos sluoksnio stūmimas iš viešojo gyvenimo ir nežabotas jo niekinimas. Tamstos mirtingas puolimas Lietuvos dvasininkijos, vieno iš pačių seniausių ir geriausių inteligentijos sluoksnių, įnešusio nemažą indėlį į bendrą tautos kultūros lobyną, man regis, yra kaip tik planinė priemonė, tetarnaujanti tik svetimųjų interesams ir siekianti palaužti tautos dvasinį atsparumą. Be to, ši kova vedama negarbingomis priemonėmis - nepaisoma elementariausios tiesos ir neleidžiama viešai pasisakyti antrajai pusei. Visa tai verčia į šią kovą įsitraukti ir pasauliečius, dėl kurių gerovės tariamai visa tai daroma. Tuo pačiu būtina nusakyti ir Tamstos vaidmenį šioje kovoje, kaip ir dera laisvose diskusijose. Tamsta privalai žinoti savo veiklos įvertinimą, kuris yra padarytas ne vieno asmens, o remiantis daugelio žmonių samprotavimais. Tai, aišku, nesustabdys Tamstos veiklos, tačiau tai yra esminis etikos reikalavimas, - pasakyti klystančiam tiesą.
Turiu prisipažinti, kad Tamstos knygą "Antiliaudiniu keliu" nusipirkau ir perskaičiau vos jai atsiradus knygų lentynoje. Bijojau, kad gali ją bematant išpirkti, nes, žinote, kiekviena gera knyga Lietuvoje dabar išperkama per 2-3 valandas. Be to, ir Jūsų knygos tiražas nedidelis - tik 3000 egz. Šįkart mano būkštavimas buvo be pagrindo. Praėjus ir keletai mėnesių, Tamstos knyga, nors ir nebrangi ir gražiais lino viršeliais, vis dar tebesipuikuoja knygynų lentynose. O gaila. Rūpestingas ir atidus tos knygos perskaitymas sukelia nemaža minčių, ir bent jau Lietuvos inteligentui yra tikrai naudingas. Mat, tarybinis skaitytojas, kad ir nelabai lepinamas ir gerbiamas, vis dėlto yra geras skaitytojas. Jis moka skaityti tarp eilučių ir suvokti net tai, ką autorius rūpestingiausiai nuo jo dangsto ir slepia.
Taigi, Tamstos knyga man patvirtino kai kuriuos faktus -būtent, kad mes buvome TAUTA, o ne prie alaus statinių besistumdanti liaudis, kad mes turėjome gausų būrį inteligentų, tarp kurių nemaža buvo ir dvasininkų, o ir tai - kad fizinis žmogaus nužudymas dar nesunaikina jo idėjos. Knygos puslapiuose šmėkštelėjusios T. Matulionio, M. Reinio, P. Ramanausko, V. Borisevičiaus, A. Sušinsko, A. Yliaus, A. Lipniūno, P. Raudos ir kt. pavardės man gyvai priminė, kad ir Lietuvos dvasininkai kartu su tauta kentėjo visų okupacijų kančias ir net mirdavo kankinių mirtimi. Mano nuomone, - toks ir turi būti dvasininkas.
Kai tautos laisvei iškyla pavojus, - kunigo pareiga ją ginti. Tai diktuoja giliausias humanizmas. Tokia yra ir daugumos inteligentų nuomonė.
O dėl Lietuvos okupacijos fakto objektyvumo didelių diskusijų, manau, nereikia. Pakanka vien nurodyti Molotovo ir Ribentropo 1939 m. rugpiūčio bei rugsėjo mėnesių sutartis ir Suvalkų trikampio pirkimą iš Vokietijos. Išties, kur girdėta, kad XX amžiuje būtų parduodamos ir perkamos savarankiškos, nepriklausomos valstybės! Ir visa tai padarė "taikingoji" TSRS! 0 toliau -1941 m. birželio 14-18 d. masinės gyventojų deportacijos. Jiems įkandin -pokario metų baisumai! Carai per 40 metų spaudos draudimo laikotarpį ištrėmė į Sibirą šiek tiek daugiau negu 1000 knygnešių. Stalininiu gi laikotarpiu 1000-tis suimtųjų bei nužudytųjų žmonių - buvo TIK MĖNESINĖ NORMA. Kokie tad po viso šito dar gali būti priekaištai žmonėms, jei jie ėmėsi priemonių savo kraštui ir gyvybei apginti?!
Taigi, Jūsų knyga verčia mane padaryti priešingą Jūsų ketinimams išvadą - būtent, jog daugelis kunigų buvo ištikimi savo kraštui ir jo žmonėms.
Prisipažinsiu, kad Tamsta mane dominate ne tik kaip vienas uoliausių partijos religijos - ateizmo - išpažinėjų ir propaguotojų, bet ir kaip fenomenalus žmogus. Taip. Juk Tamsta, kaip ir daugelis pokario jaunuolių, dažnai priglusdavote prie bažnyčios piliorių ir čia, altorių šešėlyje, ieškodavote paguodos, nes naujas gyvenimas ir Tamstai kėlė tą pačią dilemą - "būti ar nebūti". Ir Jūs, kaip ir daugelis, turėjote galimybę išnykti kur nors taigoje ar nužudytas gulėti gatvės purve. Ta pati nežinia tada tvyrojo prieš kiekvieną lietuvį, nepanorusi eiti kartu su okupantais. Puikiai prisimenu, kaip, nusišluostę ašaras, jaunieji stodavo į komjaunimą, o vėliau - su kartėliu ir atsiprašydami artimųjų - į partiją. Net ilga metų virtinė nedaug tesustiprino šių "prievartos komunistų" idėjiškumą. Todėl nenuostabu, jog ir šiandien daugelis net Tamstos įstaigos - CK aparato - darbuotojų mieliau skaito "Sportą", negu "Komunistą", ir noriau eikvoja energiją naujiems prabangiems butams įsigyti bei kitiems "deficitams", o ne partijos "tiesoms" įgyvendinti. Matyt, kad kai ką jie dar nepamiršo.
Tamsta tačiau SPĖJOTE PAMIRŠTI. Jūs - fenomenalus. Jūs spėjote į nežinias nustumti tai, kad ir Tamstos lūpos šnabždėdavo kadaise maldos žodžius, o ir tai, kad santuokinį gyvenimą nedrįsote pradėti, berods, be Pumpėnų bažnyčios palaiminimo.
Vienas dešimtmetis Tamstos gyvenime daug ką pakeitė. Iš sportininko tapote istoriku, aktyviu propagandistu, neetatiniu saugumo darbuotoju, o šiandien jau net CK mokslo skyriaus vedėju! Iš tiesų - fenomenalu ir šis fenomenalumas nebent lygintinas su R. Heidricho ar F. Dzeržinskio fenomenalumu. Pirmasis juk, būdamas žydų kilmės, uoliai dalyvavo savo tautos naikinime, o antrasis - aršus lenkų nacionalistas, karštas katalikas, net linkęs į religinį mesianizmą, vėliau buvo apimtas žmonių žudymo aistros.
Tamsta dabar apimtas neklaidingumo manijos ir neapykantos jaunystės dienų tikėjimui. Visa tai, be abejo, būtų nebaisu, jei Tamstai nebūtų suteiktos tokios plačios veiklos galimybės ir aukštas postas. Praėjusiais dešimtmečiais mes pernelyg daug matėme visokio "uolumo" ir "pranašiškumo", brangiai atsiėjusių mūsų kultūrai ir ekonomikai. Tad aš ir prisibijau, kad Tamstos įkyrus piršimas tautai ateizmo bei viešpatavimas Lietuvos mokslui nepadarytų dar didesnių nuostolių. Tikėjimas neardo žmogaus etikos pagrindų, jis teikia tam tikrą šilumą ir prasmę žmogaus gyvenimui. Kam Tamstai prisireikė to visuotinio griovimo? Su šitaip suluošintais žmonėmis jūs nesukursite ne tik komunizmo, bet ir pakenčiamo kapitalizmo. Argi nejaučiate, kaip griūvančios jūsų ideologijos luistai slegia žmones? Ir ar negirdėjote, kokia vieniša ir nyki būna senųjų komunistų mirtis spec-ligoninėse? "O, jei mes būtume žinoję!" - dažnam jų paskutinė aimana.
Tad žinokite, kad pasaulėžiūros, paremtos vien melu ir prievarta, neturinčios ryšio su realiu gyvenimu, yra pasmerktos išnykti.
Dar neseniai komunizmas buvo jaunas. O šiandien jis sukriošęs, bepalaikomas vien tankų ir dosniai apmokamų agentų.
Jūs, žinoma, galite guostis, kad pokario metais Lietuvoje pagausėjo ateistų, kad daugelis inteligentų visai nebelanko bažnyčių. Šių eilučių autorius taip pat patyrė ateizmo poveikį ir daugelį metų nelankė bažnyčios. Bet argi tai jūsų ateistinės propagandos dėka? - Ne. Jokiu būdu. Naivi ta jūsų ateistinė propaganda.
Aš taip pat, kaip ir Tamsta, karštai meldžiausi pokario metais, prašydamas savo tautai užtarymo. Bet viskas buvo veltui. Mano tauta buvo linčiuojama, ketvirčiuojama ir visaip kitaip kamuojama. Naujojo gyvenimo įspūdžiai buvo tokie baisūs, kad aš nustojau tikėjęs bet kokia pasaulio harmonija, logika ir Kūrėjo išmintimi. Tik kažkokia nesuprantama jėga išsaugojo manyje tiesos ir nemirtingumo ilgesį. 0 šiandien aš žinau, kad tikrasis tikėjimas yra nepaisymas jokių negatyvių faktorių, kad tai yra nuolatinė kova dėl žmoniškumo, nors liktumei vienas vidury lauko...
Aš taip pat žinau, kad yra blogų kunigų. Tokių jų buvo ir bus. Kunigai yra žmonės. O jei žmonės, tai ir jiems gali būti būdingos žmogiškos ydos. Bet aš džiaugiuosi tuo, kad jų gretose visada netrūko žmonių, pasiryžusių aukotis tautos gerovei, kupinų artimo meilės. Beprasmiška juos vardinti. Jų rasime kiekviename šimtmetyje ir dešimtmetyje. O šiandien aš šiuos kunigus matau "LKB Kronikos" pradėtame sąjūdyje, kovojančius dėl savo krašto žmonių teisių, dėl jų moralinio tyrumo. Tai jie pakėlė balsą prieš kunigų luošinimą, prieš jų vertimą skelbti ne Kristaus tiesas, o ateizmo tezes. Ir jei Lietuvos dvasininkijos tarpe radosi kolaboracionistų, tai dėl to daugiausia kalti jūs, jūsų nežmoniški metodai. Tik tokiu būdu jums pavyko palaužti kai kuriuos kunigus.
O jūs - komunistai? Jums niekas nekliudo įgyvendinti savo skelbiamų idėjų, juk jūs dabar valdžioje? Ir nepaisant to, jūs gviešiatės kuo daugiau įsigyti turtų bet kuria kaina, pamiršdami milijonus alkstančių ir vargstančių. Jūsų ateizmas jums įteigė, kad gyvenimas duodamas tik vieną kartą ir kad dėl savo pasitenkinimo galima aukoti visų kitų laimę.
Aš bemaž neabejoju, kad lietuvių atmintyje komunisto vardas išliks kaip uoliausio okupantų talkininko, kaip niekingiausio tautos išdaviko sinonimas.
Klysta "Akiračiai", rašydami, kad "...Lietuviai komunistai Lietuvoje yra svarbiausi, jei ne patys didžiausi kovotojai už lietuvybę ir Lietuvą. Jei šių savų gynėjų ten nebūtų, Lietuva spartesniais tempais būtų rusifikuojama ir, gal būt, net dechristianizuota" (cituota iš rusų kalba išleistos A. Balsio knygos "Asmenybės mokslinės pasaulėžiūros formavimas", 1974). Tokios mintys -tik kokio nors Jungtinėse Amerikos Valstijose atostogaujančio Lietuvos kolaboracionisto niekingi tauškalai. Tie gi, kurie tikrai rūpinasi, kad Lietuvoje daugiau liktų duonos ir mažiau čia atvežtų kolonistų, tie nebuvo ir nėra komunistais. Jie dvasia tolimi nuo komunistinės pasaulėžiūros. Juos tik žiauri būtinybė privertė prisiimti šį vardą, bet tokių yra nedaug.
Ir Tamstai kuo mažiausiai rūpi Lietuvos ir jos žmonių likimas. "Po mūsų nors ir tvanas" - taip trumpai galima nusakyti Lietuvos komunistų nuotaikas. O šis apibūdinimas tolygiai dera ir Tamstai. Nes iš tiesų kaip gi Tamsta galėjote (o faktiškai - išdrįsote!) sutikti vadovauti Lietuvos mokslui, jei esate baigęs tik Kūno kultūros institutą, jei mokslinį laipsnį įsigijote vien menkaverčių politinės propagandos darbų dėka? Pastarųjų metų Lietuvos mokslo raida daug kuo panaši į viduramžių. Tada mokslo pajungimas religijai buvo žalingas tiek vienai, tiek kitai pusei. Šiandien mokslo pavertimas ateizmo tarnaite kur kas žalingesnis. Senų klaidų kartojimas visada žymiai brangiau atsieina. Juo baisesnis jis šį kartą, kai ateizmo pavertimas universaliu gyvenimo reiškiniu, jo prievartinis brukimas į kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimą gali nepataisomai sužaloti žmonių sielas, jau ir taip skaudžiai nusiaubtas pastarųjų dešimtmečių žiauraus ir nykaus gyvenimo.
Lietuvoje šiuo metu yra nemažai inteligentų, iš esmės teisingai suprantančių dabarties dvasines problemas ir galinčių jas kvalifikuotai spręsti. Aš manau, kad pasauliečiai inteligentai kartu su dvasininkais ras būdus, kaip sustabdyti dvasinės degradacijos procesą. Bet pirmiausia, reikia nutraukti tą klaikią tylą, reikia atmesti bet kurių dvasinių problemų sprendimo monopoliškumą ir apginti savo dvasios gyvenimo nepriklausomybę.
Kai dėl Tamstos veiklos, tai, manau, kad šeimininkai bus priversti netolimoje ateityje ją objektyviai įvertinti ir, kaip ne vienam yra jau atsitikę, atsidursite ir Tamsta už partijos šventyklos sienų.
Tautvydas
