TOMAS ŽEMAITIS
(19O4-1944)
Vilnius,1981 m.
(Tęsinys. Pradžia Kr .34)
NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
ŠVIETIMAS
Pradžios mokslas. 1919 m. pradžioje veikė apie 9OO pradžios mokyklų su apie l000 mokytojų ir 45000 mokinių. Trūko tinkamų patalpų, mokymo priemonių. Privalomas mokslas (4 metų) pradėtas vykdyti nuo 1928-l929 m., visuotinai įvestas 193O m.
193O m., be Klaipėdos krašto, buvo 2386 pradžios mokyklos: 2158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16 vokiečių, l3 rusų, 7 latvių ir 45 mišrios. Mokytojų buvo 3777. Mokėsi 555288 mokiniai, iš jų 89% lietuvių.
Nuo 1933 m. pradėta steigti 6 metų pradžios mokyklas. l936 m. įstatymu pradinis mokslas prailgintas iki 6 metų, aukštesnysis sutrumpintas iki 7 metų. Privalomas mokslas 4 metų, likusių 2 metų neprivalomas (jis tiems, kurie norėjo toliau mokytis). Papildomas 2 metų mokslas skirtingas mieste ir kaime. Mieste daugiau laiko skirta skaičiavimui ir rankų darbams, kaime -gamtos ir žemės ūkio dalykams. Kai kurios mokyklos turėjo įveistus sodus, daržus ir bitynus. Baigus 6 skyrius, be egzaminų buvo priimama į aukštesniąją mokyklą. 1936-1937 m. iš 23O8 pradžios mokyklų buvo 216 šešiamečių.
Kaip augo pradžios mokyklų mokinių ir mokytojų skaičius, rodo ši lentelė (6):
Metai Mokyklų Mokytojų Mokinių
1913 875 lO22 51221
1919 1036 1232 4554O
1923 1849 2483 117466
l928 2401 3433 124296
1933 2297 4822 235733
1938 2319 511O 283773
1940 2743 6944 341299
Šie skaičiai neapima Klaipėdos krašto. Čia lietuvių privatinių mokyklų 1939 m. buvo 53. į 1940 m. duomenis įeina Vilniaus miestas ir nedidelis Vilniaus krašto ruožas, grąžintas 1939 m.
Pradžios mokykloms buvo statomi erdvūs, moderniški ir gerai įrengti namai. Nuo 1932 m. kasmet pastatydavo apie 80 naujų pradžios mokyklų.
Lietuvos valstybei atsikuriant, mokytojų labai trūko. Mokytojams paruošti buvo steigiami kursai. Pirmoji mokytojų seminarija pradėjo veikti Kaune (Saulės draugijos) 19l9.XI.15. Vėliau įsteigtos mokytojų seminarijos Panevėžy ir Marijampolėje 1919 m., Šiauliuose 1920 m. Daugiausia seminarijų buvo 1930-31 m.: 6 valstybinės ir 4 privatinės. Seminariją baigę įgydavo mokytojo teises ir abitūros diplomą. 1936 m. reforma seminarijų skaičių sumažino.
1939-40 m. veikė 5 seminarijos ir 1935 m. įsteigtas Pedagoginis institutas; jis ruošė mokytojus vyresniems pradžios mokyklų skyriams. Paskutiniais nepriklausomybės metais pradžios mokyklos buvo jau pavyzdingai vedamos. Mokytojai be tiesioginio darbo vadovavo įvairioms organizacijoms ir suaugusių švietimui. Nuošaliame kaime mokytojas buvo neužvaduojama atrama bet kuriam kultūriniam darbui (6).
Aukštesniosios mokyklos, Lietuvos vyriausybė pirmą aukštesniųjų mokyklų įstatymą paskelbė 1919.VIII.2O. Mokyklų reforma 1936 m. visas gimnazijas suvienodino (ligtol buvo klasikinės su lotynų kalba, realinės su sustiprinta matematika, komercinės ir kitokio tipo). Mokslas 7 metų (pradinis ir aukštesnysis -6+7=13 metų). Privaloma lotynų kalba, šiek tiek realinio pobūdžio.
1937-33 m. buvo 31 valstybinė ir 23 privatinės gimnazijos:
žydų 14, lietuvių lO, lenkų 5, vokiečių l, rusų l. Progimnazijų buvo 21 valstybinė ir 8 privatinės: žydų 3, lietuvių 2, vokiečių l, latvių l. Iš viso 89-ose aukštesniosiose mokyklose mokėsi 18828 mokiniai. Mažumų aukštesniąsias mokyklas valstybė išlaikė arba rėmė pašalpa. Jose buvo mokoma lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos. Visi kiti dalykai buvo dėstomi mokinių gimtąja kalba.
Nuo 1925 m. valstybė senus mokyklų pastatus taisė ir statė naujus. Pastatyti nauji gimnazijų rūmai Klaipėdoje, Rokišky, Biržuose, Lazdijuose ir kt.
Specialios mokyklos. Įsteigta žemesnioji technikos mokykla Jurbarke 1919 m,; , aukštesnioji technikos mokykla Vilniuje 1919m.; vėliau Kaune; Dotnuvoje 1919 m. žemės ūkio ir miškų mokykla (nuo 1922 m. technikumas) kultūrtechnikų mokykla Kėdainiuose 1927 m.; miškininkų -Alytuje 1927 m., Fredoje nuo l52O m. veikė sodininkystės ir daržininkystės mokykla. Gruzdžių dvare (Šiaulių apsk.)
1924 m. įsteigta gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla, o Belvedery 1928 m. dar atskirai pienininkystės mokykla.
Veikė meno mokykla Kaune, muzikos mokyklos Kaune ir Klaipėdoje; komercinės gimnazijos Kaune, Kybartuose, Zarasuose, Pasvaly.
Prekybos ir amatų mokyklos veikė Kaune ,Šiauliuose, Panevėžy ir kitur.
Pirmosios amatų mokyklos įsisteigė Kaune 1919-21 m. Maždaug tuo pačiu metu pradėjo veikti kelios privatinės namų ruošos mokyklos mergaitėms. Nuo 1926 m. pradėta steigti valstybinės amatų mokyklos.
Vaiku darželiai ir suaugusių švietimas. Iki 7 metų vaikams buvo steigiami darželiai ir aikštelės; suaugusiems -įvairūs kursai ir liaudies universitetai. Daugiausia vaikų darželių išlaikė Lietuvos Vaiko draugija ir šv.Vincento Pauliečio labdaros draugija, steigusi našlaičiams prieglaudas; pirmoji turėjo 116 vaikų darželių (1939m.), antroji -45 (1937m.). Nekalto Prasidėjimo kongregacijoa seserys (vienuolės) vedė 12 darželių; kitos vienuolės: benediktinės vadė 5 ir širdietės 4 darželius. Kai kur vaikų darželius steigė patys tėvai ir atskiri asmenys, vėliau ir savivaldybės. Daug vaikų darželių nereikėjo, nes vyro uždarbio užteko šeimai išmaitinti, ir motinos galėjo vaikus auginti namie.
Švietimo ministerija priešmokyklinį vaikų mokymą pradėjo tvarkyti 1936 m., tam reikalui buvo išleistas įstatymas.
Suaugusiems pradžios mokyklų mokytojai organizavo vakarinius kursus, Jaunimo organizacijos ( pavasarininkai, jaunalietuviai, jaunimiečiai), šauliai ir įvairios švietimo draugijos irgi organizavo suaugusių kursus.
Specialiu ūkininkų švietimu rūpinosi vietos agronomai. Veikė jaunųjų ūkininkų rateliai; 1939 m. jų buvo 1250 su 46OOO narių.
Ligi II pasaulinio karo įsteigta per 1OO viešųjų bib1iotekų. Savo atskiras bibliotekas turėjo jaunimo organizacijos, šauliai, jaunųjų ūkininkų rateliai. Pradžios ir aukštesniųjų mokyklų bibliotekų buvo apie 2300.
Liaudies universitetus suaugusiems steigė nuo 1924 m. ideo1oginės organizacijos (pavasarininkai, tautininkai, Šiauliuose kultūrininkai). Darbo Rūmai 1938 Kaune įkūrė liaudies universitetą
darbininkams. Liaudies universitetų ir apskritai suaugusiųjų švietimui tvarkyti 1939 m. buvo paruoštas įstatymas, bet nesuspėta jo paskelbti.
Beraščių 1918 m. buvo 44%, 1926 m. -33%, o 1935-40 m. -14% (9).
Aukštosios mokyklos. Visuomenės jėgomis 1919.IX.l9 Kaune įsteigti Aukštieji kursai, kuria veikė du metus. Lietuvos universitetas atidarytas 1922.II.16. Mokslas universitete buvo aukšto lygio. Universitetas ruošė rimtus specialistus, diplomų veltui nedavė, profesoriai ir dėstytojai nebuvo verčiami "pakelti girnas" ir rašyti nevertus trejetus, kaip dabar daroma tarybinėje aukštojoje mokykloje.
Studentų skaičius universitete buvo didelis. Proporcingai imant (pagal gyventojų skaičių) Lietuvos universitete studentų skaičius buvo didesnis, negu Vakarų Europos valstybėse. 1922 m. buvo ll68 studentai, -ės, 1932 m. -4555, 1533 m. -3OO4 (įkurta Pedagoginis institutas, Prekybos institutas, Veterinarijos akademija, todėl sumažėjo universiteto studentų) (3;4).
1939 m. atgavus Vilnių, įkurtas Vilniaus universitetas. Nuo to laiko Lietuvoje veikė du universitetai iki 195O m., kada Kauno universitetas buvo uždarytam.
Be universiteto Lietuvoje veikė kitos aukštosios mokyklos: žemės ūkio akademija Dotnuvoje (įkurta 1924 m.), Veterinarijos akademija (1936), Pedagoginis (1935) ir Prekybos (1934) institutai Klaipėdoje, Konservatorija (aukštoji muzikos mokykla) Kaune (1933) ir Aukštieji kūno kultūros kursai (1934) Kaune.
1939 m. kovo mėn. įsteigtas Lituanistikos institutas tyrinėti lietuvių kalbai, istorijai ir kultūrai.
Pažangūs moksle studentai gaudavo stipendijas. Mažiausia stipendija buvo 75 litai, didžiausia -1OO lt. Iš šios pinigų sumos studentas galėjo pilnai pragyventi. Veikė privatūs fondai (katalikų, kairiųjų organizacijų), kurie teikdavo neturtingiems studentams pašalpas. Kas baigė aukštesniąją mokyklą, tam buvo galimybė mokytis aukštojoje mokykloje. Nė vienam, kad ir su lO litų kišenėje atvažiavusiam į aukštąją mokyklą mokytis, badauti nereikėjo.
Kad valstybė skyrė didelę reikšmę švietimui ir kultūrinio lygio kėlimui, matyti iš to, kad šiam reikalui išlaidos (1932 m.) sudarė 14,86% visų valstybės išlaidų; jos yra mažesnės tik už išlaidas susisiekimui (22,6%) ir gynybai (l8,O5%). Vadinasi, "Švietimo ministerija yra viena iš tų, kuriai daugiausia skiriama pinigų. Kai kurie priekaištavo Lietuvai dėl jos kultūrinių pastangų ir nebe ironijos nurodinėjo pavojų, kurį ateity sudarys švietimo
perteklius. Kaimo apleidimas ("dezertyravimas iš kaimo") ir laisvųjų profesijų gausumas atrodo, šių kritikų akims, esąs intensyvaus švietimo vystymo rezultatas. Iš savo pusės aš tik galiu pagirti Lietuvos vyriausybę už pastangas, apvainikuotas pasisekimo, kurias ji deda tautos švietimo reikalams. Pavojus yra tik tas, kad tie, kurie įgijo kokio nors mokslo, jau gėdijasi imtis žagrės (grįžti prie žemės darbo)" (2).
Ką rašo tarybinė spauda apie Lietuvos mokyklą l918-l940 m.? Lietuvos TSR istorijoje (III t. ,1965) J.Žiugžda rašo: "mokyklų padėtis buvo labai sunki /.../ Valdžia nesirūpino švietimo reikalais. Švietimo biudžetas sudarė l3% iš bendros biudžeto sumos"
(iš tikrųjų l939 m. buvo paskirta l5,9%. Tarybų valdžia 1970 m. skyrė l6,7%).
Toliau Žiugžda rašo: "Labai nedaug mokinių galėjo baigti pradžios mokyklą. /.../ Kai kuriose mokyklose baigiančių skaičius tesiekė 9%. Net Kaune pradžios mokyklų IV skyrių baigė tik 9,7% vaikų". Sunku suprasti, kaip galima taip begėdiškai meluoti. Iš tikrųjų pradžios mokyklas baigdavo ne 9%, bet 86,7%, o šeštuosius skyrius -94,4% (Mokytojų kalendorius l939-40 m.).
M. Gedvilas memuaruose "Lemiamas posūkis" 1975 m. rašo: "Vidurinis ir aukštasis mokslas buvo pasiturinčiųjų privilegija. iš pradžios mokslo buvo maža naudos./.../ Švietimo išdava - masinis neraštingumas ir mažaraštingumas".
1939-39 m. I-IV skyriuose (be Vilniaus krašto) mokėsi 271,3 tūkstančio vaikų, o 1970-71 m. -249,5 tūkat. (LTSR Ekonomika ir kultūra l97O m.). Gyventojų Lietuvoje 1938 m. buvo 2,5 milijono, o l97O m. -3,1 mil.
1975 m. besimokančių Lietuvoje buvo apie 750 tūkst.(J.Maniušis, Tarybų Lietuva, 1975 m.), o 1939 m. (be Vilniaus krsšto)-333,6 tūkst. (Mokytojų kalendorius 1939-40 m.). Koks besimokančių skaičius l975 m. būtų buvęs nepriklausomoje Lietuvoje, nežinome. Tik viena galime tvirtinti, kad joje nebūtų taip siaubingai nusmukdytas mokslo lygis, nebūtų mokytojai prievartaujami nerašyti dvejetų, ir nebūtų prigaminta tiek mokyklinio "broko", kaip dabar yra.
K N Y G O S
Nepriklausomybės metu iki 1522 m. per metus buvo išleidžiama l80O-l90 knygų. Knygų leidimas pagyvėjo po 1925 m. 1928 m. jau išleista 763 knygos. 1939 m. išleista apie l2OO knygų.
Per nepriklausomybės laikotarpį l9l9-1939 m. išleista apie 17000knygų,t.y. du kartus daugiau, negu per ilgą laikotarpį nuo l547 m., kai pasirodė pirmoji lietuviško knyga, iki l918 m. (6).
Svarbiausias knygų leidimo centras buvo Kaune : kiti centrai - Šiauliuose ir Marijampolėje. Knygų leidimo reikalams l919 m. Švietimo ministerija įsteigė knygų leidimo komisiją. Knygoms leisti buvo steigiamos leidyklos. Žymiausios jų buvo: "Sakalas" , vyravęs grožinės originalios literatūros leidime; Spaudos fondas, išleidęs daug grožinės originalios ir verstinės literatūros, šv. Kazimiero draugija (verstinė ir originali grožinė lit.); "Dirva", išleidusi daug vadovėlių, jaunimui knygų ir grožinės literatūros veikalų, Kultūros draugija Šiauliuose (mokslo populiarizacijos ir jaunimo lit.): "Žinija" (daug dėmesio skyrė verstinai lit.). Mokslo veikalus leido Kauno universitetas.
Apie l936-4O m, geresnių knygų tiražų vidurkis siekė 2OOO-3OOO egz. Dėl tiražų menkumo leidyklos ekonomiškai nebuvo tvirtos, autoriams honorarai buvo labai maži, todėl net populiariausi rašytojai iš savo kūrybos pragyventi negalėjo.
Iš nedidelių tiražų negalima daryti išvados anie mažą lietuviškos knygos skaitytojų skaičių. Knyga, vieno asmens nupirkta, eidavo iš rankų į rankas. Aptarnavo skaitytojus ir platus bibliotekų tinklas (apie jas minėta skyriuje "Švietimas").
PERIODIKA
l9l9 m. Lietuvoje buvo tiktai 3 laikraščiai. 1925 m. laikraščių buvo apie 9O, bet jų bendras tiražas tesiekė lOO.OOO egz. Nedideli buvo dienraščių tiražai. Savaitraščių ir žurnalų tiražai kai kada vos šimtais buvo skaičiuojami. Viena iš priežasčių
- aukštos kainos, blogas susisiekimas kaime. Šia taip pat reikia pažymėti, kad tiražas neatspindi skaitytojų skaičiaus: laikraštį prenumeruodavo vienas, o skaitydavo visas kaimas.
Vėliau antrame nepriklausomybės dešimtmetyje laikraščių bei žurnalu skaičius ir jų tiražai žymiai padidėjo.
Periodinę spaudų leido daugiausia atskiros partijos, ideologinės grupės, organizacijos bei žinybos. Gausiausia buvo katalikų spauda: dienraštis XX Amžius, savaitraščiai "Ūkininkas" , "Mūsų laikraštis"; moksleiviams "Ateitis", kaimo jaunimui "Pavasaris" , "Moteris" ir daug kitų. Tautininkų buvo dienraštis "Lietuvos Aidas", "Vairas", "Jaunoji Karta", "Mūsų Rytojus" ir kt.
Laisvamanių, liaudininkų ir socialdemokratų buvo leidžiamas dienraštis "Lietuvos Žinios", "Kultūra" , "Lietuvos Ūkininkas",
"Socialdemokratas" , ateistinė "Laisvoji mintis" ir kt.
Ėjo atskirų mokslo ir kultūros sričių spauda: "Mūsų Žinynas", "Teisė", "Technika", "Policija" ir kiti; sporto, satyros ir jumoro leidiniai (3).
Be to, buvo leidžiama įvairių krypčių periodinė spauda lenkų, rusų, žydų, vokiečių ir kitomis kalbomis.
Laikraščiai pasiekė didelių tiražų. "Mūsų Rytojus" dėl savo gero turinio ir pigumo buvo pasiskųs lOO.OOO tiražą (l930m.). "Ūkininko Patarėjas" iki l93O m. buvo pasiekęs 9O.OOO tiražą. Kelių dešimčių tūkstančių tiražus turėjo "Mūsų kraštas", "Mūsų Laikraštis", "Lietuvos ūkininkas".
1937 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 157 periodiniai leidiniai,
iš jų 19 dienraščių, 38 savaitraščiai ir l00 mėnesiniai bei kitokio periodo. Jų bendras tiražas siekė 830.000. Taigi vienas egz. teko 3 gyventojams.
Laikraščiai iš Eltos gaudavo naujausią informaciją apie pasaulinius įvykius, kuri dar buvo papildoma jų specialių korespondentų (dienraščiai turėjo nemaža užsienio korespondentų). Laikraščiai ir žurnalai, išskyrus valdžios leidžiamus, turėjo išsilaikyti iš savo skaitytojų. Tiems, kurie užpildė periodikos skiltis, niekas honorarų nemokėjo. Atlyginami buvo tik svarbesnieji darbuotojai (redaktoriai, skyrių vedėjai).
Yra sakoms, kad pirmąjį tautos kultūros etapą žymi Šventojo Rašto išleidimas savo kalba, o antrąjį -savosios enciklopedijos leidimas. Pilną šv.Rašto (6 tomai) vertimą užbaigė arkivyskupas J.Skvireckas 1937 m. Lietuviškoji enciklopedija pradėta leisti l93l m. Iki l94O m. išleista 5 t.(5-tas t. išleistas karo metu).
Užsimotas darbas liko nebaigtas. Enciklopedija užbaigta leisti
JAV. Viso išleista 36 t. (pradėta l953 m., baigta l969 m.). "Nepriklausomybė sukūrė sąlygas nuolatiniam kultūrinio lietu-
vių visuomenės lygio augimui. Švietimo plitimas valstiečių ir darbininkų masėse padarė tai, kad valstietis arba darbininkas labiau buvo ištroškęs knygos, negu net inteligentas. Rašytojams pasipildydavo nauji skaitytojų sluoksniai. Spauda ir radijas buvo galingos kultūros platinimo ir masių žinių alkio patenkinimo priemonės. Kultūra tapo masinė" (9).
DAILĖ
Geriausios dailininkų jėgos susikaupė Kaune. Jau anksčiau susiformavę dailininkai P.Kalpokas, Šklėrius, Šileika, Žmuidzinavičius, Vienožinskis, J.Mackevičius, Rimša, Zikaras ir kiti sukūrė daug išraiškingų portretų, biustų, peisažų.
Antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje į kultūrinį gyvenimą įsijungė nauja dailininkų karta - Kauno Meno mokyklos auklėtiniai. Kai kuris jų tobulinosi užsieny. Šiuo laikotarpiu dailėje vyravo tapyba. Daugiausia dėmesio tapytojai skyrė portretui bei peizažui, šiuose žanruose pasiekė žymių meninių laimėjimų (8).
Įkūrus teatrą, ėmė sparčiai vystytis teatro dailė. Skulptūra sparčiau vystėsi II-me nepriklausomybės dešimtmety ( Rimša,Zikaras). Zikaro žymiausias kūrinys yra knygnešio paminklas Kaune.
P.Rimša - dar caro laikais sukūręs kūrinių: "Lietuvos mokykla", "Artojas" ir kitų, - nepriklausomoje Lietuvoje sukūrė daug medalių . Ypač meniškai vykę Vilniaus įkūrimo 600 metų ir Vytauto Didžiojo mirties 500 m. jubiliejų medaliai. Žymus šio laikotarpio skulptorius A.Grybas (Daukanto paminklas Papilėje, "Žemaičio" Raseiniuose ir kiti kūriniai).
II-ma dešimtmety į kūrybinį gyvenimų įsijungė Meno mokyklą baigę grafikai (Bulaka, Jurkūnas, Katiliūtė, Kuzminskis ir kt.).
Be vietinių parodų dailininkai organizavo parodas užsieny.
A. Galdiko kūrinių paroda Paryžiuje l931.IV.8-22 d. sukėlė didelį susidomėjimą. Geriausi prancūzų meno ir kritikos atstovai pareiškė, kad A.Galdikas yra talentingas, originalus. Vieną Galdiko paveikslą įsigijo garsus Liuksemburgo muziejus Paryžiuje, antrą - Prancūzijos valstybė. Pakliūti į Liuksemburgo muziejų yra kiekvieno, net didelės tautos dailininko svajonė ("Židinys" , l93l, Nr. 5-6).
l940 m. gegužės mėn. įvyko Vilniuje apžvalginė dailės paroda. "Naujosios Romuvos" l94O m.Nr.22-23 duota jos įvertinimas vieno lenkų žurnalisto, aplankiusio šią parodą. Pagal jį, paroda buvusi labai turtinga. Joje matomos visos pavardės ir žanrai. Atstovaujami Z.Petravičius , Šileika, J.Mackevičius, A.Varnas, K.Šimonis ir kt. Tai senieji dailininkai. Iš "vidurinio amžiaus" grupės minėtini V.Kairiūkštis, A.Galdikas, A.Gudaitis, V.Vizgirda, o iš jaunųjų - Ad. Smetona ir dangelis kitų. Grafika esanti pati stipriausia šioje parodoje. Visi grafikai, tik su mažomis išimtimis, yra gabūs ir duoda vertingų darbų. V.Jurkūnas, V. Petravičius ir tragiškai mirusi Katiliūtė yra dideli talentai.
Tarp skulptorių skiriasi dvi kartos. Iš senųjų P.Rimša ir I. Zikaras. Iš jaunųjų -Pundžius, subrendęs talentas, Mikėnas, Tarabildienė ir kiti. "Lietuvos dailė gali garbingai konkuruoti su kitų Europos kraštų menu", užbaigia savo straipsnį autorius.
TEATRAS
1919 m. balandžio mėn. Kaune pradėjo veikti Tautos teatras, o vėliau tais pačiais metais "Vilkolakio" teatras. 192O m. gruodžio mėn. Lietuvių meno kūrėjų draugija įsteigė dramos ir operos teatrus -vaidyklas (Tautos teatras ir "Vilkolakis" likvidavosi).
Operos teatrą organizavo Kipras Petrauskas, anksčiau buvęs Petrapilio garsaus Marijos teatro solistas. Pirmasis operos spektaklis įvyko l92O.XII.3l (Naujųjų metų išvakarėse), pastatyta "Traviata". "Dabartiniam mūsų jaunimai, anų laikų nemačiusiam, vargiai įmanoma suprasti ar įsivaizduoti tasai vyresniosios kartos entuziazmas, su kuriuo buvo pasitikta pirmoji lietuviška opera. Bet tuomet dainavo Kipras. Ir negailėjo jis savo jaunatvės stiprybėje subrendusio balso. Pats prieš porą metų buvęs Petrapilio teatro pažiba, užplėšė dabar Traviatos Alfredą lietuviškai! Kiekvienas Europos didmiesčių teatras tokiu Alfredu būtų galėjęs pasididžiuoti"(B.Sruoga)(4).
Lietuvos opera tapo tikra meno šventove, visos tautos gerbiama, "Operos teatro darbus teigiamai vertino ne tik lietuvių muzikinė kritika, bet ir atsilankę kitų kraštų operos meno žinovai. Savo darbais per palyginti trumpą laiką lietuvių operos teatras įsirikiavo į pirmaeilių Europos teatrų gretas. Jo pastatymai muzikiniu ir teatriniu požiūriu būdavo puikūs, stilingi, vokališkai ir vaidybiškai gerai atliekami" (St .Santvaras) (6).
1922 m. dramos ir operos vaidyklos buvo suvalstybintos ir vėliau l925 m. sujungtos į vieną valstybinį teatrą. Nuo l925 m. ša-lia operos išaugo baletas.
l931 m. įkurtas dramos teatras Šiauliuose vėliau perkeltas į Klaipėdą.
MUZIKA
Pirmaisiais nepriklausomybės metais reiškėsi muzikai: J.Tallat-Kelpša sukūrė "Pasaką" ir "Liaudies dainas" fortepijonui. Didelį pasisekimą turėjo jo "Kur lygūs laukai", solo dainos "Mano sieloj šiandien šventė", komiškoji "Aš kepures turiu dvi" ir kiti kūriniai.
J.Žilevičius sukomponavo choro dainų ("Į kovą, į kovą, lietuviai", "Anoj pusėj ežero" ir kt.).
A. Vanagaitis sukūrė kupletisto pobūdžio dainelių ("Dul dul dūdelė", "Stasys" ir kt. 3, chorui sukūrė "Ei pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim".
Lietuvos muzikai lemiamos reikšmės turėjo Kaune įsikūrusi opera. Ją įkūrus, Lietuvos muzikinis gyvenimas ėmė "operizuotis"; koncertai vis mažiau buvo lankomi, neturėjo pasisekimo. Visas visuomenės dėmesys ir kone visos muzikai skiriamos lėšos ėjo teatrui, o jame vyravo opera. Muzikos gyvenimas per 1O-l2 pirmųjų nepriklausomybės metų praėjo su operos ženklu (4, p. 242).
Po I pasaulinio karo daugelis mūsų muzikų baigė mokslas Vakaruose, jie įnešė naujų idėjų į mūsų muzikos gyvenimą. Iš jų:
J.Gruodis sukūrė simfoninių kūrinių ("Rudenėlis", "Gyvenimo šokis" ir kt. jį parašė baletą "Jūratė ir Kastytis", harmonizavo liaudies dainų ir kt.
St.Šimkus sukūrė baladę "Nugrimzdęs dvaras", kūrinį fortepijonui "Lietuvos siluetai" liaudies dainų temomis: liaudies dainų harmonizacijų bei solo ir choro dainų.
K. V. Banaičio kūriniai: variacijos "Sutemos giesmės ir vizijos" ir "Preliudijos-kanonai" fortepijonui; daug solo dainų. Talentingas liaudies dainų harmonizuotojas ("Už jūrų marių", "Paskutinis vakarėlis" ir kt.).
V.Jakubėno pažymėtinos solo dainos "Gėlės iš šieno" (K .Binkio žodžiai), "Ežerėlis" ir kiti kūriniai.
Be šių keturių (Gruodžio, Šimkaus, Banaičio ir Jakubėno),turėjusių persvarą nepriklausomos Lietuvos muzikos gyvenime (4,p.248), reiškėsi muzikoje:
V.Bacevičius, parašęs simfoniją "Elektrinė posmo", baletą "Šokių sūkury" , operą "Vaidilutė" (nebuvo pastatyta) ir kt.
J.Karnavičiaus svarbiausi du kūriniai - operos "Gražina" ir "Radvila Perkūnas", abi pastatytos Valstybės Teatre.
A.Račiūnas parašė operą "Trys talismanai" (vaidinta V. Teatre), solo ir choro dainų.
Reiškėsi ir kiti kompozitoriai (J.Karosas, J.Kačinskaa, J.Švedas, J.Strolia, N.Martinonis).
Pradėjus antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, "atsigauna" ir turi pasisekimo koncertai, chorai. Simfoniniai koncertai pasidaro nuolatiniu reiškiniu. Kauno konservatoriją baigė keliasdešimt jaunų gabių muzikų.
Veikė chorai: jaunalietuvių, universiteto, studentų ateitininkų ir kiti. Jie gastroliuodavo ir užsieny.
Ir provincijos miestai rodė gyvumą. Čia choro kultūros kėlėjai dažniausiai buvo gimnazijų mokytojai.
LITERATŪRA
Nepriklausomoje Lietuvoje tęsė savo kūrybą mūsų literatūros klasikai: Maironis, Vaižgantas, V.Krėvė, Šatrijos Ragana, A .Vienuolis. Subrendo talentingi rašytojai: Putinas, B. Sruoga, K.Binkis; išaugo nauji talentai poezijoje: J.Aistis (Aleksandravičius), B.Brazdžionis, T.Radauskas, beletristikoje A. Vaičiulaitis, V. Ramonas, Jonas Marcinkevičius, P. Cvirka ir kt.
Susiformavo nauja litera tūrinė srovė - simbolizmas (Putinas, Sruoga); atsirado futūrizmas (Binkis, Tysliava), kaip savotiška priešprieša simbolizmui ir ankstesnėms literatūros tradicijoms.
Bet futūrizmas greitai išseko, liko pastovas simbolizmas, antrame nepriklausomo gyvenimo dešimtmety žinomas neosimbolismo vardu (Brazdžionis, Radauskas).
Kodėl išseko futūrizmas,o simbolizmas nauja forma išliko? Tai dėl to, kad simbolizmas(nauja forma), būdamas romantizmo giminaitis, yra artimas lietuvio psichologijai./.../ Jo bent kiek yra ir mūsų liaudies dainose (A.Vaičiulaitis,"Židinys" l939,Nr.5-6).
Ir Salomėją Nėrį išugdė nepriklausoma Lietuva. Joje gyvendama ji parašė gražiausius, meniškiausius savo kūrinius. Kurdama laisvės sąlygomis ji galėjo mėtytis iš ateitininkų į Trečiąjį frontą, po to 1939 m. buvo apdovanota valstybine premija už poezijos rinkinį "Diemedžiu žydėsiu".
Išaugo vaikų literatūra, Senos kartos rašytojas P.Mašiotas, vaikų literatūros klasikas, davė net keliolika knygučių vaikams. Vaikų literatūroje reiškėsi K.Binkis, V.Nemunėlis (B. Brazdžionis), o šios literatūros klasiku iš jaunųjų gretų tapo V.Tamulaitis. Nors V.Tamulaitis dėl jo krikščioniškos pasaulėžiūros dabar yra nutylimas, tačiau jo kūrinių meninio 1ygio, ypač gyvosios gamtos vaizdavime ("Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai", "Kiškelio užrašai" ir kt.), nei vienas dabartinių Tarybų Lietuvos rašytojų beletristų nėra pasiekęs.
2O metų neilgas laikotarpis "nei valstybės, nei tautos, nei meno gyvenime. Tačiau jokiame kitame periode per tokį trumpą laiką nesusikrovė lietuvių literatūroje tiek pagrindinių kūrinių, kaip per tuos 2O metų. Kad neskambėtų šis įvertinimas kaip subjektyvus, paimkime rezultatus grynai daiktiškai. Tada pasirodė Vaižganto "Pragiedruliai" bei "Dėdės ir Dėdienės", Maironio "Jūratė ir Kastytis", "Čičinskas", taip pat "Lietuva brangi" ir "Vasaros naktys", Š.Raganos "Sename dvare", V .Krėvės "Skirgaila", "Žentas", "Raganius" ir "Šiaudinės Pastogės" naujos apysakos, Vydūno "Pasaulio Gaisras" ir kiti kūriniai, A .Vienuolio beletristika, Putino "Tarp dviejų aušrų" ir "Altorių šešėly", B.Sruogos "Milžino paunksmė", P. Vaičiūno dramos, K.Binkio, F.Kiršos ir Tyslisvos poezija, I. Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas, J. Aisčio, B. Brazdžionio, : A.Miškinio, J.Grušo, P.Cvirkos ir kitų kūryba" (6,t.XV).
MOKSLAS
Mokslas nepriklausomoje Lietuvoje kaupėsi daugiausia universitete. Čia buvo dirbamas ne tik mokomasis, bet ir mokslinis-kūrybinis darbas.
Išliekamos vertės darbais praturtino lietuvių kalbos mokslą J.Jablonskis, K. Būga ir jaunesnieji P.Skardžius ir A.Salys. K. Būgos darbai susilaukė ir užsienio mokslininkų dėmesio. L.Karsavinas parašė 5 tomus "Europos kultūros istorijos" ir kitus darbus. Istorinių darbų parašė A .Šapoka, J. Totoraitis. Z. Ivinskis; A .Janulaitis buvo įžymiausias Lietuvos valstybės ir teisės tyrinėtojas. Jo veikalai: "Užnemunė po Prūsais", "Napoleono teisynas" ir kt. M.Römeris , vienas produktingiausių mokslininkų, ilgametis universiteto rektorius, yra autorius veikalų: "Valstybė" (2 tomai). "Administracinis teismas" ir kt. Moksliniais darbais iš ekonomikos pasireiškė V. Jurgutis ("Pinigai ir bankai" ir kt.), A.Rimka (veikalai iš statistikos).
St.Kolupailos darbai hidrologijoje ir V.Kuzmos medicinoje buvo reikšmingi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Reiškėsi ir kiti mokslininkai. Aprašyti visa, kas per 2O-me-tį nuveikta Lietuvoje mokslo srity, ne1eidžia šio darbo rėmai.
Neprikiausomoje Lietuvoje buvo kuriama ir sava filosofija. Jos žymiausias atstovas buvo St.Šalksuskis, paskutinis nepriklausomos Lietuvos universiteto rektorius ( 1939-40m. ), parašęs veikalus "Lietuvių tauta ir jos ugdymas" , "Visuomeninis auklėjimas" ir kt. Šalkauskis sukūrė lietuviškąją filosofijos terminiją. Filosofinių veikalų parašė kun. Pr.Kuraitis, Vydūnas ir kiti. Nepriklausoma lietuve išugdė tokias asmenybes, kaip A.Maceina ir J. Girnius (dabar emigracijoje), jų kūrybinė potencija ir minties gilumas lygiuojasi su pasauline filosofija. A.Maceina (gimęs 19O8 m.) jau neprikl. Lietuvoje parašęs stambių veikalų ("Socialinis teisingumas" , "Tautinis auklėjimas" ir kt.) savo kūrybą ir dabar tebetęsia. Emigracijoje kūrybą tęsė ir J.Girnius (gimęs l9l5 m.), jau prieš Ii pasaulinį karą pradėjęs reikštis atskirais straipsniais.
Pasiekta žymių laimėjimų sporte. Lietuva du kartus (l937 ir l933 m.) buvo Europos krepšinio čempionais. Lietuvos vardą labai išgarsino amerikietis lietuvis Juozas Žukauskas (Jaok Sharkey), gimęs l9O2 m. Bokso čempionas l926-l936 m., l932-33 m. pasaulio sunkaus svorio čempionas. Jo vieši pasirodymai lietuvių buvo garsinami po visą pasaulį ir kėlė entuziastiškas nuotaikas Lietuvoje ir užsienio lietuviuose. Su savo motina Žukauskas kalba tik lietuviškai (žinia iš l966 m.).
Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą l933 m. ir jų tragiškas žuvimas pasiekus dalinį tikslą (Atlantą perskrido), išgarsino Lietuvos vardą pasaulyje. Tai įvyko praėjus vos keliems metams po legendarinio C.Lindbergo skrydžio (l927 m.), kuris pirmasis nugalėjo Atlantą. "Tų dviejų didvyrių atminimas yra gyvas ir apsuptas pagarbos ne tiktai tarp lietuvių" (9). Jų tragiška mirtis dar labiau pabrėžė jų žygio didingumą.
"Lietuvos ūkio ir kultūros augimas l92O-l94O m. parodė tokią dinamiką, kokios tais metais nesugebėjo išvystyti nei vienas kraštas Europoje, galbūt ir visame pasaulyje" (prof.J.Krikščiūnas,ž.ū. ministras 1926 ir 1939 m.) (3). Kad tai neperdėtas vertinimas, parodo ir l938 m. išleista Paryžiuje prancūzo V.Lavoix knyga "Quand la loumisro nous vient du nord"(Kai šviesa mums ateina iš šiaurės). Toji šiaurės šviesa tai buvo l92O-4O metų Lietuva. Tą šviesą l94O m. užgesino Tarybų Sąjunga.
V I D A U S POLITIKA
Iš įvykių Lietuvos valstybės gyvenimo po l92O m., kai baigėsi visi karai ir Steigiamasis seimas priėmė Lietuvos valstybės konstituciją, išleido žemės reformos įstatymą, įvedė savą valiutą-litą, pažymėtinas Klaipėdos krašto atgavimas1923 m. Taikos konferencija Paryžiuje l9l9 m. atskyrė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir pavedė laikiniam Sąjungininkų valdymui. Prancūzijos vyriausybė buvo įgaliota laikinai administruoti šį kraštą. Prancūzų komisaras Patisnė sudarė direktoriją iš vienų vokietininkų, kurie stengėsi iš Klaipėdos krašto padaryti laisvą valstybę (Freištatą).
Tai patiko ir ponui Patisnė, nes jis tikėjosi ir toliau išlaikyti gerą vietą. Kai Klaipėdos krašto vokiečiai varė via didesnę propagandą už "laisvą valstybę" , vietiniai lietuviai, padedami savanorių būrio iš Lietuvos, sukilo su ginklu rankose prieš vietinę Klaipėdos krašto vyriausybę ir l923.I.l5 užėmė tą kraštą. Santarvininkai, pastatyti prieš įvykusį faktų, nusileido ir nutarė Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos, suteikiant jam autonomiją.
Klaipėdos kraštas su Klaipėdos uostu suvaidino lemiamą vaidmenį Lietuvos ekonominiame gyvenine. Per Klaipėdos uostą ėjo apie 80% viso Lietuvos eksporto ir apie 70% importo. Lietuva įtaisė modernų uostą, į kurį paskutiniais nepriklausomybės metais kasmet atplaukdavo per lOOO laivų. Klaipėdos kraštas, nors sudarė tik 3%
Lietuvos teritorijos, o jo gyventojai tik 6% visų Lietuvos gyventojų, davė apie 30% visos pramonės gamybos.
Nuo l92O iki l926 m. per seimų rinkimus daugumą atstovų laimėdavo krikščionių demokratų blokas (krikščionys demokratai, ūkininkų sąjunga ir darbo federacija). Krikščionių blokas valdė pradžioje sudaręs koaliciją su liaudininkais. 1922 m. liaudininkai, nesutardami su krikščionimis tikybos ir mokyklų reikalais, nuo koalicijos atsimetė. 1923-24 m. vyriausybei vadovavo nepartinis E.Galvanauskas. Vėliau iki 1926 m. vyriausybėms vadovavo krikščionys demokratai (A.Tumėnas. V. Petrulis ir L.Bistras).
1926 m. PERVERSMAS
l926 m. krikščionių demokratų blokas pralaimėjo rinkimus (iš 85 atstovų gavo tik 3O). Naująją vyriausybę sudarė liaudininkai (gavę 22 vietas), pasitelkę socialdemokratus (l5 atstovų) ir tau-tines mažumas. Vyriausybei vadovavo M.Šleževičius. Valstybės prezidentu išrinktas K.Grinius (liaudininkas).
Naujoji vyriausybė panaikino karo stovį. Išleidus platų amnestijos įstatymą, buvo paleisti iš kalėjimų komunistai. Komunistų kontroliuojamų profsąjungų veikimas ypatingai pagyvėjo. Profsąjungų susirinkimuose komunistai atvirai iškeldavo raudonas vėliavas ir Lenino paveikslą, ruošė gatvėse demonstracijas, grasindami smurtu praeiviams, neišreiškiantiems jų atžvilgiu solidarumo.
Vyriausybė, neturėdama seime absoliutinės daugumos (22+l5=37 atstovai iš 85), rėmėsi tautinėmis mažumomis (4 lenkai, 3 žydai, l vokietis ir 5 Klaipėdos krašto vokietininkai) ir darė jiems daug nuolaidų. Švietimo ministerija įsteigė daugiau kaip 6O naujų lenkiškų mokyklų (ligi šiol veikė 26 mokyklos). Rusų, lenkų ir žydų mokyklose lietuvių kalbos dėstymas buvo padarytas neprivalomas, nors algą mokytojams mokėjo valdžia.
Komunistinė propaganda ir partiniai ginčai seimo drumstė krašto rimtį. Prasidėjo streikai, demonstracijos ir jų metu susidūrimai su policija. Dešinieji studentai (ateitininkai, tautininkai ir kiti) lapkričio 23 d. surengė demonstraciją, kurią policija nesėkmingai sklaidė, buvo sumušta daug studentų.
Centrinis darbininkų komitetas pareikalavo lėšų pagerinimui darbininkų padėties. Lėšų valstybė neturėjo, todėl tam reikalui panaikino dvi raitininkų kuopas. Valdžia apsistatė savais žmonėmis. Aukštos vietos palaipsniui ir beveik visos buvo pavestos naujai valdžiai patikimiems žmonėms. Vienas skandalingiausių pakeitimų buvęs atleidimas iš vyriausio kariuomenės vado pareigų generolo Ladygos, daug nusipelniusio nepriklausomą Lietuvą kuriant, ir jo vieton paskyrimas jauno pulkininko K.Škirpos.
Šie visi įvykiai kėlė nerimą patriotiškai nusiteikusioje visuomenėje.
l926.XII.l7 įvyko perversmas. Jį paruošė ir įvykdė 3 aukštieji kariškiai: gen.Ladyga, pulk. Skorupskis ir majoras Plechavičius, padedami daugelio karininkų ir studentų. Perversmas įvyko be kraujo lašo. Atsistatydino ministrų kabinetas ir prezidentas K.Grinius. Naujuoju prezidentu tapo A. Smetona. o ministru pirmininku A. Voldemaras. Įvestas karo stovis, uždarytos profsąjungos (dėl komunistų įtakos). Ėmė veikti karo lauko teismai. Jie nubaudė eilę komunistų ilgalaikėmis bausmėmis ir keturis mirtimi (Greifenbergerį , Požėlą, Černų ir Giedrį).
Kaip vertinti l926 m. perversmą? Vieni jį smerkia (socialdemokratai, liaudininkai). Tautininkai giria perversmą. Katalikai irgi pritaria perversmui, tačiau ne visi. Sakysime tokie įtakingi katalikų veikėjai, kaip profesoriai St.Šalkauskis ir K. Pakštas pervarsmą smerkė (J.Eretas. St.Šalkauskis. išleista JAV l96O; J.Eretas, Kazys Pakštas, išl. Romoje l97O).
Dėl perversmo kalta pirmiausia tuometinė vyriausybė, leidusi valstybėje įsigalėti chaosui. Nepateisinamas ir lenkiškų mokyklų per didelio skaičiaus pristeigiama. Žinoma, būtų geriausia, jei būtų apsieita be perversmo. Tik N.Šleževičiui, šiaip energingam vyrui, reikėjo įvesti tvarką valstybėje ir tarp kitko neleisti, kad visoki komunistėliai gatvėje užkabinėtų praeivius ir net drįstų senam generolui (Bulotai), kovų už Lietuvos laisvę dalyviui, numauti nuo galvos kepurę.
Su perversmu pasiskubinta. Komunistinio pavojaus nebuvo. Komunistai perversmo nebūtų suruošę ir valdžios nebūtų paėmę. Kompartija l926 m. Lietuvoje turėjo truputį daugiau kaip 5OO narių (9,p.259),iš kurių daugiau nei pusė svetimtaučiai, daugiausia žydai. "Bolševizmo pavojus 5928 m. yra perdedamas. Tai tebuvo politinė priemonė perversmui vykdyti" (katalikų veikėjas Jonas Vailokaitis). "Iš turimų šaltinių aiškėja, kad komunistai tada Lietuvoje perversmui nesiruošė" (prof. Ivinskis, istorikas ir katalikų veikėjas).
Bloga perversme buvo tai, kad sugriauta demokratinė santvarka. Daugiausia blogo padaryta ne pačiu perversmu, bet tuo, kas atsitiko po perversmo. Nereikėjo žudyti 4 komunistų, užteko pasodinti į kalėjimą arba geriausia išsiųsti į Tarybų Sąjungą. Galbūt ten pats Stalinas juos būtų "sutvarkęs", kaip "sutvarkė" (sušaudė) M.Aleksą-Angarietį, rašytoją Paulikevičių, Požėlos žmoną ir daugelį kitų lietuvių komunistų. Tuometinė Lietuvos vyriausybė persistengė, pasitarnavo komunizmo reikalui, nes sušaudytieji tapo komunistų politiniais kankiniais.
Bloga buvo tai, kad po perversmo valdžią pasisavino politinė grupė -tautininkai, paskutiniame seime turėję vos 3 atstovus.
"Laikas jau yra pilnai pribrendęs apie gruodžio l7 d. perversmą ir A.Smetonos autoritetinį režimą rašyti istorinės perspektyvos ir visos tautos interesų, o ne asmeniškų simpatijų šviesoje. Todėl neistoriška tautininkų režimą teisinti A.Smetonos kalbų ištraukomis (...) Jei galima būtų kaip momento reikalavimą teisinti patį perversmą, tai jokiu būdu negalima teisinti pasinešimą į diktatūrinį valdymą mažos politinės grupės" "Aidai" l965, Nr.9).
Su valdžiomis dažnai taip būna, kad į viršūnes įkopia ne patys geriausieji. Bet A .Smetonos autoritetinis valdymas nebuvo didelė blogybė. Jo diktatūros ("fašizmo") nepalyginsi su ruduoju (Hitlerio) arba raudonuoju "fašizmu", kurie nusinešė milijonus gyvybių. A.Smetonos diktatūra buvo nuosaiki. Politinės laisvės buvo suvaržytos, bet kultūriniam, ekonominiam veikimui, švietimo darbui buvo pilna laisvė. Tikėjimo, sąžinės, spaudos, draugijų, susirinkimų laisvės buvo paliktos. Šioje srityje buvo tik nedidelių suvaržymų, kaip moksleivių ideologinių organizacijų uždarymas, spaudos cenzūra.
Tautos reikalai tautininkų vyriausybei rūpėjo, tautos reikalus ji statė pirmoje vietoje. Nesutarimų tarp tautininkų ir kitų politinių srovių buvo tik tuo klausimu, kokia politinė santvarka kraštui labiau tinka -autoritetinis valdymas, ar demokratija. Tautininkai manė, jog tautai yra sveikiau autoritetinis režimas, kai ją valdo viena partija; kitos politinės srovės (krikščionys demokratai, liaudininkai ir kiti) manė, kad geriausia tautos valdymui yra demokratija.
Neneigė tautininkai ir religijos, kurioje yra tautos moralės, jos dorovinės sveikatos šaknys. Katalikus tautininkai persekiojo dėl to, kad jie (tautininkai), kaip negausi politinė grupė, jautėsi valdžioje nesaugi, ir katalikus laikė savo stipriausiais konkurentais į valdžią.
Tegu ir pasiskubinta Lietuvoje su perversmu, bet parlamentinė demokratija Lietuvoje vargu būtų išsilaikiusi iki galo (l94O m.). Mat, tuo laiku pūtė tokie vėjai, kad beveik visose naujose ir dalinai senose Europos valstybėse buvo prieita prie autoritetinio valdymo. Po Italijos (l922m. ), Lenkijos (l926 m. gegužės mėn. ) Lietuva buvo trečioji valstybė, panaikinusi parlamentinį valdymą.
Po Lietuvos sekė kitos valstybės, panaikinusios denokratinį valdymą: Portugalija (l928m.), Vokietija (l933m.), Latvija (l934m.), pagaliau Graikija, Estija ir kitos.
Po perversmo tautininkų vyriausybę pradžioje parėmė krikščionys demokratai: į vyriausybę įėjo jų du ministrai: L. Bistras ir P .Karvelis. Kai seimas pareiškė vyriausybei nepasitikėjimą, A.Smetona paleido seimą (l927.IV.l2), tuo pažeisdamas konstituciją. Tuomet krikščionių demokratų ministrai pasitraukė, ir valdžioje liko tik tautininkai. l928.V.l5 paskelbta nauja konstitucija, kuri į visos valdžios viršūnę iškėlė prezidentą, renkamą 7 metams. įsigalėjo autoritetinis režimas.
l929.IX.l9 Voldemaras buvo atleistas iš ministro pirmininko pareigų, jo vieton paskirtas J.Tubelis. Režimas sušvsenėjo, paskelbta amnestija kai kuriems politiniams kaliniams.
Plačioji visuomenė, A.Smetonos valdymo metu nustumta nuo politinio darbo, nukreipė savo kūrybingumą į kultūros bei ūkio sritį. Jos iniciatyvos ir darbo dėka Lietuva per 2O metų pasiekė labai didelių 1aimėjimų, kurie buvo ne vien valdžios nuopelnas (3). Tautos gerovė visų pastangomis kuriama. Žinoma, be valdžios paramos (finansinės ir kitokios) daug kas negalima būtų buvę nuveikti. Pasiekta didelių laimėjimų, nes visa tauta buvo apimta kūrybinio entuziazmo. Labai daug nusipelnė, keliant Lietuvos ekonomiką ir kultūrą, agronomai, mokytojai ir kitų profesijų žmonės.
193O m. LIETUVOJE
Kijevas, Rusai, Latviai ir Prūsai,
Gudai ir pikti Totoriai
Lietuvą pažinę, vainiką pynė,
Lietuvą puošė padoriai.
(A. Baranauskas)
Buvo laikai, kai Lietuvos valstybė tęsėsi nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų, kai ji buvo didžiausia Rytų Europos galybė. Aukščiausio savo galybės laipsnio Lietuva pasiekė valdant Vytautui Didžiajam (1392-143O). 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties jubiliejus švęstas nepriklausomoje Lietuvoje, ne svetimoje, bet savoje valstybėje. Didingos praeities prisiminimas kėlė entuziazmą ir žadino kūrybines nuotaikas.
Sukaktis atžymėta minėjimais ir iškilmėmis. l930.VII.l5 iš Kauno išnešamas kelionei po kraštą Vytauto Didžiojo paveikslas, kuris grįžo į Kauną rugsėjo 8 d. (Tautos šventės dieną). Vilniuje buvo padirbto Vytauto Didžiojo skulptūra-paminklas. Kadangi Lenkų valdžia nedavė jai vietos mieste, lietuviai pastatė ją šv.Mikalojaus bažnyčioje: pašventinta spalio 27 d. (Vytauto mirties dieną).
Švenčiant Didįjį jubiliejų tikrai buvo galima kuo pasidžiaugti. Daugely materialinio ir dvasinio gyvenimo sričių 1930-tieji buvo aukščiausio pakilimo nepriklausomoje Lietuvoje metai. Literatūra 1930 m. pasiekė aukščiausią žydėjimo laipsnį. Tais metais dar buvo pačiame kūrybiniame pajėgume senieji mūsų literatūros klasikai: V.Krėvė, A.Vienuoiis, Vydūnas. Subrendo nauji talentai: Putinas, B.Sruoga ir kiti. Pasiekta naujų laimėjimų dailėje, moksle, filosofijoje.
Lietuvos ūkis 193O m. klestėjo. Kai kuriose ekonomikos šakose tais metais pasiekta didžiausio pakilimo. Lietuvos valstybės pajamos 1930 m. pasiekė rekordinės sumos -347,7 mil. litų. Lito padengimas auksu siekė maksimumo -119,8% (vėliau dėl pasaulinės krizės padengimas auksu sumažėjo). Užsienio prekyboje 1930 m. Lietuvos eksporto vertės atžvilgiu buvo rekordiniai (333,7 mil. litų). sparčiai augo Lietuvos pramonė, kilo žemės ūkis, didėjo jo produkcija (javų ir gyvulių auginimas).
Apie 1930 m. gimė nauja generacija (karta), kuri jau nesubrendo nepriklausomoje Lietuvoje, kuriai liko tik vaikystės prisiminimai iš tų laikų. Ši generacija tuo laiminga, kad jos gimimo ir vaikystės metai prasėjo sveikoje, natūralioje aplinkoje. Ši generacija davė daug gabių žmonių. Tik prisiminkime pavardes asmenų, Tarybų Lietuvoje pasižymėjusių literatūroje (J.Marcinkevičius), kalbotyroje (J.Kazlauskss, žuvęs 1970 m. neaiškiomis aplinkybėmis), matematikoje (V.Statulevičius) ir kituose moksluose. Jie gimę tame laikotarpyje. Kai kurie jų išgarsino Lietuvos vardą. Tačiau deja, daugelis jų, kurie išgarsino ir kurie ne taip garsūs, pasitenkino turimo padėtimi ir "ramiu" gyvenimu, taikstydamiesi prie okupanto; tautos nelaimės jiems galvos neskaudina.
Bet ši generacija davė ir kovotojų už lietuvių tautos teises ir laisvę. Už tai kai kuris buvo suimti ir nubausti žiauriomis bausmėmis: V.Petkus, A.Terleckas. l98O.XII.23 Vilniuje buvo nuteisti: Vilniaus universiteto docentas V.Skuodis (g.1929m.),lietuvių kalbos mokytojas P.Pečeliūnas (g.1928m.) ir poetas-žurnalistas G. Iešmantas (g.l928m.) -pirmas 7 metais, antras 5 m., trečias -3 m. sunkaus režimo kalėjimu ir priedo visi trys - 5 metus tremties. Teisme V.Skuodis pareiškė: "Tėvynės meilė mus visus tris čia atvedė... Dėl tėvynės negaila ir gyvybę paaukoti (Skuodžio ir Pečeliūno sveikatos būklė yra kritiškoje padėtyje)... Man daro priekaištą, kaip aš drįstu kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą. Į tai aš ir dabar pareiškiu: Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė..."
XXX
l930 m. šventinę nuotaiką kiek sudrumstė tautininkų vyriausybės potvarkis, kuriuo buvo uždraustos ideologinės ("srovinės") moksleivių organizacijos. Prasidėjo kova tarp vyriausybės- tautininkų ir katalikų (potvarkis daugiausia palietė ateitininkus, nes jie buvo stipriausia "srovinė" organizacija), į šią ideologinę kovą buvo įtraukta aukštoji Katalikų Bažnyčios hierarchija ir net Vatikanas. Kova ėjo dėl to, kuri ideologinė srovė laimės jaunųjų kartą. Kunigai susirūpino dėl savo įtakos besimokančio jaunimo auklėjimui. Kova vyko ir dėl valdžios, nes gero yra turėti savo rankose valdžią, tuomet lengviau ir savo ideologiją plėsti. Tautininkai 1926 m. seime teturėjo tris atstovus, dabar vieni paėmę valdžią turėjo susirūpinti savo ateitimi. Reikėjo atramos masėse, reikėjo prisiauginti savo ideologijos žmonių. 1927 m. buvo įsteigta kaimo jaunimui organizacija Jaunoji Lietuva. Kadangi mokyklose įsteigta Jaunoji Lietuva nesugebėjo konkuruoti su ateitininkais, tai ryžtasi pastaruosius likviduoti, o visuomenės akims apdumti uždarytos ir kitos "srovinės" organizacijos, ją tarpe ir savieji jaunalietuviai. Palikta mokyklose tik viena organizacija - skautai, atseit, nesrovinė , bet ji suvalstybinta: skautų vadovybę, jos visus organizacinius postus perėmė tautininkai arba jų patikėtiniai. Nuo skautų šefo pareigų atleistas buvęs prezidentas krikščionis demokratas A.Stulginskis, jo pareigas perėmė A. Smetona. Nušalintas nuo pareigų vyriausias skautininkas Kuprionis -ateitininkas.
Taip apsitvarkiusi tautininkų valdžia iš karto įsistiprino mokykloje. Bet negi katalikai, iki šiol laikę tvirtas pozicijas mokykloje, galėjo jas užleisti tautininkams. Katalikai pasipriešino. Iš karto viešai spaudoje buvo pareikšta ("Rytas" l930.IX.2), kad ateitininkai eis į katakombas, atseit, pogrindį. Taip ir buvo. "Valdančiųjų niveliuojančios pastangos užsikirto į tokias pat kitų grupių pastangas nepasiduoti .(...) Ateitininkai pasirodė čia stipriausia ir gajausia organizacija. Kai kitos grupės kuone be pasipriešinimo išėjo iš gyvenimo. (...) Norįs abejoti, kad tą kovą valdantiems diktuotų tautinė valstybinė išmintis. Reikia juk didelio visuomenes psichikos nepažinimo, jog galėtum manyti, kad organizacija, šventus 20 metų sukaktį, gimusi svetimųjų priespaudos laikais (ateitininkų organizacija buvo įsteigta 1910 m.), turinti gilią atramą visuomenėje,- kad tokia organizacija taip lengvai atsižadėtų savo egzintencijos"("Židinys" 193l,Nr.l). Patieksiu dar vieną citatą, kuri tarp kitko parodo, kokia laisve tuomet naudojosi spauda. "Čia visa bėda ne srovinėse kuopelėse, bet tame spaudime iš viršaus proteguoti vieną kurią kuopelę. (...) Valdančioji partija paprastai nori iš moksleivių susilaukti sau prieaugliaus .(...) Kaip vidaus politikoje norima visas partijas išgriauti ir jų vietoje stiprius tautininkų rūmus pastatyti, taip mokykloje ant visų kuopelių "kapo" pražydo valdžios skautų lelija. Skautų organizacija įsigijo ypatingų malonių iš mūsų vyriausybės. Bet kiekviena vyriausybė pažemina ir ideališkiausią organizaciją, kai tik ją paima į ypatingą savo globą, užkrečia ją karjerizmu, moraliniu ir intelektualiniu snauduliu" ("Židinys , l93l, Nr.8-9).
Iš tos kovos vyriausybė neišėjo laimėtoju, o ateitininkai -pralaimėtojais, jie veikė pogrindy. Neįveikusi ateitininkų vyriausybė ryžosi kitiems žygiams prieš katalikus: uždarė daug privatinių katalikų gimnazijų, neleido įsteigti Katalikų universiteto, susiaurino teologijos-filosofijos fakultetą, kuris ruošė mokytojus gimnazijoms, o l937 m. visai atėmė teisę ruošti mokytojus.
Visos šios priemonės padarė savo. "Uždarius moksleivių ideologines organizacijas gimnazijose, kaip kas mano, komunizmas ypatingai gerai įsitvirtinęs. Privatinių katalikiškų mokyklų suvalstybinimas turėjęs susilpninti mokinių atsparumą komunizmo įtakai. Tautiškumo ir tautininkiškumo sutapatybinimas taip pat nemaža pakenkęs. Religingumas pas mus iš vienos pusės didėja: bažnyčios gausiau lankomos, religinė spauda plačiai paplitus, netrūksta religinių organizacijų. Tačiau iš kitos pusės vyksta nureligėjimas. Valstybės ir Bažnyčios kovoj ypatingai buvo pažeistas Bažnyčios autoritetas. Jį dar labiau mažina laisvamanių veikla (per organizacijas, spaudą) ypač intensyviai griaunama religinė pasaulėžiūra mūsų universitete" ("Tiesos kelias" l937,Nr.3).
Vyriausybė, kovodama prieš slaptą moksleivių ateitininkų veikimą, vieną kitą "pogrindininką" pašalino iš gimnazijos. Bet tai buvo nelabai baisu. Pašalintieji turėjo galimybę mokytis privačiai ir taikyti egzaminus prie Švietimo ministerijos. Galutinis srovinių kuopelių uždarymo rezultatas buvo tas, kad ateitininkų veikimas sustiprėjo. Nešališkas stebėtojas rašo: "l930 m. švietimo ministro įsakymu uždraudus ideologines jaunimo organizacijas, jų veikimas 1iko tik slaptas. (...) Augo kraštutinumai: ateitininkų trigubai padaugėjo, atsirado komunistų moksleivių. Lygiagreta augo pataikavimas valdančios partijos žmonėms, karjerizmas" (3).
SUVALKIEČIŲ STREIKAS
Ramus laikotarpis Lietuvoje tęsėsi nuo 1927 iki 1930 m. ir dar vėliau, neskaitant įkaitintos atmosferos dėl tautininkų žygių prieš katalikus.
1934 m. voldemarininkų pučas nepavyko. Voldemaras buvo nubaustas l2 metų kalėjimu, iš kurio po 4 metų išleistas į užsienį.
Po laimingų 193O m. Lietuvoje prasidėjo ekonominis nuosmūkis dėl užsitęsusios pasaulinės ekonominės krizės.
1929-1933 m. pasaulinė ekonominė krizė palietė ir Lietuvą. Lietuvos kaimas tą krizę pajuto ypač 1934 m. Dėl Klaipėdos krašto reikalų Vokietija l935 m. pradžioje atsisakė pirkti Lietuvos žemės ūkio produktus, ėmė trukdyti jų gabenimą per jos teritoriją į kitus kraštus. Krito žemes ūkio produktų kainos, o pramonės gaminių padidėjo. Nepasitenkinimą valdžios ž.ū. politika pradėjo reikšti ekonominės kaimo organizacijos "Ūkininkų vienybė" atskiri nariai.
Juos parėmė ūkininkai. 1935 m. vasarą vyko nelegalūs jų pasitarimai dėl streiko organizavimo. Buvo išplatinti atsišaukimai pradėti streiką. Atsišaukimo nurodytą dieną įvairiose Užnemunės vietose prasidėjo streikas.
Streiko dalyviai reikalavo pakelti ž.ū. produktų kainas, sumažinti mokesčius, atidėti skolų mokėjime bankams, išrinkti demokratišką seimą. Remdami savo reikalavimus, jie nustojo pardavinėti ž.ū. produktus, mokėti mokesčius, keliuose statė sargybas ir neleido streiklaužiams vežti maisto produktus į miestą. Kai kur paleido iš kalėjimo suimtuosius, trukdė telefono- telegrafo susisiekimą. Vyko ūkininkų mitingai, susirėmimai su policija. Per susirėmimus žuvo du ūkininkai - Gustaitis ir Veiverys - ir du ž.ū. darbininkai -Zablackas ir Abromavičius. Be to, neaiškiomis aplinkybėmis dar žuvo vienas streiko dalyvis Alkevičius.
1935.X.12 prezidentui A.Smetonai dėl vyriausybės nežmoniško elgesio su streiko dalyviais pareiškė raštišką protestą A.Stulginskis, K .Grinius (buvę prezidentai), M.Šležavičius, E.Galvanauskas, A Tumėnas ir Pr.Dovydaitis (buvę ministrai pirmininkai).
Streikas vyko ir ne Užnemunėje, ypač Kauno ir Raseinių apskrityse.
Streikininkai buvo nubausti įvairiomis bausmėmis. l936 m. nubausti mirties bausme Kazys Narkevičius, Alfonsas Petrauskas, Bronius Protasevičius ir Petras Šarkauskas, o Aleksandras Maurušaitis nužudytas 1937 m. Daugelis buvo nubausti kalėjimu iki gyvos galvos arba trumpesniam laikui. l935-36 m. streikas buvo grynai ūkininkų judėjimas. Streiko priežastys buvo ekonominės, jama dalyvavo įvairių politinių pažiū-
rų ūkininkai ir tokie, kurie jokioje politikoje nedalyvavo. Žuvę per susirėmimus ūkininkai Gustaitis buvo tautininkų pirmininkas,
o Veiverys -jaunalietuvių vadas. Petrauskas ir Šarkauskas buvo katalikiškos "Pavasario" organizacijos nariai. Politinio pobūdžio streikas neturėjo, bent pradžioje. Prie streiko aktyviai prisidėjo ir komunistai, panaudodami jį savo tikslams.
Streikas pasiekė savo tikslą. Buvo pertvarkytas ministrų kabinetas, pakeisti vidaus ir ž.ū. ministrai: pakeltos svarbiausių ž.ū. produktų kainos, išleistas įstatymas dėl skolų išmokėjimo lengvatų ūkininkams, ir atlikti kiti pertvarkymai. Šiuos visus patvarkymus reikėjo anksčiau atlikti, kai streiko dar nebuvo. Streikas kilo dėl vyriausybės neapsižiūrėjimo ir apsileidimo. Vyriausybė, pati būdama kalta dėl streiko, griebėsi drastiškų priemonių streikui numalšinti. Penkių suvalkiečių nužudymas yra juodžiausia dėmė tautininkų valdymo. Šios dėmės neištrins jokie pasiteisinimai ir paaiškinimai.
LIETUVOJE BUVO DAUG LAISVĖS
A.Smetonos diktatūra buvo nuosaiki, ji nebuvo fašistinė (kaip dabar ją mėgsta vadinti). Sektorius, kurio diktatūra nelietė, buvo labai platus.
Tautininkams valdant,buvo leidžiama įvairių ideologinių krypčių spauda. Nors cenzūra veikė, bet valdžios darbų kritika buvo leidžiama. Per spaudą ir organizacijas reiškėsi viešoji nuomonė, su kuria vyriausybė negalėjo nesiskaityti. Kitaip manantiems (disidentams) Lietuvoje buvo vietos. Tautininkai propagavo tautos vienalytę vienybę, o kiti (katalikai, kairieji) manė, kad vienybė yra pažiūrų įvairovėje tolerancijos pagrindu (pakentimas kito pažiūrų).
"Anksčiau ar vėliau katalikams, kaip jie besivadintų politikoje, krikščionimis demokratais ar kitaip, teka susidurti Lietuvos kūrino darbe su liberalais, o pastariesiems su katalikais. Ir ne tik susidurti, bet ir bendradarbiauti. Kodėl? Ogi todėl, kad Lietuvoje buvo ir bus katalikų, buvo ir bus liberalų, nes, anot prof. Pakšto, nėra tokių miltelių, kuriais vienus ar kitus galima būtų visiškai išveisti iš mūšų krašto" ("Židinys", l933 , Nr3 ).
l933.V.l5 oficiozas "Lietuvos Aidas" įdėjo straipsnį, pavadintą "Židinys" politikuoja", "Židinys" buvo kaltinamas, kad katalikiškumas jam esąs tik slepianti priedanga partinėms krikščionių demokratų užgaidoms atsiekti; kad jis einąs prieš tautinės vienybės įgyvendinimą; kad jie negalįs žodžių tautiškumui neigiamai apibūdinti. Į tai "Židinio" redakcija atsakė: "Mes neturėtume elementarinio savo vertės pajutimo ir žemai vertintume savo skaitytojus, jei norėtume iš esmės polemizuoti su "Lietuvos Aidu" dėl suminėtų priekaištų, Visi jie tegali reikšti arba visišką nesugebėjimą suprasti svetimą mintį arba piktą valią. Mums telieka vien nusistebėti, kad vadovybė laikraščio, pretenduojančio būti tautiškos minties reiškėja, panašiais išsišokimais diskvalifikuoja save svarbiam publicistikos darbui" ( "Židinys", l933, Nr. 5-6).
Tautininkus ir diktatūrą kritikuoti buvo galima. Jis ("Židinys") neskatina nei partinės dvasios vienašališkumo, nei to veidmainiško politinių partijų gujimo, karino faktinei prisidengia vienpartinio režimo šalininkai, skelbdami savo partijos diktatūrą visos tautos pasireiškimu. Kiekviena diktatūra, ar tai bus proletariška bolševikų, ar nacionalistų diktatūra, yra vienašališko partiškumo apraiška. Mes nenorime pataikauti naiviam įsitikinimui, kad kultūringa visuomenė gali išvengti diferenciacijos pagal politinius, ekonominius, kultūrinius ir dvasinius atskiru grupių interesus; o jei tokia diferenciacija faktinai yra neišvengiama, tenka lojaliai su ja skaitytis, kaip su visuomeniniu faktu. Akivaizdoje šitos visuomeninės diferenciacijos, kaip objektyviai nepaneigiamo fakto, "Židinys" kelia aikštėn kultūrinį visuomeninio federalizmo vaidmenį ir sykiu demaskuoja veidmainiškus vienpartiško režimo šalininkų užsimojimas" ("Židinys",l933,Nr.4).
Politinės partijos Lietuvoje buvo uždraustos nuo 1936 m. ir moksleivių ideologinės organizacijos uždarytos l93O m., bet buvo leista veikti kitoms įvairioms ideologinėms organizacijoms, kurios turėjo savo spaudą, darė susirinkimus, ruošė masinius suvažiavimus ir kongresus (su eisenomis, sporto ir dainų šventėmis). Nekalbant apie tautininkus, kurie turėjo savas organizacijas, katalikai turėjo kaimo jaunimui "Pavasario" sąjungą (apie 3OOOO narių), miesto jaunimui Krikščionių darbininkų sąjungą (l94O m. virš 8OOO narių), Lietuvos Katalikių moterų draugiją (l94O m. apie 4OOOO narių) ir kitos. Veikė laisvamanių Etinės kultūros draugija (ateistinė), turinti apie 150 skyrių. Veikė liaudininkiškos pakraipos Jaunimo sąjunga (1936 m. uždaryta dėl pasireiškusių joje politinių, partinių tendencijų).
Ypatinga laisve naudojosi studentai. Universitetas turėjo autonomiją. Policija neturėjo teisės įžengti į universiteto rūmus. Aukštosiose mokyklose (universitete ir kitose) veikė įvairių ideologinių ir politinių krypčių organizacijos: tautininkų, ateitininkų, kairiųjų (varpininkai, socialistai ir kitoki). Veikė ir neideologinės ("bespalvės") organizacijos, kurios, atsiriboję nuo politikos ir religijos, akcentavo lietuviškumą, draugiškumą ir kitus visuomeniškus tikslus. Veikė ir komunistai, stodami į kairiųjų organizacijas arba kartais sudarydami atskirą vienetą (tokia buvo draugija "Scientia" 1936-40 m. turėjusi 20-30 narių). Universiteto studentai turėjo savo atstovybę , renkamą demokratišku būdu.
"Vilniaus universitete istorijoje 1803-l940 m." (Vilnius, l977) p.25O-251 rašoma: "Studentų atstovybė buvo įkurta 1925 m. Jos rinkimai buvo visuotini, lygūs, tiesioginiai ir slapti, kadencija -l metai. 1934 am atstovybė nustojo veikti. Savo veiklą ji atnaujino tik 1938 m. pavasarį "pagal nauja švietimo ministro patvirtintą studentų atstovybės statutą, bet visiškai buvo perduota fašistinių ir klerikalinių organizacijų žiniai". Tai netiesa. Studentų atstovybės rinkimai l933-l94O m. buvo demokratiški, kaip ir anksčiau, 1925-1934 m. Tai gali paliudyti kiekvienas, kas tais metais studijavo Kauno universitete.
1938 m. kovo mėn. rinkimų rezultatai buvo tokie. Išrinkta 18 atstovų (į studentų atstovybę), iš jų 5 ateitininkai, 3 tautininkai, 1 varpininkas (liaudininkas), 3 prezidiumų sambūrio ("bespalvių"), l šaulys, l skautas, l stud. atsargos karininkas, 2 žydai ir 1 neorganizuotos studentijos. Per sekančius 1938 m. gruodžio mėn. rinkimus pasiskirstymas buvo maždaug tas pats, tik pasikeitė: tautininkai gavo 2 atstovas ir varpininkai 2. Kaip matome, kairiosios jėgos universiteto buvo atstovaujamos silpnai -l-2 atstovai iš 18. Studentija "dešinėje". Rinkimai parodo, kokios orientacijos inteligentija brendo Lietuvoje.
Lietuvoje veikė privatinės įmonės bei įstaigos, kurios galėjo organizuoti, ir kuriose gaudavo darbo priešingi esamai valdžiai žmonės.
Niekas į bažnyčią eiti nevertė. Mokytojai ateistai dirbo mokykloje, net buvo direktoriais (S.Totoris ir kt.), varė tarp mokinių ateistinę propagandą.
Privačios korespondencijos (laiškų) saugumas neskaitė. Pakeliauti užsieny galėjo ne vien išrinktieji, užsitarnavę saugumo malonę, o kiekvienas, kas susitaupė pinigų.
O svarbiausia, nebuvo baimės (kurios dabar esame apimti), kad tava suims, kankins, išsiųs pas "baltąsias meškas". Galėjai ramiai miegoti. Bausmės už politinę veiklą buvo mažos. Patekęs į kalėjimą ar konclagerį nei vienas sveikatos nenustojo. Kalėjimų patalpos buvo higieniškos. Kaliniams buvo galima pristatyti neribotą kiekį maisto, pinigus.
1938 m. pavasarį dr. P.Karvelis (buvęs finansų ministras) grįžo iš konclagerio (Dimitravos). Studentai pakvietė jį universitete paskaityti paskaitą. Joje Karvelis kritikavo valdžią, studentai jam plojo, kėlė ovacijas. Po paskaitos atsistojo ginti valdžią Seimo atstoves J.Viliušis (diplomuotas miškininkas, bet tuo metu studijavo teisę). Studentai jo kalbą trukdė, leido replikas, kaip pvz. "Čia tau ne seimas, kad galėtum niekus kalbėti" (l936 m. Seimas Lietuvoje buvo išrinktas nedemokratišku būdu). Tuo viskas būtų ir baigęsi. Bet pasibaigus paskaitai ir Karveliui išėjus, Viliušis leidosi į ginčus su studentais, kurir su juo pasielgė labai nedžentelmeniškai: išstūmė pro duris ir nuleido nuo laiptų iš antro aukšto.
Praėjus kuriam laikui, dr.Karvelį išsikvietė saugumas. "Kas girdėti politikoje, ponas Karveli?", klausė saugumietis. "Apie politiką aš kalbu su politikais", atsakė Karvelis. Tuo ir baigėsi apklausa.
Už politinę pogrindžio veiklą smarkesnės bausmės (kelerių metų kalėjimas) buvo taikomos komunistams, nes jie knisosi po Lietuvos valstybės pamatais, jų tikslas buvo prijungti Lietuvą prie Tarybų Sąjungos.
Nepriklausomoje Lietuvoje saugumas nebuvo visagalis.
Vienoje gimnazijoje saugumas pradėjo domėtis slaptąja ateitininkų veikla. Jis išsikvietė moksleivį X (pavardė neskelbiama), kuris buvo čia atvykęs mokytis iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto, ir pagrasino jį ištremti iš Lietuvoj, jei nesutiks "bendradarbiauti" (šnipinėti). X "bendradarbiauti" atsisakė, bet pasiskundė ateitininkų vadovybei Kaune dėl gresiančio jam pavojaus. Ateitininkų atstovas išdėstė reikalą prof. M. Biržiškai, Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkui. Biržiška apsiėmė reikalą sutvarkyti, ir netrukus to miesto, kur mokėsi X, saugumo viršininkas gavo iš Kauno atitinkamos įstaigos įspėjimą dėl minėto išsišokimo. X ir toliau veikė ateitininkuose.
NĖRA VALSTYBĖS BE TRŪKUMŲ
Nuo 1926 m. Lietuvoje buvo diktatūra. Diktatūra yra nesveikas reiškinys, bet laikinai gali būti pateisinama. Kai krašte kyla anarchija, kai valstybei gresia pavojus iš išorės arba iš vidaus destruktyvių jėgų, ateina diktatorius, kuris įveda tvarką ir imasi skubių priemonių gresiančiam pavojui atremti. Bet diktatūra turi būti laikinė, kitaip ji virsta tironija - visišku žmogaus ir visuomenės pavergimu.
Lietuvoje demokratėjimo procesas prasidėjo 1939 m., kai į vyriausybę buvo įsileista krikščionių demokratų ir liaudininkų atstovai.
Buvo Lietuvoje trūkumų ir ekonominėje srityje. Žemės tvarkyme buvo įvykdytas teisingumas (atlikta žemės reforma). Bet pramonėje ir prekyboje nebuvo įstatymų, kuris tvarkytų per didelį turto susikaupimą vienose rankose. Čia praturtėti buvo galima neribotai (turint "gabumų").
Nesutvarkytas buvo ž.ū. darbininkų klausimas. Nors jie buvo gerai atlyginami, bet turėjo mažai laisvo laiko. Sunku buvo ž.ū. darbininkui sukurti šeimą, nes jis neturėjo buto, ir vedusiųjų ūkininkas nenorėjo samdyti. Dvaruose darbininkų butai buvo ankšti, dėl ankštumo nebuvo prisilaikoma švaros ir higienos reikalavimų. Tik paskutiniais nepriklausomybės metais kai kuriuose dvaruose buvo pastatyti moderniški butai darbininkams.
J.Ochmanakis rašo (9), kad l932-39 m. Lietuvoje buvo 2ll streikų, dalyvaujant 27939 darbininkams. Daugumos streikų priežastis buvusi žemi atlyginimai. Ar atlyginimai iš tikrųjų buvo žemi?
l93O m. vidutinis darbininkas Kaune uždirbdavo per mėn. l7O litų, 1938 m. 138 lt. Provincijoje l93O m. -l27 lt., 1938 m. -lO2 lt. (9). Šie Ochmanskio patiekti duomenys ne visai tikslūs, nes pagal Lietuvos Statistikos metraštį l938 m. pramonės darbininko vienos dienos (8 val.) atlyginimas siekė 5,84 lt., o mėnesinis -l46 lt. Iš darbininko atlyginimo buvo atskaitoma 3% socialiniam draudimui. Už tai jis gaudavo nemokamą gydymą, vaistus, ligos atveju nedarbingumo pašalpą 70-lOO% atlyginimo.
Kadangi pagal dabartines valdines ir turgaus kainas 1 litas prilygsta maždaug l,5 rublio, tai darbininkų atlyginimai nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo žemi, palyginti su dabartiniais atlyginimais Tarybų Lietuvoje. Palyginimui dar pridėsime l938 m. produktų kainas.
Ruginė duona O,24 lt., jautiena O,74 lt., kiauliena l,5 lt., kiaušiniai lO vienetu 0,6O-l,OO lt., cukrus l kg. l,OO lt., saldus pienas l litras O,l5-O,2O lt. , sviestas eksportinis 2,7-3,5 lt., bulvių 5O kg. 2 lt., vilnonė drabužių eilutė 7O-lOO lt., vyriški batai l6-2O lt. (Lietuvos Statistikos metrsštis,l938 m. Turguje maisto produktai buvo pigesni, pvz. sviestas l,5 lt.
Gerai buvo atlyginami tarnautojai ir valdininkai. Žemiausias atlyginimas buvo l5O lt., didžiausias 12OO lt. Valdininkei gal ir perdaug gerai buvo atlyginami, palyginti su darbininko ar valstiečio (ūkininko) pragyvenimo lygiu.
Čia, aišku, ne visi trūkumai išvardinti. Daug kas nesuspėta padaryti, nes trumpas buvo laikotarpis. Ūkio srityje pažanga buvo didelė. Spaudoje visi trūkumai, nenormalumai buvo keliami, ir vyriausybė su viešąja nuomone negalėjo nesiskaityti.
DVIDEŠIMTMEČIO REIKŠMĖ
Lietuvos valstybė formaliai įkurta l9l8 m., bet faktinai pradėjo egzistuoti tik tada, kai visoki okupantai apleido Lietuvą, o tai įvyko tik l92O m. pradžioje.
Kas būtų atsitikę su lietuvių tauta, jeigu ji iš caro nelaisvės būtų tiesiai patekusi į bolševikų vergiją? Kur būtų atsidūrę mūsų tautos žadintojai: Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, mūsų tautos veikėjai Krupavičius, Stulginskis, Sleževičius, K.Grinius, St.Kairys ir daugybė kitų,- jis visi būtų buvę nutildyti. Jų vietoje būtų atsiradęs "internacionalinis" elementas, kuris būtų už-
gesinęs tik ką atbudusią lietuvių tautinę sąmonę. Kas būtų atsitikę su mūsų filosofu Šalkauskiu, su V.Krėve, A Jakštu-Dambrausku (iškiliausiu senosios kartos katalikų mokslo vyru), Vydūnu ir kitais kūrėjais, kurie tame laikotarpy parašė didžiai vertingų veikalų? Ar jie būtų sugebėję persikelti į laisvus Vakarus, o jei būtų persikėlę, ar būtų sukūrę tai, ką sukūrė gyvendami čia, savoje žemėje?
Kam lietuvių tautos reikalai, jos egzistencija yra svetimas dalykas, tam, aišku, ir tas 2O-metis nesvarbus, nereikšmingas. Kam nesvarbu, ar po 100 metų lietuvių tauta egzistuos arba liks tiktai kaip istorinis prisiminimas, tam ir tas 20-metis nieko nereiškia.
Per tą 20-metį sustiprėjo lietuvybė. Pradžioje (apie 1920m) Lietuvoje tautinės mažumos sudarė 20%, o 1938 m. -l5%. Ir tai pasiekta tautinio susipratimo dėka: dalis tų, kurie laikė save lenkais ar kitų tautybių žmonėmis, susiprato esą lietuviais. Aplenkinti Lietuvos kaimai įgavo tiek lietuviškos sąmonės, kad po II pasaulinio karo, leidus Lietuvoje laisvai steigti lenkiškas mokyklas, nei viena tokia mokykla neįsisteigė buvusioje iki 1939 m. nepriklausomos Lietuvos teritorijoje, nes vietiniai, dar lenkiškai tebekalbą gyventojai, lenkiškų mokyklų nenorėjo (Širvintų, Giedraičių, Vandžiogalos ir kitose apylinkėse). Atlietuvėjo Lietuvos miestai. Tik Vilniaus krašte lenkybė stipriai tebesilaiko, nes mūsų "išvaduotojai" nenori, kad lietuvybė ten atsigautų.
Per 2O metų lietuvių tauta paaugo kiekybiškai ir kokybiškai, sustiprėjo lietuvio tautinė sąmonė. Lietuvis po šimtmečių svetimo jungo pasijuto savo krašte esąs šeimininkas.
Per 20 metų išaugo ir subrendo nauja karta, mitusi tautiniais ir religiniais idealais, fiziniai sveika ir dvasiniai stipri, atspari svetimoms įtakoms, žinanti savo paskirtį, nebijanti aukotis ir mirti už savo idealus; toji karta, kuri dabar jau pasiekusi 6O ir daugiau metų savo amžiaus, čia tėvynėje ir ten laisvuose Vakaruose palaiko priaugančioje kartoje tautinę gyvybę, kursto šventąją ugnį, kad ji neužgestų, palaiko tautinę gyvybę dabartiniame jaunime, kuris dezorientuotas, kurio mokykloje nemokė tautos istorijos, iš kurio atimtos dvasinės vertybės. Nepaslaptis, kad tam tikrai daliai mūsų dabartinio jaunimo, mitusio blogu dvasiniu maistu, svetimi tautiniai ir religiniai idealai, jam niekas daugiau nerūpi, tik linksmas gyvenimas ir karjera, ne vieną jų paviliojo Bachas ar Venera; jei jis dar jaučiasi lietuvių, tai jo lietuvybė tuščia, be turinio, be dvasinių vertybių. Neužtenka būti lietuviu, reikia būti doru lietuviu, tvirto charakterio, sąžiningu, pareigingu, dvasines vertybes aukščiau statančiu už materiales.
Trumpas buvo tas laikotarpis, bet jis padaro savo. Mes dabar turime ko pasižiūrėti atgal, galime semtis stiprybės iš praeities. Turime kuo didžiuotis: turėjome savo valstybę, kuri ekonomiškai buvo stipri, įrodėme, kad galime tvarkytis ir gyventi be svetimųjų
globos. Per 2O metų paaugome kultūroje, tvarkėmės neblogiau, kaip mūsų kaimynai. Tauta doroviniu atžvilgiu buvo sveika.^ Išsigimimo reiškinių, kaip skyrybos, vaikų vengimas, palaidas gyvenimas,- pasitaikė tik didesniuose miestuose. Kūno skaistybė buvo gerbiama ir saugoma, anksti nesituokdavo, o susituokę pastoviai gyveno moterystėje. Buvo pagarba moteriai, senam žmogui ir apskritai žmogui. Šių dorovinių vertybių dabar pasigendame.
Tauta buvo blaivi. Kaimuose girtuokliavimo nebuvo. Vaišėse apsieidavo be svaiginamųjų gėrimų. Svaiginamuosius gėrimus (degtinę) naudodavo tik ypatingesniais atvejais, pvz. per vestuves. Blaivios buvo krikščionių šventės - Kalėdos, Velykos. Net per talkas, į kurias ateidavo daug žmonių, pvz., linų mynimą, nevartodavo degtinės. Išimčių buvo miestuose. Blaivi aplamai buvo ir studentija. Tiesa, buvo studentų organizacijų, kurios savo šventes ar minėjimus pradėdavo (na, ir baigdavo) "tradiciniu alučiu". Bet tai buvo daugiau mėgdžiojimas vakarietiškų studentų papročių, o ne tikras girtuokliavimas. Studentai, ir tai didelė jų dalis, sugebėdavo savo šventiniuose renginiuose apsalti be alkoholio. Per vaišes, kurių dalyvių skaičius
siekdavo iki lOO žmonių, stalai būdavo apkrauti valgiais ir bealkoholiniais gėrimais: dėl "fasono" kartais pastatydavo l-2 butelius degtinės. Po vaišių linksmindavosi, šokdavo, ir nei vieno gir-to! Iš visos publikos atsirasdavo pora ar keli nepatenkinti, kad negavo išgerti, bet ir tie įiliedavo į bendrą nuotaiką. Visiems būdavo linksma, smagu ir gera širdyje, kad šventė gražiai praėjo.
Per 2O metų prisiauginome inteligentinių pajėgų (inžinierių, gydytojų, teisininkų, mokytojų, politikų ) . Prieš I pasaulinį karą
lietuviai buvo kaimiečių masė, inteligentų buvo labai maža. Per 2O metų šviesuomenės tiek priaugo, jog Lietuva buvo laikoma nebe kaimiečių masė, bet kultūringa tauta. Mūsų menas, mokslas, švietimas pasiekė aukšto lygio, savo kultūra mes lygiavomės į Vakarus, ir mums ne gėda buvo pasirodyti prieš vakariečius su savo pasiekimais ir laimėjimais.
Tikrai tas dvidešimtmetis buvo lietuvių tautai Dangaus dovana!
IŠNAŠOS
l. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis l9l8-1928. Kaunas, l930.
3. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. Lietuva amžių sūkury. Chicago, 1996.
2. Cbamben de Henry. La Lithuanie moderne. Paris, 1933.
4. Kemežys Vincas,red. Lietuva 1918-1338. Kaunas, 1938.
5. Levoix Vincent. Quand la loumiere nous vient du nord.
Paris, 1938.
6. Lietuvių enciklopedija. Chicago, 1953-1969.
A. Loszowski Piotr. Stoaunki polsko-litewakie e latack 1913-1920. Warszava, 1966.
8. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I-III t. Vilnius, l966-l971.
9. Ochmanski Jerzy. Historia Litwy. Warszawa, l967.
( B. d.)