Lietuvą įjungus į Tarybų Sąjungą, ji nustojo gyventi kaip nepriklausoma valstybė. Nepriklausomybės netekimas - tai didelis ir skaudus lietuvių tautai nuostolis. Trumpas, vos dvidešimt dvejus metus trukęs, nepriklausomybės gyvenimas, tai didelio lietuvių tautos pakilimo laikotarpis, kuriam negali prilygti nė vienas anksčiau pragyventas laikotarpis, tęsesis šimtmetį ar net daugiau. Vos pakilusi lietuvių tauta, kurią jau devynioliktame šimtmetyje laikė mirštančia ir kitų šalių mokslininkai vyko į Lietuvą užrašyti lietuvių dainas, papročius, padavimus, tarmes, kad seniausioji Indoeuropiečių kalba neišnyktų be pėdsakų mokslui, nepriklausomybės metais tvirtai atsistojo ant kojų, sustiprėjo ir tiek pakilo įvairiose ūkio ir kultūros srityse, kad jau galėjo eiti drauge su aukštos kultūros tautomis.
Nepriklausoma valstybė kūrėsi labai sunkiose apystovose. Ką tik buvo praslinkęs pirmasis pasaulinis karas, palikęs krašte griuvėsius ir sunaikintą ūkį. Daugelio sodybų vietoje matėsi tik pelenai, ūkininkai turėjo tik po vieną karvę ir arklį ir tai dažniausiai seną, šlubą, kuris netiko karo reikalams. Dirbtuvės ir fabrikai sugriauti; didžiuliai miško plotai iškirsti ir išgabenti svetur. Pinigų vertė kritusi ir turėtos santaupos nuėjusios vėjais. Valstybę teko kurti nualintame krašte, turint neskaitlingą inteligentiją, menkus išteklius ir be didesnės paramos iš šalies. Kaimynai nepalankiai žiūrėjo į besikuriančią valstybę ir planavo užgrobti jos teritoriją. Kai okupacinė vokiečių kariuomenė traukėsi, į Lietuvą iš rytų ėmė veržtis raudonieji daliniai, iš pietų - lenkų legionai, o šiaurės vakaruose plėšikavo carinės armijos ir nugalėtos Vokietijos kariuomenės likučiai, vadovaujami avantiūristo Ber-monto - Avalovo. Reikėjo kurti valstybę ir drauge su ginklu ran koje kovoti su daug skaitlingesniais ir galingesniais priešais. Pavojai ir sunkumai buvo be galo dideli. Bet tautos ryžtas sukurti savąją valstybę buvo nepalaužiamas. Sunkumai buvo nugalėti ir sukurta nepriklausoma valstybė. Pasitvirtino sena tiesa, kad kovoje dėl tautos laisvės laimi ne ta pusė, kuri skaičiumi ir ištekliais pranašesnė, bet ta, kurios teisės, ryžtas ir ištvermė nepalaužiami. Nepriklausoma valstybė buvo tautos sutikta kaip šviesi viltis, sužadinusi tautoje nepaprastą entuziazmą, energiją ir didelį kūrybinį užmojį.
Ko pasiekta nepriklausomybės metais ir ką davė nepriklausomybė lietuvių tautai?
1. Atgautas tautos suverenumas - teisė pagal savo valią ir sugebėjimus savarankiškai tvarkyti ekonominį, politinį ir kultūrinį gyvenimą, panaudojant tautos gerovei visus krašto išteklius ir valstybinį aparatą, kuris anksčiau tarnavo svetimiesiems ir nekartą buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą.
2. Atitaisyta nelemta praeities klaida - lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje ji įvesta įstaigose, mokyklose, valstybiniuose raštuose. Šio akto svarbą dar XVI a. yra vaizdžiai nusakęs Mikalojus Daukša savo "Postilėje", rašydamas: "Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą". Lietuvių kalba nepriklausomoje Lietuvoje įsigalėjo ne tik įstaigose, mokyklose, raštuose, bet ir miestuose, inteligentijos tarpe, kur anksčiau vyravo lenkų ir rusų kalbos. Lietuvių kalba tapo vyraujančia žmonių bendravimo kalba
3. Ištobulinta ir praturtinta bendrinė raštų ir šnekamoji lietuvių kalba. Jablonskio, K. Būgos, J. Balčikonio ir jaunų kalbininkų kruopštaus ir ištvermingo darbo dėka lietuvių kalba buvo sunorminta, apvalyta nuo barbarizmų, svetimybių ir praturtinta naujadarais, kaip pvz., pieštukas, parduotuvė, piltuvėlis ir kt. Išnyko abrozas, aptieka, koronė, storonė, zokonas, ulyčia, grie-kas ir kiti, o jų vietą užėmė paveikslas, vaistinė, įstatymas, nuodėmė, gatvė. Sudaryta lietuviškoji mokslo, meno, technikos ir kitų sričių terminologija ir tuo sudarytos sąlygos paruošti mokykloms vadovėlius ir leisti mokslinę literatūrą lietuvių kalba. Talentingi lietuvių rašytojai (J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius, A. Vienuolis, M. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga ir kiti) savo raštais ir bendrinę kalbą įvedė daug naujų, iš atskirų tarmių paimtų, žodžių ir stilistiniu-literatūriniu požiūriu ją nušlifavo. Lietuvių kalba virto viena iš gryniausių ir tobuliausių literatūrinių kalbų.
4. Didelė pažanga padaryta švietimo srityje. Sukurtos lietuviškos pradžios, vidurinės ir aukštosios mokyklos. Prie carinės valdžios veikė rusiškos mokyklos su dėstomąja rusų kalba. Prieš pirmąjį pasaulinį karą "Ryto", "Saulės" ir "Žiburio" draugijos buvo įsteigusios nedidelį skaičių (apie 30 pradžios ir 3 vidurines) mokyklų, bet ir jose beveik visose dėstomoji kalba ir vadovėliai buvo rusų kalba.
Karo metu mokyklų skaičius buvo labai sumažėjęs. Kai 1918 susikūrė Lietuvos Švietimo ministerija, tai ji rado arti vieno tūkstančio pradžios mokyklų, 8 gimnazijas, 2 progrimnazijas ir* nė vienos aukštosios mokyklos.
Ko pasiekta nepriklausomybės metais, rodo šie skaičiai (žiūr. lentelę nr. 1).
Nuo 1919 iki 1939 mokyklų skaičius padidėjo 2,5 karto, mokytojų 6,5 karto, besimokančių 6,2 karto. Nuo 1928 įvestas 4, o nuo 1936 6 r^etų pravalomas pradžios mokslas. Įsteigtas Lietuvos universitetas, Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija, Konservatorija, Prekybos institutas, Pedagoginis institutas, Aukštieji kūno kultūros kursai ir Aukštieji karininkų kursai. Aukštosioms mokykloms išugdyti moksliniai kadrai. Sukurtos ir mokslo tiriamosios įstaigos, Lituanistikos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Selekcijos stotis.
Pastatyta virš 700 naujų mokyklų. Padaryti dideli mokyklose pertvarkymai. Išleisti nauji mokyklų įstatymai, darbo ir tvarkos taisyklės. Paruošti lietuvių k. vadovėliai, naujos mokomųjų dalykų programos. Mokymas, auklėjimas ir visa darbo tvarka mokyklose buvo daug geresnė, negu anksčiau rusų mokyklose. Kai kuriuos tvarkos nuostatus nepriklausomos Lietuvos mokyklų įsivedė ir tarybinės mokyklos, pvz., vieton ketvirčių įvedė trimestrus, panaikino keliamuosius egzaminus, leido kelti sąlyginai į aukštesnes klases mokinius, turinčius vieną nepatenkinamą metinį pažymį, sumažino baigiamųjų egzaminų skaičių ir jų pravedimą pertvarkė panašiai, kaip buvo seniau pravedami Lietuvos mokyklose.
Nepriklausomos Lietuvos padaryta didelė pažanga švietimo srityje yra nemaloni dabartinio režimo gynėjams, kurie visokiais būdais stengiasi ją sumažinti ar sumenkinti. Pvz., J. Žiugžda "Lietuvos TSR istorijoje" (III t. 1965) rašo: "Mokyklų padėtis tiek buržuazijos viešpatavimo pradžioje, tiek ir vėlesniais metais buvo labai sunki ir praktiškai rodė visišką nesirūpinimą valdžios tuo reikalu... Švietimo ministerijos biudžetas iš bendros valstybės biudžeto sumos tesudarė 13 procentų (p. 363)... Labai nedaug mokinių tegalėjo baigti pradinės mokyklos kursą... Kai kuriose mokyklose baigiančiųjų skaičius tesiekė 9 proc. Net Kauno miesto pradinių mokyklų ketvirtąjį skyrių baigė tik 9,7 proc. mokinių"... (p. 365).
----
*Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1930 m., p. 32.
LENTELĖ NR. 1
|
Eil. Mokyklų Nr. Tipas |
Mokyklų skaičius 1918 1919 1938/39 |
Mokytojų skč. 1918 1919 1939 |
Besimokančių skč. 1918 1919 1938/39 |
|
1. Aukštosios mokyklos 2. Vidurinės mokyklos 3. Specialios mokyklos 4. Pradžios mokyklos 5. Vaikų darželiai 6. Kitos mokyklos |
- 1 6 10 38 89 - 3 147 900 1036 2334 - - 146 - - 15 |
- 20 481 - 360 1400 - 35 1301 1000 1232 5384 - - 186 - - 22 |
- 522 3924 - 9213 21095 - 149 10247 40000 45540 292545 - - 5404 - - 472 |
| Viso* | 910 1078 2737 | 1000 1347 8784 | 40000 55424 333687 |
*1919 m. duomenys imti iš "Pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio", p. 314, 315, 330. 1938-39 m.m. - iš "Mokytojų kalendoriaus" 1939/40 m.m. p. 98-99.
Sunku suprasti, kaip galima išdrįsti taip klaidinti žmones. Pradinių mokyklų keturis skyrius baigdavo ne 9 proc, bet 86,7, o šeštuosius skyrius 94,4 proc. ("Mokytojų kalendorius" 1939/40 m.m. p. 104). Iš valstybės biudžeto Lietuvos vyriausybė švietimo reikalams 1939 skyrė 15,9 proc. (ten pat), o Tarybų Lietuvos valdžia 1970 metais skyrė 16,7 proc. (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1970. Statistikos metraštis, p. 369). Ar jau toks didelis procentų skirtumas? Jeigu nepriklausomos Lietuvos valdžia visiškai nesirūpino švietimo reikalais, tai kaip galėjo būti įgyvendintas visuotinis pradžios mokslas, besimokančių skaičius per 20 metų padidėti 6,2 karto, įsteigtos 6 aukštosios mokyklos? Be to, nepriklausomoje Lietuvoje paskutiniais metais 1-4 skyriuose mokėsi daugiau vaikų, negu 1-4 klasėse tarybiniais metais. 1938/1939 m.m. 1-4 skyriuose (be Vilniaus krašto, kuris buvo lenkų valdžioje) mokėsi 271,3 tūkst. (Mokytojų kalendorius 1939/40 m.m., p. 103), o 1970/71 m.m. 249,5 tūkst. (Liet. TSRS ekonomika ir kultūra 1970, p. 330). 21,8 tūkst. mažiau, nors turėjo būti daugiau, nes 1938 Lietuvoje gyventojų buvo 2,5 mil., o 1970 - 3,1 mil.
M. Gedvilas savo 1975 m. išleistuose atsiminimuose rašo: "Visuotinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje su mažomis išimtimis buvo pasiturinčiųjų privilegija. Iš pradinio mokslo buvo mažai naudos... Valdantieji žiūrėjo, kad dvarams, buožių ūkiams netrūktų pigių apmokamų piemenų, bernų, samdinių... Tokios reakcinės liaudies švietimo politikos išdava - masinis neraštingumas ir mažaraštingumas, o kai kurių žmonių beviltiškas abejingumas mokslui" (Mečislovas Gedvilas, Lemiamas posūkis, 1975, p. 20-21). '
Ką rodo faktai? Kybartų vidurinėje mokykloje 1924 iš 225 mokinių buvo 42 ūkininkų vaikai, 53 tarnautojų, 24 mažažemių ir 106 darbininkų (Kybartų "Žiburio" progimnazijos 1924 pranešimas Švietimo ministerijai ir "Žiburio" C. Valdybai. Mažažemių ir darbininkų vaikai sudarė 57.7 proc. Mažiau pasiturinčiųjų vaikai sudarė daugumą Seinų-Lazdijų gimnazijoje ir kai kuriose kitose vidurinėse mokyklose. Neturtingi mokiniai buvo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą (15-20% visų mokinių), o studentai aukštosiose mokyklose dar galėjo gauti ir stipendijas. Tai ar galima tvirtinti, kad vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje buvo pasiturinčiųjų privilegija?
Netiesa, kad iš pradinio mokslo mažai tebuvo naudos. Nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų mokytojai buvo nemažiau rūpestingi, kaip dabartiniai mokytojai, vaikai buvo daug drausmingesni, o tėvai, kurie nenorėdavo leisti vaikų į mokyklą, buvo traukiami į teismą ir baudžiami (iki 50 litų). Apskritai, nepriklausomos Lietuvos mokyklos mokymo, auklėjimo, tvarkos, drausmės požiūriu ne tik nebuvo žemesnio lygio už dabartines tarybines mokyklas, bet buvo gerokai jas pralenkusios. Mažaraštiškumo ir abejingumo mokslui priekaištas labiau tinka ne ano meto Lietuvai, o dabartiniems tarybiniams moksleiviams.
Nepriklausomos Lietuvos mokykla mokiniams statė nemažus reikalavimus, rūpinosi juos išmokyti sistemingai dirbti, aukštu pažangumo procentų nesivaikė, nebuvo tempimo, kėlė į aukštesnes klases ir davė baigimo pažymėjimus tik mokantiems išeitą kursą. Baigusieji šešis skyrius (pradžios mokyklos), lietuvių kalba rašė, nedarydami stambių rašybos klaidų ir visi gerai mokėjo daugybos lentelę, ko negalima pasakyti apie dabar baigiančius aštuonias klases (iš parduotuvių vedėjų tenka išgirsti, kad merginos, baigusios aštuonias klases ir prekybos mokyklą, atėjusios dirbti į parduotuves sunkiai skaičiuoja ir reta kuri moka daugybos lentelę). Rūkymas ir svaiginamųjų gėrimų vartojimas moksleivių tarpe retai tepasitaikydavo. Didesni nusikaltimai, kaip vogimas, bemaž nepasitaikydavo. Nebuvo reikalingi sunkiai auklėjamiems visuomeniniai vaikų kambariai. Aukštosios mokyklos neruošė parengiamųjų kursų abiturientams žinių minimumui įsigyti, kad jie galėtų studijuoti aukštojoje mokykloje. Nepriklausomos Lietuvos abiturientai aukštajam moksluipakankamai žinių įsigydavo gimnazijose.
Giriamasi aukštu švietimo pakėlimu ir dideliu besimokančių skaičiumi. Moksleivių skaičius, tiesa, yra padidėjęs, bet ne keliolika, kaip giriamasi, o tik apie porą kartų. 1975 besimokančių Lietuvoje buvo apie 750 tūkst. (J. Maniušis, Tarybų Lietuva, 1975, p. 86), o 1939 - 333,6 tūkst. (be Vilniaus krašto), (Mokytojų kalendorius; 1939/40 m.m.; p. 99). Bet, jeigu iki šiol būtų išsilikusi nepriklausoma Lietuva, ar moksleivių skaičius nebūtų padidėjęs?
Dabar niekinama nepriklausomos Lietuvos mokykla, bet per ją turėjo praeiti visa jaunoji karta, įgydavo, palyginti, neblogas žinias ir įprasdavo dirbti. Tarybinėje mokykloje mokosi didesnis moksleivių skaičius, bet joje neišugdomas darbštumas, pareigingumas ir nesuformuojami tvirti moraliniai principai, įpratinama lengvai į viską žiūrėti ir pigia kaina pasiekti. Ar ne todėl fabrikai gamina prekes, kuriu nenorima pirkti ir ieškoma užsieninių? Įstaigose ne visada susilauksi greitą ir mandagų patarnavimą, o parduotuvėse negausi tikrą svorį ir teisingą grąžą.
5. Išauginta nauja lietuviškoji inteligentija. Mokslus ji daugiausia baigė Lietuvos aukštosiose ir vidurinėse mokyklose. Dalis studijavo, gilino žinias ir ruošėsi moksliniam darbui Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. Naujosios inteligentijos dauguma buvo susipratusi, mylinti tautą ir pozityviai nusiteikusi. Jai netrūko idealizmo, dinamiško veržlumo ir platesnio kūrybinio užmojo. Daug ką darė ne dėl pinigo ar karjeros, bet mylėdami savo tautą, trokšdama, kad ji greičiau pakiltų ir susilygintų su priešakinėmis aukštos kultūros tautomis. Ji nemėgo per daug girtis. Daugiau kėlė aikštėn trūkumus ir ragino greičiau jų atsikratyti. Gyvą atgarsį jaunoj inteligentijoje buvo sulaukęs prof. K. Pakšto raginimas pagreitinti lietuvių kultūrinio vystymosi tempą ("Pasukime Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn!"). Dinaminis jaunosios inteligentijos veiklumas gyvai ėmė reikštis literatūroje, mokslo, meno, ūkio, organizacinio veikimo, sporto ir kitose tautos ir valstybės gyvenimo srityse. Augant inteligentijai, metai po metų kilo, plėtėsi ir tobulėjo visas tautos ir valstybės gyvenimas.
6. Suklestėjo lietuvių literatūra. Savo talentus pilnai atskleidė J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius, A. Vienuolis, Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, A. Binkis. Lietuvių literatūrai grįžo Jurgis Baltrušaitis. Šalia šių, savo kūryba nemažai praturtino lietuvių literatūrą gausus būrys kitų rašytojų, kaip Faustas Kirša, P. Vaičiūnas, S. Nėris, P. Cvirka, Lazdynų Pelėda, I. Simonaitytė, B. Brazdžionis, A. Vaičiulaitis, Kossu-Aleksandra-vičius, J. Grušas ir kt. Lietuvių grožinė literatūra pakilo iki pasaulinio lygio (V. Mykolaitis-Putinas, Jurgis Baltrušaitis).
Nepriklausomybės laikotarpiu grožinės literatūros ir kitų knygų išleista, bibliografo prof. V. Biržiškos tvirtinimu, du kart daugiau, negu nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo 1547 m. iki 1918 m. (Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė "Lietuvos Istorija", Chicago, 1956, p. 927).
7. Nuo literatūros neatsiliko dailė ir muzika. Šalia vyresniosios kartos dailininkų, skulptorių ir muzikų, iškilo gausus būrys kitų žymių menininkų ir muzikų, kuriuos išaugino Kauno meno mokykla, Muzikos mokykla ir Konservatorija. Pastatyti didingi muziejaus rūmai, kuriuose įsikūrė Čiurlionio meno galerija. Joje išstatyti Čiurlionio paveikslai ir buvo rengiamos liaudies meno ir dailininkų sukurtų paveikslų parodos. Pastatyti įspūdingi skulptoriaus V. Grybo sukurti paminklai S. Daukantui Papilėje, V. Kudirkai Naumiestyje ir Žemaičiui Raseiniuose. Įsteigti Operos ir dramos teatrai, kurių pastatymų aukšto lygio niekas neginčija.
8. Išaugo spauda. Kai kurie laikraščiai, kaip tiems laikams, turėjo nemažą tiražą, pvz., "Mūsų laikraščio" buvo spausdinama apie 90 tūkst. egzemp. (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. II, 1968, p. 78). Spauda padidėjo ne tik tiražu, bet pagerėjo ir savo turiniu, išvaizda ir žurnalistiniu spausdinamos medžiagos apdorojimu. Savo spaudą turėjo jaunimas ir suaugusieji, atskirų profesijų žmonės ir įstaigos, įvairios draugijos ir skirtingos politinės organizacijos. Šalia valdžios organo "Lietuvos aido", ėjo ir opoziciniai dienraščiai: "XX amžius" ir "Lietuvos žinios". Buvo leidžiami žurnalai kaip artimi religinei ideologijai ("Židinys"), taip ir ateistinei ("Kultūra").
9. Gyvas buvo visuomeninių organizacijų veikimas. Nors buvo kai kurie suvaržymai, bet išskyrus vidurinių mokyklų moksleivius ir politines partijas, kitos skirtingos ideologijos organizacijos, kurios ir nepritarė nustatytam valdžios režimui, galėjo veikti viešai, šaukti susirinkimus, rengti masinius suvažiavimus ir kongresus, net su eisenoms, sporto ir dainų šventėmis.
10. Nemaža pažanga padaryta ūkio srityje, nors sąlygos ūkiui kelti buvo nepalankios. Pirmasis pasaulinis karas Lietuvos ūkiui buvo padaręs didelius nuostolius, kurių niekas neatlygino. Lietuvos gamtos turtai nedideli ir žaliavų ištekliai menki. Pramonė ir prekyba carinės valdžios metais beveik išimtinai buvo kitataučių rankose. Jie mažai pasitikėjo Lietuvos valstybe ir neskubėjo savo kapitalus panaudoti Lietuvos pramonei kelti. Besikurianti valstybė turėjo menkus išteklius ir didesnių sumų skirti pramonei kelti negalėjo. Be to, buvo vykdoma žemės reforma ir tatai kuriam laikui sulėtino žemės ūkio kilimą. Bet, užgydžius karo žaizdas, Lietuvos ūkis pradėjo kilti. Buvo pastatytos ir moderniškai įrengtos stambios "Maisto" ir ; "Pienocentro" įmonės, cukraus, popieriaus, "Drobės", "Inkaro" ir kiti fabrikai.
Nemaži pertvarkymai buvo padaryti žemės ūkyje. Pravesta žemės reforma. 717,9 tūkst. ha dvarų žemės išdalinta bežemiams ir mažažemiams, savanoriams ir kultūrinėms įstaigoms. 150,2 tūkst. ūkio iškelta į vienkiemius, kurių bendras žemės plotas sudarė 1,57 mil. ha. (Lietuvos statistikos metraštis, 1938, p. 120-121). Įsteigta visa eilė organizacijų, įstaigų ir įmonių žemės ūkiui kelti ir jam paremti.
Žemės ūkio rūmai rūpinosi žemės ūkio kultūros kėlimu. Jie įsteigė 319 javų valomųjų punktų, 132 žemės ūkio mašinų ir įrankių naudojimo ratelių, 157 kergimo punktus, 96 paukštynus, 1090 jaunųjų ūkininkų ratelių (t.p. p. 137).
"Pienocentras" - pieno perdirbimo kooperatyvinių bendrovių sąjunga, savo žinioje turėjo 185 pienines, 2105 pieno nugriebimo punktus. "Pienocentras" iš ūkininkų surinkdavo pieną, kiaušinius, vaisius, perdirbdavo ir pagamintą produkciją eksportuodavo į užsienį, o ūkininkams už jų produktus mokėdavo nustatytą tvirtą kainą. Gamino sūrį ir aukštos kokybės sviestą, kuris turėjo gerą vardą užsienyje ir noriai ten buvo perkamas. I užsienį "Pienocentras" 1938 m. pardavė 17239 tonas sviesto už 55,1 mil. litų, 865 mil. kiaušinių už 7,9 mil. lt, 940 tonų vaisių už 583,5 tūkstančius litų (t.p. p. 266). Be to, vidaus rinkoje dar parduodavo prekių už 13,8 mil. litų. Vaisius ir daržoves dar supirkinėdavo "Sodyba".
"Lietūkis" - žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, rūpinosi grūdų supirkinėjimu ir jų eksportu, ūkininkų aprūpinimu žemės ūkio mašinomis, trasomis ir kitomis ūkio prekėmis. Ūkininkai pristatydavo į "Lietūkio" ekskavatorius grūdus ir gaudavo nustatytą tvirtą kainą. 1938 m. "Lietūkis" pardavė prekių už 113,9 mil. litų. Už eksportuotas prekes gavo 30,2 mil. litų (p. 266).
"Maisto" bendrovė iš ūkininkų supirkinėdavo galvijus, kiaules, avis, paukščius. Savo fabrikuose Kaune, Tauragėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje gamino aukštos kokybės bekoninę mėsą, kumpius, dešras, konservus ir eksportuodavo į užsienį, daugiausia į Angliją. Savo fabrikuose per parą apdorodavo 2600 kiaulių, 200 galvijų, 150 veršių ir avių, 5000 paukščių. Per metus pagamindavo 70 tūkstančių tonų mėsos, 5,5 tūkstančius tonų dešrų, 1 mil. dėžučių konservų. 1939 m. už eksportą gavo 70 mil. litų, o vidaus rinkoje už parduotas prekes 19,8 mil. litų (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. II, p. 494-495).
"Pienocentras", "Lietūkis", "Maistas" buvo remiamas valstybės. Pasaulinės ekonominės krizės metu, kai smarkiai krito žemės ūkio produktų kainos, "Pienocentras", "Lietūkis" ir "Maistas" ūkininkams už pristatomus produktus mokėjo brangiau, negu gaudavo juos pardavę užsienio rinkoje. Skirtumą padengdavo valstybė, tam reikalui skirdama maždaug 10-20 mil. litų per metus.
Ūkininkams ilgalaikes paskolas duodavo Žemės ūkio bankas, imdamas po 4-5 proc. Banko 1939 m. balansas siekė 193 mil. litų. Paskolų tais metais buvo išduota 129,9 mil. litų (Lietuvos statistikos metraštis 1938 m., p. 301-302).
Žemės ūkio rūmai, "Pienocentras", "Lietūkis", "Maistas", Žemės bankas daug parėmė ūkininkus ekonominės krizės metu ir, apskritai, nemažai prisidėjo prie žemės ūkio pakėlimo.
Kokių rezultatų pasiekta žemės ūkyje parodo lentelė Nr. 2. (žiūr. lentelę Nr. 2).
LENTELĖ NR. 2*
|
Nepriklausomoje Lietuvoje |
Kada tarybų valdžios metais pasiekta neprikl. Lietuvos žemės ūkio lygis |
|
| Eil. Nr. Produkcijos rūšis | Metai Kiekis | Metai Kiekis |
|
1. Bendras grūdinių kultūrų 2. Derlius iš ha 3. Viso galvijų (tūkst.) 4. Melžiamų karvių (tūkst.) 5. Iš karvės primelžta (kg) 6. Avių (tūkst.) 7. Paukščių (tūkst.) 8. Kiaulių (tūkst.) |
1938 1799,4 1938 11,8 1938 1192,8 1938 778,8 1938 2780,- 1938 1241,1 1938 5763,8 1938 1249,4 |
1967 1743,4 derlius (tūkst. t.) 1964 11,2 1960 1158,1 1962 773,2 1967 2698,- 1975 19,3 1953 5531,4 1959 1269,4 |
*1938 m. duomenys paimti iš "Lietuvos statistikos metraščio 1938 m. p. 301-302.
Tarybinių metų duomenys imti iš "Lietuvos -R ekonomika ir kultūra", 1970, p. 143, 144, 162.
Pateikti duomenys rodo, kad tarybiniais metais nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio lygis buvo pavytas tik praėjus maždaug 20 metų po antro pasaulinio karo. Nors per pirmą pasaulinį karą Lietuvos žemės ūkis buvo daug daugiau nukentėjęs, negu antrojo karo metu, bet nepriklausoma Lietuva prieškarinį lygį pasiekė maždaug per 3-4 metus po karo (Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1930 m., 205 p.). Ir dabar, po 30 metų, Tarybų valdžia nedaug pralenkė nepriklausomos Lietuvos žemės ūkį.
Lietuvos TSR Statistikos valdybos pranešimu ("Tiesa", 1976.1.27, Nr. 21) 1975 m. buvo gauta grūdų 2143 tūkstančiai tonų. 1938 m. nepriklausomoje Lietuvoje, be Vilniaus krašto, grūdų buvo gauta 1799,4 tonų. Jei pridėsime, kas buvo išauginta Vilniaus krašte, tai skirtumo beveik nebus. Be to, dabar javus kulia kombainais ir sveria piaudami, kada grūdai neišdžiūvę. Seniau, gerai išdžiūvusius javus veždavo į kluonus, o paskui kuldavo ir, kai sverdavo, grūdai būdavo visai sausi. Specialistų nuomone, nuo dabartinio svorio 20% reikia numesti.
Visų kategorijų ūkiuose 1975 m. galvijų buvo 2022 tūkst., jų tarpe karvių - 873,1 tūkst., avių 19,3 tūkst. ("Tiesa", 1976 m. Nr. 21). 1938 m. (Šiame str. nepriklausomos Lietuvos duomenys duodami iš 1938 m., nes 1939 ir 1940 m. duomenys nebuvo oficialiai paskelbti) galvijų buvo 1192,8 tūkst., bet už tat avių buvo laikoma ne 19,3 tūkst., o 1,24 milijono. Melžiamų karvių 1975 m. buvo 94,3 tūkst. daugiau, bet, jei pridėsime laikytas karves Vilniaus krašte, tai skirtumo nebus. Be to, iš bendro gyvulių skaičiaus didelis procentas priklauso individualiai kolūkiečiams: karvių 42,6%, avių ir ožkų 82,1%, o bendro gyvulių skaičiaus 32,3% ("Tiesa", 1976, Nr. 21). Tarybiniai ūkiai ir kolūkiai gyvulininkystėje, o taip pat ir pieno ūkyje dar yra mažai pažengę. Galima drąsiai tvirtinti, kad nepriklausoma Lietuva iki šiol žemės ūkyje būtų daug toliau nužengusi.
Pramonės srityje tarybų valdžios metais daugiau padaryta. Jei tikėti ministro pirmininko J. Maniušio tvirtinimu, pramoninė gamyba, palyginti su 1940 m., padidėjo 47 kartus (J. Maniušis, Tarybų Lietuva, 1975, p. 16). Jei tiek kartų padidėjo gamyba, tai maždaug tiek pat turėjo padidėti ir iš jos gaunamas pelnas. Kam jis sunaudojamas, jeigu darbininkų ir tarnautojų atlyginimas maždaug toks arba net mažesnis negu 1938 metais?
Pagal Lietuvos TSR Statistikos valdybos pateiktus duomenis, 1975 m. darbininkų ir tarnautojų vidutinis piniginis darbo užmokestis per mėnesį sudarė 142 rublius, o pridėjus išmokas ir lengvatas iš visuomeninių vartojamų fondų (nemokamas mokslas, gydymas) -192 rublius ("Tiesa", 1976, Nr. 21). 1938 m. Lietuvoje pramonės darbininko vienos dienos (8 vai.) atlyginimas siekė 5,84 lt. (Lietuvos statistikos metraštis, 1938, p. 166), o mėnesinis-146,- lt. Iš darbininko algos buvo atskaitoma 3% soc. draudimui. Už tai jis gaudavo nemokamą gydymą, vaistus, ligos atveju nedarbingumo pašalpą 70-100% atlyginimo. Lito perkamoji galia buvo maždaug lygi rublio perkamajai galiai*. Pramonės darbininko atlyginimas buvo maždaug lygus dabartiniam darbininko atlyginimui, bet valstybės tarnautojo atlyginimas 2-3 ir net daugiau kartų didesnis.
Valstybės tarnautojai pagal atlyginimą buvo suskirstyti į 18 kategorijų. Mažiausią atlyginimą gaudavo I kategorijos tarnautojai nuo 150 iki 225 litų, o didžiausią - 18 kat. - 1200 litų. Buvo mokami priedai už ištarnautus metus. Kas treji metai alga padidėdavo 10%. Taip I kategorijos tarnautojas, kurio pagrindinė alga buvo 150 litų mėnesiui, po trejų metų gaudavo 165 litus, o po penkiolikos metų - 225 litus. Panašiai didėdavo ir kitų kategorijų tarnautojų atlyginimai. Be to, tarnautojai gaudavo Kalėdų ir Velykų švenčių priedus, po pusę mėnesinės algos ir vaikų priedus po 10 litų mėnesiui už kiekvieną vaiką iki 10 metų.
I kat. (150-225) atlyginimą gaudavo sargai ir valytojos, II kat. (160-240) - vyresnieji sargai (šveicoriai), V kat. (200-300) - gailestingosios seserys, mašininkės, VII kat. (280-420) - raštvedžiai, VI-IX kat. (240-510) - pradžios mokyklų mokytojai, XXI kat. (380-570) - gimnazijos mokytojai, ligoninių gydytojai, XII kat. (600-780) - gimnazijų direktoriai, XV-XVIII kat. 800-1200 - aukštųjų mokyklų docentai, profesoriai, tarėjai, departamentų direktoriai ir kiti aukštieji pareigūnai. Nepriklausomoje Lietuvoje sargai ir valytojos gaudavo maždaug tiek, kiek dabar gauna aukšti pareigūnai.
Pramonės, prekybos ir kredito srityse, kur anksčiau beveik viskas buvo kitataučių rankose, nepriklausomoje Lietuvoje labai sustiprėjo lietuvių pozicijos. "Lietūkis", "Maisto" ir "Pienocentro" įmonės, cukraus, popieriaus ir eilė kitų naujai pastatytų fabrikų ir įmonių, Lietuvos bankas, Žemės bankas, Ūkio bankas, nemažas skaičius vartotojų ir kredito kooperatyvų priklausė lietuviams.
Nepriklausoma Lietuva stengėsi sudaryti visas sąlygas lietuvių tautai augti ir klestėti. Per trumpą nepriklausomybės laikotarpį atstatytas karo sugriautas ūkis, jis išplėstas ir pakeltas.
-------------
*1938 m. produktų kainos buvo tokios: ruginė duona 24 centai, jautiena 0,60-1,- lt., kiauliena 1,5-1,65 lt., rūkyti lašiniai 2,60-2,90 lt., kiaušiniai 10 št. 0,60-1,- lt., saldus pienas 1,- 0,15- 0,20 lt., sviestas 2,70 - 3,50 (eksportinis) lt., bulvių 50 kg. 2,- 2,30 lt., vilnonė drabužių eilutė 70-100 lt., vyriški batai 16-20 lt. (Lietuvos statistikos metraštis 1938 m., p. 284-288).
Sunorminta ir patobulinta lietuvių kalba, įvesta įstaigose ir mokyklose, ji įsigalėjo visame viešame gyvenime. Išauginta nauja, tėvynę mylinti, inteligentija. Žymiai pakeltas švietimas ir kultūra. Lietuva užmezgė ryšius su kitomis šalimis ir išėjo į pasaulinę areną, kur įgijo draugų ir palankumo kitų tautų tarpe. Ir dabar, kai Lietuva netekusi savarankiškumo, jos paremia ir padeda lietuvių tautai kovoje už šventas savo teises.
Ar būtų Lietuva tiek pakilusi, jeigu 1918-1919 m. būtų įsitvirtinusi Lietuvoje tarybų valdžia? Ar lietuvių kalba būtų galėjusi tiek įsitvirtinti, jeigu dabar vis plečiamas rusų kalbos vartojimas centro įstaigose, partiniuose susirinkimuose ir įvairiuose susirašinėjimuose.
II
Ko nustojo Lietuva, netekusi nepriklausomybės? Labai daug. Ji neteko suverenumo, teisės savarankiškai tvarkytis ir savo likimą atidavė-į svetimas rankas. Viskas pasikeitė iš esmės, ir tautos gyvybei susidarė nemažas pavojus.
Pagal Lietuvos TSR konstituciją Lietuvos valstybinę valdžią turi tauta, visiškai išlaikydama savo suverenes teises. (Lietuvos TSR istorija, t. III, 1965, p. 59). Bet tai tik tušti žodžiai. Tarybų Sąjungos Konstitucijos 14 str. tiek apriboja sąjunginių respublikų teises, kad nelieka jokių suverenumo žymių.
TSRS konstitucijos 14 str. pasakyta, kad TSRS valdžios ir valdymo organams priklauso:
a) atstovavimas TSRS tarptautiniuose santykiuose... nustatymas bendros tvarkos sąjunginių respublikų savitarpio santykiuose su užsienio valstybėmis;
g) ųžsienio prekyba valstybės monopolio pagrindu;
h) valstybės saugumo apsauga;
i) TSRS liaudies ūkio planų nustatymas;
j) patvirtinimas vieningo TSRS valstybinio biudžeto ir jo vykdymo ataskaitos, nustatymas mokesčių ir pajamų, skiriamų sąjunginiams, respublikiniams ir vietiniams biudžetams sudaryti;
k) bendras vadovavimas sąjunginės - respublikinės reikšmės pramonei ir statybai;
p) žemės naudojimo, taip pat gelmių, miškų ir vandenų naudojimo pagrindinių pradmenų nustatymas;
r) nustatymas pagrindinių pradmenų švietimo ir sveikatos srityje;
š) darbo įstatymų pagrindų nustatymas; t) teismų tvarkos ir teisenos įstatymų leidimo pagrindų, civilinių ir baudžiamųjų įstatymų leidimo pagrindų nustatymas;
v) santuokos ir šeimos įstatymų pagrindų nustatymas".
Po tiek suverenumo apribojimų, ar gali būti kalba apie valstybės savarankiškumą. Praktiškai dabar Lietuva visose srityse visiškai priklausoma nuo centrinės Tarybų Sąjungos vyriausybės. Su užsienio šalimis tiesiogiai ji negali turėti diplomatinių santykių. Net su užsienyje gyvenančiais lietuviais negalima laisvai bendrauti. Planai, ūkio, švietimo ir viso vidaus gyvenimo tvarkymas turi būti vedamas pagal Maskvos duotas direktyvas. Bankai, kredito įstaigos, stambesnės ir reikšmingesnės pramonės įmonės yra tiesiogiai priklausomos nuo Tarybų Sąjungos valdžios. Be Maskvos sutikimo negalima statyti jokio didesnio objekto.
Visos imperialistinės valstybės, grobdamos, nors ir gražiausius bei meiliausius žodžius bekalbėtų, rūpinasi savimi, o ne pavergtos šalies laisve ir gerove. Ne kitaip elgiasi ir Tarybų Sąjunga. Užėmusi Lietuvą, tuojau atsiuntė komisarą G. Dekanozovą su iš anksto paruoštomis instrukcijomis, kuris su cinišku įžūlumu ir brutalia jėga (prof. V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 7-16), prisilaikydamas Maskvoje paruoštos ir Saugumo komisaro pavaduotojo Sierovo patvirtintos instrukcijos antitarybiniam Lietuvos, Latvijos ir Estijos elementui ištremti (Instrukcija o poriadke provedenija operaciji po viseleniju antisovietskogo elementą iz Litvy, Latviji i Estoniji, "Lietuvių archyvas", t. I, 1942, p. 37-45), suiminėjo, sodino į kalėjimus ir trėmė lietuvių inteligentiją. Inscenizavo Liaudies seimo rinkimus ir "laisvą" Lietuvos įsijungimą į Tarybų Sąjungą (Dr. A. Garmus, Lietuvos įjungimas į SSSR - Maskvos diktatas, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 35-46). Po to vyko beatodairiškas Lietuvos valstybinio ir administracinio aparato laužymas, švietimo, ūkio ir viso Lietuvos vidaus gyvenimo pertvarkymas pagal tarybinį pavyzdį.
Pirmaisiais tarybiniais metais ir paskui po karo padaryti pertvarkymai Lietuvoje tvarkos nepagerino, bet gerokai ją pablogino. Carinė Rusija buvo pagarsėjusi savo netvarka: prastu ūkio vedimu, įstaigose įsigalėjusiu biurokratizmu, reikalų vilkinimu, kyšių ėmimu, valstybinio turto grobstymu. Įvedus tarybinę santvarką, mažai kas pasikeitė. Senas rusų kronikos posakis "Naša zemlia velika i obilna, da poriadka v nei niet" (Mūsų šalis didelė ir turtinga, bet tvarkos joje nėra) tinka ir dabartiniams laikams. Tik šalia senų blogybių atsirado nemaža ir naujų. Biurokratinis valdžios aparatas sukasi dabar dar lėčiau negu seniau, valdžios aparatas sukasi dar lėčiau negu seniau, sukurta daugybė naujų valdybų, žinybų ir visokių derinimų (su CK, su raikomu, miestkomu, saugumo organais ir t.t.). Kol per tą visą biurokratinį mechanizmą praeina, tai dažnai ir reikalas atkrinta. Atlyginimų sistema nustatyta tokia, kad dirbantysis vien iš savo algos negali su šeima pragyventi. Darbo organizacija neskatina darbininką gerai ir sąžiningai dirbti, bet priešingai, delsti, vilkinti ir net sąmoningai gaminti broką. Viso to rezultate, dar labiau įsigalėjo biurokratizmas, apsileidimas, kyšių ėmimas ir atsirado cariniais laikais beveik nežinomas nešimas iš fabrikų, eilės parduotuvėse, iš po prekystalio pardavinėjimas ir vadinamas blatas.
Nepriklausomos Lietuvos valstybinis - administracinis aparatas, palyginti, gana greitai sukosi ir iš carinės Rusijos paveldėto biurokratizmo ir kyšių ėmimo jau buvo atsikratyta. O įvedus tarybinę sistemą, grįžo sena biurokratinė tvarka ir dar su naujais priedais.
Carinis režimas buvo žiaurus, bet dabartinis - nešvelnesnis. Žmogus, jo asmenybė, susilaukė tokio pavergimo, kokio nežinota carinės priespaudos metais.
Visi pragyvenimo šaltiniai paimti į valdžios rankas. Darbą galima gauti tik valstybės' ar jos kontrolėje esančiose įstaigose, įmonėse, organizacijose. Dirbančiųjų skyrimą ir atleidimą prižiūri partija ir saugumo organai. Be jų žinios net kunigų skyrimas ar perkėlimas negali būti atliktas. Jei dirbantysis kuo nors nusikalsta valdžios režimui ir partijos nustatytai linijai, tai jis atleidžiamas iš darbo, o kitur gauti darbą beveik neįmanoma. Dėl duonos kąsnio visi yra priversti daryti ne tai, ką nori, kalbėti ne tai, ką galvoja, kaip įsitikinęs, bet kaip įsako valdžia ir partija. Todėl susidaro tokia padėtis, kaip "Katedros" Laurynas savo draugams yra kalbėjęs:
Dėl duonos kąsnio visi yra priversti daryti ne tai, ką nori, kalbėti ne tai, ką galvoja, kaip įsitikinęs, bet kaip įsako valdžia ir partija. Todėl susidaro tokia padėtis, kaip "Katedros" Laurynas savo draugams yra kalbėjęs:
-----Poetai rašo
Jiems himnus, ditirambus ir odes;
Tapytojai ir skulptoriai tuo tarpu
Juos piešia, lipdo, muzikai jiems groja;
O aš statau jiems rūmus... Dieve mano,
Tai kam tu duodi talentą, jei žemėje
Jisai parduodamas? Ar tai nėra
Didžiausia šventvagystė ir apgaulė?
Mes puolame į galingųjų glėbį.
Tiktai kodėl, kodėl jūs dar vaizduojat,
Kad į tą glėbį puolate iš meilės?
Arba jūs nesuprantate, arba
Jūs... paskutinės rūšies... kurtizanės!
(J. Marcinkevičius, Katedra, 1971, p. 55).
Grėsmė netekti duonos kąsnio, baimė būti suimtam, kankinamam tardymų kamerose, uždarytam kalėjime ar išvežtam į Gulago salyną verčia žmogų nusilenkti smurtui, jėgai, išsižadėti savo įsitikinimų, užgniaužti sąžinės balsą, pavirsti automatu ir paklusniai pildyti tai, ką įsako partija ir tarybinė vyriausybė.
Tarybų Sąjungoje vadovaujanti jėga yra TSK partija. Pagal jos direktyvas tarybinė vyriausybė tvarko valstybę. TSKP programa - tai gairės, ko Tarybų Sąjunga turi pasiekti, tai kelrodis, kur ji turi eiti. Apie Tarybų Sąjungai priklausančias tautas programoje pasakyta: "Po komunizmo pergalės Tarybų Sąjungoje dar labiau suartės nacijos, padidės jų ekonominis ir idėjinis bendrumas, išsivystys bendri komunistiniai jų dvasios veido bruožai. Tačiau nacionaliniu skirtumų, ypač kalbos, išnykimas yra žymiai ilgesnis procesas, negu klasinių ribų išnykimas" (TSKP XXII suvažiavimo medžiaga, 1962, p. 353).
Partija ne tik numato, bet ir siekia nacionalinių skirtumų išnykimo. N. Chruščiovas savo pranešime "Apie Tarybų Sąjungos komunistų partijos programą" XXII suvažiavime kalbėjo: "Žinoma, pasitaiko ir tokių žmonių, kurie gailisi to, kad nyksta nacionaliniai skirtumai. Mes jiems sakome: komunistai nekonservuos ir neįamžins nacionalinių skirtumų. Mes remsime objektyvų vis glaudesnio nacijų ir tautybių suartėjimo procesą, vykstantį komunizmo statybos sąlygomis, laisvanoriškumo ir demokratizmo keliu. Reikia stiprinti masių auklėjimą proletarinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo dvasia. Reikia su visu bolševikiniu nesutaikomumu rauti su šaknimis net mažiausius nacionalinių atgyvenų pasireiškimus" (TSKP XXII suvažiavimo medžiaga, 1962, p. 166-167). (1964 m. N. Chruščiovas buvo atleistas iš TSKP pirmojo sekretoriaus pareigų. TSKP XXII suvažiavime pranešimą apie TSKP programą jis skaitė CK pavestas. Tą pranešimą CK plenumas buvo patvirtinęs. Atšaukimo nebuvo. Todėl tame pranešime išreikštos mintys, kaip partijos direktyva, galioja ir dabar). 0 kas laikoma nacionaline atgyvena, gerai žinome-visa, kas kelia meilę savo tautai, išryškina jos savitumą ir primena garbingą praeitį. Mažojoje Lietuvoje, ją užėmus tarybinei armijai, kaip nacionalistinė atgyvena buvo tuojau panaikinti visi lietuviški vietovardžiai, nors jie buvo išsilaikę 700 metų, vokiečiams valdant. Net Donelaičio Tolminkiemis gavo Čistyje Prudy vardą. Sulaikytas numatytas Kauno, Medininkų ir kitų senovinių Lietuvos pilių restauravimas, nors Rusijos Federatyvinėje respublikoje senų pilių restauravimas vyksta plačiu užmoju.
Partijos programa numato ne visų tarybinių tautų ir kalbų išnykimą. Apie rusų kalbą programoje taip pasakyta: "Gyvenime vykstąs laisvanoriško rusų kalbos, greta su gimtąja kalba, mokymosi procesas turi teigiamą reikšmę, nes tai padeda tarpusavyje keistis patyrimu ir kiekvienai nacijai bei tautybei prisijungti prie kultūrinių visų TSRS tautų pasiekimų ir prie pasaulio kultūros. Rusų kalba faktiškai tapo bendra visų TSRS tautų tarpnacionalinio bendravimo ir bendradarbiavimo kalba" (TSKP XXII suv. medžiaga, p. 354-355).
Iš to, kas TSKP programoje pasakyta, seka aiški išvada, tarybinės tautos susilies į vieną tautą: liks tik viena rusų tauta ir viena rusų kalba. Drauge su kitomis tarybinėmis tautomis, turės išnykti lietuvių tauta ir lietuvių kalba. Tai tokį "šviesų rytojų" (J. Paleckis, Gyvenimas prasideda, 1967, p. 199) lietuvių tautai ruošia TSKP vadovaujama Tarybų Sąjunga.
Tautinių ir kalbos skirtumų išnykimas numatytas ne staiga, bet palaipsniui. Proletarinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo priedanga tas procesas stengiamasi pagreitinti. Lietuvoje ta linkme jau gerokai pažengta. Lietuvos vyriausybės ir partijos viršūnėse vyrauja rusų kalba. Posėdžiai, pasitarimai pravedami rusų kalba ne tik centre, bet ir miestuose ir didesniuose rajonuose. Daugelyje įmonių, ypač tose, kurios yra sąjunginės priklausomybės, raštai, įsakymai vedami ir skelbiami rusų kalba. Dalis operų statoma rusų kalba, nors rusai, kaip tenka girdėti, beveik jų nelanko. Rengiamų koncertų programose, kaip taisyklė, įtraukiamos ir dainos rusų kalba. Klausant ir žiūrint radijo ir televizijos programas, susidaro įspūdis, kad V. Noreika, V. Daunoras, Ambrazaitytė ir eilė kitų solistų savo rengiamuose koncertuose daugiau dainuoja rusų, o ne lietuvių kalba.
Vedama akcija sustiprinti rusų kalbai vidurinėse, specialiose ir aukštosiose mokyklose. Yra pasirodę ir tos akcijos rezultatai. Joniškėlio tarybinio ūkio technikumo direktoriaus 1975 m. spalio 20 d. įsakymu, mokytojai įpareigoti visų specialiųjų dalykų pamokose duoti lietuviškus ir rusiškus terminus, tobulinti kiekvienos mokomosios disciplinos terminologijos rusų k. mokymą, leisti rusų kalba biuletenius ir instrukcines korteles traktorių, automobilių ir žemės ūkio mašinų kabinetuose (Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1975, Nr. 20).
Taip pamažu ruošiama dirva mokyklose dėstymą lietuvių kalba pakeisti rusų kalba.
Rusų kalbos mokymui lietuviškose mokyklose negalima priešintis. Tai plačiai vartojama kalba ir ją mokėti yra naudinga. BET, KAI RUSŲ KALBA BRUKAMA VIETOJE LIETUVIŲ KALBOS, LIETUVIŲ TAUTA PRIEŠ TAI ENERGINGAI KOVOJO CARO LAIKAIS, KOVOS IR DABAR.
Švietimas yra plečiamas. Bet tarybinei mokyklai duotas uždavinys, ugdant Lietuvos jaunąją kartą, ne mokyti mylėti Lietuvą, ją branginti, jai aukotis, kaip buvo pasakyta nepriklausomos Lietuvos pradžios ir vidurinių mokyklų įstatymuose, o auklėti ją komunizmo, tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo dvasia. Užbrėžtas uždavinys ruošti jaunąją kartą ne Lietuvai, bet didžiajai tarybinei tėvynei, komunizmo statybai. Lietuvių tautiniai idealai ir religinė moralė, kuri lietuvių tautoje buvo giliai įleidusi šaknis ir davė aiškias normas, kaip reikia elgtis, yra paneigta. Jų vietoje pastatyti komunizmo statybos idealai ir komunistinė moralė, kuri, pagal Lenino apibrėžimą, dorovingu laiko visa, kas tarnauja komunizmo statybai.
Jeigu tarybinė mokykla pajėgs visą Lietuvos jaunuomenę perauklėti kaip jai nurodyta, svetima lietuvių tautai dvasia, tai bus pakirstos lietuvių tautos šaknys. Lietuvių vardas gal kuriam laikui ir išliks, kaip buvo išlikęs prūsų vardas, bet lietuvių jau nebebus.
Skatinami kurti rašytojai, dailininkai, skulptoriai, muzikai ir už darbą nemenkai atlyginama. Bet jų kūryba turi tarnauti ne lietuvių tautai, ne jos išliekamoms kultūrinėms vertybėms, o didžiajai tarybinei tėvynei, komunistų partijai, komunizmo statybai. Turi būti išlaikytas partiškumo principas. Vargas tam, kuris nuo jo nukrypsta. Jo kūrinys pasaulio šviesos neišvys.
Plečiamas ir Lietuvos ūkis. Darbininkų rankomis sukuriamas nemažas kiekis gėrybių, bet jų gamintojams tenka tik menka dalis. K. Markso žodžiais tariant, jie gauna tik minimumą, kuris reikalingas jų egzistencijai palaikyti, o visa kita eina kitur. Pelną pasiima tarybinė valdžia, kurios rankose yra gamybos priemonės ir, kaip tas Markso nupieštas kapitalistas-išnaudotojas, jį panaudoja ne liaudies gerovei, o daugiausia ginkluotosioms pajėgoms didinti, remti revoliuciniam judėjimui ir savo viešpatavimui pasaulyje plėsti.
Lietuvių tautai migdyti ir jos ryžtui išsikovoti laisvę palaužti, užtaisyta garsiai be paliovos šaukianti propagandos mašina. Šiurpią tikrovę pridengus gražia skraiste, melą ir veidmainystę -nekaltu veidu, per spaudą ir radiją, televiziją, susirinkimuose, suvažiavimuose, minėjimų ir švenčių proga skelbiama, kad nepriklausomybė lietuvių tautai nedavusi nieko gero, tik priespaudą, vargą ir skurdą. Tik įjungus Lietuvą į Tarybų Sąjungą ir įvedus tarybinę santvarką, lietuvių tauta susilaukė tikros laisvės, visokeriopos gerovės ir pakilimo. Kad už šių gražių žodžių slepiasi melas ir veidmainystė nesunku įsitikinti jau iš to, kas aukščiau šiame straipsnyje buvo pasakyta. Šią propagandos mašiną parengė Kremliaus šeimininkai, bet užtaisė taip, kad ją sukti turi patys lietuviai. Vieni tai daro jėgos verčiami. Bet ką galvoja tie, kurie tai daro laisva valia? Jiems visiškai tinka Maironio žodžiai: "Tas ne lietuvis, kur tėvynę bailiai, kaip kūdikis apleis".
Nepriklausomybės netekimas - skaudus lietuvių tautai praradimas. Jeigu lietuvių tauta nori gyventi, tai savo likimo negali palikti svetimose rankose, kurios yra užsimojusios užmigdyti lietuvių tautą ir nuslopinti jos gyvybę. Lietuvių tauta turi atgauti laisvę ir savarankiškumą!
III
Tautai jos egzistenciją, laisvę ir tolimesnį kilimą labiausiai užtikrina sava nepriklausoma valstybė. Bet, ar Lietuva gali atgauti savo nepriklausomybę? Abejojantieji nurodo:
1. Tarybų Sąjunga gera valia niekada nesutiks leisti atstatyti savarankišką Lietuvos valstybę. 0 jėga jos niekas neprivers, nes Tarybų Sąjunga yra didelė ir stipriausia pasaulyje valstybė.
2. Lietuva yra per maža, kad dėl ekonominių priežasčių galėtų išsilaikyti kaip savarankiška ir nepriklausoma valstybė. Dabartinė pramoninė gamyba reikalauja tokios aukštos technikos, tiek daug kapitalo ir yra toks didelis gamybos užmojis, kad mažai valstybei savo jėgomis viso to pasiekti neįmanoma.
3. Lietuvos ūkis dabar yra sudėtinė Tarybų Sąjungos ūkio dalis, su juo yra labai surištas ir nuo jo priklausomas. Nutraukti ryšį su Tarybų Sąjungos ūkiu praktiškai jau neįmanoma.
Ką galima atsakyti į šiuos argumentus?
1. Nors Tarybų Sąjungos konstitucijos 17 str. yra pasakyta, kad sąjunginei respublikai paliekama teisė laisvai išeiti iš Tarybų Sąjungos, bet tikėti, kad Tarybų Sąjunga laisva valia leis atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę yra sunku, bent tol, kol Tarybų Sąjungą valdo komunistų partija, turinti agresyvius -imperialistinius tikslus. Tatai atvirai yra pripažinęs iš Maskvos atsiųstas komunistų partijos lektorius prof. Kirsanovas. 1941 m. Kaune, kalbėdamas lietuvių rašytojams, dailininkams, muzikams, jis pareiškė: "Petras didysis buvo pirmasis monarchas, kuris suprato Rusijos reikalą - užimti Pabaltijį ir prieiti prie Atlanto vandenyno. Gal kai kas ir šiandien Sovietų Sąjungą vadina imperialistais? Taip, mes esame proletariato avangardas ir ta pačia prasme esame imperialistai. Likimo ar jo dvasios dėka Sovietų Sąjungos tautos per revoliuciją ir komunizmą žygiuoja gelbėti pasaulį. Pabaltijo kraštai buvo jėga užimti, nes jie dar nebuvo pribrendę bolševizmui, bet mes, bolševikai, neturime skaitytis ir nesiskaitome su priemonėmis tol, kol nors viena žemės pėda, nors vienas žmogus nestovi raudonosios vėliavos šešėlyje. Pabaltijo tautų ankstyvas ir tuo garbingas prie Sovietų prijungimas nėra koks nors atsitiktinumas, bet nuosekli komunistų-bolševikų politikos ir tautų išlaisvinimo išdava... Pameskit jūs, nesusipratėliai, išsilaisvinimo svajonę! Sovietų Sąjunga žengs per pasaulį nors,per griuvėsius, nors per ugnį!" (Liudas Dovydėnas, Mano kelias į Liaudies seimą, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 47).
Panašiai kalbėjo ir TS užsienio reikalų komisaras V. M. Molotovas Lietuvos Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministrui prof. V. Krėvei-Mickevičiui 1940 m. birželio 30 d. Jis pasakė: "Jeigu dar rusų carai, pradedant Ivanu Žiauriuoju, siekė prasiveržti į Baltijos jūrą, tai ne dėl asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo rusų valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedovanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepasitaikyti. Tarybų Sąjungos vadovybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į Tarybinių respublikų šeimą" (Prof. V. Krėvė-Mickevičius, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, "Lietuvių archyvas", t. III, 1942, p. 11).
Tarybų Sąjunga jėga pagrobė Lietuvą ir lengvai jos neatsisakys. Bet neteisinga manyti, kad Tarybų Sąjungos galybė yra nepalaužiama. Istorija nežino tokios valstybės, kuri nebūtų suklupusi prieš slenkančių amžių išbandymą ir nebūtų suirusi. Žlugo pasaulinę galią turėjusi išdidi Romos imperija. Suiro galinga Britų imperija, turėjusi visuose pasaulio kontinentuose ir vandenynų salose daug užgrobtų šalių ir valdžiusi nemažą skaičių tautų, kurios dabar beveik visos yra laisvos. Jeigu mažiau pakilusios Afrikos tautos baigia išsivaduoti iš buvusių imperialistinių valstybių, tai ateis išsilaisvinimo dienos ir Tarybų Sąjungos pavergtoms tautoms.
Tautos, kurios gina savo šventas teises, išlaiko ryžtą laimėti, nepaisant net slenkančių amžių, atgauna laisvę. Ispanai septynis šimtus metų kentė arabų priespaudą, bet nepaliovė kovoję ir atgavo savo laisvę. Airiai keturis šimtus metų ištvėrė, kovodami su anglų priespauda ir dabar Airija yra nepriklausoma. Ir lietuvių tauta, jei nesileis užmigdoma, išlaikys ryžtą laimėti ir atgauti laisvę, nepaisant ilgiau užtrunkančios kovos, nepriklausomybę atstatys.
Žinomas lietuvių tautos veikėjas, pasirašęs 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą, Lietuvos socialdemokratų partijos ilgametis pirmininkas inž. Steponas Kairys savo veikale "Tau, Lietuva" rašo: "Esu tvirtai įsitikinęs, kad dabar globaliniu mastu vykstančiose rungtynėse tarp Rytų ir Vakarų laimės ne komunizmas, bet laisvas pasaulis, vis labiau linkstąs prie demokratijos ir socializmo. Laimės dėl to, nes komunizmas, sutapęs su barbarizmu, purvan pamynęs gražiausius žmonijos idealus, neturi kuo saviep patraukti žmonių. Laimėjimą nulems žmogus" (St. Kairys, "Tau, Lietuva", Boston, Mass., 1964, p. 9).
Tarybų Sąjunga yra valdoma komunistų partijos, kuri savo mokyklos neruošė , valdžią remia ne gyventojų valia, bet ginklo jėga, melu ir klasta. Vykdomi rinkimai, tai nėra gyventojų valios išreiškimas, bet tik balsavimo farsas, kuriuo komunistų partija tik tyčiojasi ir išreiškia panieką žmonių valiai.
Bet jau tokia yra visuomenės vystymosi dialektika, kad prieš pavergimą iškyla išsilaisvinimo jėga, o priespauda pagimdo laisvės judėjimą. Laisvės judėjimas kyla ir Tarybų Sąjungoje. Disidentinis judėjimas, samizdato "Bėgamųjų įvykių kronika", "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", Kalantos gyvybės auka, ryžtingas ir kovingas Sacharovo ir Solženycino balsas, girdimas ne tik Tarybų Sąjungoje, bet darąs gilų įspūdį Vakarų šalyse, - tai ryškūs laisvės judėjimo ženklai. Taip ryžtingai besireiškiančio laisvės judėjimo jau niekas nepajėgs sulaikyti.
Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.
(Maironis)
Laimės žmogus - laisvas žmogus. Tauta, kuri turi giliai įleistas šaknis, kai joje yra kilęs laisvės troškimas, niekas jo nepajėgs sulaikyti. Net ir tada, jeigu ji netenka savo vadų, iš šaknų išauga naujos atžalos, iškyla kiti vadai ir kova tęsiama, kol pasiekiama pergalė.
2. Ekonominės priežastys negali sutrukdyti nepriklausomybės atstatymo. Prie dabartinio pasaulio ekonominio vystymosi sąlygų ne tik mažos, bet ir didelės valstybės yra priverstos jungtis į tarpvalstybines ekonomines sąjungas, kaip ekonominė Europos bendrija, Socialistinių šalių savitarpio pagalbos sąjunga. Ir nepriklausoma Lietuva galės įstoti į panašią sąjungą, bet be prievartos ir nenustodama savo suvereniteto, kaip nenustoja jo Vakarų valstybės, įsijungusios į bendrąją Europos rinką.
3. Lietuvos pramonė dabar plečiama atsižvelgiant ne tiek į Lietuvos, kiek į Tarybų Sąjungos interesus. Sukūrus nepriklausomą valstybę, reikės pertvarkyti Lietuvos pramonę ir sumažinti jos priklausomybę nuo Tarybų Sąjungos ūkio. Žinoma, su ja galės ir toliau palaikyti artimus ryšius, jeigu tatai nepažeis Lietuvos savarankiškumo. Be to, ekonominiai ryšiai su kitomis šalimis padės užpildyti spragą, kuri atsiras, susiaurinus ekonominius ryšius su Tarybų Sąjunga.
Lietuvių tauta, siekdama atgauti nepriklausomybę, turi ruoštis ilgai ir sunkiai kovai. Priešas turi didelę jėgą, be to, yra be galo klastingas, žiaurus ir veidmainingas, pavergimą apšaukęs išvadavimu, religinį persekiojimą - tikėjimo ir sąžinės laisvės gynimu, tautos teisių gynimą - buržuaziniu nacionalizmu, o pavergimo ir priespaudos rėmėjus - tikrais patriotais ir geriausiais lietuvių tautos sūnumis. Priešas gudrus, turi išsidirbęs priespaudai išlaikyti išbandytus metodus, kuriuos sumaniai naudoja. Kovotojai už tautos laisvę turi būti pasirengę išlaikyti ir ištverti ne tik fizinius, bet ir moralinius smūgius.
Reikalingas atsargumas ir kovinis nusimanymas, o labiausiai ištvermė ir nepalaužiamas tikėjimas, kad laisvė bus iškovota. Inž. Stepas Kairys, kreipdamasis į Lietuvos jaunimą, rašė: "Pasitikėk savimi ir nesiduok įkalbamas, kad tavo priešai yra neįveikiamai galingi. Taip nėra. Sovietija, paremta smurtu ir melu, yra kupina vidinių priešingumų ir, priešų smogta, greičiau subyrės negu subyrėjo "nenugalimų" carų imperija. Tad, jaunime, nepalaužiamai tikėk į mūsų pergalę, kad Lietuva bus laisva!" (ten pat, p. 10). O V. Mykolaitis-Putinas savo "Pranašystėje" rašė:
Keliu į dangų dešinę ir sakau:
- Iš sutemų pakilęs broli ir žmogau!
Aš nežinau kada nei kur, nei kaip,
Bet šitoj žemėj turi būt kitaip.
Ir geras Dievas čia ateiti tur,
Nors nežinau kada, nei kaip, nei kur.
Tikėki: išsipildys pranašystė,
Bus sutramdyti kraugeringi žvėrys.
Iš griaučių prisikels skaisti jaunystė,
Iš kapo dulkių atgimimo gėris.
(Raštai, t. I, 1959, p. 386).
Lietuvių tautos gilios šaknys ir joje neišblėsęs laisvės ryžtas. Išsipildys pranašystė: geras Dievas ateis į lietuvių tautą ir sušvis jai laisvės rytas.
Sigitas Tautgina
LIETUVOS VARDAS
Bernardas Brazdžionis
Lietuva, kai aš tave tariu -
Prieš akis sumirga raštų raštai,
Ir pilna padangė vyturių,
Ir linų žydėjimas be krašto...
Skamba ten seni, šventi vardai
Girių, upių, klonių ir sodybų...
Sunkią skausmo skarą suardai -
Sidabru Sietynas šiaurėj žiba.
Ir suaidi vėl iš praeities
Dainos, mįslės, pasakos nutilę,
Ir pakyla tiltai iš nakties
Į didžiųjų kunigaikščių pilį.
Ir eina tais tiltais į tave,
Lietuva - trys tyro aukso saulės!
Ir skaitau: - Tėvyne, be tavęs
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
Lietuva, kai aš tave tariu,
Ausyse suaidi laimės gandas.
Mirgant vaivorykštėm žiburių,
Pinas padavimai ir legendos.
Gintaras, sula, midus, medus
Nemunais per žemės širdį teka,
Ir lietuvis laisvas, išdidus
Į užburtą kalną randa taką.
Ir senolių amžina ugnis
Aukuruos aukštų pagojų dega,
Iš kapų pabudintas šauklys
Pučia amžių balso didį ragą.
Ir girdžiu galingam jo balse:
Lietuva - septynios aukso saulės!
Kam užges tėvynė širdyse,
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
